Kompozitoriaus Donato Bielkausko-Donio kūryba man pirmiausia asocijuojasi su garsovaizdžiais, kurie sklinda iš labai gilių sielos kampelių. Donis jau 30 metų keliauja kūrybos keliu, kurdamas mikrokosmines garsų erdves per alternatyviosios ir liaudies muzikos prizmę. Jis nenuilstamai leidžiasi į folklorą, ieškodamas ten pirmapradžių kultūrinių ir apeiginių garsų.

Gyvendamas ir kurdamas Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos erdvėje, jis ieško sąskambių su šio krašto istorija. Jie ataidi tokiuose darbuose, kaip šokio spektaklis „Indigo. Das Schliemann projekt“, kuriame garsai susieja praeitį ir dabartį, tapydami pramoninio uostamiesčio peizažą – nuo laivų statyklų iki krovos garsų, įsirėžiančių į atšiaurią žmogaus būtį prie vandenų.

Donatas taip pat yra improvizuojantis muzikantas. Vienas įsimintiniausių jo pasirodymų – kartu su Žemyna Trinkūnaite atliktas kūrinys, kuriuo užbaigtas XXIV ir paskutinis šiuolaikinės baltų kultūros ir alternatyviosios muzikos festivalis „Mėnuo Juodaragis“.

Jo kuriama muzika daugiasluoksnė. Instrumentinės dalies pirmame plane išryškėja melodija – tarsi asmeninė žmogaus istorija, o antrame – laiko ir istorijos garsai. Kūrybos temos dažnai dramatiškos, kai dehumanizuotame garsovaizdžių fone kažkas lūžta, dūžta, subyra, tačiau visada išlieka poetiškai lyriškos.

Donato kūryba įvertinta daugeliu svarbių apdovanojimų, jo kurta muzika skamba lietuvių režisierių teatro spektakliuose ir kino filmuose, gyvai pristatoma daugelyje alternatyvių festivalių, meno galerijose, muziejuose ir kultūros renginiuose. Muzikinę pajautą papildo ir Donato leidybinis darbas muzikos įrašų studijoje, kurioje ir susitinkame pasikalbėti plačiau apie jo kūrybą. Pro įstiklintą balkoną atsiveria kiek apokaliptiškas gyvenamojo rajono vaizdas – gamybinių tvorų likučiai, apėję vijokliais, vaisius nokinantis raugerškis, pieva, už kurios stūkso sovietmečiu statyti daugiabučiai. Jei ne jie, prieš akis atsivertų marios ir kitas, jau Smiltynės krantas. Imame kalbėti apie progresą. Donatas sako, kad žmonės jį renkasi bet kokia kaina, tačiau kartu neišvengiamai ką nors naikina.

Progresas žudo, bet kartu įkvepia? Kūrybos paradoksas?

Taip, progresas turi dviprasmį poveikį – jis žudo, bet kartu ir įkvepia. Tai primena vystančią gėlę ar neišvengiamą gyvenimo pabaigą. Kultūros taip pat turi savo galiojimo laiką. Tai galima pastebėti mano projekte „Mirštantis. Miestas. Gyvenimui“, kuriame atsispindi ir Klaipėdos industrinė romantika. Kūrimas neišvengiamai ką nors sunaikina.

Ar manote, kad todėl Klaipėdoje mažėja industrinio paveldo ženklų? Pavyzdžiui, Dangės krantinėje priešais Pauliaus Lindenau elingą suplanuotas gyvenamųjų namų kvartalas. Neliks viešosios erdvės, elingo nuo krantinės nebesimatys.

Kvartalas bus pilnas tik vasarą atvykstančių žmonių, o didesnę metų dalį stovės tuščias. Deja, Klaipėda vis dar yra miestas, kuriame dauguma gyventojų atvykėliai – jie sąlyginai nemyli šio krašto taip kaip savų namų. Tik kai šeimos giliau įsišaknys, jie galbūt pradės branginti šį miestą kaip savo. Pavyzdžiui, Žemaitijos miesteliuose net seni, vargani mediniai namai šviečia meile. Nors ir trūksta lėšų, bet matosi, kad namai mylimi ir tvarkomi. Klaipėdoje pinigų tikrai yra, bet meilės – per maža, viską užgožia paprasčiausios ambicijos. Tačiau pastaruoju metu pastebiu ženklų, kad per istorinį švietimą ir įvairius renginius visuomenė pradeda atrasti sąsajas su šiuo kraštu, pradeda jį branginti. Deja, bet Didžioji Lietuva vis dar nesupranta Klaipėdos krašto savitumo ir vertės.

