Kai pirmą kartą pamačiau Hilmos af Klint (1862–1944) darbus, buvau dar akademijos studentė. Meluočiau, jei sakyčiau, kad jie paliko didelį įspūdį ar įsirėžė giliai atmintin, tačiau, kaip sakoma, „neperšokęs griovio, nesakyk op!“. Šios vasaros pradžioje naršant socialinės medijos deserto – instragramo – sluoksnius, žvilgsnį (ir nykštį) sustabdė ne dar vienos eilinės madistės gražuolės atvaizdas, o ją supantis interjeras. Už visaip kaip išsirangiusio kūno, išpuošto tatuiruotėmis ir padabinto reklamuojamomis grandinėlėmis, ant sienos kabojo plakatas. Žiūrėjau, žiūrėjau, kol galiausiai supratau, kad „ei, aš žinau šitą reprodukciją!“

Taip prasidėjo mano bemaž 15–20 min. atvaizdo detektyvės kelias, nes kaip kitaip „Google“ paieškos varikliui paaiškinti, ko ieškai? Neilgai trukus smegenys išgrynino žodį „mistika“, pagalvojau pati sau – gerai, bandom, ir štai keturių raktažodžių – mistika, tapyba, XX amžius, simboliai – derinys padėjo interneto algoritmui surasti ir tarp kitų vaizdų man pateikti Hilmos af Klint paveikslą „Dešimtas didžiausias, nr. 8, Pilnametystė“ (The Ten Largest, no. 8, Adulthood), nutapytą 1907 m. Kaip klydau, o kaip klydau, kai anuomet šios dailininkės darbai man nepaliko įspūdžio, įspaudo atmintyje, nes staiga viskas, ką girdėjau ir skaičiau egzaminams, atsigamino! Pamaniau – apie Hilmos asmenybę bei istoriją būtina kalbėti.

Kai 1906 m. jauna dailininkė Hilma af Klint pradėjo kurti tikrai radikaliai kitokius, itin abstrakčius tuo laikotarpiu paveikslus, jie buvo lyg gaivus gurkšnis, kažkas dar niekada neregėto: drąsūs, spalvingi ir nesusiejami su jokiais atpažįstamais objektais ar nuorodomis į mus supantį fizinį pasaulį. Turėjo praeiti dar daug metų, kol galiausiai šiandien titanais ir genijais vadinami Vasilijus Kandinskis, Kazimiras Malevičius, Pietas Mondrianas ir kiti ėmėsi panašios tapybos kalbos, siekdami išlaisvinti savo meno kūrinius nuo reprezentatyvaus, arba kitaip – figūratyvaus, turinio. Ir priežastis, kodėl žinome tik ką išvardintus vyrus, tačiau mintyse neiškyla Hilmos pavardė, yra ta, jog jie ir daugelis žinomų menininkės amžininkų paskelbė kūrybinius manifestus bei buvo gana aktyvūs, kuruodami savo darbų eksponavimą, o štai H. af Klint savo novatoriškus paveikslus rodydavo retai, laikė privačiai ir vertino juos kaip dienoraščius, kurių niekam neduodame skaityti. Menininkė, būdama įsitikinusi, kad pasaulis kol kas nėra pasirengęs jų suprasti, pareikalavo, kad niekas to nepamatytų dar dvidešimt metų po jos mirties. Galiausiai nutiko taip, kad Hilmos kūrybos visetas buvo visiškai neviešinamas iki pat 1986 m. (beveik 100 metų!), ir tik pastaruosius tris dešimtmečius sulaukė rimto, taip seniai pelnyto pasaulinio dėmesio bei kritikų pripažinimo.

H. af Klint gimė 1862 m. Stokholme, Švedijos karinio jūrų laivyno karininko šeimoje. Jos tėvas, Frederikas Viktoras af Klint, buvo admirolas, domėjosi matematika, mokėjo virtuoziškai groti smuiku. Visiems savo penkiems vaikams jis linkėjo gero, puikiai apmokamo darbo, t. y. gydytojo, mokslininko, teisininko ar buhalterio profesijos. Hilmos tėvai buvo pasišventę krikščionys protestantai, bet ne fanatikai, jie sekė pasaulyje sparčiai augančius mokslo atradimus, domėjosi medicina, fizika, evoliucijos teorija. Tai, ko gero, padarė didelę įtaką moters tolesniems interesams ir jos smalsumui, nors, skirtingai nei šiandien, religiniai įsitikinimai, moksliniai tyrimai bei mokslo principais pagrįstas domėjimasis dvasingumu buvo neprideramos temos prie stalo. Paaugusi ir mokyklą baigusi Hilma studijavo gimtojo miesto Karališkojoje dailės akademijoje (jos tėvas tam labai nepritarė, bet protestantiškai tikėjo, kad bet kuris pasirinktas kelias, jei yra įveikiamas kupina džiaugsmo ir aukos Dievui širdimi, yra gerai nugyvento gyvenimo pažadas), kurią 1887 m. baigė su pagyrimu, o tai buvo be galo netikėta, turint omenyje jos lytį (nors tradicinės, dar tik besiformuojančios lyčių lygybės idėjos tuo laiku jau buvo gerokai pažengusios protestantiškose šalyse, visgi moters pasiekimai visuomet sulaukdavo mažesnio bendruomeninio pritarimo).

Savo karjeros pradžioje H. af Klint eksponavo itin organiškai ir pagaviai perteiktus figūrinius paveikslus (tiek peizažus, tiek ir portretus) bei trumpai dirbo katedros sekretore, o jau netrukus viešojoje erdvėje įsitvirtino kaip kolegų ir publikos gerbiama tapytoja (beje, priklausė ir tuo metu be galo pionieriškai Švedijos moterų menininkių asociacijai). Maždaug šiuo laikotarpiu ji taip pat labai susidomėjo spiritizmu ir teosofija. Tokios dvasinės veiklos buvo itin populiarios ir plačiai praktikuojamos visoje Europoje bei JAV, ypač literatūros ir meno atstovų sluoksniuose, siekiant suderinti ilgalaikius religinius įsitikinimus su mokslo pažanga ir nauju pasaulinės religijų įvairovės suvokimu. Menininkės įsitraukimas į spiritizmo užuomazgas sukūrusius judėjimus jau buvo akivaizdžiai matomas pirmojoje jos didelėje nefigūratyvinių darbų grupėje „Paveikslai šventovei“ (The Paintings for the Temple). Pastarieji, sukurti 1906–1915 m., iš dalies buvo įkvėpti H. af Klint propaguotos spiritistinės praktikos kaip priemonės, ir kūriniuose atsispindi jos pastangos atskleisti mistinius tikrovės vaizdinius. Stilistiškai šie darbai tiesiog stulbina savo turinio įvairove, nes apima tiek biomorfines, tiek geometrines formas, laviruoja tarp ekspansyvumo ir intymumo bei itin gerai demonstruoja kūrėjos maksimalistinį ir reduktyvistinį požiūrį į kompoziciją bei spalvas. Kaip galima aptikti jos užrašuose, H. af Klint įsivaizdavo šiuos kūrinius eksponuojamus rotondos tipo šventykloje (savaime suprantama, iki šiandienos šis planas taip ir liko nerealizuotas). Visgi net ir po kelerių metų, kai ciklas „Paveikslai šventovei“ buvo užbaigtas, ji ir toliau plėtė savo naujo, abstrakčiojo vizualinio žodyno ribas, eksperimentuodama su forma, tema ir serializmu, kurdama pačius įdomiausius savo darbus.