Prieš įeinant

2024 m. gegužės 31 d. Panevėžyje atidarytas „Stasys Museum“ – baltas modernus šiuolaikinės architektūros pastatas. Minimalistinė, aiškių linijų ir neutrali – taip pat balta – trijų aukštų statinio erdvė kontrastuoja su Stasio Eidrigevičiaus organiška menine raiška. Nors pats dailininkas norėjo, kad muziejus koncepcija sietųsi su netoli Briuselio veikiančiu „Fondation Folon“, kuriame Jeano-Michelio Folono (1934–2005) kūryba, persmelkta subtilių poetinių asociacijų, organiškai susilieja su vietove, Panevėžyje harmonijos jausmas tarp S. Eidrigevičiaus darbų ir autoriui skirto muziejaus architektūros nėra toks stiprus. Bet gal to ir nereikia? Stasys – pasaulio menininkas, o Panevėžys kaip miestas (su savo provincialumo bruožais) ir kaip vieta žemėlapyje, ko gero, iki galo nereprezentuoja jo kūrybinės energijos bei aplinkos. Kažką panašaus į „Fondation Folon“ įsivaizduočiau S. Eidrigevičiaus gimtajame Lepšių kaime, gamtos apsuptyje. Vis dėlto Stasio „rūmas“ (taip jį vadino buvusi G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Rima Maselytė) iškilo Panevėžyje. Dar svarbu pažymėti, kad muziejaus idėjos autorės buvo dvi moterys – minėtoji R. Maselytė ir visuomenininkė, leidėja Nomeda Simėnienė, ir tik vėliau jo statybas (kurių peripetijos būtų vertos spektaklio dramos teatre) perėmė beveik vien vyrai…

Jau kieme lankytojus pasitinka instaliacija-skulptūra „Kvėpavimas“. Tai atskiras pastatas – didelis baltas kubas. Palypėjus laiptais jo viduje – žmogaus veido kontūrą atkartojantis seklus baseinas, pripildytas vandens. Kūrinys iš metalo, betono, impregnuoto medžio ir kitų patvarių medžiagų, suteikiančių jam bauhauziško ilgaamžiškumo ar net brutalistinio tvirtumo pojūtį. Veido kontūre atpažįstamas S. Eidrigevičiaus braižas. Baseino paviršius pasižymi išraiškinga tekstūra, leidžiančia šviesai įdomiai žaisti vandenyje. Vaikai jau pirmą dieną norėjo tuo vandeniu pasitaškyti, o jei menas traukia mažuosius – tai labai geras ženklas. Tą ne kartą yra pabrėžęs Stasys. Tiesą sakant, tokį gerą jausmą viešojoje erdvėje pastatytos instaliacijos-skulptūros sukelia nedažnai. Lankytojai čia lyg Caravaggio Narcizas gali stebėti savo atspindžius ir ilgai medituoti apie bėgantį laiką. Kintant oro sąlygoms, kinta ir pats kūrinys: stipresnis vėjas pripildo jį garso, lietus ar perkūnija – įtampos bei nerimo, o naktis – to, kas sapniška. Tai rami, sakrali vieta. Tiesa, sakralumo „Stasys Museum“ atrasime ir daugiau – vienas jo pavyzdžių galėtų būti atidarymo renginiui Donato Ulvydo režisuota (koncepcijos autorius – Dalius Abaris) vaizdo projekcija apie muziejaus gimimą – pasakojimas apie menininko gyvenimą ir kūrybą, sujungiantis praeitį, dabartį ir ateitį į vieną įspūdingą vizualinę kelionę. Kitas sakralumo pavyzdys – užėjus į parodų sales pasitinkantis šiltas švelnus apšvietimas, tinkamai pabrėžiantis kiekvieną eksponuojamą Stasio kūrinį. Tad čia norisi būti.

Į dėžutes netelpantis pasaulis

Pavadinimą „ICONO-O-STASYS“ parodai davė Marekas Bartelikas – Lenkijoje gimęs, Niujorke gyvenantis meno kritikas ir istorikas, dėstęs šiuolaikinį meną JAV universitetuose, buvęs Tarptautinės meno kritikų asociacijos (AICA International) prezidentas. „Užėjus reikia aplankyti tris aukštus“, – perspėjo Stasys, o aš perspėju, kad kiekvienas muziejuje rodomas darbas tikrai vertas bent dešimties minučių jūsų laiko. Viduje kopiant laiptais virš galvos čeža instaliacija „Skaidrumas“ – devyni didelio formato ant plastiko plėvelės specialiai šiai ekspozicijai nutapyti kūriniai su žmonių figūromis, hibridiniais organizmais iš kūnų, objektų, paukščių. Tereikia nepamiršti pažvelgti į viršų. Minėtieji darbai šnara, šnibždėdami prisiminimus, kurie su laiku deformuojasi, blunka, nyksta, arba tuos, kurie ne tiesiog išsitrina, bet gali būti perdirbami arba išmetami – kaip plastikas. Po vidaus erdvę įdomu apsidairyti ir iš sakyklos instaliacijos, kviečiančios žiūrovus įsitraukti į meno visatą įvairiais lygmenimis – tiek sakraliai, tiek vizualiai, intelektualiai ir net politiškai.

Iš pradžių muziejaus lankytojai lakoniškai supažindinami su S. Eidrigevičiaus biografija, lentynoje – kūrėjo iliustruotų knygų, parodų katalogų, meno albumų, išleistų Lietuvoje, Lenkijoje, JAV, Japonijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Ispanijoje pavyzdžiai. Kiekvienas jų turi savo atsiradimo istoriją. Tarkime, leidyklos „NordSüd Verlag“ 1989 m. išleistas „Hansas Ilganosis“ (vok. Hans Naselang) įdomus tuo, kad knygos bendraautoris Jamesas Krüssas buvo pakviestas parašyti eiles iliustracijoms, o ne atvirkščiai. Beje, Stasio kelias į literatūros pasaulį prasidėjo nuo iliustracijų Vytautės Žilinskaitės tekstams; vienas žinomiausių bendrų jųdviejų kūrinių – pasakų bei apsakymų rinkinys „Robotas ir peteliškė“ (Vyturys, 1985). Vėliau už išskirtines iliustracijas Eidrigevičius bus įvertintas ir ne sykį apdovanotas: Tarptautinės vaikų knygų parodos Barselonoje Didžiuoju prizu (1986), Tarptautinės iliustracijų bienalės Bratislavoje Didžiuoju prizu (1991) ir kt. Deja, kai kurios jo darbais papuoštos ir svetur pripažinimo sulaukusios knygos, kaip kad Akumalio Ramachanderio „Mažoji kiaulytė“ (Little Pig, New York: Viking Juvenile, 1992), H. K. Anderseno „Sniego karalienė“ (The Snow Queen, Mankato, Minnesota: Creative Education, 1984), vis dar laukia lietuviškų leidimų.

„ICONO-O-STASYS“ skiriama dėmesio ir plakatui, bet gana saikingai (jei neskaičiuosime egzempliorių, puošiančių muziejaus kavinę). Žiūrovams pristatomi penki pavyzdžiai, kaip originalus meno kūrinys virsta plakatu. Tai edukacinio pobūdžio parodos dalis, kurioje originalus pirmavaizdis rodomas šalia tiražuojamo atspaudo, taip išryškinant jų dydžio, spalvų bei kitų detalių skirtumus. Tarptautiniais apdovanojimais įvertintų Eidrigevičius plakatų yra ne vienas. Galbūt nedaug jų rodoma todėl, kad ateityje bus surengta atskira paroda?

Ant muziejaus sienų penkiasdešimtyje varstomų metalinių dėžučių išdėstyta Stasio kūrybinio kelio chronologija – nuo 1973-iųjų, kai menininkas baigė LTSR valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), iki 2024-ųjų. Tai lyg užuomina, kvietimas giliau patyrinėti šio autoriaus darbus, nes iki šiol niekas iš menotyrininkų bei meno istorikų nesiėmė iššūkio apžvelgti visą jo kūrybą. Nors, geriau pagalvojus, Eidrigevičiaus kūrybą iš tiesų gali būti sudėtinga „sudėlioti į dėžutes“. Pirmiausia todėl, kad joje susipynę daug etapų – nuo paauglio eksperimentų fotoaparatu ir fotorealistinės tapybos, iliustracijų, miniatiūrų, ekslibrisų iki pastelių, kaukių, plakatų, instaliacijų, nuo monumentaliosios skulptūros, režisūros, scenografijos, poezijos iki skaitmeninio meno eksperimentų planšetiniame kompiuteryje (vienas jų, vaizduojantis „Maison Blanche“, panaudotas Le Corbusier namo-muziejaus atviruke). Antra, Stasys turi išskirtinę meninę tapatybę, pasižymi unikaliu požiūriu bei raiškos priemonėmis. Jis nuolat eksperimentuoja su technikomis ir medžiagomis, be to, jo darbai pripildyti simbolių bei metaforų, kuriuos galima interpretuoti įvairiai. Lyg to būtų maža, Eidrigevičiaus kūryba apima platų temų spektrą – nuo filosofinių, egzistencinių klausimų iki socialinių, politinių problemų. Dailininko darbai pasižymi stilistiniu eklektizmu, juose susilieja įvairūs meno stiliai bei technikos: modernizmas ir realizmas, simbolizmas ir siurrealizmas. Pridėkite dar šiek tiek humoro, absurdo, netikėtų gyvenimo įvykių bei nuotykių, kuriuos jis kruopščiai aprašo dienoraščiuose ir žurnale „Kultūros barai“, ir suprasite, kad net kruopščiai išstudijavus tas penkiasdešimt dėžučių atsakymas į klausimą „Kas yra Stasys?“ tampa tik dar didesne mįsle…

