2019-10-22
Ištrauka iš nuobodaus žmogaus dienoraščio
Tomas Maagi
Viena sekundė po vidudienio. Dvi sekundės. Trys sekundės po vidudienio. Dabar dvylika ir keturios sekundės.Daugiau
2019-08-26
Fragmentai
LINA SIMUTYTĖ
Kažkas nutiko. Pasidarė sunkiau rasti ryšį su pasauliu. Nežinai, ar tai kada nors buvo lengva, bet supranti, kad paprasčiausia viskas, ko gero, atrodė vaikystėje.
Atsimenu, brolis instaliuoja SIMS 2. Jau prasidėjusios Kalėdų atostogos ir galima ilgiau žaisti, nes nebereikia ruoštis pamokoms. Stacionarus kompiuteris ūžia, vos patempia antrą „Simsų“ versiją, bet pavyksta. Sukasi žalias deimančiukas, kuris tuoj tuoj mus sujungs su nauju pasauliu.Daugiau
2019-07-23
Rojaus paukščiai
Māra Zālīte
Paukštyno vaikų brigada
– Susipažinkime! Aš vardu Galina Vladimirovna Berlina, – sako draugė pilku chalatu. – Galite mane vadinti tiesiog Galina Vladimirovna.Daugiau
2019-07-23
Viskas gerai, aš dar jaunas
Vladas Rožėnas
2019-06-22
Kolūkio metraščiai
HERKUS KUNČIUS
VII
KOLŪKIS STOJASI ANT KOJŲ
1953 metų kovo 5 dieną greta Maskvos esančioje Kuncevo viloje mirė draugas Stalinas – visų tautų tėvas, mokytojas bei geradarys. Tarybų šalyje buvo paskelbtas visuotinis gedulas.
Vos išgirdęs apie gedulą, pirmasis puolė gedėti Lavrentijus Berija. Gedėjo Nikita Chruščiovas. Gedėjo Georgijus Malenkovas. Gedėjo Sniečkus. Gedėjo Paleckis. Gedėjo Šumauskas. Gedėjo ir Gedvilas. Gedėjo vietinė LKP(b). Gedėjo visa VKP(b). Gedėjo ir pažangusis pasaulis. Gedėjo darbininkai bei valstiečiai. Gedėjo inteligentija.Daugiau
2019-06-22
Finegano šermenys
JAMES JOYCE
Ana Livija Daugiagrožė1
(ištrauka)
Nu, tu žinai, ar nesi kennet2, ar aš tau nesakiau, kiekviename pasakojime yra pramanas – tai visa ko pagrindas. Žiūrėk, žiūrėk – sutemos tirštėja! Mano stagarinės didžios leidžia šaknis. Ir man menka paguoda3 – visa į pelenus. Fieluhr? Filou!4 Kiek turi metų? Bus saon5 velionė. Tas nesibaigiantis dabar senne6 žvelgiu, ar erewone7 galiausiai matė Voterhauso clogh8. Įveikė jį dalimis, aš girdėjau anuos dūsaujant. Kada jie vėl surinks jį? O, mano nugara, mano nugara, mano bach9. Aš turėčiau nuvykti į Ilgai trunkančius skausmus – le Pastangas10. Daugiau
2019-05-21
APSAKYMAI
Eglė Žvirblienė
Tai buvo laikas, kai turėjau tik vieną porą batų, atklydusių su kita manta, kurią, kaip paguodos ir supratimo ženklą, sunešė kaimynai. Gyvenau tarp ugnies nuniokotų sienų, kurios žvelgė triuškintojo žvilgsniu ir šaipėsi: „Nors mes rusenom, kol suanglėjom, tačiau vis dar esam čia. O tu? Ar dar esi?“Daugiau
2019-05-21
Esė
Ingrida Viluckytė
Niekas neleido eiti giliau. Bet niekas nematė, kai ėjau giliau. Maudėmės Minijoje, už mane jaunesnis pusbrolis laikėsi nusvirusių šakų, maskatavo srovėje. Aš jam pavydėjau. Aš jam labai pavydėjau. Niekas man neleido eiti giliau, apskritai, daug dalykų neleido: žaisti gaudynių per miesto šventę ar garsiai juoktis viešoje vietoje.Daugiau
2019-04-24
KAVOS
Asta Plechavičiūtė
Iš tiesų šią miesto istoriją būtų galima pradėti nuo visokių išvedžiojimų apie savos slaptos vietos ilgesį: nedidelės kavinukės su įsivaizduojama kūrybinga nuotaika ar rytinių bandelių kepyklėlės, ar kažkokio, lyg itališko, rytinio skubėjimo, kad taip, kaip italai išgertų stiprios kavos stovėdama prie baro ir toliau lėktų į darbą, ir būtų 7:30, ir niekada nepavėluotų. Daugiau
2019-04-24
Preliudai apie dažniausiai žmonijos istorijoje pasitaikančius reiškinius
Ona Marija Urbšytė
Emiliui patiko kabėti. Nuo to karto, kai jam, sėdint apkasuose, kažkas aštraus ir karšto persmeigė pakaušį, vyras vis kaži kur kabėjo. Dažniausiai tai darė virš gerai pažįstamų namų, kaip ir šį kartą.