Jūs pats nesate klaipėdietis. Kodėl prieš 30 metų iš Jurbarko atvykote studijuoti būtent į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą?

Mano tėvai ir krikštatėviai baigė šį universitetą, tad natūraliai pasirinkau tą patį kelią. Mama čia baigė lituanistiką ir režisūrą. Taip atsidūriau savame kontekste – tiesiog taip buvo lemta.

Kas formavo jus, kaip menininką? Kokios asmenybės darė įtaką?

Stipriai paveikė Klaipėdos kultūros magistrė Irena Nakienė, kuri man dėstė dirigavimą, šokį, folklorą. Taip pat didelę įtaką padarė kompozitorius Giedrius Kuprevičius, nors jo tiesiogiai nepažinojau. Mūsų keliai susikryžiuodavo renginiuose, o jo kūryba ir idėjos darė įtaką net per nuotolį. Kaip ir kitas jo mokinys, kompozitorius Gediminas Dapkevičius. Tam tikrais gyvenimo laikotarpiais vis atsiranda žmonių, kurie savo veiklomis ir kūryba įkvepia. Jų yra daugybė.

Kokia muzika jus veda dabar? Kas yra jūsų fonotekoje?

Klausausi įvairios muzikos, atsižvelgdamas į gyvenimo tarpsnį. Fonotekoje yra etninių ir moderniosios etnikos kūrinių, klasikos, 30–40 metų senumo elektroninės muzikos pradininkų kūrybos, japoniškos muzikos. Daug lietuvių kūrėjų darbų, kuriuos gavau apsikeisdamas su jų autoriais. Man labai svarbūs XX a. 10 dešimtmečio alternatyvios muzikos judėjimai, kuriuose ir pats dalyvavau. Pastarąjį dešimtmetį klausausi mažiau muzikos nei anksčiau, renkuosi tik tai, ką tikrai noriu išgirsti. Klausydamasis muzikos ieškau sąmoningo proceso, o kaip fonas keliaujant dažniausiai skamba „LRT Opus“ arba „Klasika“. O ir internetas dabar pateikia algoritmus, kurie siūlo klausytis, kas tau tinka, stebėtinai puikiai veikia šios technologijos.

Ar galima sakyti, kad jūsų kūrybai įtaką darė praėjusio amžiaus pabaigos protesto kultūros? Ar jos vis dar aktualios?

Taip, bet dabar tai aktualu labiau estetiškai. Man svarbiausia estetika ir skambesys. Turinys irgi svarbus, vis dėlto jis neturi būti viršytas. Kai kurie kūrėjai pirmame plane iškelia konceptą, o man svarbu, kad abu komponentai būtų subalansuoti.

Kalbate apie konceptą ir turinį kaip apie skirtingus dalykus. Ar jie yra tas pats?

Konceptą suprantu kaip idėją, o turinys – tai, kas realiai skamba. Viena yra suformuoti konceptą, o kita – jį gebėti įgyvendinti.

Kas būna pirmas jūsų kūryboje: žodis ar garsas? Kas svarbiau? Ar jūs valdote garsą, ar jis – jus?

Būna visaip. Kartais garsas diktuoja, ką su juo daryti, ir tu negali kitaip. Kitu atveju sprendimai būna visiškai sąmoningi, ieškant specifinio skambesio ar jungčių. Didesnė dalis mano muzikos yra instrumentinė, bet daug dirbau ir su liaudies dainų tekstais. Pradžioje vengiau jų interpretacijų, bet vėliau įsidrąsinau, atsirado darbų ir su kitomis kalbomis. Albumas „Alexandrea“ gimė bendradarbiaujant su graikų kalbos specia­liste Alvyda Stepavičiūte, per poezijos pajautą ir graikų kalbos skambesį. Naujausias albumas „Indigo“ taip pat siejasi su „Alexandrea“. Šis kūrinys tapo inspiracijos šaltiniu šokio spektakliui „Indigo. Das Schliemann Projekt“. Muzika leidžia klausytojui savaip suvokti, o žodis gali užkoduoti konkrečią prasmę.