Menininko gimimas

S. Eidrigevičius šį pasaulį išvydo praėjus vos ketveriems metams po to, kai Raudonoji armija „išvadavo“ Lietuvą ir visą Rytų Europą, o socializmo kūrimas, industrializacija bei kolektyvizacija buvo primesti prievarta. Šalis vis dar gyveno partizanų kovų dvasia, nebuvo išsisklaidęs trėmimų skausmas. Komunistinė propaganda ir mažas atlygis už darbą (daugiausia kolūkiuose) darė įtaką žmonių mąstymui. Tuo metu kaime jau daug ko nebuvo. Sodybų, medžių, kryžiaus, ištremtų kaimynų ir žydų… Bet apie tai kalbėti negalėjai. Lietuva pasuko į „šviesų“ sovietinį rytojų…

Visgi Stasio talentas buvo pastebėtas dar mokykloje. Šeima taip pat tikėjo, kad iš vaiko šis tas bus. „Jutau begalinę mamos meilę <…>. Mano mama buvo mažakalbė. Stebėdama, kaip aš piešiu, ištardavo tik trumpas frazes „negadink akių“, „eik valgyti“, „eik miegoti“, bet niekada nekomentavo mano darbų“, – viename interviu yra pasakojęs Stasys. Nuo 14-os metų jis pradėjo fotografuoti analoginiu „Zenit“ fotoaparatu. Susidomėjimas fotografija lavino paauglio pastabumą detalėms ir vaizduotę. Tai buvo būdas tyrinėti, išreikšti savo vidinį pasaulį, o ankstyvieji fotografiniai bandymai bei eksperimentai padėjo pamatus visai tolesnei dailininko kūrybai. Nors pirmosios Eidrigevičiaus nuotraukos dokumentiškos, jau tuomet jam buvo svarbūs meniniai ieškojimai – kompozicija, nuotaika, metafora. Muziejuje žvelgiant į šias fotografijas nepalieka jausmas, lyg pats Kristijonas Donelaitis (tik jau XX a.) būtų pasiėmęs fotoaparatą ir užfiksavęs Lepšių kaimo žmonių gyvenimą – poetiškai, jautriai, kartais žaismingai ir absurdiškai (Napalys bėga iš kadro, nes nenori būti fotografuojamas), gal net kiek siurrealistiškai. Tik, priešingai nei Donelaitis, Stasys ne moralizuoja, o žaidžia, stebi ir stebisi.

Dar gerokai iki aptariamos parodos ir muziejaus atidarymo tarp dėžių su meno kūriniais, knygų krūvų ir visos netvarkos dirbtuvėje Eidrigevičius aptiko krūvą senų asmeninių nuotraukų. „Štai, pažiūrėk“, – rodo man vieną nespalvotą 1968-ųjų fotografiją telefono ekrane. Atvaizde Stasį supa jo bendramokslių (vien vaikinų!), tuometinio Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo (dabar – Kauno kolegija) absolventų, būrys. „Tai menininko gimimas“, – pagavau tada save mąstant Boticcelio terminais. Anuomet Stasiui buvo vos devyniolika. „Menininko gimimo“ laikotarpį parodoje „ICONO-O-STASYS“ reprezentuoja trys ankstyvosios fotorealistinės autoriaus tapybos darbai: „Mano mama ir teta Elžbieta šešėlyje“, „Tėvo portretas“ bei „Napalys ir Petras“ (1973–1974). Pasak Stasio, tai iš fotografijos gimę paveikslai. „Tėvas prašė būti nutapytas, kad atrodytų „kaip gyvas“, – paaiškina jis. Jaunuolis šiuos realistinius portretus sukuria iš gilios pagarbos bei dėkingumo savo gimdytojams, kurie finansiškai rėmė jo studijas, tikėjo vaiko ateitimi.

Nuo miniatiūrų iki monumentalumo

Parodai „ICON-O-STASYS“ atrinkti darbai kiek įmanoma plačiau reprezentuoja Eidrigevičiaus kūrybą: čia išvysite miniatiūrų, ekslibrisų, vidutinio dydžio ir didelių pastelių, plakatų, fotografijos, tapybos, monumentaliosios skulptūros darbų bei instaliacijų. Pristatomi ir tarpdisciplininio meno kūriniai, tokie kaip kinas bei dokumentuotas performansas. Paprastai muziejai laikosi nerašytos taisyklės – pačius svarbiausius dalykus rodo paskutinėse savo salėse. Taip lankytojas gundomas judėti iš vienos erdvės į kitą, kad apeitų visą ekspoziciją. Tačiau „ICONO-O-STASYS“ nesiima tokios manipuliacijos, netenka vargti ieškant „svarbiausių darbų“, nes čia svarbu viskas. Apžiūrinėti muziejų galima pradėti tiek nuo pirmo, tiek nuo trečio (paskutinio) aukšto ar net nuo vidurio – paroda išdėstyta pagal kūrybos technikas, metodus, medžiagas ir žanrus, vos truputį atsižvelgiant į chronologiją.

Visi Eidrigevičiaus darbai preciziškai užbaigti, juose nėra nieko perteklinio, nereikalingo. Kiekvienas kūrinys neša unikalią žinutę žiūrovui, išreiškia mintį, idėją. „Meninė tiesa prasideda nuo piešinio“, – interviu lenkų menotyrininkei Monikai Kuc sakė Stasys. Ji menininko piešimo praktikas yra sugrupavusi į šias kategorijas: a) spontaniški piešiniai, skirti greitam minčių fiksavimui per kelias sekundes; b) piešiniai-ieškojimai (pvz., idėjų generavimas plakatui); c) gerai apgalvoti piešiniai; jų linijos – tarsi baigta kelionė, iš kurios nėra kelio atgal, jos jau nebegali būti keičiamos; d) piešiniai spalvotais pieštukais, kurie „klajoja, šoka ant popieriaus, tarsi mėgaudamiesi prisilietimu prie jo, ir palieka spalvotus pėdsakus“; e) eskizai, kurie galbūt virs kūriniais arba nuguls eskizų knygelėse ilgesniam laikui; f) piešiniai-performansai (pvz., tiesiai ant sienos (juoda linija)). Pastarojo tipo performansą publika stebėjo ir muziejaus atidaryme.

Prie skaitmeninių vaizdų pripratusiam (ypač jaunesniam) žiūrovui sunkiausiai įveikiama parodos dalis gali būti Eidrigevičiaus ekslibrisai. Juose užkoduotoms žinutėms bei metaforoms perskaityti reikės laiko ir kantrybės (panašiai kaip perskaityti knygai). „Stasys turi nepaprastą galią kerinčiai paprastu – ekslibriso – formatu jei ne pakeisti sudėtingą pasaulį, tai bent jau komentuoti jį aliuzijomis ir metaforomis“, – dar 1986 m. rašė daugiau nei 200 knygų apie dizainą ir populiariąją kultūrą autorius, bendraautoris ir redaktorius, „The New York Times“ meno skilties vadovas Stevenas Helleris. Mažo formato ekslibrisų grafika ne tik imli laikui, bet ir reikalauja žinių apie menininko aplinką, šeimą, draugus bei pažįstamus, įsigilinimo, pastabumo, dėmesio detalėms (pavyzdžiui, labai įdomu pagūglinti apie Krzysztofą Pendereckį), visgi sustoti prie jos tikrai verta. Ekslibrisai – Stasio kūrybinio kelio ir tarptautinio pripažinimo pradžia. Dar 1973 m. Malborke (Lenkija) vykusioje VI tarptautinėje moderniojo ekslibriso bienalėje jis laimi pirmąjį garbės medalį užsienyje, o 1975-aisiais antrą kartą nuvykęs į Lenkiją gauna dar vieną garbės medalį VII tarptautinėje ekslibrisų bienalėje Malborke. Tai pravėrė duris į Vakarų meno pasaulį – ironiška, bet ekslibrisus su galerijomis iš Vakarų buvo galima mainyti į „Rolling Stones“ ir „Pink Floyd“ plokšteles, meno žurnalus, knygas… Tokia buvo kūrybinės laisvės kainos dalis.

Apskritai, paroda labai dinamiška, joje lankytojas patirs ne vieną kulminaciją. Viena įvyks prie monumentalios devynių metrų aukščio skulptūros „Tiesiai į dangų“. Ten nusikelsite į magišką Pinokio pasakos pasaulį, o metaforiškame tekste „Laiškas sienai“ būsite įtraukti į pokalbį su menininku. Minėtasis laiškas – poetiškas ne tik vaizdinis, bet ir literatūrinis kūrinys, kuriame autorius simboline metaforų kalba perteikia savo mintis bei emocijas. Laiškas, kaip simbolis, dažnai siejamas su bendravimu, informacijos perdavimu ir asmeniniais išgyvenimais. „Laiškas sienai“ – dialogas su nematomu adresatu – siena kaip fiziniu objektu, simbolizuojančiu ribas, barjerus ir kliūtis, bet galinčiu simbolizuoti ir tuštumą, naują pradžią. Eidrigevičius savo kūrinyje šias dvi priešingybes sujungia, užmegzdamas įdomų dialogą. Galima sakyti, kad tai kvietimas apmąstyti mūsų pačių santykius su įvairiais apribojimais.

Žodžiai su vizualiuoju menu susijungia ir „ICONO-O-STASYS“ eksponuojamose akvarelėse, bet parodoje nėra tradicinių įžanginių tekstų, aiškinančių autoriaus kūrybą – ant sienų rasite tik pavadinimus ir datas. Nors kam reikalingi paaiškinimai ir klasifikacijos? Juk „paliktas be priežiūros, vaizdas atkreipia dėmesį į save“, – kadaise po 1993 m. pastele „Epizodas“ (ji parodoje neeksponuojama) užrašė Eidrigevičius, šiais žodžiais taikliai apibūdindamas visą savo kūrybą. Net ir abstrakčiose, geometriškose, minimalistinėse akrilu nutapytose kompozicijose lengvai atpažįstamas dailininko braižas, o kiekvienas darbas atveria duris tūkstančiams individualių interpretacijų, apmąstymų, emocijų. Taigi, menotyrininkų tekstai netenka prasmės.

