Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras (LSPO) – palyginti jaunas, tačiau veržlus, novatoriškas kolektyvas. Tad jau ne tik pastebėtas, bet ir turintis gausią gerbėjų auditoriją. Vis dėlto jis radosi ne tuščioje vietoje. Dar 1957 m. kompozitorius bei dirigentas Vitas Žilius įkūrė Vilniaus centrinio kultūros ir poilsio parko orkestrą. 1964-aisiais prie dirigento pulto stojo Romas Balčiūnas, daugiau nei keturis dešimtmečius vadovavęs „Trimitui“ (šis pavadinimas oficialiai įteisintas 1966 m.).

Bėgant laikui keitėsi vadovai, kito ir repertuaras. 2022 m. rugsėjo 7 d. kolektyvas buvo reformuotas ir tapo Lietuvos simfoniniu pučiamųjų orkestru. Nuo 2023 m. spalio mėnesio jam vadovauja Snieguolė Andruškaitė Mikaliūnienė, vyriausiasis dirigentas – Karolis Variakojis. 2021 m. meno vadovu tapo Leifas Karlssonas. Tai iškili asmenybė, muzikos pasaulyje gerai žinomas perkusininkas, dirigentas, ilgametis garsaus ansamblio „Kroumata“ narys, Švedijos ginkluotųjų pajėgų orkestrų inspektorius, Karališkosios muzikos akademijos narys. Jam teko bendradarbiauti su daugeliu garsiausių pasaulio kolektyvų (Los Angeles Philharmonic, Berliner Symphoniker, WDR Rundfunkorchester, Singapore Symphony, Gothenburg Symphony Orchestra, Islands Symphony Orchestra, Royal Stockholm Philharmonic Orchestra, Swedish Radio Symphony Orchestra).

Esate profesionalus perkusininkas, bet savo veiklą susiejote su pučiamųjų orkestrais. Kodėl?

Paauglystėje tokiame kolektyve debiutavau, kiek vėliau mano pirmasis profesionalus darbas buvo vietiniame kariniame. Manau, man visada patiko šių instrumentų raiška. O dabar originali muzika tampa daug įdomesnė, kai prisijungia ir perkusininkai.

Su LSPO bendradarbiauti pradėjote dar tuomet, kai jis buvo „Trimitas“. Numanau, kad pokyčiai nebuvo paprasti ir lengvi.

Norėjome pakeisti įvaizdį ir skambesį – iš maršų grupės skambėjimo į simfoninio pučiamųjų estetiką. Manau, kad orkestrų žygiavimas su merginomis priešakyje jau priklauso praeičiai.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis tapote LSPO meno vadovu? Ką tai reiškia jums?

Orkestro vadovas norėjo, kad pasidalinčiau savo patirtimi repertuaro, interpretacijų ir programų sudarymo srityje, todėl labai džiaugiuosi, galintis būti to dalimi.

Pūtikų rengimo lygis Lietuvoje yra žemesnis nei senesnes tradicijas turinčiose šalyse (išskyrus džiazo saksofonininkus). Ko gero, tai nemenka problema?

Vis dažniau pasitaiko, kad pirmaujantys orkestrai visame pasaulyje savo sudėtis papildo žmonėmis iš įvairių šalių, tampa tarptautiniais. Pas mus tas pats. Lietuvių muzikantai yra labai aukšto lygio, prieš egzaminus akademijoje ar po jų dažnai rengiami ne Lietuvoje. Manau, jog pasiekėme tarptautinį lygmenį, nes jauni atlikėjai įkvėpimo ir patirties semiasi įvairiose pasaulio šalyse.