Viskas yra vėjas

Gasparas Aleksa

Atsirado begalė įdomiausių galimybių… Matyti, žinoti, jausti… Net prasiskverbti per daiktus, išnerti pro sienas. Galiu net kiaurai žmones pranerti.
Naujoji mano esybė nesuvokiama tiems, tupinėjantiems aplinkui karstą.
Vyresnioji sesuo Izabelė nesulaiko ašarų. Aniceta spokso išsigandusi. Izabelė norėtų paliesti man veidą, bet kažkas rikteli: „Negalima!.. Negalima!“
Atėjo ir Michalina. Mačiau, kaip stengėsi nepravirkti. Laikėsi išdidžiai, prisėdo šalia mano seserų. Ech, Mikase, Mikasėle… Tavo svajonės neišsipildė – niekada aš tau nepriklausiau. O kaip troškai, gundei, kvailiojai, kad tik mano Markiukas pavydėtų, kad tik susipyktume. Daugiau

Ištrauka iš nuobodaus žmogaus dienoraščio

Tomas Maagi

Viena sekundė po vidudienio. Dvi sekundės. Trys sekundės po vidudienio. Dabar dvylika ir keturios sekundės.Daugiau

Fragmentai

LINA SIMUTYTĖ

Kažkas nutiko. Pasidarė sunkiau rasti ryšį su pasauliu. Nežinai, ar tai kada nors buvo lengva, bet supranti, kad paprasčiausia viskas, ko gero, atrodė vaikystėje.

Atsimenu, brolis instaliuoja SIMS 2. Jau prasidėjusios Kalėdų atostogos ir galima ilgiau žaisti, nes nebereikia ruoštis pamokoms. Stacionarus kompiuteris ūžia, vos patempia antrą „Simsų“ versiją, bet pavyksta. Sukasi žalias deimančiukas, kuris tuoj tuoj mus sujungs su nauju pasauliu.Daugiau

Kolūkio metraščiai

HERKUS KUNČIUS

VII

KOLŪKIS STOJASI ANT KOJŲ

1953 metų kovo 5 dieną greta Maskvos esančioje Kuncevo viloje mirė draugas Stalinas – visų tautų tėvas, mokytojas bei geradarys. Tarybų šalyje buvo paskelbtas visuotinis gedulas.

Vos išgirdęs apie gedulą, pirmasis puolė gedėti Lavrentijus Berija. Gedėjo Nikita Chruščiovas. Gedėjo Georgijus Malenkovas. Gedėjo Sniečkus. Gedėjo Paleckis. Gedėjo Šumauskas. Gedėjo ir Gedvilas. Gedėjo vietinė LKP(b). Gedėjo visa VKP(b). Gedėjo ir pažangusis pasaulis. Gedėjo darbininkai bei valstiečiai. Gedėjo inteligentija.Daugiau

Finegano šermenys

JAMES JOYCE

(ištrauka)

Nu, tu žinai, ar nesi kennet², ar aš tau nesakiau, kiekviename pasakojime yra pramanas – tai visa ko pagrindas. Žiūrėk, žiūrėk – sutemos tirštėja! Mano stagarinės didžios leidžia šaknis. Ir man menka paguoda³ – visa į pelenus. Fieluhr? Filou!⁴ Kiek turi metų? Bus saon⁵ velionė. Tas nesibaigiantis dabar senne⁶ žvelgiu, ar erewone⁷ galiausiai matė Voterhauso clogh⁸. Įveikė jį dalimis, aš girdėjau anuos dūsaujant. Kada jie vėl surinks jį? O, mano nugara, mano nugara, mano bach⁹. Aš turėčiau nuvykti į Ilgai trunkančius skausmus – le Pastangas¹⁰. Daugiau

APSAKYMAI

Eglė Žvirblienė

Tai buvo laikas, kai turėjau tik vieną porą batų, atklydusių su kita manta, kurią, kaip paguodos ir supratimo ženklą, sunešė kaimynai. Gyvenau tarp ugnies nuniokotų sienų, kurios žvelgė triuškintojo žvilgsniu ir šaipėsi: „Nors mes rusenom, kol suanglėjom, tačiau vis dar esam čia. O tu? Ar dar esi?“Daugiau

Esė

Ingrida Viluckytė

Niekas neleido eiti giliau. Bet niekas nematė, kai ėjau giliau. Maudėmės Minijoje, už mane jaunesnis pusbrolis laikėsi nusvirusių šakų, maskatavo srovėje. Aš jam pavydėjau. Aš jam labai pavydėjau. Niekas man neleido eiti giliau, apskritai, daug dalykų neleido: žaisti gaudynių per miesto šventę ar garsiai juoktis viešoje vietoje.Daugiau

KAVOS

Asta Plechavičiūtė

Iš tiesų šią miesto istoriją būtų galima pradėti nuo visokių išvedžiojimų apie savos slaptos vietos ilgesį: nedidelės kavinukės su įsivaizduojama kūrybinga nuotaika ar rytinių bandelių kepyklėlės, ar kažkokio, lyg itališko, rytinio skubėjimo, kad taip, kaip italai išgertų stiprios kavos stovėdama prie baro ir toliau lėktų į darbą, ir būtų 7:30, ir niekada nepavėluotų. Daugiau

Preliudai apie dažniausiai žmonijos istorijoje pasitaikančius reiškinius

Ona Marija Urbšytė

Emiliui patiko kabėti. Nuo to karto, kai jam, sėdint apkasuose, kažkas aštraus ir karšto persmeigė pakaušį, vyras vis kaži kur kabėjo. Dažniausiai tai darė virš gerai pažįstamų namų, kaip ir šį kartą.

Kabantysis ranka praskleidė debesis, nes šie užstojo vaizdą, kurį jis įdėmiai stebėjo. Pro langą matėsi žmona Evė ir du jųdviejų sūnūs. Vienas rankose laikė trilitrinį stiklainį.Daugiau

AKLAS KELIAVO Į ROJŲ

Markas Zingeris

Šios knygos personažai, įstaigos ir vietovės yra grožinė išmonė. Bet koks jų galimas sutapimas su realiais asmenimis, įstaigomis arba vietovėmis būtų grynas atsitiktinumas.

Nėra tokio dalyko, kuris negalėtų atsitikti ir šiandien.

Mark TwainDaugiau

Argentinietiškas tango

Benas Tarkeris

Gunnhild Øyehaug

Pro atvirą virtuvės langą močiutės name girdėti, kaip vėjas kieme šlamina žolę ir drebules. Bet vėjo negirdi ji, apžergusi jį, sėdintį ant medinės kėdės siauroje virtuvėje. Jie atmynė dviračiais į mažąjį namelį, negyvenamą nuo to laiko, kai mirė močiutė, kikendami užlipo laiptais, ir dabar ji pasikėlė sijoną ir pasilipo ant kėdės kojas jungiančių skersinių. Daugiau

Samurajus, arba Tomo Sojerio beieškant

Kęstutis Navakas

STABDANTYSIS PAKELEIVINGAS

ROALD DAHL

Roald’is Dahlis gimė 1916 m. mažame Jungtinės Karalystės miestelyje Landafe. Tėvai jį pavadino garsaus norvegų keliautojo Roald’io Amundseno garbei.Daugiau