Paslėpti delne

1974–1975 m. Stasys atlieka privalomąją karinę tarnybą sovietų armijoje. Atrodo, kad atėjo menininko karjeros pabaiga. Gelbsti tik noras piešti, aistra kurti, išradingumas ir… popieriaus atliekos – tušti tamsūs fotografijų vokai, atplaišos nuo kariuomenės skelbimų lentos, – kurias naudodamas Eidrigevičius atranda savo autorinę techniką (tempera, akvarelė ant šlapio popieriaus). Taip tarnaudamas kariuomenėje sukuria per 50 miniatiūrų. Jos nedidukės, telpa į delną – juk dirbti gali tik slapta, o tokį mažmožį lengva paslėpti nuo karininkų akių. „Sunkią valandą atrandi kai ką, kas tau labai svarbu“, – aiškina menininkas. Minėtoji autorinė technika vėliau persikelia į Stasio iliustracijas bei plakatus. Jos iki šiol dar niekam nepavyko pavogti, tikina kūrėjas, ir reikėtų laboratorijos jai atkurti. Miniatiūrų etapas tęsiasi iki pat XX a. 9-ojo dešimtmečio.

Parodoje eksponuojamos 1975–1979 m. miniatiūros. Nors nedidelio formato, jose – visas metaforinių prasmių pasaulis. Kiekviena miniatiūra lyg tamsos ir šviesos, fantazijos ir siurrealistiškos pasakų tikrovės, nežinomybės ir paslapties tyrinėjimas. Sakykime, „Tai čia, tai ten“ plėšrūno dantyse paukštis – laisvės simbolis. Paukščio tuoj neliks. Kaip galbūt neliks ir laisvės. O štai „Seserys“ atskleidžia artumo ir vienybės svarbą. Autorius čia kalba ne tik apie moterų solidarumą, stiprybę, bet ir dualumą, skirtingas asmenybės puses, egzistuojančias kiekviename mūsų. Šis kūrinys pabrėžia tarpusavio ryšių, supratimo, paramos reikšmę. 1979 m. „Galeria Krytyków“ buvo surengta miniatiūrų paroda, iš kurių 14 iškart pateko į Vroclavo nacionalinio muziejaus rinkinius. Jaunam menininkui tai buvo didelis įvertinimas. Miniatiūros tapo dar vieno pripažinimo etapo pradžia. Eidrigevičius kviečiamas į parodas. Jo kūryba visur sutinkama su entuziazmu ir palaikymu.

Muziejuje eksponuojami tempera atlikti darbai irgi priklauso „miniatiūrų periodui“. Naudojama autorinė technika, tik formatai jau šiek tiek didesni (turbūt dėl to, kad grįžus iš kariuomenės kūrinių nebereikia slėpti delne). Čia svarbios struktūros paieškos, žmogaus veidas ir, žinoma, detalės. Vaizdai išsiskiria sudėtingumu, juose jungiasi spalva, abstrakcija bei skulptūriškumas. Darbai pasižymi savitu, kiek siurrealistišku charakteriu, subtilia realybės ir vaizduotės sampyna. Viskas preciziškai užbaigta. Tai galimybė žiūrovui pažvelgti į kitus pasaulius, kuriuose fantazijos ir tikrovės ribos susilieja. Kūriniai įgauna mįslingą, keistą atmosferą, atsiranda fantastinių ir neįprastų situacijų, kviečiančių į kelionę pasąmonės labirintais.

Į laisvę, į Vakarus: spalvų, formų, metaforų ir emocijų įvairovė

1980 m. Stasys persikelia gyventi į Varšuvą. Lenkija, kaip viename privačiame pokalbyje yra pasakiusi Lodzės universiteto sociologijos profesorė Agnieszka Golczyńska-Grondas, buvo „laimingiausias“ barakas socializmo imperijoje. Menininkai čia turėjo kiek daugiau saviraiškos laisvės, daugiau galimybių eksperimentuoti, klysti ir „nusidėti“. Pripažinimas Lenkijoje Eidrigevičiui atveria duris ir į Vakarų pasaulį. Po metų jis jau lankosi Paryžiuje, 1985-aisiais – Vakarų Berlyne. Dar vėliau – Japonijoje (apie Eidrigevičiaus ryšį su šia šalimi būtų galima parašyti atskirą knygą).

Berlynas tuo metu buvo avangardo ir novatoriško meno centras, gyvybingas kosmopolitinis miestas – tarsi sala kapitalistiniame pasaulyje, apsupta komunistinės VDR. Ten Stasys atrado pastelės techniką. „Pajutau, kad <…> galiu savo fantaziją išlieti, galiu sujungti spalvą ir piešinį“, – pasakoja jis. Nuo to laiko pasteles ir kūrėją susieja nenutrūkstamas simbiotinis ryšys. „[Vieniems atrodo], kad čia piešinys, kiti sako – čia tapyba“, – savo darbus komentuoja dailininkas. Nors abi pusės teisios, pats menininkas linkęs savo naudojamą techniką priskirti tapybai – pastelė minkšta, panaši į skystus dažus, šiai raiškos priemonei būdingi potėpiai, spalvos, ekspresija. Aptariama technika menininkui leidžia iš karto pamatyti kūrybos rezultatą (nereikia laukti, kol išdžius aliejiniai dažai). Viskas įvyksta „tuo metu ir tą valandą <…> įtrini delnu, čia pabrauki, čia vėl pabrauki <…> žodžiu, tu esi karalius <…> paskui tik išklausai atsiliepimus“, – su pasimėgavimu dėsto S. Eidrigevičius.

