Prisiminkite šiuolaikinio meno muziejų Europoje leitmotyvus. Pati kai kur lankiau nuostabias, kontekstualiai stiprias parodas, kuriančias dialogą su vietos istorija bei aplinka, tačiau daug dažniau stebėjau ką kita: ledo tirpsmą fiksuojančias videoinstaliacijas klimato kaitos tematika, migracijos nagrinėjimą pasitelkiant suskaitmenintas pasų nuotraukas, abstrakčią tekstilę apie „kūniškumą ir traumą“. Skirtumai? Kuratorių pavardės ir katalogų dizainas. Vizualinė kalba – identiška.

Dar liūdniau pasidarė pradėjus atpažinti ne tik turinį, bet ir estetiką. Vienoje iš neseniai apžiūrėtų parodų (vėl) pamačiau trijų skirtingų menininkų darbus, kurie atrodė tarsi sukurti tą pačią dieną to paties žmogaus: minimalistinė gestų kalba, neryškūs žemės tonai, „kritiškumas be agresijos“. Pasidomėjusi sužinojau – visi trys studijavo pas vieną garsų profesorių. Jis tapo ne mokytoju, o forma, į kurią liejami jauni talentai.

Kirgizų rašytojas Čingizas Aitmatovas romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ nusako mankurtizaciją – kankinimo techniką, kai belaisviui ant galvos užmaunama šlapia kupranugario oda. Džiūdama ji traukiasi, sukeldama nepakeliamą skausmą. Jei auka išgyvena, praranda atmintį, tampa mankurtu: vergu be praeities, be tapatybės, be gebėjimo atskirti save nuo šeimininko. Tobulu vergu, nes jis net nežino, kad yra vergas.

Šią metaforą meno pasaulyje galime pritaikyti dviem lygmenims. Pirmasis – Europos Sąjungos (ES) meno finansavimo sistema, kuri subtiliai naikina kultūrinę atmintį, mainais siūlydama eurų ir „galimybių“. Antrasis – mažų šalių meno akademijų sistema, kuri kartais veikia kaip estetinė monokultūra. Abi jos formuoja mankurtus – menininkus, manančius, kad yra laisvi rinktis, nors iš tikrųjų kuriančius pagal kieno nors kito nustatytus šablonus.

Briuselio estetinė cenzūra: kaip finansavimas diktuoja formą

Programa „Kūrybiška Europa“, Europos kultūros fonas, regioniniai fondai deklaruoja įvairovės skatinimą, tačiau praktikoje paraiškų vertinimo kriterijai funkcionuoja kaip estetinės cenzūros įrankis. Hipotetiškai apsvarstykime atvejį: jaunas lietuvių menininkas nori kurti videodarbą apie sovietmečio architektūros brutalizmą ir nostalgijos estetiką. Tema vietinė, asmeniškai svarbi, vizualiai įdomi. Bet kad gautų ES finansavimą, jis turi į paraišką įpinti tvarumo temą (kaip? videomenas savaime skaitmeninis), lyčių perspektyvą (o kas čia bendro su lytimi?), bendruomenės įtrauktį (organizuoti kūrybines dirbtuves gyventojams?) ir tarptautinį bendradarbiavimą (kviesti partnerį iš Portugalijos, kuris nieko neišmano apie sovietinę architektūrą?).

Galiausiai projektas ima suktis ne apie tai, ką menininkas nori pasakyti, o kaip atitikti finansavimo kriterijus. Videodarbas apie brutalizmą virsta tarptautiniu projektu, tiriančiu posovietinį paveldą, pasitelkiant tvarias skaitmenines praktikas ir tarpukultūrinį dialogą. Autorius, anksčiau galvojęs apie atmintį, šviesą, ritmą, kameros kampus, dabar svarsto, kaip įterpti „įtrauktį“ bei „tarptautinį dialogą“.

Rezultatas? Paskaitykite bet kurios naujos ES narės šiuolaikinio meno bienalės katalogą. Kartojasi žodžiai „vietiškas“, „grįstas tyrimu“, „liminalus“, „įkūnytas“. Temos: klimatas, migracija, atminties politika. Ta pati vizualinė kalba: minimalistinė, sterili, universali. Menas, kuris nieko neįžeidžia, nes nieko konkretaus ir nepasako. Menas be akcento, o iš tikrųjų – menas be charakterio.

Vos pabėgę nuo sovietinio realizmo su jo „socialistiniu turiniu nacionaline forma“, sukūrėme europosovietinį realizmą. Vietoj „liaudies“ turime „bendruomenę“. Vietoj „partijos linijos“ – „Europos vertybes“. Vietoj „formalizmo kritikos“ – „nepriimtiną diskursą“. Sovietmečiu menininkas žinojo, kad kuria cenzūrai, ir rasdavo genialių būdų jai apeiti. Šiuolaikinis menininkas pavojingesnėje situacijoje – jis internacionalizavo cenzūrą, bet savicenzūruojasi dar nepradėjęs kurti. Jis pats sau yra ir mankurtas, ir prižiūrėtojas.

