fbpx

TOMAS DAUKŠA: „LINKĖJIMAI, MAMA IR TETI!“

Kalbino Eglė Petreikienė

„Atliksiu eksperimentą – vietoj įžangos parašysiu išvadas“, – pagalvojau baigusi šį interviu, nes pokalbis sujaukė galvą ir išprovokavo keletą klausimų. Pavyzdžiui: ar visuomet galima pasikliauti tyrimų rezultatais, ypač kai juos atlieka sistema? Ar visi tyrimai svarbūs, o jų išvados mums naudingos? Kai „Google“ paieškoje įvedusi užklausą „Tomas Daukša“ per 0.42 s gaunu 33 900 rezultatų, žinau, kad iš tokio kiekio menka nauda, nes didžioji jų dalis ne apie tą Tomą (labai populiarus vardas) ir ne apie tą Daukšą (nes pavardė taip pat dažna). Tikiu, kad pateiktame nuorodų indekse apie mano pašnekovą, palangiškį jaunosios kartos menininką, būtų šiek tiek straipsnių, parodų apžvalgų ir recenzijų, bet tikrai ne jūra. Manau, nei Tomą atstovaujančios „Rooster“ galerijos puslapis (čia ieškomos informacijos šiek tiek yra), nei MO muziejaus interneto portalas (jame apie Tomą dar neaptikau nieko) nesuteiktų tokio malonumo kaip šis pokalbis. Kai negyvi padarai virsta veikliomis bendruomenėmis, galima ir patikėti, ir suabejoti kone kiekvienu pašnekovo žodžiu. Kai jaučiu, kad mane trolina, ir man tai patinka. Kai nustembu, jog manęs nebestebina, kad spontaniškai (o gal apgalvotai?) meno kūriniu gali virsti bet kas, net akademinis veikalas. Tad gal nuo jo ir pradėkim.

APIE TYRIMĄ IR NETIKRĄ TIESĄ

Neseniai baigei doktorantūrą, parašei ir apsigynei disertaciją „Iš pusiausvyros išvestos sistemos su grįžtamuoju ryšiu“. Šis mokslinis darbas aprėpia beveik visą Tavo kūrybos retrospektyvą.

Savo darbo negalėčiau pavadinti moksliniu, nes tai visų pirma yra meninis projektas, trumpų pasakojimų rinkinys: vieni apie kūrinius, jų atsiradimo procesą, kiti – apie rašymą, tekstai apie tekstus. Dalis šių istorijų fake’as, fikcija, bet yra ir realių momentų, viskas susipina. Norėjau, kad skaitantys nežinotų, kas tikra, kas išgalvota.

Ar tai užuomina į fake news, šiandieninę propagandą?

Kai sugalvojau būtent taip rašyti savo darbą, kaip tik tuo metu Donaldą Trumpą išrinko prezidentu ir fake news tapo labai populiaria sąvoka. Tik aš pasitelkiau ne fake news, bet fake truth. Man patiko toks sutapimas.

Tai buvo kūrybinis projektas, „pakištas“ po meniniu tyrimu. Tiesa, nelabai aišku, kas tas meninis tyrimas. Nors apie tai Vytautas Michelkevičius yra parašęs knygą („Meninis tyrimas: teorija ir praktika“ – E. P.), bet iš tiesų galima šį terminą pakreipti kaip nori, ir netgi patį tyrimą apsibrėžti taip, kaip tuo metu patogiau.

Išeitų, kad tokiame tyrime paties mokslo nelabai ir lieka, tik bandymai, eksperimentai?

Yra disertacijos forma, kurios tikimasi: įvadas, išvados, literatūros sąrašas. Norima, kad apskritai panaudočiau kokią nors literatūrą.

Kūrybinis žaidimas aiškiai apibrėžtoje smėlio dėžėje?

