Su Thomu Bayrle susipažinau neįprastu būdu – ne parodoje, apie kurią šiandien noriu papasakoti, bet gerokai anksčiau, per tam tikrą tinklą, kuris formavosi ne iš tiesioginių pažinčių, o iš antraeilių, trečiaeilių ryšių: darbuojantis su „Fluxus“, bendradarbiaujant su „Archivio Conz“ ir reprezentuojant jų kolekciją, tyrinėjant šios kolekcijos darbus ir konsultuojant pačią organizaciją. Bayrle’ės kūryba man buvo ne tiek „atradimas“, kiek natūrali, beveik neišvengiama tąsa. Ne pirmas susitikimas, o veikiau atpažinimas.

Vienas pirmųjų minėto autoriaus darbų, su kuriuo susidūriau akis į akį – „Madonna Croche“. Jį atradau besirinkdamas kūrinius pop-up parodai Frankfurto žirgų sporto tarptautinio turnyro VIP zonoje. Šiame Bayrle’ės atspaude matoma beveik klasikinė religinė kompozicija – Madona, kurios siluetas, kiek teko girdėti, yra tiksli Frankfurto apylinkėje esančiame Klosterio-Ėberbacho miestelyje stovinčios abatijos bazilikos vitražo kopija. Ji atpažįstama, netgi raminanti. Tačiau kuo ilgiau į ją žiūri, tuo labiau vaizdas pradeda skaidytis. Madona čia nėra vientisa figūra – ji sudaryta iš šimtų, tūkstančių kryželių: tiesių, pakrypusių, atspaustų stambesniais ir smulkesniais šriftais, tartum spausdintų mašinėle. Būtent čia atsiveria Bayrle’ės mąstymo esmė. Kiekvienas kryžius – tarsi pikselis ir daugiau. Tai gali būti žmogus, Vienetas, individuali egzistencija, siela, kartodamasi konstruojanti bendrą vaizdą. Madona tampa kolektyvine forma – veidu, gimstančiu iš daugybės mažų ženklų: mūsų pačių, mūsų veiksmų, gyvenimų, akimirkų. Tikėjimas kaip sistema? Ikona kaip daugybos rezultatas? Trumpai tariant, iš arti – fragmentacija. Iš tolo – vienybė.

Šiandien tokia vaizdinio iliuzija ir kuriama įtampa nėra tik vizualinė. Ji socialinė, politinė, netgi egzistencinė. Kiekvienas, net smulkiausias, elementas – būtinas, nors sykiu ištirpsta visumoje. Lyg stebint žemę iš paukščio skrydžio. Kaip individas sistemoje. Kaip žmogus mieste. Ši struktūra neišvengiamai primena vitražą – ne tiek estetiškai, kiek logiškai. Galbūt todėl panašus kūrinys regimas Klosterio-Ėberbacho bažnyčioje? Šviesa tartum pereina per mažus segmentus, suformuodama vieną vaizdą. Ir čia atsiranda Frankfurtas.

Tai – miestas, kuriame Bayrle’ė gyveno, dirbo ir dėstė beveik visą savo amžių. Miestas, po karo tapęs vienu svarbiausių finansinių centrų Europoje, kuriame susilieja infrastruktūra, kapitalas ir informacijos srautai. Miestas, kuriame veikė ir sklido Frankfurto mokyklos kritinės teorijos mintis, formavosi jos branduolys, analizavęs tą pačią kapitalistinę realybę, kurią Bayrle’ė vaizduoja. Ir būtent čia Bayrle’ė beveik trisdešimt metų dėstė meno mokykloje Städelschule, formuodamas ištisas menininkų kartas. Tai nėra atsitiktinis kontekstas – tai terpė, tiesiogiai formavusi jo mąstymą.

