Pastaruoju metu nepaliaujamai mąstau apie erd­vę ir joje besikuriančius atstumus. Tuos, kurie vaiduokliškai šmėkščioja jos platybėse, iki kol patys tampa erdve. Tolstančius ir artėjančius, judančius abstrakčiomis trajektorijomis. Kaip naujų formų ieškotoja, dizainerė, reflektuoju ir to atstumo judesyje tarpstančias juslines formas – neapčiuopiamas, permatomas, kurioms pranykus vibracijose, lieki stovėti spengiančioje tyloje, tarytum menkiausias tarpas, skiriantis du kūnus, pasidarytų begalinis, neaprėpiamas, neįsivaizduojamas. Ir kuo giliau neriu į nuotolių tyrinėjimą, tuo abstraktesnė erdvė man rodosi. Kai jau, regis, nebėra ko atrasti, efemeriškos formos išnyra ir vėl susilieja, ji plečiasi ir traukiasi, atverdama savotiškai bauginančius tikrovės vaizdus.

Toks sąmoningas grįžimas prie to, kas neapčiuopiama, filosofijoje yra itin dažnas reiškinys, tačiau nuolat savęs klausiu – ką šis fluidiškas erdvės ir joje besikuriančių atstumų fenomenas gali pasiūlyti mums, paprastiems Žemės keliautojams bei svajotojams? Kaip atrodytų kiekvieno iš mūsų pasaulis, jei aklai nertume į erdvę ir imtume regėti dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio – nematomi? Kartkartėmis jaučiu, kaip, skrosdama ją nesvarumo būsenoje, panyru į vakuumo duobes, kuriose akimirkai sugrįžtu į savo kūną arba kurios mane praryja, ir erdvė atsiskleidžia netikėtu kampu – medituoju ją, kol ši pasiglemžia mane ir vėl krentu kažkur permatomoje tamsoje, kurioje visa, kas aplink, po molekulę byra tarp pirštų.

ERDVĖS TAMPRUMAS

XX a. teologas, filosofas Paulis Tillichas rašė, kad tik bendravimo akimirkomis pajuntame, kaip toli esame vienas nuo kito. Ir išties, kai kada tas atstumas toks didelis, jog pamatyti kito tiesiog neįstengiame. Mes, žmonės, kartais linkę kalbėti vien sau, lyg bandydami patvirtinti savo egzistavimą mainais į aplinkinių, tarsi net tarp jų būtume tik dėl savęs. Pamenu kartą, vieną iš daugybės: sėdėjau jaukiame Kauno bare, vienoje tų neįpareigojančių vietų, kuriose sutinki bičiulius savaitgalio vakarais. Supantys žmonės – ne draugai, veikiau kolegos, kurie, sakytum, turėtų būti artimi – idėjomis, požiūriu ar dar velniai žino kuo. Jie kalbėjo man, kalbėjo apie mus, tačiau viskas, ką įstengiau regėti, buvo tarp mūsų augančios betoninės sienos, tįstanti erdvė. Šioji su kiekvienu žodžiu vis plėtėsi, o aš proporcingai traukiausi, bandydama palikti patalpoje vietos, kol galiausiai mano veidą prispaudė lipnus ir sunkus vakuumo sluoksnis. Darėsi sunku įkvėpti, dusau ir meldžiau, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Nematomas, juslinis atstumas kambaryje užaugino būtybę – nepanašią į jokią žinomą, neturinčią formos ir, rodos, tamprią iki begalybės. Keisčiausia, jog net ištrūkusi iš baro dar kurį laiką visu kūnu jaučiau tą nemalonią, klaustrofobišką esatį. Tarytum permatomas niekis būtų mane prarijęs, ir aš naiviai laukčiau, kol suvirškins bei išspjaus. Vėliau vis svarsčiau, kaip žmonės, būdami tokie maži, sugeba užpildyti tokias dideles erdves, kaip auginame jas aplink save taip, kad nelieka vietos kitiems.

Tolstame ir artėjame nuo pat tos akimirkos, kai užsimezga gyvybė. Mes tarsi galaktikos, dideliu greičiu skriejančios viena nuo kitos, kol galiausiai kosminėje kelionėje, toli nuo namų, su pas­kutiniu atodūsiu virstame nèbulomis. Šis paradoksalus veiksmas apibūdina būtį, pasidavimą begalinei laiko tėkmei, o drauge – erdvę, apie kurią ir norisi kalbėti. Toks judesys visatos platybėse, išreiškiantis žmogaus, kaip jos centro, krizę, pamenu, užklupo dar paauglystėje, godžiai siurbiant kiekvieną Larso von Triero kino juostos „Melancholija“ minutę. Kritiškai įvertintame, tačiau liaupsėmis apipintame kūrinyje apie pasaulio (o gal ir savo paties žmogiškosios egzistencijos) pabaigą, kitos planetos artėjimas link Žemės tarytum atvėrė naują kirmgraužą, naują suvokimą apie bauginančius begalinius atstumus, iškylančius kosminio nereikšmingumo šviesoje. Esame tik dulkės vientisame visatos kūne, mąsčiau, vis labiau grimztančios į baimę, melancholiją bei įsivaizduojamybę.

