Pirmą sykį akordeonininką Martyną Levickį teko kalbinti 2010 m., kai laimėjo „Lietuvos talentų“ šou ir išsyk tapo žvaigžde. Talentingas, jaunyste ir charizma trykštantis garbanius, išmokęs atskirti akordeoną nuo armonikos… Toks jis įsirėžė mano ir daugelio lietuvių atmintyje. Po daugiau nei dešimtmečio Martynas vis dar yra žvaigždė ir jau ne tik Lietuvos mastu. Dabar jis – Karališkosios muzikos akademijos Londone vizituojantis profesorius, Europos metų instrumentalistas, kopiantis į klasikinės muzikos elitą. Užmojai platūs, talento per akis, bet aukštumos turi ir nemažą savo kainą. Kadangi interviu Martyną užklupo ne pačiu lengviausiu jam metu, nuo to mūsų pašnekesys ir prasideda.

Kokiame gyvenimo taške esi šiuo metu? Kaip jautiesi?

Šiomis dienomis jaučiuosi laviruojantis ant briaunos. Visko gan daug. Aišku, esu pratęs prie to „gan daug“, bet ir noriu kontroliuoti veiksmą. Kai juntu, jog kontrolė slysta iš rankų, patenku į nerimo, panikos prieangį – mane gali ištikti isterija, panikos ar pykčio atakos.

Pastarosiomis dienomis vis pagalvoju apie psichoterapiją. Anksčiau esu ją lankęs dėl pykčio valdymo. Kad ir koks atrodyčiau susitvardęs, ramus, pozityvus, visgi savoje aplinkoje daug problemų keldavo pykčio protrūkiai. Užteko pusės metų psichoterapijos, kad pajausčiau poveikį. O dabar vėl pastebiu, jog įniršis kyla ten, kur jo visai nereikėtų, kur vertėtų tiesiog paleisti įvykius klostytis sava eiga… Fizinė pykčio, isterijos išraiška niekada nenukreipiama į žmones, tik į daiktus. Štai į šį stalą studijoje yra skridęs telefonas, nes reikėjo greitai atsakyti į elektroninį laišką, o telefonas neveikia. Bam į stalą ir suskyla ekranas. Nuo vaikystės esu labai nekantrus nefunkcionaliems daiktams. Megztinį, kurį būdavo sunku apsirengti, galėdavau suplėšyti…

Pykčio emocija praneša apie peržengtas asmenines ribas, ar ne?

Taip, tikrai. Ir tie peržengimai sumuojasi, klojasi vienas ant kito. Atrodo, smulkmenos, pvz., užlindo kas nors prieš pat nosį važiuojant gatvėje.

Jaučiu, kad su amžiumi pamažu dingsta noras keisti pasaulį (tai stipriai jutau būdamas 23–25 metų), tačiau vis dar norisi jį sukontroliuoti, įveiklinti pagal save. Vienintelis vaistas – sau priminti, kad būtent nekontroliuojami dalykai, chaosas yra aukščiau bet kokios tvarkos.

Praėję metai Tau buvo išties ypatingi karjeros prasme – pelnei prestižinį Vokietijos klasikinės muzikos „Opus Klassik“ apdovanojimą kaip metų instrumentalistas. Tavo alma mater Londone – Karališkoji muzikos akademija – pakvietė tapti vizituojančiu profesoriumi. Metai patvirtino, jog Tau puikiai sekasi. Ar jauti šių įvykių įtaką šiemet?

Šis klausimas buvo labai aktualus mano vadybininkams Hamburge: sužinoję, kad gaunu „Opus Klassik“ apdovanojimą, pradėjo trinti rankomis – dabar tai jau prasidės! Bet per kitus kelis mėnesius – jokio sprogimo, rodos, kvietimų nesulaukta tiek, kiek tikėtasi. Bet įspūdis buvo apgaulingas – štai 2024-ųjų pabaigoje galiu pasakyti, kad šie metai dar intensyvesni ir aktyvesni nei praėjusieji. Naujų medalių neužkabino, bet turėjau daug iššūkių keliančio darbo. Praėjusi vasara buvo su labai aukštais pikais ir su ganėtinai giliomis žemumomis, kurių iki šiol nebuvau patyręs.