Klausantis moderniosios muzikos, dažnai sunku suprasti, kiek joje elektronikos ir kiek tikro instrumento skambesio. Viename interviu minėjote, kad galite groti 50 instrumentų. Kaip kuriate muziką, kokia jūsų kūrybinė virtuvė?

Instrumentai, kuriuos matote mano studijoje, susikaupė per 30 kūrybos metų. Technologiniai muzikos konstravimo procesai dabar yra supaprastėję ir prieinami visiems. Garsus galima lyginti su spalvomis dailėje – jų gausa praturtina kūrybinę paletę. Ribos tarp sintetinamo ir natūralaus garso vis labiau nyksta. Viskas priklauso nuo kūrėjo vizijos.

Kaip nupasakotumėte muzikos kūrimo metodiką?

Muzikoje viskas sluoksniuojasi, kaip ir anatomiškai piešiant žmogų dailėje. Muzika juda laiko tėkmėje nuo žemųjų iki aukštųjų garsų. Tai garso aukštumo žaismė laike.

Tai jums nereikia orkestro? Jūs pats sau orkestras?

Su orkestru dirbti būtų per sudėtinga. Esu labiau vienišius. Grupėje ar orkestre viskas turi būti užrašyta, o man patinka, kai muzika gimsta čia ir dabar. Su klasikinio formato orkestru tai neįmanoma.

Nesate disciplinuotas menininkas, studija jums – kūrybinė laboratorija?

Taip, bet etninės muzikos grojimas su konkrečia grupe nėra toks spontaniškas, turi savo tvarką. Tačiau kai turiu laisvę ir leidžiu garsams formuotis, jie išsiveržia natūraliai. Tam tikra tvarka visada egzistuoja, net jei atrodo, kad viskas chaotiška, logika išlieka.

Ar modernioje muzikoje taip pat išlaikomi baziniai komponavimo principai?

Ne visada. Galų gale visaip gali būti… Mano kūrybinis spektras labai platus: nuo tradicinės etninės muzikos iki atmosferinės, ambientinės. Kiekviena stilistika turi savo metodiką. Kai kur būtinas tikslumas, pavyzdžiui, siekiu išlaikyti etninės muzikos autentiškumą. Tačiau kurdamas atmosferinę muziką, dažnai leidžiuosi į kūrybinį chaosą, kuris kartais yra geresnis už bet kokią tvarką.

Ar garsieji „Švilpiai“, sukurti skulptoriaus Antano Mončio ekspozicijai, grįsti chaoso principu?

Vienos „Švilpių“ kompozicijos yra struktūruotos, tačiau kitos – visiškai atsitiktinės. A. Mončio švilpiai labai įkvepiantys ir unikalūs instrumentai. Nors asmeniškai nepažinojau, jo kūryba giliai paveikė. Šie švilpiai buvo įrašyti 2003 m., po studijų. Jie tapo mano kūrybos atspirties tašku, suteikė kūriniams individualumo ir išplėtė klausytojų ratą. Tam tikra prasme Mončio kūryba pakėlė mano muziką į kitą dimensiją, o aš prisidėjau aktualizuodamas jo kūrybą. „Švilpių“ albumas – vienas sėkmingiausių mano karjeroje. Jis buvo perleistas daugybę kartų, nors ir įgyvendintas labai kukliomis technologinėmis priemonėmis. Tai vienas atvejų, kai technologinė pažanga vis dėlto neprideda vertės kūriniui.

Spektaklis „Out of the Box“ taip pat sulaukė pripažinimo – šiais metais buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už garso koncepciją.

Apdovanojimas buvo skirtas už garsą, nors vertinu, kad ir už muziką. Nenoriu atskirti garso nuo muzikos. Šokio performanso, susijusio su judesio sukeliamu garsu, idėja kirbėjo jau seniai. Sąmoningai nuspręsta eiti tuo keliu, kai mažiau yra daugiau. Dabar pasaulio choreografiniame lauke vyrauja tendencija integruoti į spektaklį kuo daugiau garso elementų, kurie tiesiogiai sąveikauja su šokiu. Dažnai naudojami modernūs sintezatoriai, garso moduliavimas, davikliai, kurie realiuoju laiku verčia kūno judesius garsais. Kurdamas „Out of the Box“, pasirinkau priešingą kelią – paprastą ir primityvų techninį sprendimą. Manau, išgryninti ir paprasti dalykai gali būti ne mažiau įdomūs nei daugelio siekiamas technologinis progresas. Ar jums parodyti tą dėžę, kurią liečiant spektaklio metu išgaunami garsai?

