Įtariamas padegimas
Elvyra Markevičiūtė
<…>
„Su teatru, anot poeto, mes pasimatėme per kitus žodžius dar ankstyvoje vaikystėje. Mano tėvai, jauni gydytojai, buvo labai dideli šio meno gerbėjai ir, grįžę po spektaklio, kiekvieną kartą aistringai ginčydavosi. Minėdavo aktorių pavardes, personažus, aptarinėdavo siužetus. Ir teatras man visada atrodė toks tolimas, paslaptingas, mitinis pasaulis, kurį regėjau savo vaizduotėje. Mano dėdė Jeronimas studijavo tuometiniame Leningrade ir man, vos kelerių metų vaikui, visada parveždavo šūsnį „Teatrinis Leningradas“ (Teatralnyj Leningrad) reklaminių bukletų. Aš iš jų išmokau skaityti rusiškai, ilgai žiūrinėdavau ten išspausdintas spektaklių ir aktorių nuotraukas.
Vėliau, kai paaugau, dažnai eidavau su tėvais į teatrą ar kiną. Mano mama, nors ir būdama medikė, institute kuravo labai plačią kultūrinę veiklą. Kartu su dabar žinomu gydytoju infektologu Alvydu Laiškoniu jie rengė įvairius vakarus, susitikimus, kvietė aktorius, organizavo poezijos skaitymus ir koncertus. Aš taip pat ten eidavau, žiūrėdavau, klausydavau. Už savo aktyvų indėlį mama netgi buvo premijuota – kartu su kažkokia delegacija išsiųsta į Paryžių, kur ją globojo garsusis semiotikas Algirdas Julius Greimas. Vėliau ji grįžo namo per Maskvą, kurioje tuo metu mokiausi, ir mes kartu klajojome po miestą, tarsi pratęsdami jos kelionę. Ji buvo kupina įspūdžių, atrodė kitokia, atjaunėjusi, visi galvojo, kad tai mano sesuo. Apsilankė institute, kavinėse – tos kelios dienos mums buvo vienos laimingiausių.
Didelę įtaką padarė ir ypač mano kaip žiūrovo akiratį praplėtė giminaitė – operos solistė Irena Žukaitė bei jos vyras muzikologas Julius Špigelglazas. Kai Vilniaus opera atvykdavo tradicinių gastrolių į Kauno muzikinį teatrą, aš, suprantama, žiūrėdavau visus spektaklius. Ir kai viešėdavome tetos Irenos šeimoje Vilniuje, ramioje ir gražioje Treniotos gatvelėje, visada žavėdavausi jos nuotraukomis, išdėliotomis ant fortepijono, kurias ilgai apžiūrinėdavau. Puikiai prisimenu, kaip ėjau į Antano Račiūno operos „Saulės miestas“ premjerą. Na, o dėdė Julius vesdavosi į savo paskaitas apie muziką. Ir dar – jų kaimynė buvo garsioji aktorė Nelė Vosyliūtė-Dauguvietienė, kurią visi vadino „ponia“. Taigi, man dar būnant paaugliu, teko garbė su ja pabendrauti.
Aktoriai, o ypač operos solistai, vaikystėje atrodė lyg pusdieviai. Kartą per Vilniaus operos ir baleto teatro gastroles Muzikinio teatro sodelyje Kaune kartu su teta Irena sutikta Elena Čiudakova mane maloniai pakalbino ir davė obuolį. Šis buvo visiems laikams įkurdintas garbingoje vietoje knygų spintoje, o kai pradėjo gelsti ir raukšlėtis, išgyvenau tikrą didelį sielvartą. Tada atrodė, kad iš tokių rankų gauta dovana negali būti pavaldi laikui.
Tokie išlikę mano, kaip žiūrovo, įspūdžiai, nors tarp jų yra ir ne visai malonių. Labai slogų jausmą sukėlė vienas spektaklis – jis atskleidė, kaip svarbu suaugusiesiems atsirinkti, kur vesti vaiką. Dabar jaunos mamos tempia vaikelius, netgi kūdikius, į visus renginius, bet aš manau, kad tai nėra gerai. Atmintyje lig šiol tūno gąsdinantis ir traumuojantis to spektaklio, kurį vaikystėje žiūrėjau kultūros namuose Alytuje kartu su močiute, įspūdis. Jis labai prislėgė, nes pasakojo apie baisų kaimo idiotizmą, tamsumą, gerų žmonių skriaudimą ir jų savigarbos trypimą. Man atrodo, tai galėjo būti arba Antano Vienuolio „Prieblandoje“, arba Juozo Baltušio „Gieda gaideliai“. Ir kažkoks pasąmonėje išlikęs baimės tumulas įstrigęs iki dabar. Bet, kita vertus, gal tai pažadino atjautą engiamiems žmonėms ir visam gyvenimui įskiepijo pagarbą žmogaus orumui…
PIRMOSIOS SCENINĖS PRAKTIKOS
Jei kalbėsiu apie savo sceninę praktiką, ji prasidėjo gana anksti, augant pas močiutę Alytuje. Ten, kur mes gyvenome, visiškai nebuvo berniukų, vaikystėje nepažinojau ir nebuvau matęs nė vieno vaikėzo. Kadangi taip susiklostė, kad visos mano amžiaus kaimynės buvo mergaitės, mes nežaidėme karo, nesikapojome kardais, – tarp jų amazonių feminisčių nebuvo, – bet turėjome „parduotuvę“, kurioje „prekiavome“ už beržų lapus, bandėme auginti triušiukus. Vėliau pradėjome žaisti teatrą. Senelių sodyboje buvo ištisa galerija visokiausių sujungtų tvartukų, malkinių, sandėliukų, o virš jų matėsi iškilę senelio daryti „dročiai“ – įvairios medinės figūros, judančios nuo vėjo ir primenančios marionečių teatrą. Aš jau tada skaičiau kažkokias senas istorines knygas, norėjau jas inscenizuoti, kažką rašiau. Vis dėlto pirmasis teatrinis bandymas – spektaklis „Molio Motiejukas“ – neįvyko. Pamenu vietoje uždangos pakabintą spalvotą močiutės paklodę, susodintus žiūrovus, gavusius cheminiu pieštuku mūsų užrašytus bilietus už dešimt kapeikų. Visa bėda, kad nusprendėme būti realistinio-natūralistinio teatro atstovais, ir mergaitę, kuri vaidino Molio Motiejuką, nuo galvos iki kojų aplipdėme moliu. Atrodo, net akis užlipdėme. Su tokiu scenos kostiumu ji greitai negalėjo ne tik kalbėti ar judėti, bet ir kvėpuoti. Gerai, kad laiku įsikišo močiutė ir išvaikė mūsų vaidinimą, nes jis, ko gero, būtų turėjęs vadintis „Molio Motiejuko gyvenimas ir mirtis“.
Buvo dar ir kitų bandymų, jau kai gyvenau pas tėvus ir mokiausi pradinėse klasėse. Nors nepasižymėjau nei balsu, juo ir iki šiol negaliu girtis, nei absoliučia klausa, kuri vis dėlto patobulėjo visą gyvenimą nuolat klausant muzikos, rengdavau įvairius naminius operos koncertus. Gal tai buvo slaptas noras atitolinti miego valandas, nes aš surinkdavau visas namuose esančias statulėles, lėles ir paversdavau jas tuometinės operos žvaigždėmis – Irena Yliene, Elena Saulevičiūte, Marija Aleškevičiūte, Irena Jasiūnaite, teta Irena, Valentinu Adamkevičiumi, Kaziu Gutausku, Rimantu Sipariu, Henriku Zabulėnu (Virgilijaus Noreikos tuomet dar nebuvo). Labai mėgau sudarinėti repertuarą, surašyti, kokią dieną kokia opera bus rodoma, pasistatyti maketo dydžio miniatiūrinę „sceną“ ir bandyti visokiais balsais už tas figūrėles dainuoti. Namiškiai ir kaimynai ateidavo pasižiūrėti vaidinimo tarsi kokio atrakciono, atsivesdavo draugus. Ir šios savo veiklos sėkmės įkvėptas, prisiskaitęs įvairių teatrinių brošiūrų, teatro programėlių, nusprendžiau sukurti kūrybinį dainininko Valentino Adamkevičiaus portretą. Pamenu, kažką rašiau, dėsčiau, citavau, formulavau savo mintis. Taip šiuo opusu debiutavau dar ir kaip namudinis kritikas teatrologas.
MOKYKLA
Esu labai dėkingas savo pirmajam mokytojui Jurgiui Kalėdai. Mes mokėmės to meto „Komjaunimo“ vidurinėje mokykloje (dabar „Aušros“ gimnazija), šalia kurios buvo visi Kauno teatrai – Dramos, Muzikinis ir Lėlių. Mokytojas J. Kalėda jau pradinėse klasėse mus į juos dažnai vedėsi. Labai ryškiai prisimenu Lėlių teatro atidarymą dabartinėje Kauno filharmonijoje ir spektaklį „Stebuklingas Aladino žibintas“. Rodos, ir dabar aiškiai matau visas tas lėles. Pamenu, kartą buvome ekskursijoje po Muzikinio teatro užkulisius. Ten pamačiau vieną ilgametę choro artistę su ilga kasa, kuri sėdėjo ir mezgė. Tai man sukėlė šoką, nes negalėjau suprasti, kaip tokioje įstabioje vietoje galima taip beprasmiškai leisti laiką.
