RIBAS TIRPDANTIS BERNARDO-MARIE KOLTÈSO TEATRAS

IGNAS ZALIECKAS

Tęsdamas pasakojimus apie Prancūzijos dramaturgus, šįkart noriu papasakoti apie Bernardą-Marie Koltèsą, įnešusį indėlį ne tik į Prancūzijos, bet ir į Lietuvos teatro virsmą. Turbūt daug kas pamena Oskaro Koršunovo spektaklį „Roberto Zucco“, pastatytą pagal to paties pavadinimo šio prancūzų autoriaus pjesę. Tai – garso, vaizdo ir neegzistuojančios vienatinės tiesos teatras, kuriame ir šiandienos dramaturgai bando atrasti pasiklydusius, deformuotus archetipinius personažus, taip pamėgtus paties kūrėjo. Jų tarpusavio dialogams, intertekstualumui Sorbonos universitete Paryžiuje yra net skirtas atskiras kursas.

Bernardas-Marie Koltèsas gimė 1948 m. balandžio 9 d. pasiturinčioje šeimoje Mece, Prancūzijoje, netoli Vokietijos sienos. Augo patriarchalinėje aplinkoje, buvo jauniausias iš trijų brolių. Nuo mažumės patyrė vienatvę ir tėvo ilgesį, kuris kaip karininkas dažnai ilgą laiką praleisdavo atskirai nuo šeimos, palikdamas sūnus mamos globoje. Nuo vaikystės jį lydėjo kovos, neišsakyto, sutramdyto pykčio atmosfera. Tai atsiskleidė ne tik kūryboje, bet ir laiškuose artimiesiems, juos Bernardas vėliau rašydavo ypač dažnai – kartais net kelis per dieną.

Jaunasis B. M. Koltèsas lankė Šventojo Klemenso koledžą Mece, propagavusį jėzuitišką mokymą. Ši įstaiga regione buvo gerai žinoma dėl savo pamatinių vertybių, paremtų „retorikos svarba, dialogo mokymu ir nuolatinėmis paslėptos prasmės paieškomis“. Jėzuitų įtaka vėliau atsiskleis ir paties būsimo dramaturgo teatrinėje veikloje. Ji formavo požiūrį į kalbą ir bendravimą, tekstą bei jo prasmių sluoksniškumo suvokimą.

Ne mažiau svarbios buvo ir kitos patirtys. Aštuoniolikos jis išvyko į Kanadą. Šis kultūrinis pokytis, tikėtina, pastūmėjo dar vienam lūžiui meninės kūrybos link. Vienas pirmųjų Bernardo mentorių – prancūzų vargonininkas gimtajame Meco mieste – supažindino su J. S. Bacho muzika, o vėliau sekusi kultūrų, kraštovaizdžių, garsų samplaika paskatino leistis į amžiną klajonę, kuri vėliau atsispindės pagrindinėse pjesių temose.

Jaunuolis puoselėjo jezuitišką auklėjimą. Būdamas trylikos metė sau iššūkį – „drausminti jį persekiojančius demonus“. (Laiškas motinai, 1961 m. kovo 22 d.) Vėliau jo sielos tamsiųjų pusių tramdymo įrankiu taps teatras, kuriam atiduos visą save. B. M. Koltèsas, lyg prisižadėdamas, jau sulaukęs dvidešimties rašė vėlgi motinai: „Linkiu sau tik vieno: galimybės visą gyvenimą rizikuoti ir niekada nenorėti sustoti. […] Kad ir dabar, stojamųjų į teatro mokyklą išvakarėse. Tikiu, jog pasvėriau visus už ir prieš, įvertinau visus pavojus. Su džiaugsmu prisiimu šią riziką, nepaisydamas bedugnės, kuri laukia, jei man nepavyks. Jei nepavyks, neabejotinai būsiu nesėkmingas, praradęs kryptį, šeimą, net priežastį gyventi ir be vietos visuomenėje. Aš tai žinau. Visgi, ar dėl to verta atsisakyti pilnavertiško ir tyros egzistencijos kupino gyvenimo?“ (1968 m. kovo 26 d.)

Teatras – coup de foudre – meilė iš pirmo žvilgsnio

Iki prasidedant trečiajam B. M. Koltèso gyvenimo dešimtmečiui, teatras jam buvo tik vienas iš daugelio menų – dar neegzistuojantis pasirinkimas, išryškėjęs vieną vakarą „Comédie de l’Est“ pamačius spektaklį „Medėja“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko legendinė prancūzų aktorė Maria Casarès. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Lemtingąjį spektaklį režisavo Jorge Lavellis, o dramaturgas Jeanas Vauthier adaptavo tekstą, kuris stipriai paveikė jaunąjį Bernardą. Sužavėtas transformuojančios scenos galios, jis suprato, kad paties pašaukimas glūdi teatro pasaulyje, nors iš pradžių net nesusimąstė apie dramaturgiją. Tą naktį aktorystė ir režisūra tapo B. M. Koltèso tikslu.

Kelionė prasidėjo bandymu patekti į Strasbūro nacionalinio teatro mokyklą (Théâtre national de Strasbourg – TNS). Dar visai jauno ir nepatyrusio Bernardo į šią garsiausią Prancūzijos menininkų kalvę nepriėmė. Nepaisant to, tikra meilė scenai neišblėso ir paskatino jį kovoti dėl savo vietos frankofoniškojo teatro pasaulyje, kuris, kaip ir šiandien, buvo perpildytas bandančių įsitvirtini pradedančių kūrėjų. Negalėdamas susitaikyti, kad nepateko į TNS, pats pastatė ir adaptavo Maksimo Gorkio kūrinį „Vaikystė“ (Enfance), o spektaklį pavadino „Kartumas“ (Les Amertumes). Šiuo darbu jis įžengė į sceną ir joje liko iki pat savo tragiškos mirties nuo AIDS, kuri ištiko daugelį jo amžininkų, nuo Freddie’io Mercur’io iki Jeano Luco Lagarc’o. Apie pastarąjį jau rašiau „Nemuno“ 2023 m. spalio mėn. numeryje. Drąsusis B. M. Koltèsas nusiuntė spektaklio adaptaciją Hubertui Gignoux – tuometiniam TNS direktoriui. Sužavėtas jaunuolio talentu, H. Gignoux pasiūlė jam prisijungti prie mokyklos aktorinio parengimo skyriaus. Vėliau šio vaidybos kurso pagrindu buvo įkurtas „Krantinės teatras“ (Théâtre du Quai).

2023-11-26
Tags: