Diena – naktis, šviesa – tamsa, gyvenimas – mirtis, vasara – žiema, pergalė – pralaimėjimas, tikėjimas – ateizmas, laisvė – vergovė. Prie šių porų gali jungtis ir realybė – mistika, realybė – metafizika. Viskas suausta taip, kad žmogus nuolat svyruoja kaip koks gluosnis pučiant vėjui, o jam nurimus, nori būti tvirtas tarsi ąžuolas. Tik ar visada pavyksta? Kai susiduriama su sunkiai paaiškinamais reiškiniais, akys krypsta į mistinius dalykus. Aristotelio veikalas „Metafizika“ – apie tai, kas yra už fizikos, gamtos. Pastaroji turi savo dėsnius – tarkim, vanduo visada bėga nuo kalno žemyn. Tačiau metafizikos dėsniai kiti – vanduo gali kilti į kalną, taip pat lietus lyti iš ežerų į debesis, o Žemė suktis aplink Mėnulį. Žodžiu, taip mąstantis žmogus gali gyventi „atvirkščiai“, panašiai kaip Kukutis Marcelijaus Martinaičio baladėse. Tada keisti dalykai neatrodo keisti, jie turi teisę egzistuoti kaip ir visa šiame įstabiame pasaulyje, pilname įvairiausių metamorfozių bei metaforų. Nes šios yra bet kokio meno pagrindas, sakytum, poeto žodžiais tariant, kertinis skiemuo. O koks yra viso pasaulio kertinis skiemuo, teisingiau, skiemenys? TE – BŪ – NIE. Kas? ŠVIE – SA. Fiat lux. Nes viskam, kas gyva, šviesa būtina. Medžiai stiebiasi į saulę, kur tarp žemės ir jos plauko debesys, mėnulis šnekasi su žvaigždėm, seka seną sakmę apie gudrią lapę, apie kaitrią žvakę, ežerų sapnus (čia kažkaip netyčia susirimavo). Jeigu pradedi galvoti apie nesuprantamus dalykus, visokius atvirkščius šio pasaulio reiškinius, tai jie savaime ateina į galvą. Nuo to gyvenimas darosi tik įdomesnis, paslaptingesnis, keistuolis kažkoks. Panašiai kaip Lionginas Šepka ar Stanislovas Riauba kolchozinėje realybėje.

Iš tikrųjų, keista žemėj daugiau negyventi,
įpročius tuos palikti, kurių vos pramokom,
rožėms ir kitiems slėpiningiems daiktams
žmogiškos ateities prasmių jau nesuteikti;
tuo, kuo būta be galo baimingose rankose,
niekados jau nebūti, ir netgi savąjį vardą
išmesti, kaip išmetam sulaužytą žaislą.

R. M. Rilke „Duino elegijos“,
vertė Aldona Elena Puišytė

Vaidotas Daunys yra rašęs apie itin svarbią akimirką prasidedant vaidinimui. Štai, į sceną įeina aktorius, ir, prieš jam ką nors ištariant, žiūrovai pamato lengvą rankos judesį, tokį vos pastebimą, bet ne mažiau svarbų negu žodžiai, kurie bus pasakyti vėliau. Tas pradžios ženklas – tarsi kažkoks Pirminis Judintojas, Pradžiapatis. Jis lemia, koks bus spektaklis, kaip vystysis veiksmas, gal to veiksmo visai nebus ar jis bus minimalus. Poetai žino pirmųjų žodžių svarbą – nuo jų priklauso visi vėlesni, ritmas, siūbuosiantis eilėraščio laivą, galų gale to laivo plaukimo kryptis. Prisimenate aktoriaus Aleksandro Kaidanovskio žvilgsnį Andrejaus Tarkovskio filme „Stalkeris“, kai jis kalba apie tai, kad į Zoną negalima atsinešti ginklo? Tame žvilgsnyje – ne rūpestis dėl asmeninio likimo, o širdgėla dėl galimos blogio pergalės pasaulyje, nes pastarasis vertas kur kas geresnio likimo, negu dažniausiai susilaukia. Rašytojas, išgirdęs Stalkerio žodžius, kad dabar jis gyvens šimtą metų, nes įveikė vamzdį, Mėsmalę, – o ją įveikti retam pavyksta, – paklausia: o kodėl ne amžinai? Ir jo akyse – lyg nuostaba, lyg abejonė. Ką norėjo pasakyti A. Tarkovskis savo filmais „Stalkeris“ ir „Nostalgija“?