Mokykloje vaidinti neteko, bet paskutinieji mūsų mokslo metai sutapo su Jono Jurašo atėjimu, kurį simboliškai įvardijo Lidijos Kutuzovos, pirmosios jo žmonos, pastatytas spektaklis „Atėjo naujas“. Nuo to laiko žiūrėjome visus J. Jurašo režisuotus spektaklius – susiformavo tam tikras branduolys, gana nemaža klasės draugų grupė, kuriems tai buvo įdomu. Eidavome į visus vaidinimus, dažnai ne po vieną kartą. Labai domėjomės Giedriaus Mackevičiaus pantomimos trupe, jos nariais, kurie atrodė tarsi atėję iš kito pasaulio – laisvi, hipiški žmonės, mūvintys spalvingomis kelnėmis, nebijantys pasirodyti dažytais plaukais. Dar vienas labai svarbus faktorius – prasidėjusi poezijos skaitymo vakarų mada. Jie vykdavo Lėlių teatre, ir lig šiol mano atmintyje skamba atlikėjų – aktorių Monikos Mironaitės ir Laimono Noreikos balsai.
Puikiai prisimenu aktoriaus L. Noreikos balsą ir iš Kauno dramos teatro vaidinimo „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“. Arba kaip dar būdamas paauglys stovėjau scenoje Garbės sargyboje prie aktoriaus Petro Kubertavičiaus, pirmojo spektaklio „Joninės“ (1920) dalyvio, karsto, kur mus, kelis mokinius, tarp jų ir mano vaikystės draugę Ireną Levišauskienę, delegavo mokykla.
REŽISŪRINIS KRIKŠTAS
O mano pirmas rimtas darbas, susijęs su teatru, buvo mokyklos šimtadienio vaidinimas „Apie Baltą ir Juodą žmogų –70“. Klasės auklėtoja, norėdama padėti, pakvietė Muzikinio teatro choro artistą, kuris ateidamas atsinešė raudoną vėliavą ir norėjo parengti kažkokį idėjinį literatūrinį montažą. Mes jį išvijome, tiesiai šviesiai pasakę, kad mums tai neįdomu ir nereikalinga. Tada auklėtoja, supykusi, kad atsisakome jos pagalbos, pasakė, jog jei esame tokie išdidūs ir protingi, galime viską ruošti patys. Pareiškėme, kad taip ir padarysime. Pamenu, kaip pas dabar jau amžinąjį atilsį architektą Antaną Dirdą visą naktį dviese gėrėme alų ir dėstėme būsimo spektaklio siužetą. Jame buvo daug poezijos, bet netrūko ir veikėjų – aš vaidinau Baltą žmogų, profesorius Limas Kupčinskas – Juodą žmogų, o kompozitorius Mindaugas Urbaitis, tada J. Gruodžio muzikos mokyklos moksleivis, įkūnijo Fryderyką Chopiną, ateinantį į hipių salą. Įdomiausia, kad kita klasės draugė – profesorė Eugenija Kupčinskienė – išsaugojo šį tekstą, kuris buvo atšviestas ant gražaus šilkinio ritinio ir man padovanotas jubiliejaus proga.
PROFESIJOS PASIRINKIMAS
Atėjus laikui rinktis profesiją, susidūriau su problema. Be režisūros, labai domėjausi istorija ir archeologija, tad reikėjo kažkam atiduoti pirmenybę. Tėtis sakė, kad visa istorija bus susieta tik su TSKP, o kasinėti Egipte, ieškant naujų faraono Tutanchamono kapų, man niekas neleis, tad beliko pasidomėti teatro perspektyvomis. Tuomet tėtis mane išbandė, tarsi atsitiktinai suorganizavęs ne vieną susitikimą su keliais teatro praktikais, kurių kūrybinis likimas susiklostė labai nesėkmingai. Tikriausiai tėčio paprašyti jie nupiešė teatro pasaulį labai juodomis spalvomis, papasakojo tai, ko žiūrovams tikrai nereikia nei matyti, nei girdėti. Federico Garcia Lorca yra palyginęs teatrą su baltomis lelijomis, kurios tam, kad išaugintų nuostabius baltus žiedus, turi įleisti šaknis į juodą dumblą ir purvą. Tai yra tiesa: kūrybą lydi žmonių aistros, ir jei aktoriai nevaidina scenoje, jie, anot mano dėstytojo profesoriaus Julijaus Kagarlickio, tampa socialiai pavojingu reiškiniu. Tada prasideda „politiniai“ vaidinimai už rampos, įvairių koalicijų kūrimai, suokalbiai kaip anekdote „prieš ką kitą sezoną draugausime“. Vis dėlto šie susitikimai nenumaldė mano troškimo užsiimti teatru.