Pavyzdžiui, dideliame Austrijos festivalyje grojau su respektabiliu „Tonkünstler“ orkestru. Festivalyje vyko ir mano paties kūrinio lietuvių liaudies dainos tema premjera – pirmąsyk skambėjo „Rūtos žaliosios“ aranžuotė simfoniniam orkestrui. Kai ramiai rašai sėdėdamas prie kompiuterio ir programa sugroja orkestro partiją, viskas skamba gerai, bet kai ją ritmiškai reikia atlikti muzikantams… Supratau, kad aranžuotėje priklojau labai daug sluoksnių – juk gros simfoninis orkestras! Galiausiai jis neatliko kūrinio taip, kaip reikia. Negana to, programoje buvo ir kita mano aranžuotė, kurioje pasitaikė akivaizdžių klaidų: įrašytos ne tos natos. Reikėtų paaiškinti, kad pirminius darbus – pavyzdžiui, natų perkėlimą iš knygos į kompiuterį, – dažniausiai atlieku ne aš pats, o kitas žmogus. Jis ir paliko klaidų, kurių nepastebėjau. Orkestras groja, kliūna už jų ir, aišku, pyksta ant manęs, nes mano pavardė prie tos aranžuotės parašyta ir aš ten sėdžiu kaip solistas. Turbūt pirmą kartą patyriau tokį nemalonų jausmą. Ką ir kalbėti, jog su orkestru gražus ryšys neužgimė, priešingai – labiau antipatija. Akivaizdu, sugroti net tris koncertus, kai tokia atmosfera, labai neskanu.

Šalia šios patirties buvo ir labai sėkmingų projektų, koncertų. Rugpjūtį surengiau mažą turą Lietuvoje, atlikau solinę programą. Jos turinys nėra paprastai vartojamas ir suprantamas, ypač klausytojui, kuris anksčiau nesilankė mano koncertuose. Turo viduryje žmonių salėje ėmiau klausti, kam šis koncertas pirmasis, ir buvau nustebintas, jog beveik pusė klausytojų – naujokai. Tai labai geras ženklas, rodantis, kad publika auga. Tikiuosi, jų sudėtingesne programa neišgąsdinau. Koncertams visada stengiuosi paruošti mozaiką – pradėti ramiai, vidurį palikti techniškai sudėtingesniems kūriniams, o pabaigoje sugroti „desertą“.

Dar vienas šių metų įvertinimas, apie kurį viešai nesu kalbėjęs, – tai suplanuoti įrašai žinomoje įrašų kompanijoje. Tad metai tik atrodo mažiau įspūdingi, bet iš tiesų jie ir sudėtingesni, ir intensyvesni. Dar neseniai vieną savo dieną pradėjau Vilniuje, pratęsiau Frankfurte, kur sugrojau koncertą, o baigiau Krokuvoje. Atrodo įspūdingai, bet tai nėra gerai. Norėčiau, kad viskas būtų labiau subalansuota ir kuo mažiau reikėtų lipti į sceną vadovaujantis kario filosofija, užbarikadavus visus jautresnius savo kampelius.

Mūsų karta – o jaunesnės turbūt dar labiau – kvestionuoja didelių pasiekimų kainą – kiek apskritai verta eiti sudėtingais keliais, siekti aukštų pozicijų, patirti įtampos, atsisakyti paprasto gyvenimo džiaugsmų. Gal kada nors dėl to turėsime ir gerokai mažiau aukšto lygio profesionalų?.. Ką pats apie tai manai?

Jei kalbėčiau tik apie lietuvius – mus visada mačiau kaip labai ideologišką tautą – ne veltui vyko Dainuojanti revoliucija, Sąjūdis, beveik be kraujo praliejimo atkurta Nepriklausomybė. Bet dabar pradėjome labai patogiai gyventi. Vis dažniau susiduriu su mąstymu: o kam žengti tą papildomą žingsnį ne tik dėl savęs, bet dėl kito žmogaus? Tai labai užkrečiama. Žiūrėk, pradedi ir savęs klausti: o kodėl turėčiau ką nors gero daryti kitiems, jei man kiti nieko gero nedaro? Kasdien to pilna. Motyvacinė energija dingsta ir man dėl to labai liūdna, gaila.

Galbūt tai naujas dalykas. Dar prieš kokius trejus metus būčiau sakęs: mes taip norime augti, būti modernūs ir geriausi. Puikūs rezultatai matosi, bet atsiranda ir nemažai neigiamų modernumo pasekmių. Pavyzdžiui, kavinė, kuri nepriima grynųjų pinigų. Viena vertus, suprantu. Bet vis dėlto – kodėl? Į tai labiau atkreipiau dėmesį, nes gyvenant Berlyne tiesiog negali išeiti į gatvę be grynųjų – tikrai susidursi su situacija, kur tau jų reikės. Man atrodo, ėmėme orientuoti gyvenimą tik į modernius, daug uždirbančius, o kaip senyvo amžiaus žmonės, kurie ne taip gerai išmano technologijas?

Trejus metus gyveni tarp Vilniaus ir Berlyno. Ar jau gali vadinti šį miestą savu?

Berlynas nepatinka tiek, kiek norėčiau. Man gražesnis Vilnius, Lietuva, jaučiu ilgesį savo šaliai. Taip buvo visuomet. Londoną palikau ne todėl, kad už buto nuomą reikėjo daug mokėti.

Berlynas gan pilkas, atšiaurus, ne tik dėl architektūros, bet ir dėl žmonių. Užtai Berlyno filharmonija yra, mano nuomone, vienintelė vieta Europoje, kurioje gali išgirsti tokią aukštą garso kokybę. Net Londono koncertų salės jai neprilygsta. Todėl ir tenka rinktis kompromisus – tarp profesinės ir asmeninio gyvenimo kokybės.

Socialinio gyvenimo prasme Berlyne turiu nemažai pažįstamų, kuriuos tikriausiai jau galiu vadinti draugais, tačiau didžioji dalis jų yra muzikantai, su kuriais planuoti susitikimus reikia mėnesiais į priekį. Tokiomis aplinkybėmis sunku megzti artimesnį ryšį. Neslėpsiu, pastaruoju metu daugiau laiko noriu leisti Lietuvoje.

Tomo Petreikio, Dariaus Petreikio nuotrauka

Nors iš Londono jau išsikėlei, tačiau grįžti ten kaip dėstytojas – Karališkosios akademijos vizituojantis profesorius. Kaip jautiesi būdamas pedagogu?

Mėgaujuosi šia pozicija. Pedagoginis darbas man visada buvo prie širdies. Norėčiau dažniau nuvykti į Londoną ir užmegzti dar artimesnį ryšį su savo departamentu akademijoje – galbūt ateityje tai ir įvyks. Tikriausiai ši pozicija nulėmė, kad ir Lietuvoje sulaukiu kvietimų dėstytojauti. Visgi negaliu savęs taip išdalinti, nebūtų sąžininga ir Karališkosios muzikos akademijos atžvilgiu. Tačiau atrandame naujų formatų: gruodį ketinu surengti pirmąsias meistriškumo pamokas Kauno muzikos akademijoje.

Nors Londone esu akordeono mokytojas, man lankantis ten pirmąsyk vyko ir kamerinės muzikos meistriškumo pamokos. Studentai ir dėstytojai liko nustebę, jog gebėjau dirbti su visu ansambliu. Tai, jog prieš 10 metų įkūriau styginių orkestrą „Mikrorkestra“, mane išmokė labai daug, dabar galiu dirbti ir su stygininkais. Technikos neišmanau, bet juk visi atliekame muziką! Jei kartu groja 5–6 žmonės, kaip galiu dirbti tik su vienu iš jų – akordeonininku? Visas paveikslas svarbus. Tiksliau, jis ir yra svarbiausia. Ateityje, tikiuosi, turėsiu galimybę daugiau dirbti su kameriniais ansambliais – tai tikrai mane labai domina.

Dirbdamas universitetiniu lygiu suprantu, jog negaliu studentų užbombarduoti patarimais, kaip reikia daryti. Jie laisvi nuspręsti patys – tai jų instrumentas, jų gyvenimas. Kalbant apie meną išvis negali būti vieno teisingo kelio – tegaliu pasiūlyti naują perspektyvą ar kelias jų.

Viena priežasčių dabar gyventi Berlyne, kad būtum arčiau savo vadybininkų, su kuriais esate užsibrėžę tikslą įsitvirtinti klasikinės muzikos pasaulyje. Vis dėlto toliau sėkmingai kuri ir dalyvauji komerciniuose projektuose. Esi pasakojęs, jog teko dirbti ir su tokiais vadybininkais, kurie primygtinai siūlydavo pasirinkti vieną arba kitą kryptį. Pagaliau nebesi spraudžiamas į rėmus?

Man pasisekė, kad jau penkti metai dirbu su fantastiška agentūra Hamburge, kuri supranta mano spektrą ir kuriems mano veiklos vienodai svarbios. Nors jie labiau specializuojasi klasikinės muzikos srityje, tačiau jiems įdomūs ir kiti mano kuriami projektai, pavyzdžiui, kino muzikos koncertai didelėse erdvėse. Ateityje, man užsitikrinus dar stipresnį pagrindą užsienyje, tikiuosi, galėsiu parodyti ir šią savo pusę. Anksčiau manydavau, kad ji kenkia prisikasti iki elitinio klasikinės muzikos sluoksnio, tačiau dabar su vadybos palaikymu, ryšių tinklu, mano paties įdirbiu, ypač Vokietijoje, vis dažniau galiu save realizuoti. Abu šie poliai manyje sutelpa, dera.

Kiek apskritai yra tų elitinių klasikinės muzikos atlikėjų? Mano akimis, 10, 15? Šiais laikais pasitelkęs internetą, socialines medijas gali ir nebūti labai geru muzikantu, bet būsi sėkmingas instagrame ir daug koncertuosi. Arba gali būti visai geru muzikantu, bet visai nekoncertuoti.

Savo dievukų lygio dar tikrai nesiekiu. Beje, su vienu jų visai netikėtai susipažinau Brėmene. Man su orkestro dirigentu sėdint ir ruošiant programą, prie mūsų priėjo žymus dirigentas, pianistas Danielis Barenboimas, kuris pažinojo mano kolegą, ir mes paspaudėme vienas kitam ranką. Dar nesu pasiekęs aukščiausio sluoksnio, bet tai motyvuoja. Specifinis ir instrumentas, kuriuo groju, kurį dar vis reikia pristatyti ir ginti, ieškoti jam tinkamos vietos programose. Ir tuo pačiu vėlgi Brėmene, oro uoste, sutinku dvi senyvo amžiaus vokietes, kurios, atsisukusios į mane, paklausė, ar vežuosi akordeoną. Atsakau teigiamai. Viena jų sako: „O, aš irgi grojau akordeonu, bet, žinai, visai neseniai per televiziją mačiau fantastišką akordeonistą iš Lietuvos!“ Man jau įdomu, kur nuvingiuos šis pokalbis. „Kur matėte? – klausiu. – Per „Opus Klassik“?“ – „Taip!“ Nesusilaikiau ir pasakiau, jog ten buvau aš. Po pasirodymų televizijoje esu nekart atpažintas. Tai išties labai malonu.

Man Tave stebint atrodo, kad greta didžiulio darbo, prigimtinio talento, vienas iš sėkmės komponentų – aistra iššūkiams ir netikėtumams scenoje.

Muzikantai kartais visą gyvenimą mokosi jaustis patogiai grodami, tačiau tai išties yra pats blogiausias dalykas scenoje. Taip, žinoma, turi prisijaukinti savo instrumentą, kūrinius, kuriuos atlieki, bet jokiu būdu neturi jaustis patogiai. Tokiu atveju bus tvarkinga, gražu, bet nuobodu. Matau atlikėjų, kurie viską sugroja gerai, tačiau patogiai, ir tai manęs visiškai nejaudina. Siekis įsipatoginti scenoje, bent jau mano esybei, yra tik tarpinė stotelė. Scenoje turi vykti kova su savimi ir instrumentu.

Šiais metais Brėmene grojau sudėtingą kelių dalių koncertą ir labai simboliškai per paskutinį kūrinį, atliekant paskutinį akordą, trūko vienas iš diržų, laikančių ant pečių akordeoną. Visa laimė, kad kitas diržas atlaikė ir instrumentas nenukrito į publiką… Koncertas išties yra ėjimas lynu. O dar grojant tokiu instrumentu, turinčiu 10 tūkst. detalių, ir bet kuri gali sulūžti ar suplyšti.

Ne kartą iš dirigentų girdėjau palyginimą, jog orkestras yra tarsi sunkvežimis, didelė mašina, o aš noriu važiuoti tarsi su „Ferrari“. Kartais solistai išties neturi gebėjimų groti su orkestru. Įgijau daug patirties, bet vis tiek visuomet stengiuosi įpūsti nežinomybės ugnį. Ir jei orkestrai nežiūri į savo darbą tik kaip į fiksuotas valandas sėdint ir grojant, jie iškart šią mintį „pagauna“. Tada galima scenoje sukurti stebuklą.

Iš pokalbio su Tavimi prieš gerą pusmetį įsiminė pastebėjimas: baigęs mokyklą pajutai, kad liko daug žinių spragų, susijusių kitomis temomis nei muzika. Bandei jas pildyti savarankiškai. Ar ir šiame gyvenimo etape sąmoningai stengiesi domėtis plačiau nei Tavo sritis?

Taip, gerai sakai – tikrai sąmoningai stengiuosi. Man labai įdomu, noriu jausti pasaulio pulsą. Draugai nustemba, kai ryte ar vakare pasileidžiu radiją ir klausausi žinių. Stengiuosi skaityti knygas, susijusias tiek su profesiniu, tiek su žmogiškuoju tobulėjimu. Kad ir 10 puslapių per dieną.

Kaip Tu, būdamas menininkas, jauti savo vaidmenį šių dienų pasauly? Ar tiki, kad menas gali prisidėti prie teigiamų pokyčių?

Yra toks terminas „call of the void“ – „tuštumos šauksmas“. Kai lankausi galerijose, muziejuose, būna, kad šiuolaikiniame mene matau tokius dalykus, kurių nesuprantu, kurie stokoja prasmės ar net atrodo juokingi. Užvaldo noras tiesiog užgriūti ant tokių, mano supratimu, beprasmių meno kūrinių. Jis nebūtinai susijęs su destrukcija – kartais kyla noras tiesiog sušukti, galbūt pradėti dainuoti ar juoktis. Tokio jausmo apraiškas jaučiu ir kasdienybėje, kai matau neteisybę arba žmonių trumparegiškumą, paviršutiniškumą. 

Aišku, kai kurie žmonės tai išreiškia taškydami objektus oranžiniais dažais, prisiklijuodami prie gatvės grindinio ar prie dirigento podiumo. Padaro iš savęs spektaklį, tik ką pasiekia, tarkime, klimato atšilimo klausimu? Kur yra realus pokytis?

Vieni teigia, kad menas turi skleisti gėrį, grožį, paglostyti žmogaus sielą, kiti – kad turi kvestionuoti, sukelti audrą. Man savaip teisingi atrodo abu šie požiūriai. Vis dėlto įdomu, kiek žmonių tikisi, kad, atėję į koncertą ar vaizduojamojo meno ekspoziciją, jie turės padirbėti stengdamiesi išlukštenti, kas norėta pasakyti ar parodyti, o kiek jų viliasi, kad po šios patirties praturtės, jausis geriau? Jei kalbame apie mano komercinius projektus, akademinio pasaulio atstovai neretai juos kritikuodavo, kad jie tėra publikos tenkinimas, malonumo skleidimas. Bet kuo tai yra blogai? Menas turi šį plyšį, paradoksą.

Kai prasidėjo karas Ukrainoje, surengiau koncertą Vilniuje, „Dūmų fabrike“, Ukrainos vaikams paremti. Galima šnekėti iki begalybės, kad muzika jus, susiduriančius su karo baisybėmis, užjaus. Tačiau kiek ji turi realaus funkcionalumo ką nors keisti tokiuose sudėtinguose kontekstuose? Pats būdamas menininku tuo abejoju ir galbūt tai skamba šventvagiškai.

Stebintys Tavo kūrybinę biografiją nesunkiai gali pastebėti sprendimus, kurie, atrodo, kyla labai spontaniškai, nes tiesiog taip jauti, taip nori. Pavyzdžiui, kad ir solinio albumo „Autograph“ pristatymas Berlyno skalbykloje. Kūryboje Tau nusveria vidinė pajauta, o ne logika, tiesa?

Man labai patinka ši įžvalga! Salvadoras Dalí yra pasakęs, kad neieškotume jo kūriniuose prasmės, neanalizuotume jų po vieną detalę. Ši mintis artima mano pozicijai. Ne visada kūriniui, jo idėjai ar atlikimo interpretacijai reikia ieškoti aiškaus verbalinio paaiškinimo. Kad ir mano albumo pristatymo Berlyno skalbykloje idėjai. Aišku, esama asmeninės istorijos, kuria ir grindžiau pasirinkimą – savo pirmajame bute neturėjau skalbimo mašinos ir drabužius tekdavo skalbti skalbykloje. Tuo metu vis sukosi mintys apie naujo albumo įrašymą, norėjosi kokio nors įdomesnio, berlynietiško sprendimo. Tad kodėl nesurengus pristatymo tokioje vietoje? Suradau įdomią, estetišką skalbyklą, priklausančią žinomam Vokietijos aktoriui, ten ir įvyko renginys. Šiai idėjai, kaip ir ne vienam sumanymui mano kūryboje, nėra jokio loginio paaiškinimo. Labai noriu, kad taip ir išliktų.