Pirma mintis, išgirdus 2023 m. Poezijos pavasario konferencijos koncepciją, buvo kiek trikdanti: prieš akis sužaibavo elektros kibirkštys ir šmėkštelėjo kosminių mastelių kilometrai. Pasiblaškiusi po Dante’s ir A. Baranausko pragarus, J. Miltono ir H. Radausko rojaus plotus ir išeikvojusi nemažai džaulių, pameditavusi dar kurį laiką, sustojau ties mintimi, kuri vis neišeina iš galvos – kaip išmatuoti geros poezijos kalorijas, metrus ir voltus?
Juk kiekviena šiuolaikinio gyvenimo sritis turi ne tik sutartinius dydžius ir matus, bet ir atskaitos tašką savo sistemoms įvertinti: poziciją balete, žingsnį kelionėje, sukinį šokiuose, leksemą leksikoje, morfemą morfologijoje, fonemą fonetikoje, ženklą kalboje, naratyvą naratologijoje, kadrą kino juostoje, ir taip toliau, ir panašiai.
Kaip norėtųsi sukurti kokį nors poezijos matavimo vienetą jos galiai nustatyti, gal net sukonstruoti prietaisą A. J. Greimo estezei, Aristotelio katarsiui, W. Benjamino nušvitimo laipsniui fiksuoti! Norėčiau įrenginio, kuris užtikrintai ir galutinai atskirtų grafomaniją nuo aukščiausios prabos literatūros kūrinių, ir knygas būtų galima ženklinti taip, kaip ženklinamas tikras sidabras ir auksas – prabomis.
Žvelgiu į lietuvių poezijos lauką, ypač naujausią, o jame knygų premijų daugiau nei recenzijų, ir suprantu, kad toks prietaisiukas išspręstų daugybę keblių klausimų visiems – skaitytojams ir pirkėjams, leidėjams, redaktoriams.
Recenzentų nebereikėtų. Kol poezijos galia nematuojama hektovatais, kilovatais ir megavatais, o begalybės dimensijos – nanometrais, milimet­rais, centimetrais ir kilometrais, lieka sunkus darbas diskusijose. O kur dar neseniai atsiradę matavimo vienetai – kvarkai ir antikvarkai, leptonai ir neutrinai, skirti naujiems dydžiams fiksuoti. Visata plečiasi, knygų daugėja, kritikos mažėja.
Neutrinus savo esė jau yra aptaręs poetas Kęstutis Navakas. Viena gražiausių – „Plungė, penktadienis, penkios“ – apie poezijos vakarą Lietuvos provincijoje (knygoje Du lagaminai sniego, 2008). Tiksliau – apie vakarą po poezijos vakaro mažame šiaurės vakarų Lietuvos miestelyje. Vaikščiodamas po ištuštėjusias gatves ir nerasdamas, ką veikti, poeto alter ego išgyvena ribinį vienišumo jausmą.
Šis jausmas tuo ir svarbus, kad K. Navako alter ego išties visai vienišas nėra. Literatūrinis vakaras suplanuotas, nes Plungėje gyvena skaitytojai ir gerbėjai, kuriuos esė herojus jame ir susitinka. Yra viešbutis, kaimynai triukšmadariai, yra aludė su savo lankytojais, tačiau nepaisant visko vienišo herojaus virsmas, arba A. J. Greimo numatytas estezės lūžis, blyksnis, Aristotelio katarsis, W. Benjamino nušvitimas, niekaip nevyksta.