fbpx

Pagreitėjusi dabartis arba laiko patirtys šiuolaikiniame mene

Agnė Narušytė

Skaitmeninėmis technologijomis medijuotos patirties kultūroje vis daugiau žmonių išgyvena „nespėjimo su laiku“ bei šizofreniško sąmonės išsiskaidymo į kelias laiko zonas būseną. Tai iš dalies lemia ir pasaulio nerimas, baiminantis gresiančių karų, klimato atšilimo ar didėjančios socialinės atskirties. Regis, nebeverta fantazuoti apie ateitį – nebent distopiškai. Praeityje tikimasi rasti garantijų, bet aptinkami tik socialinių ir gamtinių katastrofų cikliško kartojimosi patvirtinimai. Belieka koncentruotis į dabartį, bet jos nebeįmanoma pagauti – ši išbyra pro pirštus, bėga kaip niekada nepaliaujantys kisti elektroninio laikrodžio skaičiai. Pasiteisinimas „nėra laiko“ jau tapo banalybe, sulėtėjusio laiko nuobodulys virsta geidžiama būsena, kasdien kyla klausimas, Leonido Donskio žodžiais tariant, kaip „grąžinti gyvenimo prasmės pojūtį beprasmybėje“1.

Kita vertus, skaitmeninės kultūros laikas – „lankstus“ ir lengvai manipuliuojamas. Populiariuose literatūriniuose ir kinematografiniuose pasakojimuose kelionės laiku atrodo tokios pat natūralios kaip kelionės erdve. Socialinėje plotmėje įprasta matyti skirtingų laikotarpių ir trukmių sugyvenimą kartu, o galimybė lengvai atsidurti vis kitoje laiko zonoje skatina montuoti dabartį iš fragmentų. Prancūzų filosofas Bernardas Stiegleris tokią dabartį vertina kritiškai, vadina „šiuolaikine dezorientacija“. Anot jo, naujos technologijos visada kėlė įtampą, išstumdamos įprastą gyvenimo būdą, ir ši „metastabili pusiausvyra“ yra „pats laikas: technikos pažanga inicijuoja patį laiko ištįsimą“, naikina laiko realumą2.

Dėl technologijų dabartis virsta visų laikų archyvu – heterochronija, kaip skirtingas trukmes talpinančios dabarties istorijos versijų visuma3. Tačiau praeities archyvai nebėra stabilūs. Kaip teigia Borisas Groysas, muziejai tampa vietomis, kur teka laikinų ekspozicijų srautas, praeitis ir ateitis nuolat perrašinėjamos, tad dabartyje nuolat „dauginasi istoriniai naratyvai, kuriuos individui aprėpti ar suvaldyti neįmanoma“ ir ji tiesiog „save reprodukuoja, nevesdama į jokią ateitį“. Anot Groyso, „mes paprasčiausiai prarandame savo laiką, negalėdami jo saugiai investuoti, jo kaupti nei utopiškai, nei heterotopiškai“4. Atrodo, kad nieko negalima realizuoti, nes ir praeitis, ir ateitis, ir įvairialypės dabarties moduliacijos nuolat užbėga už akių, įsiterpę įvairūs kiti ne sukuria naujus laiko momentus, bet įtraukia į nieko nenuveikimo aritmiją, darbai kaupiasi, ir šiuolaikinis individas dažniausiai gėdinasi esąs nuolatinis atidėliotojas. Tačiau atidėliojimas sukuria sąlygas refleksijai, o susiaurėjusiame dabar sąmonė trūkčioja, skirtingų trukmių ritmais susieja artimas ir tolimas erdves bei laikus į „perteklingo laiko“ patirtį.

Tad laikas tampa vaizduotę kaitinančia dabarties kultūros problema, o kartu ir dar iki galo nesuvokta, vis giliau tyrinėjama fizikinio pasaulio dimensija, dabar sumažėjusia iki kvantinio įvykio be krypties ir be trukmės, be visus vienijančios dabarties5. Žinoma, šioje diskusijoje dalyvauja ir menininkai, pasitelkdami įvairias medijas kuriantys kultūrinius fenomenus, per kuriuos suprantame bei įsivaizduojame laiką. Pastaruoju metu vizualaus meno kūrinių pavadinimuose itin dažnai šmėkščiojanti laiko problema atkreipia tyrinėtojų dėmesį. Tačiau menininkai į ją gilinasi ne pirmą kartą.

XX a. istorijoje galima išskirti dvi tokio susidomėjimo bangas: Albertui Einsteinui paskelbus reliatyvumo teoriją, įvairūs modernizmai mėgino pavaizduoti ketvirtąją dimensiją – ji buvo suvokiama kaip tai, kas nematoma, nepatiriama, bet yra. Tad menininkai įvairiais būdais stengėsi išvilioti laiką į erdvę6. 7-ajame dešimtmetyje konceptualistai, minimalistai ir akcionistai kūrinius dažnai suvokė kaip laiko lėtinimo instrumentus, reaguodami į vartojimu grįstos ekonomikos raginimus skubėti ir versti laiką pinigais. Pamela M. Lee šią tendenciją pavadino „chronofobija“. Ji laiko eksperimentus susiejo su pokariu jausta greita pasaulio kaita – modernizacija, prasidėjusia informacijos revoliucija, automatizacija arba vadinamuoju „ateities šoku“, naikinusiu senąjį gyvenimo būdą, o taip pat ir dabarties jausmą7.

2018-06-22
Tags: