Dovilė STATKEVIČIENĖ

gimin(yst)ė

(Pjesės fragmentai)

III scena

Monika ir Julia gerokai išgėrusios.

MONIKA. Aš gerti nenorėjau.
JULIA. Aš irgi.
MAMA MJ. Na, kaip jūs čia taip?
TĖVAS MJ. Pasileidėlės.
MONIKA. Ne pasileidėlės, tėvai, nekalbėk.
TĖVAS MJ. Po butelį vyno.
MAMA MJ. Na, kaip jūs čia taip, mergaitės?
MONIKA. Aš stoviu, žiūriu, yra kur atsisėst. Ir atsisėdu.
JULIA. Aš irgi.
MAMA MJ. Tai kur jūs ten buvot?
MONIKA. Prie upės.
MAMA MJ. Daug jūsų ten buvo?
MONIKA. Daug.
MAMA MJ. Kiek?
MONIKA. Aš, Julia ir dar kažkas.
MAMA MJ. Kas tas kažkas?
MONIKA. Pusbrolis.
JULIA. Koks pusbrolis?
MONIKA. Nu, Julia.
JULIA. Jo, pusbrolis Vytas.
MAMA MJ. Vytukas buvo?
TĖVAS MJ. Nebuvo.
MONIKA. Tėvai, nemeluok.
MAMA MJ. Tai jūs sėdėjot?
MONIKA. Stovėjom, paskui sėdėjom.
MAMA MJ. Kur sėdėjot?
JULIA. Ant žolės.
MAMA MJ. Kokios žolės?
JULIA. Nu buvo.
MAMA MJ. Žolė žiemą?
JULIA. Sena tokia, prigulus.
TĖVAS MJ. Tai užpakalių nesušalot?
JULIA. Visiškai ne.
MONIKA. Aš tai sušalau labai.
MAMA MJ. Tai kodėl neatsistojai?
MONIKA. Mamyte, aš tau pasakysiu. Kai ruošeisi į koncertą, kokia tu buvai graži, kokia moteriška, kaip tau tinka raudona. Visada tau reikia eiti į koncertą.
MAMA MJ. Dukryte…
MONIKA. Tėvai, tu man pasakyk. Kodėl jūs šitiek metų mus vedatės į tuos minėjimus?
JULIA. Jo, mes čia pagalvojom, kad neturim su tuo nieko bendra.
TĖVAS MJ. Kaip – neturite? Mes sausio 13-ąją stovėjom prie televizijos bokšto.
MONIKA. Jūs stovėjote, mes nestovėjome.
MAMA MJ. Jūs turit didžiuotis savo tėveliais.
JULIA. Kad mums nei šilta, nei šalta tas bokštas.
TĖVAS MJ. Tai į motiną abi.
MAMA MJ. Aš tau į motiną.
JULIA. Mama, nesijaudink, Genovaitė sakė, kad mūsų tėvas – po padu.
MAMA MJ. Kaip – po padu?
JULIA. Nu taip sakė.
MAMA MJ. Rimtai?
JULIA. Nu, Genovaitė.
TĖVAS MJ. Čia tu kalta.
MAMA MJ. Ko čia prikibai?
TĖVAS MJ. Tu giminei pasakei, kad aš vidurinės nebaigęs, ir viskas.
MAMA MJ. Nu ir kas.
TĖVAS MJ. Tai ir po padu.
JULIA. Skylė.
MAMA MJ. Kur skylė?
JULIA. Skylė tie jūsų minėjimai.
MONIKA. Kam iš viso šito reikia?
TĖVAS MJ. Gerai, ką tokio jūs savo gyvenime nuveikėt? Į kokį minėjimą mus nusivesit?
MONIKA. Ok, ok, nesikarščiuok.
TĖVAS MJ. Jums parduotuvių atidarymai yra šventė.
MONIKA. Nieko ne atidarymai.
JULIA. Tu mūsų nepažįsti.
TĖVAS MJ. Jums naujo telefono pristatymas yra minėjimas.
MONIKA. O jums visą gyvenimą vienas įvykis yra vis nauja pro…
JULIA. Proga…
MONIKA. Proga pasigirt, aišku?
TĖVAS MJ. Gerai, kuo tu pasigirsi?
MONIKA. Aš mečiau mokslus.
TĖVAS MJ. Ką?
MONIKA. Ir viskas. Ir visas mano minėjimas.
MAMA MJ. Kaip – metei?
JULIA. Nu metė ir viskas, ne jos sritis…
TĖVAS MJ. Kaip – ne jos?
MONIKA. Tėvai, nevaidink.
JULIA. Jo, aš pati girdėjau, kaip liepei jai.
TĖVAS MJ. Neliepiau. Čia natūralu buvo…
JULIA. Jo, natūralu.
MONIKA. Tai va, galim paminėt dabar.
JULIA. Monika, nu.
MONIKA. Tylėk. Nieko jūs čia nesuprantat… Kai ginti šalį, tai jau didvyriai, o kai ginti savo asmenybę, savo vidinį reikalą, tai jau šūdas…
MAMA MJ. Ne šūdas, dukryte, neverk.
TĖVAS MJ. Negailėk silpnavalės.
MAMA MJ. Tu po padu, tylėk.
TĖVAS MJ. Aš tuoj tau parodysiu po padu.
MAMA MJ (tėvui). Eik miegot. (Monikai) Koks yra tas tavo vidinis reikalas?
MONIKA. Iš manęs jokia ne istorikė. Aš keramikė.
TĖVAS MJ. Kokia dar keramikė!
MAMA MJ. Nerėk tu.
MONIKA. Tėvai, ir iš tavęs – joks ne didvyris.
TĖVAS MJ. Eik tu miegot nešnekėjus!
MONIKA. Aš tau sakau, tu man ne didvyris. Man nesvarbu, kad tu didvyris tėvynei. O man ne…
JULIA. Jo, šiaip tu mums ne.
TĖVAS MJ. Kaip – ne?
MONIKA. Kai pirmą kartą radom tave laiptinėj tokį girtą, kad reikėjo dengtis nosį nuo smarvės ir per jėgą tempt į viršų, tai viskas, baigėsi visi didvyriai…
TĖVAS MJ. Jūs čia man neskaičiuosit…
JULIA. Tu nemokyk mūsų, tėvai, tu juokingai atrodai.
MONIKA. Sėdėk savo garaže, ir visi reikalai. Kam tau tos garbės…
TĖVAS MJ (nueidamas). Kad daugiau nematyčiau!
MONIKA. Negraudink čia mūsų, tu vyras.
JULIA. Jo, tu, tėvai, ne moteris.
MONIKA. Ir ačiū Dievui.
JULIA. Jo, ačiū.
MONIKA. Ane, mama?