Ankstyvoji šio menininko, kaip audėjo Gepingene, patirtis – taip pat labai svarbi. Audimas yra ritmas, struktūra, pasikartojimas. Tai sistema, kurioje kiekvienas siūlas turi savo vietą. Vėliau, studijuodamas Ofenbache ir įkūręs leidyklą „Gulliver-Press“, Bayrle’ė tokią logiką perkėlė į grafiką bei spaudą. Daugyba tapo ne vien technika, bet ir pasaulio suvokimo būdu. Jo „superformos“ – ne tik vizualiniai eksperimentai. Tai kapitalistinės visuomenės modeliai. Pertekliaus, kaupimo, cirkuliacijos modeliai. Tokie darbai kaip „Lufthansa“ ar „Maggi“ rodo, kaip vienas simbolis gali būti dauginamas iki begalybės, kol tampa bemaž abstraktus.

Ir čia Bayrle’ė vėl susitinka su Andy’iu Warholu bei Josephu Beuysu. Warholas dirba su vaizdo paviršiumi, Beuysas – su socialine struktūra, o Bayrle’ė jungia abu. Jis pademonstruoja, kaip sistema atrodo iš vidaus ir kaip ji funkcionuoja vizualiai.

Frankfurtas kaip sistema, paroda – kaip jos atspindys

Ši logika geriausiai atsiskleidžia menininko retrospektyvinėje parodoje ,,Būk laimingas“ (vok. Fröhlich sein!) Frankfurte veikiančiame parodų centre „Schirn“. Pristatomas ne tik jo kūrinių rinkinys – bandoma parodyti, kaip Bayrle’ė mąsto – pasitelkdamas laiką, įvairias medijas, struktūras. Ekspozicija apima skirtingus laikotarpius: nuo ankstyvųjų grafinių darbų ir spaudinių iki didelio formato kompozicijų, video- ir skaitmeninių vaizdų, kinetinių skulptūrų… Tačiau svarbiausia čia – ne chronologija, o ritmas. Technologija, religija, medijos – dabartinis ir šiuolaikinis gyvenimas.

Kūrinius jungianti logika leidžia pamatyti, kaip mažas elementas nuolat kartojasi, transformuojasi, keičia mastelį. Automobiliai tampa veidais. Logotipai – ornamentais. Religiniai simboliai – vartojimo kultūros atspindžiais, kuriuose matyti žmonės, mašinos, sakralūs kūriniai, tokie kaip Michelangelo „Piet““. Kai palikęs parodą išeini į miestą, Frankfurtas pradeda atrodyti kitoks. Dangoraižiai – nebe architektūra, o moduliai. Langai – nebe detalės, o pasikartojimo vienetai. Finansų rajonas – ne tik ekonominė erdvė, bet ir vizualinė sistema. Traukiniai, judantys pro centrinę stotį. Automobilių srautai aplink mugės erdves. Žmonės, kas rytą traukiantys į biurus ir UBS, „Deutsche Bank“, „Commerzbank“ dangoraižius… Visa tai – ritmas, visa tai – Bayrle’ės žvilgsnis.

Ir būtent čia atsiranda ryšys. Ne tiesioginis, ne biografinis, o struktūrinis. Bayrle’ės darbai ir Frankfurtas veikia pagal tą pačią logiką ir byloja ta pačia kalba. Parodoje tai ypač aišku kūriniuose, kuriuose religinė ikonografija susilieja su vartojimo simboliais. Sakralūs vaizdai, suformuoti iš automobilių, kryžių, mobiliųjų telefonų, pasikartojančių ženklų, yra ne ironija, o diagnozė pasaulio, kuriame tikėjimas, vartojimas ir technologija neatskiriami. Ši vieninga sistema graži, tačiau kartu – pavojinga. Hipnotizuojanti, bet ištuštinanti. Bayrle’ė jos nesmerkia, bet ir nešlovina. Veikiau atspindi, panašiai kaip Warholas. Todėl aptariama paroda nėra tik apie menininką – ji apie tai, kaip mes gyvename.

Ir galbūt svarbiausia – ji leidžia suprasti, jog mūsų realybė nėra vientisa. Ji sudaryta iš mažų vienetų, kurie kartodamiesi sukuria tai, ką vadiname pasauliu. Kaip tie kryželiai Madonoje. Kaip pikseliai ekrane. Kaip langai Frankfurto dangoraižiuose. Ir kiekvienas jų – atskiras. Visgi drauge – būtinas. Kad gyventume!

2026-05-15