Pastelės technika įdomi tuo, jog yra itin reikli meistrystės atžvilgiu, nepakanti klaidoms. Skirtingai nuo tapybos aliejiniais dažais, kur galimi keli pataisymų sluoksniai, ji neleidžia jokių nematomų korekcijų, todėl sumanymas turi būti įgyvendintas iš pirmo karto, o tai reikalauja iš menininko ne tik kūrybinės vizijos, bet ir nepriekaištingų techninių įgūdžių. Stasio darbuose pastelės technika atsiskleidžia visomis savo subtilumo formomis ir tampa galingu įrankiu, leidžiančiu sukurti įtaigius ir išraiškingus vaizdinius. Juose – tai, kas glūdi tarp matomų ir nenusakomų dalykų.

Ką byloja kaukės

Pamažu keičiasi politinė situacija Lenkijoje ir Lietuvoje. Mažėja suvaržymų, daugėja galimybių savo darbus pristatyti Vakaruose. 1986 m. Eidrigevičius pirmąsyk vieši JAV. Valstijos, garsėjančios kultūriniu pliuralizmu bei novatoriškumu, suteikia progą pamatyti ir įvertinti šiuolaikinio meno įvairovę, kūrybinę laisvę (nors prireiks dar penkiolikos metų, kad Stasys imtųsi fotografuoti nuogą kūną, bet apie tai – vėliau). Šie faktoriai, kaip ir susitikimai su Andy’iu Warholu, Jeanu-Micheliu Basquiat bei Davidu Hockney’iu, praturtina Eidrigevičiaus raiškos arsenalą, padeda atrasti naujų impulsų – iš JAV jis grįžta su kaukėmis, kurios tampa neatsiejama autoriaus kūrybos dalimi.

Kaukės, kaip simbolis ir priemonė, skirtingose srityse – teatre, literatūroje, mene, o pandemijos kontekste – ir medicinoje, – interpretuojamos įvairiai. Pablo’as Picasso’as savo kubistinėse kompozicijose jas pasitelkdavo tam, kad išardytų ir pertvarkytų veido vaizdą, Williamo Shakespeare’o tekstuose kaukės naudojamos norint manipuliuoti kitais veikėjais, o štai Stasio kūryboje veido ir kaukės gretinimas padeda tyrinėti apsaugos, tapatybės, paslapties, apgaulės temas. Kaukėms kurti menininkas renkasi įvairias technikas bei medžiagas: kad perteiktų veidų-kaukių gyvybingumą, pastelėse jis įveda drąsias linijas ir spalvas; skulptūrų, instaliacijų medžiagos suteikia joms fizinį apčiuopiamumą, o fotografijose kaukės dažnai integruojamos į sudėtingas kompozicijas su nuogu modeliu, tyrinėjamas kūno ir tapatybės santykis.

Kaukių temą parodoje „ICONO-O-STASYS“ reprezentuoja ir instaliacija „Liūdesėliai“ (menotyrininkė Ingrida Korsakaitė juos buvo pakrikštijusi „Sielvartais“). Tai dvylika ant kartono nutapytų veidų, apjuostų medžių šaknimis ar šakomis – tarsi erškėčių vainiku ant Nukryžiuotojo galvos. Šiuose veiduose, dažnai iškreiptuose ir deformuotuose, tvyro įtampa tarp to, kas tikra, ir to, kas metafiziška. Jie nutapyti išraiškingomis, tačiau subtiliomis linijomis, vyrauja ramios, bet gana ryškios tamsios spalvos, sustiprinančios melancholijos, liūdesio nuotaiką, žadinančios emocinę įtampą. Medžių šaknys bei šakos, regis, simbolizuoja gyvenimo ir mirties ciklą: jų tekstūra, tonai suteikia „Liūdesėliams“ gyvybingumo pojūtį, bet tai – negyvo kartono veidai, kurie žvelgia į žiūrovą jau lyg iš mirusiųjų pasaulio. „Liūdesėliai“ (kaip ir instaliacija „Tylos siena“) atskleidžia dar vieną ryškų menininko bruožą – reaktyvumą. Eidrigevičius savo kūryba aktyviai reaguoja į istorinius, politinius įvykius, juos įprasmina: nuo Pinokio, kuriam dėl melo ištįso nosis, iki Holokausto bei „Charlie Hebdo“. Nors „Liūdesėliai“ 2009-aisiais eksponuoti parodoje Varšuvos sukilimo muziejuje, pažymint sukilimo 65 metų sukaktį, jų pradžia gana proziška. Nuvykęs į vasarnamį Žemutiniame Kazimiere, nedideliame miestelyje rytinėje Lenkijos dalyje, Liublino vaivadijoje, dailininkas randa su šaknimis išrautų medžių. Ant kartono pastelės kreidelėmis nupieštus veidus įstato į tų medžių šaknis, ir taip gimsta visas ciklas – arti šimto „Liūdesėlių“ (lenk. Smutki).