Kraujomaiša lokalioje dailės ekosistemoje

Egzistuoja ir kita problema, specifinė mažoms šalims. Lietuva turi vieną dailės akademiją su vienu (ar dviem) konkrečios srities profesoriumi žvaigžde. Jei nori studijuoti, sakykime, videomeną, tau prieinami du, daugiausia trys mokytojai. Jei nori tapyti – vėlgi keletas vardų. Čia ne Niujorkas ar Londonas, kur gali rinktis iš šimtų skirtingų mokyklų ir jų koncepcijų.

Kas nutinka, kai vienas profesorius per dešimtmetį parengia 50 studentų? Atsiranda ne mokykla, o klanas. Studentų darbų peržiūrų metu kartais jaučiuosi taip, tarsi žvelgčiau į mokytojo kūrybos variantus. Ta pati gestų kalba, tos pačios medžiagos, tas pats požiūris į erdvę. Jaunieji menininkai gali net nežinoti, kad kuria pagal kito estetiką – jiems tai atrodo natūralu, šiuolaikiška, profesionalu.

Prisimenu pokalbį su viena jauna tapytoja. Ji rodė savo darbus – subtilūs, niuansuoti, techniškai tobuli purvino kolorito vaikystės traumų epizodai. „Kodėl būtent taip tapai?“ – klausiu. „Na, taip dabar tapoma“, – atsako ji. „Kas yra dabar?“ – spaudžiu. Pasirodo, „dabar“ – tai jos profesoriaus stilius, kurį matė ketverius metus, kurį jis patvirtino kaip teisingą, o ji – priėmė kaip „šiuolaikinį“. Kai pasiūliau pažiūrėti į kitų šalių jaunų tapytojų darbus, merginą nustebino spalvų drąsa, formų laisvė, mat niekada pačiai nebuvo atėję į galvą, kad legalu kurti spalvingai, linksmai, ir tai laikyti kokybišku konceptualiu menu.

Kalti ne mokytojai – problemiška sistema. Kai viename mieste egzistuoja vienas stiprus balsas konkrečioje srityje, jis neišvengiamai tampa standartu. Studentai ateina išmokti, kaip reikia, o išvyksta būdami klonai. Ne todėl, jog profesorius tyčia kuria savo pasekėjų armiją, bet dėl to, kad sistema nesuteikia alternatyvų. Mažoje šalyje nesusiformuoja sveika konkurencija tarp skirtingų estetikų, prieigų, mokyklų. Vienas ar du žmonės tampa vartais, per kuriuos turi praeiti visi norintys būti „profesionaliais menininkais“.

Ir čia susiduria abi mankurtizacijos sistemos. Jaunas menininkas akademiją palieka su viena estetine prieiga (profesoriaus), o tada, norėdamas gauti finansavimą, privalo ją pritaikyti prie ES kriterijų (Briuselio). Dviguba kultūrinės amnezijos apykaklė. Jis net neturi galimybės atrasti savo balsą, nes nuo pradžių yra mokomas kalbėti kitų žodžiais.

Ne visi mankurtai, bet sistema skatina jais tapti

Praėjusią savaitę kalbėjausi su kolekcininku iš Baku, grįžusiu iš turnė po Paryžiaus parodas. „Labai kilnu, labai politiška, bet kur menas? Kur grožis? Kur technika? Visur tik tekstai, manifestai. Bet kodėl taip nuobodu?“ Bandžiau jam paaiškinti, kad šiuolaikinis europietiškas menas turi būti kritinis, konceptualus. Jis tik šypsojosi. „Tai ideologija, ne menas.“

Baku meno savaitės renginiuose stebėjau kitokią dinamiką. Taip, Azerbaidžane – savotiškas režimas jau 22 metus, politinė cenzūra (jokių LGBTIQ+ ar feminizmo temų), dažnai primityvi estetika. Bet vietiniai kolekcininkai neturi kompleksų dėl skonio. Jie perka tai, kas patinka, nesivaiko „europietiškumo sertifikato“. Vertinamas savitumas, ne universalumas. Jie žino, kas tokie yra, ir neprašo Briuselio leidimo būti savimi.