Taip, labai įdomu, nes iš salės nesimato, kas gi toje stebuklingoje dėžėje. Jūs ją pats sumeistravote?

Taip. Patinka meistrauti – šiandien taip pat dirbau prie Nidos švyturio instaliacijos objektų. O ši „stebuklinga“ dėžutė, kaip matote, pilna įvairių geležiukų, kurie kiekvienas turi savo garsą, tačiau plika ausimi jų beveik negirdime. Todėl dėžutėje įmontuotas kontaktinis mikrofonas, perduodantis šiuos garsus į pultelį. Per pultelį galiu jiems suteikti norimą efektą. Ant apverstos dėžutės galima šokti, net ir tada garsai suaktyvinami, todėl spektaklis dėl daugybės smulkmenų visumos tampa gyvu performansu. Žiūrovas mato judesį ir girdi judesio garsą. Dabar, kai jau rodėme spektaklį ne kartą, jis įgijo tam tikras partitūros schemas, todėl radikalių pokyčių nebėra, tačiau vis dar išlieka spontaniškumo ir improvizacijos nenuspėjamumo jaudulys mums, atlikėjams, ir toks pat pojūtis žiūrovams.

Kaip sugalvojote tokią dėžutę sukurti?

Nieko čia stebuklingo nėra. Yra daugybė žmonių, entuziastų, kurie konstruoja keistus dalykus. Aš tiesiog esu vienas jų. Idėjos ir realūs brėžiniai gimė diskutuojant su Kristijonu Lučinsku, Goda Giedraityte bei visa „Out of the Box“ kūrybine komanda.

Tiesa, bendradarbiaujate ne tik su muzikais ar artistais, bet ir su vietogarsių, fonografijos ir akustinės ekologijos tyrinėtoju Audriumi Šimkūnu-Sala, kuris įrašinėja garsus apleistuose pastatuose ar miškuose prie pelkių.

Kiekvienas garsas unikalus, todėl nuolat ieškau naujų garsų, noriu juos pažinti. Galbūt keista, kad turiu tiek daug instrumentų. Čia, studijoje, matote tik kelis, nes kiti yra sudėti lagaminuose. Man įdomu paimti kiekvieną instrumentą į rankas ir su juo kurti savaip. Nesiekiu groti kanklėmis, būgnu ar gitara taip, kaip groja visi. Galima sakyti, tai net ne grojimas, o žaidimas su garsu. Grojimą suprantame kaip garsus, sudėtus tam tikra tvarka, tačiau jie gali skambėti ir be tvarkos, kitaip. Tokiu atveju pats garsas tampa tikslu. Tai darau sąmoningai, nes mažai kas tuo užsiima.

Įdomu, kaip jumyse sutelpa, rodos, labai skirtingi bruožai: įgarsinate ir industrinio miesto peizažus, ir gamtos garsovaizdžius, jums taip pat artima alternatyvioji muzika.

Juokais prisimenu laikus, kai buvau studentas ir gyvenau bendrabutyje. Išeidavau į koridorių parūkyti, o kambaryje palikdavau grojančią muziką. Kartą kažkas iš kito kambario sušuko: „Kiek tu gali klausyt tos depresūchos?“ Bet man tamsi muzika nėra niūri. Tai, ką kiti laiko niūrumu, man yra ramybė.

Tamsus eglynas nereiškia, kad jis niūrus, tiesa?

Taip, jis raminantis. Galbūt paslaptingas, gal net pasakiškas, bet ne niūrus ar liūdnas. Su K. Lučinsku, kurio muzikoje taip pat yra tamsių at­spalvių, kartais juokais save vadiname skaid­raus liūdesio riteriais. Mano muzikoje daug minoro, tačiau jis turi pozityvų krūvį. Kiekvienas klausytojas priima muziką pagal savo patirtį – ir gyvenimo, ir muzikos.

Spektaklį „Nemiga“ (Insomnia) priskirtumėte minorui ar mažorui? Spektaklis buvo kuriamas kartu su Ukrainos garso kūrėjais ir šokėjais trijose vietose: raketų apšaudomame Lvive, nuo karo pasitraukusiame Paryžiuje ir budrioje, pagalbą teikiančioje Lietuvoje.

Šie tema turi mažai šviesos. Pati tema kuria tam tikrą spalvą. Spektaklyje pasitelkiau garsus, kurie tikrai nemalonūs ir kurių niekada anksčiau nenaudojau. Buvo ypač aukštų, nerimą kėlusių garsų.

Po studijų domėjausi, kaip garso bangos rezonuoja su smegenų virpesiais ir kaip garsas gali paveikti žmogų. Nors yra įvairių metodikų, kaip jas panaudoti, sąmoningai to niekada nedariau. „Nemigoje“ panaudojau pirmą kartą su tam tikra atsarga.

Jūsų muzika skamba daugybėje Klaipėdos lėlių teatro spektaklių.

Dauguma jų buvo režisuoti Gintarės Radvilavičiūtės, bet dirbau ir su kitais režisieriais. Šie spektakliai skirti šeimai, ne tik vaikams, todėl juose visada yra dvi linijos: viena, kurią girdi ir supranta vaikai, ir kita, kurią pastebi ir tėvai. Su Gintare bendradarbiauju apie 15 metų.

Bet lėlių teatro spektakliuose turbūt reikėjo prisitaikyti prie siužeto linijos ir konkretaus pasakojimo?

Taip, ten buvau labiau įspraustas į rėmus. Pagal scenarijų sudarydavau sąrašą, kuriame būdavo 30 ar 40 punktų. Muzika turėjo būti iliustratyvi, bet ir ne per daug tiesmuka. Išbandžiau įvairius metodus – kūriau ir vienas, ir bendradarbiaudamas su režisiere. Kurti kartu su kitu žmogumi buvo iššūkis, nes reikėjo realiuoju laiku improvizuoti ir reaguoti į pastabas. Nebuvo lengva, bet davė įdomų rezultatą, kitokį nei kuriant vienam.

Jūsų muzika labai atmosferiška ir tinkama filmams.

Dažniausiai mano muzikos prašo dokumentiniams filmams. Tuomet pasirenku kūrinius iš savo archyvų ir juos pritaikau. Mano muzika skamba ir radijo spektakliuose.

Jūsų kūryboje daug bendradarbiavimo su kitais menininkais. Ar lengvai įsitraukiate į bendrus projektus? Pernai kartu su kitais trimis kompozitoriais – K. Lučinsku, Loreta Narvilaite ir Vladimiru Konstantinovu – parašėte proginę operą „Klaipėda“, skirtą Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

Dabar jau leidžiu sau pasakyti, kad nenoriu dalyvauti projekte, jei jis manęs netraukia. Nors stengiuosi bendradarbiauti su komandomis, kurios dera tarpusavyje, kurti vienam vis tiek lengviau. Tačiau bendradarbiavimas dažnai atneša netikėtų sprendimų, to galbūt negalėčiau tikėtis, kai kuriu vienas. Išvykos iš komforto zonos praturtina kūrybą.

Vienas svarbiausių mano bendradarbiavimų yra su bičiuliu, kompozitoriumi K. Lučinsku. Kartu studijavome, baigėme birbynės specialybę. Mus sieja ne tik bendra praeitis, bet ir panašus požiūris į muziką, gyvenimą ir kūrybą. Per daugelį metų su Kristijonu sukūrėme daugybę bendrų projektų. Jis pakvietė ir į operą „Klaipėda“. Dažnai mus painioja ne tik vizualiai, bet ir kūrybine prasme, tačiau sąmoningai siekiame išlaikyti individualumą, nemėgdžiojame vienas kito.

Kalbant apie operą „Klaipėda“, mane nustebino, kaip gerai suskambėjo visas kūrinys, nors jį rašė keturi skirtingi kompozitoriai. Visi gyvename Klaipėdoje, ir šis miestas mus visus paveikė, galbūt todėl sukūrėme gan vientisą muzikinį tekstą. Man tai buvo nemenkas iššūkis, bet labai džiaugiuosi šiuo darbu.

Pastaruoju metu ypač didžiuojuosi bendradarbiavimu su vilniete kanklininke Ž. Trinkūnaite. Sukūrėme etnobaltišką programą, kuri gyvuoja tiek įrašo, tiek koncertine forma. Dar šiais metais su „Delta nova“ planuojame išleisti pakartotinį albumo tiražą plokštelės formatu.

Bet labai ryškus ir jūsų bendras darbas su Agnija Šeiko, kuriant spektaklį „Indigo. Das Schliemann Projekt“.

Šiame projekte buvo dar vienas niuansas. Asmeninė inspiracija – mano mylimoji Goda Gedraitytė. Kūriau muziką dėl jos, ne dėl teatro, kad ir kaip tai keistai nuskambėtų. Tuo metu ji dirbo šiame šokio teatre ir prodiusavo spektaklį. Ji – svarbiausias žmogus, kuris klausėsi pirmųjų eskizų, padėjo atrinkti juos ir aptarė su manimi. Goda labai padėjo, nes šis didelis žingsnis į šiuolaikinį šokio pasaulį man buvo pirmasis. Nors esu įvardijamas kaip muzikos autorius, Goda labai prisidėjo ir prie muzikos dramaturgijos kūrimo. Sakyčiau, tai vienas iš sėkmingiausių mano bendrų darbų.

Anksčiau daugiau dirbau su asmeniniais projektais, o dabar dažniau sulaukiu užsakymų iš išorės. Daug metų vadovavau įvairiems kolektyvams – turėjau ne vieną kapelą, dirbau su neįgaliųjų ansambliais ir folkloro kolektyvais. Tačiau jau šešerius metus neturiu kolektyvo ir pirmą kartą nedalyvavau Dainų šventėje. Po studijų daugelį metų dirbau iki 3, 4, net 5 val. ryto, o paskui keldavausi vaikus į mokyklą vežti. Tačiau dabar naktimis nebedirbu – ir nebegaliu, ir nebenoriu. Laikas bėga labai greitai, visi neišvengiamai keičiamės.

Ar jaučiatės menininku, kurio kūryba – pripažinta ir vertinama?

Sunku pasakyti, ar tai galima vadinti pripažinimu. Vis dar jaučiu, kad svarbiausio savo kūrinio nesukūriau. Būna laikotarpių, kai, atrodo, nebežinau, ką dar padaryti, bet paskui atsiduriu naujose situacijose ir atrandu naują kūrybinį žaismą. Kurdamas negali ilgai būti vienoje vietoje, reikia keisti veikimo laukus, kad galėtum vėl žaisti ir kurti kitaip.

Kūrybinėje rutinoje nesinori būti?

Neįdomu daryti vis tą patį. Kartais projektas ar leidinys sulaukia pripažinimo, ir lyg galėtum tiesiog daryti antrą panašų, bet man neįdomu kartotis. Todėl ir turiu tiek daug instrumentų – vis eksperimentuoju, ieškau naujų būdų kalbėti.

Ar tai susiję su asmeninėmis nuotaikomis? Psichologija, nuovargiu, džiaugsmu?

Be abejo, susiję. Nuovargis veda į štilį, pesimizmą, didina jautrumą ir įtampą. Išlenda visos baimės, ypač mirties, netekties ar vienatvės baimė. Tie, kurie kūryboje eksploatavo negatyvias patirtis, kūrė labai trumpai.

Ar ankstyvojoje jūsų kūryboje buvo muzikos, kuri artima ribinėms patirtims garso poveikio kūnui prasme?

Taip, mano kūryboje yra tokios muzikos, tačiau ji skiriasi nuo albumo ,,Mirštantis. Miestas. Gyvenimui“. Šis albumas romantiškas, švelnus, nepasižymi negatyvia energija. Jis byloja apie tam tikras temas, bet tai dar nėra tas kraštutinumas, kurį gali pasiekti muzika.

Esu grojęs eksperimentinės muzikos festivaliuose, kur garsai buvo itin radikalūs. Klasikinės muzikos požiūriu, tai būtų laikoma triukšmu, tačiau noise stilistika taip pat turi savo vietą. Ji man buvo artima, o tokie festivaliai darė didelę įtaką. Pats dalyvavau renginiuose, kuriuose tiek turinys, tiek skambesys, tiek garso lygis buvo ribiniai – netgi priartėję prie žmogaus organizmo toleravimo ribų. Garsas buvo toks stiprus, kad fiziškai jausdavai, kaip vibruoja kūnas ir rūbai. Iš to ir kyla mintis, kad negatyvumas turi didžiulę ir galingą jėgą, dažnai stipresnę nei pozityvumas.

Kodėl to reikia? Tai galima paaiškinti žydro dangaus ir žaibo paralelėmis. Žvelgiame į dangų – debesys, tobula romantika, nuostabus grožis. Bet iš to paties dangaus vis pasirodo žaibas – nesuvokiamo galingumo energijos išlydis, kuris trenkia į žemę ir sunaikina tai, į ką pataiko. Tobulas dangus vis tiek siunčia žaibus, ir tai vyksta nuolat. Tokia muzika taip pat sukelia panašius išlydžius, kurie pereina per tave ir tarsi perkrauna. Kartkartėmis jaučiu poreikį pajusti tokią jėgą.

Ar kiekvienas žmogus to nori?

Nežinau, ar kiekvienas. Gal gyvenime tai galima pavadinti adrenalinu. Muzikoje man to reikia, ypač kai matau, kad tai veikia ir kitus. Kai groju, kartais fiziškai vos pastoviu ant kojų, net prarandu orientaciją – veikia tarsi transas.

Ar tai susiję su apeiginiais garso potyriais?

Istoriškai visa muzika atsirado ritualuose kaip stiprinantis ir jungiantis elementas. Tik vėliau muzika nutolo nuo rituališkumo ir jos poveikis labai susilpnėjo. Dabar tendencingai grįžtama prie paprastumo ir primityvumo, siekiama atkurti pirmapradį poveikį. Tai aiškiai matoma ir švilpių muzikoje.

Kada kūrinys tampa meno kūriniu? Ar jums tai aišku?

Ne visi mano darbai yra vienodo svorio. Kada jie tampa meno kūriniais, nežinau – tai galbūt labiau priklauso nuo klausytojo. Turiu savo vidinę vertės skalę.

Minėjote, kad jums svarbu išlikti įvairialypiam ir nesikartoti kūryboje.

Siekiu nesikartoti, nors sakoma, kad nuo savęs nepabėgsi. Bet bėgu tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai. Kartais dėl to esu kritikuojamas, dėl neaiškių ribų. Man svarbesnis gebėjimas žaisti su aplinkybėmis ir siekti įvairaus rezultato nei komfortiškai būti vienoje kūrybos srovėje. Esu linkęs ieškoti naujų kelių. Nors kartais atrodo, kad viskas yra labai paprasta, kūrybos procesas reikalauja laiko.

Pedagoginė patirtis taip pat rodo, kad nieko negalima pasiekti per vieną ar kelias dienas. 14 metų dirbau Klaipėdos moksleivių saviraiškos centre, mokydamas vaikus muzikos kūrybos, ir jie taip pat greitai suprasdavo, kad kūryba reikalauja laiko ir kantrybės.

Ar ir dabar skaičiai, matematika yra muzikos komponavimo pagrindas?

Priešingai. Senieji filosofai sakė, kad būtent muzika yra visų mokslų pagrindas, įskaitant matematiką. Visi mokslai prasideda nuo muzikos.

Rašydamas muziką, turi jausti tėkmę. Kai kurie žmonės muziką suvokia vertikaliai, ypač akademinio pasaulio kompozitoriai, kurie girdi ištisas struktūras. Kiti girdi labiau linijinį, nestruktūruotą tekėjimą. Kiekvienas turime individualią prieigą. Dabar jau esu atradęs savo modelį ir galiu ką nors padaryti greitai tik todėl, kad kadaise labai ilgai to ieškojau. Taip atsiranda profesiniai įgūdžiai. Kad ir kokias abstrakcijas kurtum, visada yra tam tikra sistema. Net chaosas turi savo logiką.

Dažnai būnate tyloje?

Tylos nėra. Gali būti ramu, bet ne tylu. Tiesiog ne visada girdime. Tiek abstrakčiai suvokiame, tiek fiziškai, kad tikros tylos nėra.

Tačiau tekstuose dažnai rašoma apie, pavyzdžiui, spengiančią tylą.

Spengianti tyla – girdima tyla. Spengimas ne tyla, o dažniai, kuriuos mes generuojame. Mūsų klausa niekada nenurimsta. Tad spengianti tyla yra tik graži metafora, oksimoronas.