1989-aisiais nebelieka Berlyno sienos, Lenkija ir Lietuva pamažu atgauna suverenumą. 1990 m. kovo 11 d. Lietuva paskelbia nepriklausomybę, 1991 m. Varšuvos paktas nustoja galios, 1993 m. iš abiejų šalių išvedami paskutiniai Rusijos kariniai daliniai. „ICONO-O-STASYS“ galima išvysti pastelių ant popieriaus iš 1991–1995 m. laikotarpio, taip pat pačių naujausių, nutapytų ant drobės per 2022-ųjų pandemiją. Visose jose dominuoja žmogaus veido-kaukės motyvas. Trys didelio formato pastelės „Atmink“, „Mėlyna pasaka“, ir „Nesaugus bučinys“ sukurtos 1995 m. Australijoje, jos įspūdingo 239 x 152 cm dydžio, tapytos ne tik kreidelėmis, bet ir autoriaus rankomis, pirštais. „Mėlyna pasaka“ ir „Nesaugus bučinys“ nagrinėja veido temą, „Atmink“ – prisiminimus apie tėvą. Čia itin svarbus supintų šiaudų motyvas, glaudžiai susijęs su nostalgija tėviškei. Sujungdamas praeitį ir dabartį, jis paverčia aptariamą darbą įtaigia menine refleksija apie gimtinę, jos reikšmę menininko gyvenime bei kūryboje. Tiesa, įdomu ir tai, kad šis motyvas pastelėje atsirado netikėtai ir turi intriguojančią istoriją. Keliaudamas į Australiją, Stasys pasiėmė su savimi šiaudinę skrybėlę, paties supintą iš vaikystės sodyboje rastų šiaudų. Toji skrybėlė oro uosto darbuotojams sukėlė klausimų – ar į minėtąją šalį galima „importuoti“ šiaudus? (Beje, panaši istorija nutiko ir su „Liūdėsėliais“ Japonijoje – ar galima į ją skraidinti žemes?). Laimei, Australijoje su skrybėle viskas susiklostė sėkmingai, o štai Japonijoje iš medžių šaknų teko šalinti Lenkijos žemių likučius.

Pastelės ant drobės, sukurtos 2022 m. pandemijos izoliacijos laikotarpiu, atveria dar vieną įdomų menininko kūrybinės evoliucijos etapą: veidas, ankstesniuose darbuose turėjęs žmogišką siluetą, čia tampa vis labiau abstrahuotas, kampuotas, o jo bruožai subtiliai slepiami (pvz., vietoj akių tarytum žioji kiaurymės). Tai ne tik estetinė, bet ir simbolinė transformacija, atspindinti izoliacijos ir savęs praradimo būsenas, bylojanti apie per pandemiją išgyventą vienatvę. Abstrakcijos slepiamas veidas išreiškia ne tik fizinį, bet ir vidinį, psichologinį atotrūkį – specifinį minėto laikotarpio būvį, kai dažnas jautėsi neprieinamas net sau pačiam. Stasys šiuo ciklu kalba apie žmogaus patirtis nesuvokiamame laike. Būtent per pandemiją Eidrigevičius atranda, kad drobė ir pastelė „šnekasi“, sukurdamos ypatingą dialogą tarp medžiagos ir idėjos. Pastelinės kompozicijos ant drobės įgauna aliejinės tapybos savybių, taip peržengiant šiai technikai įprastas ribas.

Atgal prie fotografijos

Įvairialypis menininkas ne viename interviu yra minėjęs, kad jį itin traukia fotografija, tad ekspozicijoje taip pat pristatomi nespalvotų nuotraukų ciklas „Body Art“ (2006) ir keturios (iš 20 darbų ciklo) 2001 m. gimusios spalvotos didelio formato fotografijos „Audra“, „Pasisveikinimas“, „Skaitytojas“ bei „Tarp raudonos ir baltos“. Šiuose darbuose autorius tyrinėja kūno, skulptūros, teatro estetiką ir žmogaus tapatybę. Tai buvo tikra „kūrybinė audra“, yra sakęs Stasys, mėgavimosi saviraiškos laisve etapas. Jungdamas įvairius elementus – nuo spalvų, formų iki tekstūrų, šviesos – jis sukuria vizualiai turtingus, intelektualiai intriguojančius atvaizdus. Kiekviena nuotrauka – nelyg pasakojimas, spektaklis, kupinas simbolių bei užuominų. Jose modelio kūnas yra tiek medžiaga, tiek žinia. Kompozicijos aiškumas, konkretumas primena Caravaggio tapybą: vyrauja dramatiškas apšvietimas, tamsos ir šviesos kontrastas – tik jau nebe Caravaggio, o Stasio chiaroscuro. Kūnai tampa pagrindiniais pasakojimo elementais, o kruopščiai parinkta atributika sufleruoja skirtingas istorijas apie juos. Kaip ir Caravaggio drobėse, taip ir čia kiekviena scena perteikia stiprią emociją, o stilistinė įtampa tarp kūno ir aplinkos lemia, sakytum, teatrinį efektą, būdingą ir baroko meno kūriniams. Tiesiog S. Eidrigevičius visa tai perkelia į fotografiją.

