Gyvenimą Paryžiuje galima nusakyti trimis žodžiais – apatija, bohema ir malonumas. Skamba pernelyg abstrakčiai? Pasistengsiu paaiškinti, kaip man šie trys žodžiai apibūdina žymųjį miestą. Daugelis svečių ieško savų jo apibrėžimų, dažniausiai talpinančių pigų vyną kartu su „59 Rivoli“ studijų menininkais, gurmaniškus potyrius „COYA“ restoranuose ar nuotraukas, darytas prie serialo „Emilija Paryžiuje“ (Emily in Paris, 2020) filmavimo lokacijų. O man, kaip pirmosios kartos vilniečiui ir naujakuriui, trečius metus gyvenančiam Paryžiuje, jis – tarsi amžinas spalis, kai ryte pabudęs danguje matau sunkius atlantinius debesis, o vakare po stipraus lietaus – barokines freskas it Vilniuje; vieninteliai skirtumai – dangaus skliautas atsispindi skardiniuose stoguose, pravažiuojančių mopedų kiek per daug, o kvapas kinta taip greitai, jog jaučiuosi lyg nuolat keliaučiau tarp Artimųjų Rytų ir Jamaikos.

Atiduodant privalomą duoklę postmoderniam Paryžiaus romantizmui, svarbu pastebėti, kad šiandienos miestas pasakoja kitokią istoriją, ir joje romantizmo nedaug, bet aistros tikrai netrūksta. Taigi šiame tekste kalbėdamas apie teatrą ir madą noriu papasakoti apie skirtingas Paryžiaus socialines erdves, kuriose atsiskleidžia minėti miesto apibūdinimai. Tik neapsigaukite, mano siūlomi bendruomenių ratai neturi nieko bendro su Dantės pragaru, jie veikiau kaip vienas šalia kito skriejantys atomai – probėgšmais susiliečia per šventes, festivalius ar ambasadose ir kultūros centruose.

Teatras – šaknys ir rūgštis ant jų

Kaip ir kiekviename mieste, supanti aplinka ir sociumas priklauso nuo asmeninių įpročių ir jų diktuojamų pasirinkimų. Sorbonos universitete studijuodamas moderniąją literatūrą, tokių klajonių turėjau daug, keliavau po skirtingas bendruomenes, susipažinau su įvairiomis kultūromis, o tai padėjo susikurti miniatiūrinį vaizdinį, kas gi yra Paryžius. Vis dėlto dažnas (ne išimtis ir aš) kelią pradeda nuo savo šaknų – valstybės, jos kultūros užuomazgų ir kt. Pagrindu, ant kurio aš stačiau namus, tapo teatras. Gyvenant Vilniuje jis buvo saugumo ir gyvybės erdvė. Prancūziška teatro aplinka jį leido pažinti kitokį. Mokantį kritikuoti ir suteikiantį drąsos teigti savo idėjas, nesivaikant tendencijų, nepaisant vidinių konfliktų, vienos ar kitos kartos nepasitenkinimo. Turbūt šiuo atveju įtakos turi neaprėpiama meno kūrinių gausa ir šuniška vienatvė. Ironiška, bet toje vienatvėje atėjęs į teatrą jautiesi nutolęs nuo prancūziškos meilės klasikai ir formai, artikuliuojančiai tik estetinį ir pseudomoralinį turinį be sielos. Arogancijos pramušta galva žiūri spektaklius ir lieki nusivylęs, paskui bandai pats juos statyti ir „eini į bankrotą“. Taip, Paryžiuje prasidėjo ir pirmieji mano režisūriniai bandymai, jų metu supratau, kad mados šou, kolekcijų pristatymai (jei kalbame apie tokius kūrėjus kaip Alexanderis McQueenas) teatrui taip pat gali daryti poveikį. Tą, kurio ilgu, kuriame provokacija neegzistuoja dėl savęs pačios, o forma tampa įrankiu kalbėti apie skaudamus dalykus. Vidinės gelmės šiandien trūksta, ir Prancūzija yra to atspindys. Kitaip tariant, revoliucija nusidėvėjo ir tapo drabužiu „Humanoje“ ar paryžietiškame „Kilo shop“.

Šių dienų Prancūzijos visuomenės tyrinėjimai ir šaknų paieškos, dar neužtikrintai mokant vietos kalbą, atvedė į Odeono teatrą (Odéon Théâtre de l’Europe). Čia kurį laiką dirbdamas pamačiau, kad šios šalies menas, ypač scenos, ne visada vertas pjedestalo, kaip įprasta manyti prancūzų literatūros dėstytojams bei nuo Baudelaire’o apsvaigusiems frankofilams, kuriems apie miestą galima pasakyti lygiai tiek pat, kiek ir apie mirusį – arba gerai, arba nieko. Skaitytojas šioje vietoje turbūt norėtų paklausti: „Kodėl esi Paryžiuje, jei jame ne visada jautiesi gerai“. Galiu atsakyti: šis miestas – iššūkis, o jo teatras – pamoka, jog per daug brandinta tradicija, net jei tai yra „Chateauneuf-du-Pape“ ar „Hermitage“ vynas, tampa neskani ir paprasčiausiai „nebegaliojanti“.