Kabantysis ranka praskleidė debesis, nes šie užstojo vaizdą, kurį jis įdėmiai stebėjo. Pro langą matėsi žmona Evė ir du jųdviejų sūnūs. Vienas rankose laikė trilitrinį stiklainį.Daugiau
2019-03-22
AKLAS KELIAVO Į ROJŲ
Markas Zingeris
Šios knygos personažai, įstaigos ir vietovės yra grožinė išmonė. Bet koks jų galimas sutapimas su realiais asmenimis, įstaigomis arba vietovėmis būtų grynas atsitiktinumas.
Nėra tokio dalyko, kuris negalėtų atsitikti ir šiandien.
Mark TwainDaugiau
2019-03-22
Argentinietiškas tango
Benas Tarkeris
2019-02-21
Gunnhild Øyehaug
Pro atvirą virtuvės langą močiutės name girdėti, kaip vėjas kieme šlamina žolę ir drebules. Bet vėjo negirdi ji, apžergusi jį, sėdintį ant medinės kėdės siauroje virtuvėje. Jie atmynė dviračiais į mažąjį namelį, negyvenamą nuo to laiko, kai mirė močiutė, kikendami užlipo laiptais, ir dabar ji pasikėlė sijoną ir pasilipo ant kėdės kojas jungiančių skersinių. Daugiau
2019-01-25
Samurajus, arba Tomo Sojerio beieškant
Kęstutis Navakas
Tomas: Aaaa.
Marta: Kas aaaa?
Tomas: Na, nežinau. Pasikepiau kiaušinių.
Marta: Sveikinu. Parašyk į laikraštį, gal dar kas to nežino.
Tomas: Tris dienas nieko nevalgiau. Pagaliau pasikepiau. Kaip tu?Daugiau
2019-01-25
STABDANTYSIS PAKELEIVINGAS
ROALD DAHL
Roald’is Dahlis gimė 1916 m. mažame Jungtinės Karalystės miestelyje Landafe. Tėvai jį pavadino garsaus norvegų keliautojo Roald’io Amundseno garbei.Daugiau
2018-12-21
ZENWOMANHOFAS
Tomas Kavaliauskas
Šiame grožinės literatūros kūrinyje bet koks personažų, vietovių, faktų, institucijų, datų ir asmenų (gyvų ar mirusių) sutapimas yra grynas atsitiktinumas.Daugiau
2018-10-24
ISTORIJA KAIP UPĖ
RASA AŠKINYTĖ
Plaukia valtelė vandens paviršiumi lengvai srovės nešama, guli kūnas ant dugno, rankom mojuotų, kojom plaktų, bet neturi.
Vėjelis lapus šiurena, paukščiukai čiulba gražiausiai, ko daugiau gali norėti.
Kūnas gyvas, saulutė spigina, akys prisimerkia, ausys girdi, burnoj kartu, nosis nenorom uodžia laukinio vandens ir maurų kvapą, širdis plaka, smegenys veikia. Veiks ir po mirties dar kelias minutes, kol baigsis deguonis.
O tada jau kaip bus, taip bus.Daugiau
2018-10-24
Lauksiu jūsų su rože rankose
Daiva Budrienė
Notaro kabinetas buvo superšiuolaikiškas, visi baldai jame permatomi, išskyrus paties notaro stalą – supersenovinį, sunkų, tamsų, išpūstom kojom ir ornamentiškais raižiniais aplinkui. Kai kažkurio iš susirinkusiųjų akys kiek ilgiau užsibuvo prie to stalo, notaras, aiškiai per mažas tokiam dideliam baldui, tarsi pasiteisino: „Antikvaras… palikimas… Taip ir norėjau įsirengti savo kontorą, kad joje derėtų šiuolaikiškas konceptualumas ir senovė. Pavyko?“ Daugiau
2018-08-21
PASKUTINĖ MAESTRO MYLIMOJI
Birutė Jonuškaitė
***
Ta sodyba, nuo tada, kai sugeba prisiminti, atrodė esanti tarsi kitoje planetoje: čia viskas buvo kitaip nei Varšuvoje. Net ir tėvai išlipę kieme iš bričkutės, regis, išsinerdavo iš miesto odos ir apsivilkdavo kitą – lankstesnę, švelnesnę, be apsauginio sluoksnio.. Daugiau