O mes? Mes vis dar įrodinėjame, jog esame „pakankamai europietiški“. Vis dar skaičiuojame, kiek lietuvių (ne)pateko į Bazelio meno mugę, tarsi tai būtų olimpiada. Williamo Kentridge’o darbuose ryškus pietų afrikietiškas akcentas – tai jo stiprybė. Marina Abramović – serbė iki kaulų smegenų. O lietuvių menininkai? Mes bijome būti „per daug lietuviški“. Vengiame istorinių nuorodų, vietinės estetikos – visko, kas identifikuotų mus kaip kilusius iš mažos šalies.

Įsivaizduokite, jei Yayoi Kusama būtų atsisakiusi taškų, nes tai „pernelyg japoniška“ (o gal jie tik dabar, jai išgarsėjus, tapo „japoniški“?). Jei Frida Kahlo nebūtų tapiusi savęs, nes tai „per daug meksikietiška“. Savitumas nelygus folklorui. Savitumas – drąsa būti autentiškam.

Svarbu pabrėžti: ne visas lietuviškas šiuolaikinis menas mankurtiškas. Yra puikių autorių, kuriančių kontekstualiai stiprius darbus, mezgančių dialogą su vietine istorija bei dabartimi. Yra menininkų, kurie sėkmingai balansuoja tarp vietos ir pasaulio. Yra kuratorių, organizuojančių išties reikšmingas parodas. Problema – ne tie, kas kuria autentiškai ir gauna finansavimą. Problema – tie, kurie pirmiausia suformuluoja „teisingą“ paraišką ir tik tada galvoja, ką kurti. Ydinga sistema skatina strateginį prisitaikymą, o ne meninį tyrimą. Kūrybos logiką keičia finansavimo logika. Žmogus gali taip ir neišsiaiškinti, kokia būtų jo originali vizija, nes nuo pat pradžių yra mokomas kalbėti svetimomis kalbomis – profesoriaus ir „Europos vertybių“.

Esama ir kitų kelių. Kai kuriems autoriams nerūpi ES fondai – jie kuria, kaip nori, parduoda privatiems kolekcininkams ir šalia įgyvendina komercinius projektus, finansuojančius jų laisvą raišką. Dalis sąmoningai renkasi būti „ne kaip visi“, net jei tai lemia mažiau prestižinių parodų. Bet tokių mažuma. Sistema – tiek akademinė, tiek finansavimo – veikia kaip galingas homogenizacijos mechanizmas.

Atmintis gali būti atgauta

Išeitis? Galimi du scenarijai. Pirmasis – toliau einame unifikacijos keliu. Po 20 metų niekas negali atskirti lietuviško šiuolaikinio meno nuo slovakiško ar estiško. Tampame tobulais mankurtais – kuriame Briuselio meno IKEA katalogą viena estetika, vienodomis temomis, tuo pačiu žargonu.

Antrasis – pabunda karta, kuriai rūpi ne vien ES fondai bei profesorių aprobuota stilistika. Kuri drįsta būti savita, bet sykiu yra šiuolaikiška. Kuri ne gėdijasi kultūrinės atminties, o transformuoja ją į naują kalbą. Tam reikia ne tik drąsių menininkų. Reikia kuratorių, vertinančių kokybę, o ne (tik) autorių pasų geografiją bienalės kataloge. Reikia finansavimo sistemų, remiančių įvairovę, o ne saugią atitiktį ES mentalitetui. Reikia akademijų, kviečiančių daugiau skirtingų pedagogų, net jei jie ne itin garsūs. Svarbiausia – reikia atgauti atmintį. Ne grįžti į praeitį, o prisiminti, kas esame.

Mankurtizacijoje baisu ne tai, kad atmintis prarandama. Baisu, jog mankurtas nežino ją praradęs. Jis mano, kad jo šeimininko kalba yra jo paties kalba, šeimininko estetika – jo paties estetika. Lietuvos meno pasaulis šiandien kartais primena mankurtą, ginantį savo šeimininkus. Kai kas nors sako, kad ES finansavimas unifikuoja meną, atsiranda už jį stojančių siena: „Bet tai suteikia galimybių!“ Kai kas nors pastebi, kad vis daugiau meno atrodo vienodai, argumentuojama: „Bet tai – tarptautiniai standartai“.

Vis dėlto, verta sustoti ir paklausti: gal savanoriškai atsisakėme kultūrinės atminties mainais į finansavimą bei profesorių prielankumą? O jei uniforma, kurią vilkime – ne laisvės, o naujo tipo vergovės ženklas? Jokiu būdu nekviečiu atsisakyti tarptautiškumo. Kviečiu lokalumą priimti kaip supergalią ir įdomių įžvalgų ieškoti už ES ribų. Atmintis gali būti atgauta. Bet tik jei pirmiau pripažinsime, kad ją praradome. Juk niekam nepatinka vienodo dizaino IKEA daiktais užpildyti „Airbnb“ butai vasarą keliaujant po Europą.

 

2025-12-15