Profesinį išbandymą parengė ir režisierius J. Jurašas. Taip susiklostė, kad į minėtą mano mokyklinį spektaklį atėjo Kauno dramos teatro aktorius Algimantas Voščikas, kuris kartu su mano tėvais vyresnėse klasėse mokėsi Alytaus gimnazijoje. Pažiūrėjęs vaidinimą, A. Voščikas pasakė, kad tikrai turiu režisūrinių gabumų, ir pakvietė ateiti į teatrą. Savo ruožtu, teatro direktorius Romualdas Tumpa suvedė su režisieriumi J. Jurašu, kuris pareiškė, – tą jau ne kartą kartojau, – kad režisierius turi būti arba geras, arba joks. Jo nuomone, blogas režisierius yra kančia pirmiausia sau, taip pat šeimai, teatrui ir tėvynei. Jis paprašė manęs duoti žodį, kad jo paklausysiu, ir tarsi Žilvinas Eglei davė tris darbus – turėjau parašyti trijų spektaklių eksplikacijas, parengti jų režisūrinius planus. Taip pat privalėjau pažadėti, kad jei jis nutars, jog turiu gabumų ir pradmenų tai veiklai, studijuosiu režisūrą, bet jei jis pasakys „ne“, tada galutinai atsisakysiu tos minties.
Pamenu, tuomet buvo labai karšta vasara, ir aš sėdėjau prie savo užduoties apsimuturiavęs galvą šlapiu rankšluosčiu, sumerkęs kojas į šaltą vandenį ir gerdamas girą. Taip ir sudėsčiau visas tris eksplikacijas: pirmiausia aprašiau savo spektaklį, po to pasitelkiau Williamo Shakespeare’o „Hamletą“, kurio vėliau niekada nestačiau ir, matyt, jau nebestatysiu. Visi žino šios pjesės monologą „Būti ar nebūti“, o aš savo eksplikacijai pasirinkau kitą, lyg ir šalutinį monologą – „Parodykit man žmogų, kuris nebūtų vergas savo geidulių…“ Pabandžiau išvystyti temą, kaip Hamletas, tarytum Diogenas, su lempa dienos šviesoje ieško ir neranda žmogaus. Trečiai eksplikacijai pasitarnavo almanache „Muzika ir teatras“ išspausdinta Eugene’o Ionesco pjesė „Naujasis nuomininkas“. Tai buvo tikra naujiena, sėkmingai padėjusi užbaigti mano triadą. Ir kai aš, gavęs J. Jurašo palaiminimą, paskelbiau šią naujieną tėčiui, šis pasakė: „Jei jau joti į pragarą, tai ant gero žirgo. Važiuok mokytis ne į Vilnių, bet į Maskvą.“ Taip mano siekis nukrypo į tarptautinį teatro institutą GITIS, kur stojant taip pat reikėjo režisūrinių eksplikacijų.
Išsivertęs minėtus tekstus į rusų kalbą, pateikiau juos instituto dekanate. Bet viena darbuotoja, atsakinga už režisūros fakulteto formavimą, pamenu, kad ją vadino Valentina Georgijevna, patarė E. Ionesco pjesės komisijai nerodyti. Ji papasakojo, kad prieš tai garsiosios pedagogės Marijos Knebel kurso studentai, vėliau žinomi režisieriai – Borisas Morozovas, Josifas Raichelgauzas, Anatolijus Vasiljevas – pastatė ir suvaidino ištraukas iš absurdistų E. Ionesco bei Samuelio Becketto veikalų, tuo sukeldami didžiulį skandalą. Dėl to M. Knebel neleido rinkti naujo kurso, nors būtent ji turėjo būti mūsų kurso vadove. Juo tapo Josifas Tumanovas, vienas paskutiniųjų Konstantino Stanislavskio mokinių, garsios gruzinų kunigaikščių giminės palikuonis.
Tokia buvo mano teatrinė pradžia – atsidūriau institute, kurio pavadinimas GITIS skambėjo kaip mano vardas, ir tai virto anekdotu, nes iš pradžių niekas netikėjo, kad tai tiesa.“
<…>