Taip, bet juk galima tą smėlio dėžę visaip ardyti ir perkonstruoti. Vienąsyk paaiškėjo, kad veikiausiai trūksta cituoto turinio. Kaip tik tuo metu skaičiau Viktoro Pelevino „Vabzdžių gyvenimą“. Ten yra puikus šūdvabalio ir jo sūnaus dialogas apie šūdus, užimantis kelis lapus. Tai aš įdėjau jį visą ir, formaliai žiūrint, mano darbe cituoto turinio pakako. Žodžiu, dėžės sienas gali kaip kirvarpa prasigraužti.

Kvestionuoji mokslinio darbo kanonus?

Jeigu esamos taisyklės tau nepalankios, bet jas privalu kokiu nors būdu patenkinti, darai taip, kad jos atsigręžtų pačios prieš save – jei nepadės tavo darbui, tai bent mažiau trukdys. Projekto gynimas yra šventė, nes pirmiausia tau turi leisti gintis. Prievolė, kad disertacija atitiktų akademines taisykles, buvo sudėtingiausia. Reikėjo įvado, bet jį rašydamas pagal standartus išspoilinčiau visą darbą, neliktų prasmės skaityti mano tekstus. Labai ilgai ir sunkiai jį galvojau, kad bent iš dalies, formaliai atitiktų reikalavimus ir nesugadintų visumos. Nors įžanga išėjo gana trumpa ir atrodo lengvai parašyta, bet man tai buvo sunkiausia visų penkių studijų metų užduotis.

Pagal savo mąstymo būdą galėtum būti bet kas, pavyzdžiui, fizikas ar matematikas.

Buvau įstojęs į biofiziką, pakako balų, kad priimtų, bet dokumentų nepasirašiau. Pirmu numeriu buvau numatęs tapybą Dailės akademijoje.

Vietoj perspektyvios biofiziko profesijos pasirinkai menus?

Man atrodė, kad tapyba – daug įdomiau. Nei tuomet, nei kada nors apskritai negalvojau apie tolimas perspektyvas, mąsčiau, kas man patiktų.

Kai kurių tapytojų artimiausią ateitį galima nuspėti, o dėl Tavęs visiškai neaišku, ką už pusmečio veiksi meno lauke. Galbūt nersi po vandeniu?.. Įstojai į labai konkrečią menų sritį – tapybą, bet netrukus ėmeisi tarpdisciplininių projektų. Kas pasikeitė?

Tiesiog gimė idėjos, kurių negalėjau nutapyti. Kam priverstinai tempti savo mintis prie konkrečios medijos, kuri vis tiek neišpildytų sumanymo? Vis dėlto savo bakalaurinio darbo dalį „Pušynas“ nutapiau, bet po to man prireikė erd­vinio objekto, garso, šviesos, vaizdo įrašų. Taip po truputį nutolau, bet niekad nemąsčiau, kad štai, nustojau tapyti ir daugiau to nedarysiu. Jeigu reikės, bet kada sugrįšiu prie drobės.

Beje, būtų tikrai įdomu ką nors sukurti po vandeniu. Vis stebiu Klaipėdos jūros tyrimų institutą, man smalsu, ką jie veikia.

APIE PADARUS

Tavo kinetinė instaliacija „No Limit“, man regis, labai artima performanso žanrui?

Kai paleidinėjau savo žaislus, tą momentą pavadinau hepeningu, nes nėra, kas performintų. Tai tiesiog įvykis, kuris įvyksta. Padarai gyvena savo gyvenimą, o žiūrovai jį stebi.

Man visada įdomu bandyti ir žiūrėti, kas gausis. Estetika svarbi tik tiek, kiek ji atlieka kokią nors funkciją. Kuriant padarus (vadinu juos žaislais, nes iš žaislų padaryti) buvo svarbu, kad jie atrodytų kuo nenatūralesni. Norėjau, kad atsirastų aiški riba tarp įsivaizduojamo gyvūno ir mano sukurto žaislo, pabrėžtinai didelis medžiaginis skirtumas. Naudojau tik fluorescencinius dažus ir tik plastiką, jokio tikro kailio ar kitų gamtiškų medžiagų, kad paėmęs į rankas iš karto suprastum, jog tai – sintetinis konstruktas.

