„Visata (kitaip dar vadinama Biblioteka) – tai neapibrėžta ir, ko gero, begalinė aibė šešiasienių galerijų su erdviomis ventiliacijos šachtomis vidury, aptvertos labai žemomis baliustradomis.“ 

Jorge Luis Borges, „Fikcijos“, p. 72 

Statydama „Babelio bokštą“ žmonija sugriovė tarpusavio santykius, todėl šiandien ne kalbamės, o kariaujame. Socialinis, ekonominis ir kultūrinis gyvenimas verčia varžytis dėl vietos po saule, o gal dėl vietos socialinėje tinklaveikoje. Ar dar esama būdų, kaip susikalbėti, susitarti dėl sąvokų, valstybių sienų? Gal simbolinis pasaulis ir jo kontekstai padės mums susitikti nesusikalėjimo ir neapibrėžtumo tilto viduryje? Griebkite Ariadnės siūlą ir bandykite išeiti iš nesusikalbėjimo labirinto. 

Paruoštukas skaitantiems šį tekstą:

• Intertekstualumas – tai įvairių tekstų tarpusavio sąveika, kai vienas tekstas remiasi kitų tekstų idėjomis, motyvais ar simboliais.
• Tinklaveikos visuomenė – tai socialinė struktūra, grįsta tinklais, kuriuose informacijos ir komunikacijos technologijos skatina ryšių plėtrą ir dinamiškumą.
• Transmedialumas – tai pasakojimo ar idėjos sklaida per skirtingas medijas, kurios papildo viena kitą ir kuria integruotą patirtį.
• Simbolizmas – tai meninė ar literatūrinė išraiškos forma, kai idėjos ar emocijos perteikiamos simboliais, turinčiais gilesnę ar abstraktesnę prasmę.
• Tarpkultūrinė komunikacija – tai procesas, kai skirtingų kultūrų atstovai bendrauja, dalijasi idėjomis ir suvokimais, skatindami tarpusavio supratimą.

Kultūra – tai citatų rinkinys 

Žmogus, vos išmokęs perteikti savo idėjas per įvairių formų tarpininkus bei medijas, įgudo cituoti ir intertekstualiai bendrauti ir su jį supančia gamta, ir tarpusavyje. Atverskite pirmą pasitaikiusią knygą. Ar jos puslapiuose rasite bent vieną literatūros klasiko citatą? Gal tai Cervanteso, Shakespeare’o, o gal Leonido Donskio mintys? Atverčiau Jose Saramago „Evangeliją pagal Jėzų Kristų“, kuri cituoja Bibliją (Luko 1, 1–4), o straipsnio pradžioje įterpiau ištrauką iš 2024 m. lietuvių kalba pasirodžiusios Jorge Luiso Borgeso knygos „Fikcijos“, kuri iliustruoja citatų, nuorodų ir intertekstualaus bendravimo fenomeną. Bet ne viskas sukasi apie literatūrą, nors be knygos sunku išsiversti. 

„Kiekviena knyga yra tylaus dėkingumo forma – dėkingumo ją susiformavusioms idėjoms, žmonėms ir susitikimams.“ (Leonidas Donskis, Paralelinės tikrovės (Vilnius: Versus aureus, 2013), 71) Turbūt ši L. Donskio citata bus viena dažniausiai įterpiamų mano tekstuose, jau net ir dirbtinis intelektas (DI) tai galėtų pastebėti. Bet ne tik DI, o mūsų pačių biologinis ar emocinis intelektas pirmasis pradėjo kupiūruoti (palikdamas tam laikui aktualias mintis), aproprijuoti tekstus, rinkti duomenis, cituoti autoritetus. Studijuodama menotyrą pasinėriau į vizualinio meno simbolizmą, o dabar ėmiausi pliko teksto. Iš tiesų tekstai nėra pliki, nes už kiekvienos sakinio struktūros slepiasi daugialypės prasmės, neišsemiamos žmonijos bibliotekos lentynų eilės. Ir visi kalbamės intertekstualiai. Apsiskaitę, prisižiūrėję kino filmų ir teatro spektaklių, išklausę tūkstančius valandų muzikos kūrinių pradėjome kurti savo tekstus. O tekstas čia suvokiamas pačia plačiausia prasme kaip viskas, kas turi tam tikrą semantinę, sintaksinę prasmę, ir tai, kas už tekstyno slepiasi. O slepiasi neišsenkantis lobynas matriciškų kodų, platoniškas idėjų šešėlių teatras. 