Dar vienas „Body Art“ ciklo bruožas – daugiasluoksniškumas, formuojantis paslapties, intymumo jausmą, kviečiantis pažvelgti į kūną ne kaip į visumą, o kaip į daugybę atskirų dalių. Nuogumas čia nėra vulgarus ar seksualizuotas – jis gilus ir prasmingas, atskleidžiantis kūno pažeidžiamumą bei autentiškumą. Fotografijoje menininkas pasitelkia įvairų rekvizitą, kuris slepia modelio veidą, kuria prasmines asociacijas. Pavyzdžiui, mediniai rėmai kompozicijai suteikia struktūrą, tačiau drauge simbolizuoja judesio, laisvės apribojimą, izoliaciją, atskirtį. Baldai (krėslas, taburetė, stalas) tarnauja kaip vizualinė priemonė, leidžianti Eidrigevičiui sukurti atskirą pasaulį (galbūt net vidinį kalėjimą), kuriame egzistuoja jo personažai. Lėkštė, šakutės ir metalinis šaukštas, grandinėmis prikaustyti prie vertikalaus stalo (medžio gabalo), sukelia stiprią emocinę reakciją; jie gali atspindėti priespaudą, prievartą, bet taip pat – simbolizuoti kovą su vidiniais demonais. Popierinės detalės byloja apie laikinumą, nuolatinį pokytį, žmogaus būties trapumą. Nuogas kūnas, įkalintas metaliniuose šarvuose, kalba apie bejėgiškumą ir stiprybę. Galimų interpretacijų apstu ir visos jos teisingos.

Muziejaus misija

Nepaisant sąlytį su S. Eidrigevičiaus darbais lydinčios euforijos, po apsilankymo Panevėžyje įkurtame „Stasys Museum“ neapleidžia apmaudas dėl prarasto laiko. Čia eksponuojami kūriniai išryškina autoriaus pasaulinio lygio talentą. Būtų lengva įsivaizduoti šią ekspoziciją Paryžiaus, Niujorko, Londono, Berlyno meno centruose. Tačiau, priešingai nei garsiojo rumunų skulptoriaus Constantino Brâncușio, dėl laisvės kurti atėjusio į Paryžių pėsčiomis, Stasio, kaip laisvo menininko, kelias į pasaulį buvo apribotas istorinių bei politinių aplinkybių (net siekiant vizos gyventi Lenkijoje 1980-aisiais jam teko įveikti daugybę kliūčių). Nepaisant to, net ir už uždarų sienų Eidrigevičius sugebėjo išvystyti unikalią ir atpažįstamą savo meninę kalbą, o jo darbai pateko į daugiau nei 40 pasaulio muziejų bei privačių kolekcijų, ir tai toli gražu ne pabaiga.

Visgi, nors šiandien gyvename laisvės sąlygomis, Rytų Europos kūrėjams vis dar sudėtinga prasiveržti į meno olimpą, o konkurencija dėl dėmesio Vakaruose itin didelė. Talentinguosius greitai užgožia tie, kurių darbus aktyviai propaguoja įtakingos institucijos, svarbūs meno kritikai bei kuratoriai. Pasak meno istorikės Rochelle’ės Gurstein, meno kūriniai gyvuoja tol, kol visuomenė ir kritikai dėl jų ginčijasi, o tikroji menininkų priešė yra tyla. Tad naujasis Stasio muziejus turi vieną svarbią misiją – garsiai rėkti, nuosekliai rūpintis tarptautinių jo parodų tvarkaraščiu ir taip didinti autoriaus žinomumą bei matomumą tarptautinėje meno arenoje, nes Eidrigevičiaus pasaulis tiesiog per didelis, kad liktų tik Panevėžyje. Tam būtina nuolatinė, t. y. ne vienkartinė ar finansuojama iš projektų, kultūrinė diplomatija.

Šiemet minime dvi svarbias meno srovių sukaktis: impresionizmui sukanka 150, o siurrealizmui – 100 metų. Minėtosios sukaktys žymi epochinius pokyčius meno istorijoje: 1874-aisiais Paryžiuje įvykusi impresionistų paroda pažadino moderniosios dailės kryptį, o 1924-aisiais André Bretono paskelbtas siurrealizmo manifestas tapo postūmiu vienam įtakingiausių XX a. meno judėjimų. Ar šiame jubiliejų kontekste 2024 m. gegužės 31 d. atidarytas „Stasys Museum“ taps platforma reprezentuoti menininką globaliai ir ar tam bus išnaudotos visos galimybės, veikiausiai paaiškės tik po 100 ar net 150 metų.

2024-11-27