Marselietė

SANDRA BERNOTAITĖ

Dailininkės Marcės Katiliūtės (1912–1937) atminimui

Ar sava mirtimi mirė Sapfo? Jos nenužudė vyrai. Nors vėliau, po kelių šimtų metų, bandė. Nupiešė šokančią nuo uolos: nemylimą ir negražią. O mes jais šiukštu netikėkim.
Kai žiūriu į savo akis – o aš dažnai matau savo akis, net nežiūrėdama veidrodin – jos išsiplečia, tampa bedugnės. Didelės, mėlynos akys. Didesnės ir mėlynesnės nei fotografijose. Ne moteriškos – žmogiškos. Aš visų pirma – žmogus, o tik paskui moteris.Daugiau

Išalkęs prašalaitis laikas arba ir laikinumas sensta

Urtė Karalaitė

Pirmą kartą švelnion akistaton su tikru Laikinumu stojau sužinojusi, kad drugeliai gyvena tik vieną dieną. Tarsi visuose kituose gyvenimo receptuose šio ingrediento tiesiog nebūtų pasitaikę. Keista, tačiau tuo metu, nors ir suvokdama mirties ir pabaigos egzistavimą gyvūnų (ir žmonių) pasaulyje, mirtį, gresiančią senatvėje, įsivaizdavau kaip kažkokio mistinio amžinojo gyvenimo vainikavimą. Drugelių realybė mane šokiravo: „Pala, pala, kaip – vieną dieną?“ Galvoje nesąmoningai kūrėsi žydro dangaus fone krintančių spalvotų drugelių vaizdiniai – laikinumo vadovėlio iliustracijos.Daugiau

Tramplinas – – Kupolai

Gintaras Bleizgys

Žalias stogas, žalias kupolas ir varinis kryžius.

Anksčiau niekada taip aiškiai nesu matęs šios Kojelavičiaus gatvėje įsikūrusios sentikių cerkvės. Vasarą ją užstoja vešlūs medžiai, žiemą, kai ryte (į darbą) arba vakare (iš darbo) važiuoju pro šią vietą, dažniausiai jau būna tamsu.

Šįryt, 2016-ųjų kovo 6 dieną, sekmadienį, pro dar belapių medžių šakas lyg pirmą kartą išvydau žalią cerkvės stogą ir žalią, variniu stačiatikių kryžiumi papuoštą kupolą.

Šalia cerkvės – veterinarijos gydykla.Daugiau

Sniegas

Šarūnas Navickis

Jau daug metų jis nematė sniego. Kelerius sezonus iš eilės žiemą praleisdavo tokiuose kraštuose, kur sniegą gali pamatyti tik per televizorių, vėliau temperatūra – šiltnamio efektas, žinote, ir gimtajame krašte nenukrisdavo žemiau nulio net per Kalėdas, o jei ir nukrisdavo dienai ar dviem, tai lyg tyčia tuo metu nesnigdavo. Pasirodo, sniegas ne toks ir būtinas, be jo galima sėkmingai išgyventi.

Dabar jis serga, jam vėžys. Žino, kad mirs. Gal jau visai netrukus. Šiandien? Rytoj? Vasara. Sniego nepamatys, o norėtųsi. Žmogaus norai ir poreikiai – ne tas pats. Ką darysi, jei negali būti tikro sniego, užteks ir prisiminimų.Daugiau

gimin(yst)ė

Dovilė STATKEVIČIENĖ

(Pjesės fragmentai)

III scena

Monika ir Julia gerokai išgėrusios.

MONIKA. Aš gerti nenorėjau.
JULIA. Aš irgi.
MAMA MJ. Na, kaip jūs čia taip?
TĖVAS MJ. Pasileidėlės.
MONIKA. Ne pasileidėlės, tėvai, nekalbėk.
TĖVAS MJ. Po butelį vyno.
MAMA MJ. Na, kaip jūs čia taip, mergaitės?
MONIKA. Aš stoviu, žiūriu, yra kur atsisėst. Ir atsisėdu.
JULIA. Aš irgi.
MAMA MJ. Tai kur jūs ten buvot?
MONIKA. Prie upės.
MAMA MJ. Daug jūsų ten buvo?
MONIKA. Daug.
MAMA MJ. Kiek?Daugiau