Siaubas tą akimirką tapo kur kas didesnis, nei krūptelėjimas kino salėje. Supratau, kad nežinios sukelta baimė keičia pavidalus, geba deformuoti erdvę. Panašūs, tik dar neįsisąmoninti potyriai lydėjo mane ir anksčiau. Būdama maža mergaitė, dideliame savo kambaryje mėgau vėl ir vėl iš naujo skaityti Edgaro Allano Poe apsakymus, kurie savo klaustrofobiškumu sukeldavo patį tikriausią dusulį. Vienoje iš tų istorijų, „Šulinys ir švytuoklė“, kalėjimo sienos, nenumaldomai artėdamos prie žmogiško kūno, sulig kiekvienu sakiniu vis intensyviau užgniauždavo kvapą, tarytum kas mane spaustų ir aš nebegalėčiau pajudėti, lyg vakuumas pripildytų plaučius. Šis pavyzdys sufleravo, jog erdvė didžiąja dalimi yra patiriama subjektyviai, nepriklausomai nuo jos objektyvaus, jei tik toks egzistuoja, būvio. Mėgavausi tuo jausmu, dar nesuvokdama, kad išties mėgaujuosi gebà kurti efemeriškas, juslines esybes. Apskritai erdvės teikiami nuotolio ir artumo patyrimai, apimdami mažiausius ir didžiausius intervalus, visą mano gyvenimą sukelia daugiausiai sunkiai įvardijamų jausenų – melancholiškų, bauginančių ar tiesiog per sunkių apmąstyti. Būtent atstumas yra slėpiningas, tamprus tvarinys (angliškai įvardijamas kaip uncanny), it guma tįstantis patirties erdve ir nematoma jėga galintis ją deformuoti.

ERDVĖ KAIP BŪTYBĖ

Vėliau, jau pasukusi dizainerės keliu, vis pagalvodavau apie erdvę bei jos transformacijas, iki kol kartą perskaičiau architekto Le Corbusier mintį, kad kurti architektūrą ar objektą – tai pirmiausia kurti būtybę, nes taip suvokiamas pastatas veikia ir yra veikiamas, artėja ir tolsta. Pavyzdžiui, aplink kiekvieną objektą spiečiasi žmonės, dalelės ar oras. Jis tarytum įsiterpia į erdvėlaikį, visai kaip kūnas, kurio paviršiuje tarpsta milijonai mažų kolonistų. Ir jei architektūrinis kūrinys iš tiesų yra esybė, man norisi kalbėti apie XX a. antroje pusėje Londoną ištikusią brutalizmo krizę. Pastatai, turėję pasiūlyti naują gyvenimą į bokštus panėšėjančiuose daugiabučiuose, išties veikė kaip vietos, kuriose nusikalstamumas išaugo dešimtis kartų. Sakytum, jie atgijo ir ėmėsi kurti bei naikinti.

Erdvės ir architektūros kūniškumas suvoktas dar neoklasicizmo laikotarpiu, kai Claude’as-Nicolas Ledoux 1804 m. savo knygoje „Architektūra atsižvelgiant į ryšį su menu, morale ir teise“ (L‘Architecture considérée sous le rapport de l‘art, des mœurs et de la législation) iškėlė architektūros kaip socialinio organizmo idėją. Jos struktūras prancūzas prilygino gyviems organizmams, sąveikaujantiems su aplinka bei atliekantiems tam tikras funkcijas. Toks požiūris ir mane paskatino vietas lyginti su žmonėmis, o šiuos – su architektūrinėmis erdvėmis. Nors įsivaizduoti architektūrą kaip žmogų – jokia naujovė: klasika tapusiame stalo žaidime „Požemiai ir drakonai“ mirties dievas Atropas, graikų moiros Atropės variacija, yra būtent toks tvarinys – būtybė ir vieta tuo pačiu metu, planetoido dydžio negyvėlis, kurio uolėtame paviršiuje knibžda begalybė mažų mirusių organizmų bei apstu gleivių… Pasak legendos, į pasaulį jis atkeliavo jau negyvas ir nuolat artėja prie gyvybės turtingos planetos, o šioje tai išduoda nekromantija bei spontaniškos mirtys. Baugioji būtybė pasirodė ir vieno populiariausių šio penkmečio serialų „Keisti dalykai“ (jo autoriai – broliai Mattas ir Rossas Dufferiai) naratyve, taip tarytum patvirtinant, kad erdvė, būtis bei atstumas tampa vis aktualesni permąstant šiuolaikybę ir žadina mūsų, kūrėjų, svajotojų, fantaziją bei smalsumą.