Kokia vidutinė jų gyvenimo trukmė? Kas jiems nutinka? Išsenka baterijos?

Baterijas galima pakeisti. Ilgainiui susidėvi mechanizmas. Man patinka jų gyvenimo trukmės ribotumas – galų gale visi miršta. Kiek ilgai jie veiks, priklauso nuo daugelio dalykų, bet tikriausiai galėtų nenutrūkstamai judėti kelias dienas. Net ir nenaudojami šie žaislai savaime genda: apsineša kontaktai, mikroschemos netobulos.

Ar jų bendruomenę atnaujini, kai vienas kitas „miršta“? Galbūt projektas pasibaigs žuvus paskutiniam padarui?

Dabar jų yra devyniasdešimt, o norėčiau, kad būtų septyni–aštuoni šimtai arba tūkstantis – milžiniškas kiekis, „nunešantis stogą“. Kuo jų daugiau, tuo geriau: tuomet kūrinys paveikesnis. Kol kas vis dar yra erdvės žiūrovui susikaupti ir stebėti, ką kuris veikia.

Ar jie, kaip robotukai, turi sensorius ir gali mokytis?

Padarai yra labai paprasti, pagaminti iš kiniškų „Bump-n-go“ mašinėlių, absoliučiai mechaniški – į ką nors atsitrenkę, keičia kryptį. To ir norėjau – visiškai primityvaus judėjimo, kad žiūrovas pats simuliuotų padarų intelektą. Žmonės juos personifikuoja, pradeda jausti empatiją, išsirenka favoritus, kažkurių nemėgsta, suskirsto juos pagal charakterius, nors iš tiesų tai tėra dantračių valdomi mechanizmai. Daugelis jų turi lotyniškus vardus: Acies Aurantiaco, Pinna Tenebris, Oculis Album, Limax Roseus ir pan. Mūsų mąstyme atsiranda kažkokia spraga, įvyksta lūžio momentas, kai akivaizdus plastikinis žaislas tampa gyvūnu. Nesvarbu, kad tik trumpą laiką, pasąmonės lygmeny jis nebėra suvokiamas kaip negyvas objektas.

Tie žaislai neturi intelekto, bet sudaro įspūdį, tarsi turėtų. Visai kaip kai kurie individai žmonių bendruomenėje. Kalbant apie žmogaus intelektą apskritai, jo koeficientas nustatomas testais – klausimų ir atsakymų algoritmais. Ar gautas rezultatas yra tikras ir svarbus?

Manau, jeigu atlikčiau intelekto testą, mano koeficientas pasirodytų žiauriai mažas. Kažkada dariau. Tyčia rinkausi visiškai atsitiktinius atsakymus iš A, B, C, D variantų, net neskaitydamas klausimų, ir mane pasveikino, kad mano IQ – nežmoniškai aukštas. Tikriausiai jei gilinčiausi ir bandyčiau atsakinėti teisingai, nesurinkčiau nė trečdalio.

Dviejų vienodų padarų nėra?

Yra panašių. Apžiūrėjęs žaislą, dažniausiai suprantu, kad galimybės, ką iš jo įmanoma sukurti, ribotos. Turint, pavyzdžiui, penkis vienodus, sunku nesikartoti. Kai pridarai jų daug, išmoksti, kaip pagaminti, kad jie gerai atrodytų ir veiktų. Tačiau man neįdomu sekti šablonais ir kurti patikrintas formas. Su kiekvienu žaislu rizikuoju, kad pabaigtas jis neveiks, tarkim, nudažysiu ir nebevažiuos, nes sugedo kontaktai.

2020-07-22
Tags: