Bene prieš dešimtį metų po „Kaunas Jazz“ finalinio koncerto Vilniuje sužinojau, kad grįždamas į laikinąją sostinę turėsiu bendrakeleivį – žurnalistą iš Lenkijos. Paaiškėjo, jog tai žurnalo „Jazz Forum“ redaktorius Marekas Romańskis.

„Jazz Forum“ – vienas seniausių Europoje tokio pobūdžio leidinių, oficialus Europos džiazo federacijos žurnalas, nepakitusiu pavadinimu leidžiamas iki šiol. Didžiuojuosi turėdamas net ir pirmųjų leidybos metų numerius.

Tad pažintis buvo ne tik maloni, bet ir intriguojanti. Susidraugavome, iki šiol bičiuliaujamės šeimomis, lankomės vieni kitų namuose. Dėl turbūt suprantamų priežasčių gerai pažįstamą, artimą žmogų viešai kalbinti ir lengva, ir sunku. Gal todėl ilgokai delsiau, bet… galop pasiryžau.

Kaip, kokiomis aplinkybėmis tapai „Jazz Forum“ redaktoriumi? Galima numanyti, kad ir iki tol džiazas Tau buvo svarbus…

Pirmiausia labai džiaugiuosi, kad lietuviams skaitytojams mane kalbini būtent Tu. Išliko nepaprastai gražių prisiminimų apie Lietuvą, šioje šalyje patyriau džiugių akimirkų, girdėjau daug puikios muzikos, sutikau mielų, draugiškų ir kūrybingų žmonių.

Grįžtant prie klausimo – šiam žurnalui rašiau dar būdamas studentas. Tuo metu teko uždarbiauti, tad nusisamdžau įrašų parduotuvėje, grojau mėgėjų kolektyve. Turimas žinias panaudodavau rengdamas albumų apžvalgas, straipsnius bei interviu su muzikantais „Jazz Forum“ ir kitiems žurnalams. 2000 metais mirė „Jazz Forum“ redaktorius, tad vyriausiasis redaktorius Pawełas Brodowskis pasiūlė man užimti jo vietą. Sutikau su džiaugsmu – juk tai istorinis žurnalas, labai svarbus mūsų muzikinei bendruomenei. Jis egzistuoja nuo 1965 metų, praeityje buvo leidžiamas dar ir anglų bei vokiečių kalbomis. Jame iki šiol publikuojami pokalbiai su ryškiausiomis džiazo žvaigždėmis, esminiai straipsniai, reportažai iš daugelio pasaulio festivalių (taip pat ir Lietuvos!) ir kita vertinga medžiaga. Stengiamės išlaikyti aukštą lygį, nepaisant įvairių negandų.

Ar anksčiau man buvo svarbus džiazas? Taip, žinoma! Dar devintajame dešimtmetyje buvau trimitininko Tomaszo Stańko kvarteto koncerte Varšuvos klube „Akwarium“ – iki šiol prisimenu nuostabią to pasirodymo atmosferą, laisvę ir atvirumą. Tai buvo kažkas nepaprasta – tarsi kvietimas kartu keliauti į nežinią. Jis pakeitė mano gyvenimą ir muzikos suvokimą.

Gyvename IT laikais. Popieriuje spausdintiems leidiniams jie nūnai sunkūs. Kokią matai „Jazz Forum“ ateitį?

Žinoma, turime internetinį puslapį, kur dalijamės daugybe savo medžiagos, taip pat stengiamės veikti socialiniuose tinkluose. Vis dėlto tebeleidžiame ir popierinę žurnalo versiją, nes tai tam tikra dokumentacija, ji išlieka, kad ir kokie pokyčiai vyktų virtualioje sferoje. Be to, yra didelė skaitytojų grupė, kuri to iš mūsų tikisi. Suprantu, jog dėmesys nuolat krypsta į elektroninę žiniasklaidą, tačiau ateitis nėra iki galo nuspėjama. Pavyzdžiui, dešimtajame dešimtmetyje buvo pranašaujama vinilinių plokštelių pabaiga, o dabar akivaizdu, kad įvyko šios laikmenos renesansas, ji vis geriau parduodama ir yra geidžiama pirkėjų. Panašiai ir su garso kasetėmis, o neseniai nugirdau, kad pamažėl sugrįžta ir kompaktinių plokštelių populiarumas. Galbūt žmonės ateityje grįš ir prie popierinės periodinės spaudos, kas žino?

Tavo veikla leidžia užčiuopti dabartinio džiazo pulsą. Koks jis?

Manau, džiazas puikiai gyvuoja. Visų pirma, jis nuo ​​pat pradžių turėjo nepaprastą gebėjimą jungtis su kitais muzikos žanrais ir kurti naujas, originalias formas. Ir taip iki šiol. Galima teigti, kad yra toks kūrybinis „džiazinis mąstymas“, apimantis atvirumą ir gebėjimą improvizuoti, remiantis daugybe skirtingų muzikinių stilių. Žinoma, egzistuoja ir džiazo mainstreamas, labai paplitęs Amerikoje. Jo skiriamasis bruožas – ypatingas, siūbuojantis ritmas. Verta tai prisiminti ir pažinti, tačiau šiandien jis tėra vienas iš įkvėpimo šaltinių viso pasaulio atlikėjams.

Žinoma, gali kilti klausimas, ar tai, ką daugelis muzikantų groja Europoje ir kituose žemynuose, vis dar turėtų vadintis „džiazu“, ar yra jau visiškai kita, klasikinio amerikietiško džiazo įkvėpta muzika. Juk šių dienų atlikėjai kurdami pasitelkia ir klasikinę, ir šiuolaikinę muziką, elektroniką, vietines liaudies tradicijas, yra ir daugybė kitų įtakų. Bet, mano nuomone, tai antraeilis dalykas – svarbiausia, kad sukuriama daug puikių, originalių dalykų.

Tau teko sutikti daugybę džiazo garsenybių. Kokie jie, tarkim, vakarieniaujant? Kas įsiminė?

Tiesa, turėjau reikalų su puikiais, žinomais muzikantais. Dažniausiai, kai juos geriau pažįsti, pasirodo esą draugiški, atviri žmonės, su kuriais galima pasikalbėti daugeliu temų, ne tik apie muziką. Ko gero, džiazo atlikėjai nėra linkę taip kovoti dėl populiarumo, pozicionavimo žiniasklaidoje ar topuose, kaip popatlikėjai. Todėl išlieka natūralūs, draugiški ir atviri žiniasklaidos atstovams. Tai mane sužavėjo darbo pradžioje, kai Antverpene, Belgijoje, turėjau malonumą kalbinti išskirtinį amerikiečių trimitininką Dave’ą Douglasą. Iš pradžių beveik dvi valandas šnekėjomės jo viešbučio kambaryje, paskui jis pakvietė mane į savo koncertą, po kurio ėjome vakarieniauti. Jis elgėsi taip, lyg būtume pažįstami daug metų. Distancijos tarp mūsų nebuvo. Vėliau paaiškėjo, kad tai būdinga ne vienam garsiam džiazo muzikantui.