Šarūnas Navickis

Sniegas

Jau daug metų jis nematė sniego. Kelerius sezonus iš eilės žiemą praleisdavo tokiuose kraštuose, kur sniegą gali pamatyti tik per televizorių, vėliau temperatūra – šiltnamio efektas, žinote, ir gimtajame krašte nenukrisdavo žemiau nulio net per Kalėdas, o jei ir nukrisdavo dienai ar dviem, tai lyg tyčia tuo metu nesnigdavo. Pasirodo, sniegas ne toks ir būtinas, be jo galima sėkmingai išgyventi.

Dabar jis serga, jam vėžys. Žino, kad mirs. Gal jau visai netrukus. Šiandien? Rytoj? Vasara. Sniego nepamatys, o norėtųsi. Žmogaus norai ir poreikiai – ne tas pats. Ką darysi, jei negali būti tikro sniego, užteks ir prisiminimų.

Prieš užmigdamas, ypač kai miegodavo vienas, jis mėgo galvoti apie moteris. Tokių naktų, kai niekas nesiilsi šalia, kūnas prie kūno, jo gyvenime išties netrūko. Tačiau, jis prisimena, mintys apie moteris – nuogas, geidulingas – ateidavo gerokai anksčiau, negu jos pačios pagaliau pasirodė visu gražumu. Reiktų pridurti – ir visa grėsme. Dar vaikystėje, būdamas kokių šešerių metų – ar ne per anksti? – jis kišdavo ranką po pagalve ir delnu ieškodavo vėsesnės vietos. Kai šioji nuo jo kūno įšildavo, slinkdavo ranką tolėliau. Tokia pasirodė lytėjimo pradžia. Kitas įvaizdis – afrikietiškų pasakų iliustracija, klūpančios nuogutėlės negriukės profilis su labai aiškiu krūtų kontūru. Ar reikia sakyti, kad drabužius atstojo karoliai ir lapų pynė ties klubais? Štai šios moters įvaizdis ir vėsios patalynės lopinėlio ieškojimas virto visą gyvenimą lydėjusiu įpročiu prieš miegą bent mintimis paliesti moterį, glostyti jos odą, įsivaizduoti, kaip ji raivosi, išlenkia nugarą, prispaudžia artyn savo užpakalį (tegul jis būna apvalus). Dažnai tokios svajonės ar vizijos atrodydavo kur kas mielesnės už realybės siūlomas damas. Dar dažniau jos neturėdavo jokio veido ar vardo, o tebūdavo gryniausia vaizduotės projekcija, kurios užbaigti, juo labiau įasmeninti, jis niekada, matyt, nė nenorėjo. Nors atsitikdavo, kai ir veidas, ir vardas pasirodydavo varginamai konkrečiai. Varginamai todėl, kad kaip tik tokiais atvejais jis migdydavosi ne vienas, o vaizduotė lyg tyčia piešdavo ne tą, kuri guli šalia. Moterys, netgi kaip vizijos, irgi jau senokai jo nebelanko. Sniegas ir moterys… Tik prisiminimai.

Kurią iš jų turėtų laikyti pirmąja meile? Yra toks romantiškas išsigalvojimas – gražus savo prigimtimi, tačiau banalus iki pasibjaurėjimo ta forma, kuria su juo paprastai susiduriama – esą pirmoji meilė viena visiems laikams, pati tikriausia ir nerūdijanti. Paistalai… Pirmoji moteris, su kuria suartėjo fiziškai, jokia meile net nekvepėjo, tiesą sakant, jam nebuvo malonu tai prisiminti ir metams bėgant šį epizodą pavyko taip giliai nustumti į nereikalingų prisiminimų – it kokių rakandų – palėpę, kad net ir norėdamas tebūtų galėjęs atkurti neapibrėžtą glitumo pojūtį. Nei vardo, nei veido, netgi kūno.

Mokyklinės draugystės, pasimatymai, ėjimas į kiną ir laikymasis už rankų? Na, taip, bet ar tai galima lyginti su sniegu, su tuo jo baltumu, kurio dabar šitaip trūksta?

Paskui buvo pirmoji žmona, kurią mintyse visada vadino Madam. Jis šypteli – „pirmoji“, tarsi būtų buvusi ir antra ar trečia. O juk būna žmonėms… Ūmai susivokė, kad daugelis dalykų jo gyvenime taip ir liko „pirmieji“, ir ne daugiau. Jis nežengdavo antro žingsnio, jei nepasisekdavo pirmas. Madam… Ar toji moteris buvo verta, kad ją taip vadintų? O gal „Madam“ šiuo atveju reiškė kažką tokio, kuo pirmoji žmona labai troško, tačiau nesugebėjo būti? Šiaip ar taip, jos vardas – Antanina – skambėjo gana plebėjiškai, o ir giminės šaknys nebuvo išpuoštos titulais bei herbais. Antanina pirmai progai pasitaikius virto Atėne ir kaip įmanydama stengėsi, kad ši transformacija neapsiribotų vien vardu. Nieko nelaukusi savo vyrą ji irgi iš Stepono perdarė į Stivą, o vėliau, apsilankiusi Amerikoje, ir į Stju. Keisčiausia, kad šis pervardijimas jam prilipo ir išliko kartu daug ilgiau negu pati Madam. Net artimiausi draugai, po skyrybų bandę sugrąžinti vartosenon Steponą, netrukus pasidavė. Madam pradingo, Stju liko.

Kokia buvo toji moteris? Kokia ji buvo su juo? Jam?