Man atrodo, net nėra apie ką čia rašyti. Juk nė neaišku, ar Tolkienas apskritai žinojo apie Borgeso egzistavimą. Labiau pagrįsta prielaida būtų, jog Borgesas girdėjo apie Tolkieną ar net skaitė jo knygas. „Pramanytų būtybių knygoje“ (1973) yra ištrauka iš Clive’o S. Lewiso romano „Perelandra“; turint galvoje, kad Lewisas buvo artimiausias Tolkieno draugas ir kolega Oksfordo universitete, nesunku įsivaizduoti tokią sceną: aklas argentinietis klausosi pažįstamo (ar giminaičio) garsiai skaitomų „Apie pasakas“ (On Fairy-Stories) ar „Dvi tvirtovės“. Nors mažai tikėtina. Borgeso raštuose neradau nė vieno Tolkieno vardo (ar jo darbų) paminėjimo. Tad sutarkime, kad abipusis neminėjimas yra ne kas kita, kaip abipusis garsiųjų rašytojų vienas kito nežinojimas.

Vienas mano pažįstamas pradėjo ir nebaigė maždaug tokios frazės: „Šie anglų katalikai yra visai malonūs žmonės, bet…“ Kitas mano draugas, paklaustas, ar jam patinka Borgesas, atsakė, kad ne, nes nemėgsta pasakėčių. Spėju, ką turėjo galvoje pirmasis po „bet“, ir tam jo „bet“ visiškai nepritariu – kaip ir nesutinku su „pasakėtiškumu“ (tai greičiau simbolika tiesiogine, o ne istorine literatūrine prasme), kurį kitas draugas aptiko Borgese. Įdomiausia čia štai kas: vienas rašytojas nemylimas už tai, ko neturi kitas. Ir atvirkščiai. Kaip tą galima paaiškinti, jei ne absoliučiu skirtingumu?

Pabandykime išsiaiškinti, ar tikrai nepanašios Borgeso ir Tolkieno knygos, jie patys ir jų biografijos. Tad ir pradėkime nuo gyvenimų. Tolkienas gimė toli nuo savo tėvynės – Pietų Afrikoje; Borgesas – gimtosiose Buenos Airėse. Jų gimimo laikas – žaismingas ir svaiginantis fin de siecle – cilindrų ir Europos dekadanso, Dreyfuso ir Oscaro Wilde’o, markizo Salisbury’io ir Beardsley’io, prezidento Krugerio ir Roberto Louiso Stevensono era. Tiek Tolkieno, tiek Borgeso širdis skalavo tarptautiniai vandenys (o tai irgi visiškai atitiko „amžiaus pabaigos“ dvasią), tik borgeskiškoji kilmė – aiškiai egzotiškesnė: ten būta britų, žydų ir argentiniečių, žuvusių kažkokiuose abejotinuose pilietinio karo mūšiuose. Tuo ir baigiasi biografiniai panašumai. Tolkienas, būdamas patriotas, kovėsi Pirmajame pasauliniame kare, anksti įsimylėjo, anksti (pagal anglišką suvokimą) vedė, beje, pirmą ir paskutinį kartą. Įstabi akademinė karjera Oksforde. Trys sūnūs ir dukra. Kuklios pajamos ir paprasti malonumai: pypkė, alaus bokalas, pokalbiai su draugais (tarp kurių ir jau minėtasis Clive’as S. Lewisas).

Sunku įsivaizduoti vulgaresnį farsą nei „Borgesas, apsuptas gausios šeimos“. Dar blogiau – „Borgesas kažkokio Argentinos ir Paragvajaus karo apkasuose“. Penktajame dešimtmetyje jis pradėjo akti, todėl jo vienatvė tapo skulptūriška. Delia Elena San Marco, Adolfas Bioy Casaresas, Margarita Guerrero, Silvina Ocampo, Alfonso’as Reyes’as, Beatriza Viterbo (kai kurie iš jų buvo tiesiog jo vaizduotės vaisius) – Borgeso draugai, net išleidę su juo bendrus kūrinius. Tačiau Borgeso skulptūrinė vienatvė išliko tokia pati. Taip, jis kartais dirbdavo universitetuose, bet tai buvo tas duonos kąsnis, kurį šiuolaikinis Vakarų pasaulis gali pasiūlyti poetui beveik už dyką. Štai pagrindinis biografinis skirtumas: ne Borgeso aklumas, net ne jo kosmopolitiškumas, bet tai, kad Tolkienas buvo profesorius, retkarčiais rašantis knygas, o Borgesas – poetas, retkarčiais dėstantis literatūrą (visi jo gausūs daktaro laipsniai, žinoma, buvo honoris causa). Oksfordo profesorius rašė ilgus epus ir balades, tačiau laisvasis Argentinos rašytojas – tik poeziją ir tai, ko nepavadinsi geriau nei angliškai – short narratives (trumpi apsakymai).