Kiek iš mūsų žino, kas yra senelių, tėvų, o gal ir pačių namuose ar sodo nameliuose užsilikusių, sovietiniais metais pagamintų baldų autoriai? Geriausiu atveju nefasadinėje gaminių pusėje galime rasti apsitrynusią etiketę ar antspaudą su baldų kombinato pavadinimu, tačiau tai daugeliui nieko nesako, juo labiau nesisieja su asmenybėmis, slypinčiomis už gamintojų. Sovietmečiu specialiai nuvertinant autorių, neparodinių baldų modelių projektuotojai dažnai likdavo nežinomi, tad būtent dėl šios priežasties šiandien vis dar tenka identifikuoti autorystę ir kartu aktualizuoti XX a. antrosios pusės lietuvišką dizainą. Didžiausias indėlis populiarinant to meto kūrėjus ir jų darbus tenka dizaino ir meno istorikėms Karolinai Jakaitei ir Rasai Janulevičiūtei, taip pat Gražinai Gurnevičiūtei, Živilei Intaitei. Reikia manyti, kad jų pastangos nenuėjo veltui, nes XX a. šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose sukurtų lietuviškų baldų modeliai, kurių estetika labiausiai panaši į skandinaviškąją, šiandien vėl populiarūs ir paklausūs retro mėgėjų gretose. Tarp geidžiamų kūrėjų ir moterys, šios srities herojės: Brigita Adomonienė, Valerijа Emа Cukermanienė ir Lygija Marija Stapulionienė, dirbusios vienintelėje tuo metu baldus projektavusioje įstaigoje – Baldų projektavimo konstravimo biure konstruktorėmis, nes sovietmečiu dizaino / dizainerio terminai specialiai nevartoti. Pasak Jūratės Tutlytės, „Sovietų Sąjungoje dizaino sąvokos vengta kaip kapitalistinio pasaulio negerovės, netenkinančios socialistinės ideologijos.“ Turėdamos architekčių išsilavinimus, nemažai specialisčių įsidarbino baldų projektuotojomis, nes dizainas tuo metu laikytas lengvesne, labiau moteriška veikla, nei pastatų projektavimas. Todėl būtent moterys įnešė svarbų indėlį į kasdieniam naudojimui skirtų XX a. šeštojo–devintojo dešimtmečių baldų stiliaus raidą.

Brigitą Adomonienę (g. 1931 m.) galime laikyti viena iš pramoninio dizaino pradininkių Lietuvoje. Kaip skelbiama jos kūrybinėje biogramoje, 1957 m. baigusi Vilniaus dailės instituto Architektūros fakultetą, tais pačiais metais pradėjo dirbti vyriausiąja konstruktore LTSR Celiuliozės, popieriaus ir medžio apdirbimo pramonės ministerijos Baldų projektavimo konstravimo biure (toliau BPKB). Architektė taip pat nuo 1978-ųjų iki pat 2002 m. dėstė to meto Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) baldų projektavimą. Per ilgą kūrybinį laikotarpį sukūrė įvairioms erdvėms skirtų baldų komplektų, panašaus dizaino masinei gamybai skirtų kėdžių seriją, taip pat 1974 m. dabartinės LR prezidentūros (sovietmečiu Menininkų rūmų) Baltosios salės baldus (neišlikę). Pirmieji jos kurti modeliai, kaip ir buvo įprasta tuo metu, turėjo tik projekto numerį, tačiau B. Adomonienei tokia tendencija pasirodė šalta ir bedvasė. Pasak architektės, baldai žymėti numeriais tarsi kaliniai, todėl ji sugalvojo komp­lektus pavadinti lietuviškais vardais. Dauguma jų buvo iš V raidės, pvz.: svetainės baldai „Vesta“, „Vega“, „Viesulas“, virtuvės baldai „Ventė“ ir t. t.

Brigita Adomonienė – pirmoji moteris, pradėjusi dirbti dar tik kuriamame Baldų projektavimo ir konstravimo biure konstruktore ir dirbusi jame iki 1983 m. Esant griežtai kontrolei „iš viršaus“, biure buvo kuriami baldų etalonai, skirti visiems Lietuvos fabrikams. Jaunieji kūrėjai pradėję darbus iškart susidūrė su absurdiška to meto centralizuota sistema, kurią taikliai aprašė architektas, dizaineris Eugenijus Gūzas: „… sovietmečiu BPKB , kaip ir kitose projektavimo įstaigose, darbo organizavimo schema buvo vienodai griozdiška ir neracionali: „iš viršaus“ nuleidžiamas valstybinis užsakymas, vadovai savo nuožiūra skiria užduotį konkrečiam projektuotojui, šis analizuoja užduoties sąlygas, reikalavimus, problemas, galimybes, ieško medžiagos, analogų, pavyzdžių ir „įkvėpimo“. […] po to daro eskizus, ieško variantų, galimybių įforminti, o tada prasideda begalinės derinimo procedūros – svarstymai, peržiūros bei „tarybos“ su kolegomis, biuro vadovais, užsakovais, kitais suinteresuotais asmenimis. Dar po to – palaimintojo varianto koregavimas, švarus braižymas ir perdavimas tolesniam darbui.“ Apie 1975 m. masiškai naudojamų baldų projektai ir dokumentacija buvo pradėti derinti su Maskvos komisija. Šis reikalavimas lėmė dar ilgesnį baldo gamybos procesą, kai nuo sumanymo iki realizavimo praeidavo net iki trejų metų.