Net jeigu statydami Babelio bokštą sugriovėme bendros kalbos pagrindus, kažkur juk egzistuoja visus jungiantis tekstų rinkinys. Gal tai mitologijos ar motinų, močiučių pasakojimai prie laužo, o gal kolektyvinė atmintis? Pabandykime suvokti, kaip ir kodėl susikalba literatūra, kinas ir kitos vaizduojamojo meno formos, kai mes tarpusavyje nesutariame dėl žemės plotų, tapatybių, biudžetų? Ar besiskaldanti civilizacija dar geba susikalbėti meno formomis? 

Tarpininkai, kartos balsai, egzistencializmo apokalipsės raiteliai 

Kino filmai, spektakliai, muzikiniai kūriniai, tapybos darbai, literatūra yra transmedialūs tarpininkai, kalbantys skirtingų kartų balsais skirtinguose kanaluose, bet visi bando nuspėti ateitį ir įgarsinti mūsų vidinį nerimą, panašiai kaip Dono McLeano daina „American Pie“ („the day the music died“ / „diena, kai mirė muzika“) arba „The Buggles“ „Video Killed the Radio Star“ (o kas nužudė filmų nuomą?). 

Kas toliau? DI atėjimą pranašavo ne vienas 2000 m. filmas (pvz., Steveno Spielbergo „Dirbtinis intelektas“ ar Chriso Columbo „Tūkstantmečio žmogus“), o iki tol DI diskursą formavo futuristai rašytojai: Isaacas Asimovas, Philipas K. Dickas, Arthuras C. Clarke’as, Ray’us Kurzweilas, Marshallas McLuhanas, Hansas Moravecas, Nickas Bostromas. Jų polilogas visa dar tęsiasi. Technologijų grėsmės tik viena iš galimų pokalbio temų, kuris jungia skirtingas medijas, vis dėlto tarptekstinis bendravimas kultūroje vyksta įvairiomis kryptimis, o juos visus sieja bendros pasakojimo strategijos, simboliai ir, žinoma, universalios temos: meilė, mirtis, tapatybė, gėrio ir blogio kova, laisvė ir priespauda, žmogaus ir gamtos santykis. Šios didžiosios temos kartojasi karta po kartos, įgauna naujų vizualinių, tekstinių, garsinių formų, bet išlaiko panašų aristoteliškos poetikos pagrindą. Iš esmės visas mūsų kuriamas simbolinis, teologinis pasaulis gimė iš teksto, Biblijoje teigiama: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.“ (Lot. In principio erat Verbum, et Verbum erat apud Deum, et Deus erat Verbum.) „Ir Žodis tapo kūnu.“ (Lot. Verbum caro factum est.) 

Ikikrikščioniškas, politeistinis pasaulis taip pat gimė iš žodinės kultūros, mitų, legendų ir sakmių, poetika virto poezija, teatro spektakliais, giesmėmis. Skirtingos meno formos tapo savotiškais egzistencializmo apokalipsės raiteliais. Nors ši filosofijos kryptis susiformavo tik XX a., t. y. modernybėje, kuri ilgainiui virto takiąją modernybe (Zygmunto Baumano terminas), įvairios meno formos skirtingais civilizacijos raidos etapais nagrinėjo žmogiškas, egzistencines temas, tokias kaip gyvenimo prasmė, kančia ir mirtis. 

„Aš, kitas aš ir dilema“. Kaip susikalbėti su simboliniu pasauliu?

Egzistuoja daugybė vienas kitą cituojančių kūrinių. Ar įmanoma juos skaityti kaip vieną transmedialų kūrinį (Henry’o Jenkinso teorija)? Semiotika, aiškinanti ženklus, interaktyvaus skaitymo teorija arba filosofo Gintauto Mažeikio simbolinio pasaulio ir asociacijų principais grįstas skaitymas galėtų padėti nubrėžti įvairiakryptes perskaitymo patirtis. Deja, mūsų pasaulyje daug triukšmo, nesusikalbėjimo, daugiaprasmybių. Nerimo kankinami negalime susikaupti ir perskaityti knygos iki galo, negalime žiūrėti filmų nepatikrinę išmaniųjų telefonų, o ir tarpusavyje nebesusikalbame. Šiandien tarp mūsų nebėra donskiškojo dialogo, mažai kas svarsto nesusikalbėjimo priežastis.

„Takusis blogis įsiveisė takiosios modernybės žmonių kasdienės sąveikos ir socialinės apykaitos audinio siūlėse, įsismelkė į patį žmonių bendrabūvio pluoštą, įsisuko kasdien besikartojančios veiklos ir reprodukcijos ritmu. Blogis tyko užpulti iš pasalų iš daugybės juodųjų skylių, žiojinčių visiškai dereguliuotoje socialinėje erdvėje, kurioje varžovai pasirengę perrėžti gerklę. Visiškas susvetimėjimas išstūmė bendradarbiavimą ir solidarumą, o įtaigi individualizacija ardo žmones jungiančius saitus.“ (Leonidas Donskis ir Zygmuntas Baumanas, Takusis blogis (Vilnius: Versus aureus, 2017), 208)

Bet gal yra vilties įveikti takųjį blogį?

Istorijų pasakojimu grįsta tarpkultūrinė komunikacija

Globalumas mums padovanojo daugybę galimybių keliauti, dalintis istorijomis, kultūromis. Tačiau mūsų laukė ir nesusikalbėjimo bei moralinio aklumo prakeiksmas, apie kurį rašė L. Donskis ir Z. Baumanas bendroje knygoje „Moral Blindness: The Loss of Sensitivity in Liquid Modernity“ („Moralinis aklumas: jautrumo praradimas likvidžioje modernybėje“, 2013). Jie atkreipė dėmesį, kaip takiosios modernybės (kur niekas nebeaišku) kontekste nyksta jautrumas etiniams klausimams. Tarpkultūrinės komunikacijos teorijas ir modelius didžiulės korporacijos, tokios kaip IMB, pasitelkė nesusikalbėjimo problemoms spręsti. Didėjanti kultūrinė, etninė įvairovė tapo akstinu ieškoti bendros, tarptautinės kalbos. Pvz., Charlie Chaplinas nebylųjį kiną laikė universalia kalba. Bet ar tikrai egzistuoja tarpkultūrinė komunikacija kaip savotiškas tiltas, jungiantis Babelio bokšto išblaškytus ir į skirtingas kalbas išskaidytus žmones. Nebūtina gimti kitoje šalyje, kad bandytume pažinti kitą. Juk pažinti galime ir netiesiogiai. Į tarpkultūrinę komunikaciją įsiterpia ir kultūriniai, kūrybiniai produktai: muzika, dailė, kinas ir literatūra, – visa tai savotiškos tarpkultūrinių pasakojimų talpyklos. Vis dar klausiame savęs: ar jos mums padeda susikalbėti? Ar gebame istorijas iškoduoti? 

Tarpkultūrinėje komunikacijoje susiduriame su daugybe teorijų, aiškinančių, kad tam tikrais žingsniais ir metodais vienas kitą galėtume geriau pažinti, suprasti. Bet žvelgdami į tą takaus blogio ir takios modernybės pasaulį suprantame, kad nors ir meno kūriniai tarpusavyje kalbasi, dar neišmokome suprasti vienas kito. Mes vis dar esame pasiklydę vertime. 

Richardo Linklaterio filme „Prieš saulėtekį“ (Before Sunrise, 1995) personažė Selina sako: „Jei šiame pasaulyje yra koks nors stebuklas… tai jis turėtų sietis su bandymu ką nors suprasti, kuo nors pasidalinti. Žinau, kad sėkmingai to padaryti beveik neįmanoma… bet kam rūpi, iš tikrųjų? Atsakymas turėtų būti bandymas.“

Šis filmas – savotiškas tarptekstinio bendravimo pavyzdys, tik tarp realaus paties režisieriaus sutikimo žaislų parduotuvėje Filadelfijoje su jauna moterimi Amy Lehrhaupt (kuri tragiškai žuvo antrą kartą nesusitikusi su Richardu) ir fiktyvios Džesio ir Selinos kelionės traukiniu į Vieną, kuri truko dar dviejuose filmuose „Prieš saulėlydį“ (Before Sunset, 2004) ir „Prieš vidurnaktį“ (Before Midnight, 2013). Pirmasis būsimų romantinių partnerių susitikimas angliškai vadinamas „meet cute“. O ar egzistuoja toks pats „meet cute“ skaitant ir rašant? Frances Wilson knygoje „Literary Seductions: Compulsive Writers and Diverted Readers“ („Literatūriniai gundymai. Įtraukiantys rašytojai ir paklaidinti skaitytojai“, 1999) bandė suvokti tokį gundantį ryšį tarp skaitančio ir rašančio. Kokia užduotis man ir jums? Kitą kartą atsivertę knygą, įsijungę filmą ar pasileidę Nicko Cave’o ar Davido Bowie dainas, pagalvokite, kaip visi šie simboliniai pasauliai su jumis kalbasi. 

2024-12-11