Miegamasis. Įklumpa du seniai.
– Štai veiduobės, kurias norėjai pamatyti, – pirmasis mosteli ranka į sieną. – Leisk šviesai atgaivinti veido formas. Matai, kaip krustelėjo nosis. Gal atpažinsi antrą iš kairės apačioje? Jos bruožai nepakito, jei prototipą pamatytum. Imk drąsiai, nesuduš. Tas gipsas tvirtas ir laikus. Išsilaikęs.
– … Galbūt tai – Beatričė?
– Šalta.
– Laura?
– Dar vėsiau.
– Ofelija?
– Ne. Matau, kad praradai akies skvarbumą, tėvai. Barzdotis tavo protas ėmė. Gal nusisuko nuo tavęs? Suprantu. Į vietą pakabinki. Tai – Oskaras.
– Vail…
– Korszuunovas. Taip pasirašė jis po paminklu, kurį penkiasdešimtmečio proga jam nurentė valstybė.
– Londone?
– Čia – gerbėjų. Valstybės buvo Biržuos. Matai, kokia braizgi barzda iš veido slinko. Vargšas gipsas. Čionai esu ir aš: taip pat buvau nuėjęs į Kempino namus Didžiojoj gatvėj savo veiduobės palikti.
– … O čia? Šeputis?
– Šep. Štai ta nedidelė galvutė – Audinga, kur tiesiai prieš tave – Mikšionis. Ten – Jansas, ten – Jacovskis, štai – Momika, nuskendusi per 2041 metų gaisrą. Žodžiu, daugiausia bekaralių jorikų, daugiausia Vilniaus menininkų, treji metai ligi amžiaus galo… keturi… velnias griebtų, kodėl tu atvedei mus čia? Kad vėl skaičiuočiau? … Tada lietuviai paskutinį kartą istorijoje iškovojo bronzą. Tada. Prisimeni? McDonald’s ir pilstukas ėmė Vilnių… Kai nuėmė nuo veido sunkų gipsą, atsidusau: … nebeprisimenu ką. Nenuostabu. Atsistojęs ant kojų, išsikrapščiau trupinius iš akių, sunkus vandens ir gipso mišinys atsirėmė į sieną. Dabar jis baltas kaip peizaže išblukę kaulai, tačiau, prisiekiu: natūralus peizažas niekada nebuvo autentiškas veiduobių kūnas, nors paties žodžio semantika tarytumei nurodytų biogeologinius dalykus: žmogaus kūną ir landšaftą. Šitiems ženklams daugiausia prasmės suteikdavo kultūrinė konvencijų erdvė. Bet ar tai buvo ženk­lai? Būtis jų – kambarinė, interjerinė, jie buvo naudojami kaip intymaus kultelio daiktai. Tačiau… Nusivaliau veidą. Kai Žilvinas plėšė nuo manęs sustingusį sunkmenį, išsigandau, kad oda drauge su raumenimis neliktų gipse, atsiskyrusi nuo kaulų, kaip prisvyla troškinama jautiena. Atsitokėjęs supratau norįs interpretuoti šias gipsenas raštu. Įsivaizduoji, tuomet mėgau rašyti. Tvirtai nusprendžiau sukurpsiąs rimtą ir poetišką analitinį tekstą. Savižudiškas užmojis, ar ne? Netgi neologizmą, skirtą pradžiai, sugalvojau – veidpėdė, tik ją vėliau išstūmė veiduobė – haplogiška ir įmantri kalbos figūra – raštuota, raštiška: juk pats žinai, koks atkaklus sofistas ir estetas jaunystėje esi…
– Ornamentas.
– Tik. Ir – paradoksas. Ir veiduobė išstūmė veidpėdę… Kodėl? Antroji buvo banalesnė, tiesmukesnė, jos abiejų terminų kilmė – antropomorfinė, tad veidpėdės vaizdinys man labiau asocijavosi su nežinomojo išsigimėlio portretu, vietoj nosies auginančio pėdos kaulą. … Beje, prisėsk, kol dar yra laiko sėdėti; papasakosiu daugiau. Norėčiau pasidalyti ta keista istorija.
Rašydamas ketinau analizuoti pėdos metaforą. Ne anatominės pėdos, o geometrinės – erdvinės, kurią įdubos pavidalu palieka kūnas už save minkštesnėje materijoje. Juk tie portretai, kaip juos daugelis vadino, buvo negatyvūs ir atvirkšti veido atspaudai, ir tik mūsų akys pasiduodavo optinei iliuzijai, patikėdamos jų iškilumu, iškylančiu šviesos, šešėlio ir reljefo sandūroje. Gudrus to meto mąstytojas Arūnas Sverdiolas kalbėjo, kad pėda atsiranda tik tuomet, kai nebėra esamybės. Užsimojau parašyti būtent apie tokias temporalinio pobūdžio pėdos konotacijas. Ketinau cituoti Salomėją, kuri rašė apie pėdas smėly (1931), turbūt reiškiančias žmogiškųjų ženklų arba esaties liudijimų laikinumą. Vėliau, jei prisimeni, ji eiliavo apie lūžtantį ledą (1935). Dievaži, pagalvojau aš, argi tai – ne adekvačiausia negalėjimo ženklinti – palikti pėdsakų – poetinė formuluotė? Kai ledas įlūžta nespėjus žengti. Kažkas panašaus man atsitiko, susiruošus rašyti apie veiduobes. Nesugebėjau.
– Dar prisimenu tokį anų laikų tapytoją Natalevičių, kuris paišė ant vandens. Ar tai reiškė absoliutų negalėjimą ženklinti?
– Pamenu. Reiškė… Taip, ženklino ženklinimo fenomeną. Tačiau iš kažkokios nihilistinės perspektyvos. Bet vanduo čia niekuo dėtas. Verčiau grįžkime prie pėdos. Buvau įsitikinęs, kad temporaliniai jos aspektai neatsiejami nuo semiologinių. Jei pameni, tuomet mes sutartinai kalbėdavome apie ženklą, tekstą, struktūrą… iš tretinių šaltinių cituodavome Barthes’ą, Foucault, Derrida, ir visa realybė mums atrodė tekstas.
– Mes žvelgėme į pasaulį pro kalbos properšą. Bet, atrodo, sugebėjome jį pamatyti raiškų bei ryškų.
– Nebeprisimenu. Kad ir kaip ten būtų, laikiau pėdą ženklu. Prieš pradėdamas rašyti, apsibrėžiau jį kaip juslinį objektą, atstojantį kitą objektą, kurio čia nėra. Juk pėda žymėjo ją palikusią koją. La differance, pasak Derrida: ženklo esmė – čia nesantysis. Atsispaudusi būtybė ir dingusi: gal prieš akimirką atplyšusi, gal sudūlėjusi amžiuose. Laiko piršto atspaudas, jokia linija. Norėjosi metaforiškai įrodyti, kad bet kokia sąmoninga veikla arba meninė kūryba – tai smėlio pėdavimas, rišlus kultūrinių, socialinių, psichologinių pėdsakų išmėtymas smėlyje.
– Keista, jeigu tau taip atrodė. Juk jau tada smėlis buvo išmindžiotas: ne jis, bet pėdų rašliava atstojo ženklinimo sferą, o ženklai peržymėjo ženklus.