Britų muziejaus ištakos. I dalis

Mažo ūgio italė, gal dvidešimties, vilkinti mėlyna pūsta striuke, pasilenkia prie vitrinos. Ten, po stiklu, pridėta visokių senovinių daiktų – neaiškios paskirties indų, figūrėlių, amuletų. Prie kiekvieno jų – aprašas: „Ritualinė taurė. Polinezija“, „Budos figūrėlė. Pietryčių Azija“. Atrodytų, įprastas muziejus, pusiau atsitiktinių artefaktų kolekciją viešai eksponuojantis švietimo tikslais, tačiau net ir pagal muziejaus standartus tai vis tiek keista – sunku sugalvoti universalų raktą sistemai, pagal kurią polineziečių taurė atsidūrė šalia mažyčio Budos. Religija? Tolimieji Rytai? Rytai apskritai? Trečiasis pasaulis? Visai ne – juk už mano italės (o ji nukreipė dėmesį į kažkokio XVIII a. anglų džentelmeno marmurinį biustą) stovi didžiulės knygų spintos; ten, už stiklo, sudėti aiškiai pagal spalvą ir odinių įrišimų solidumą atrinkti Napoleono Bonaparto rinktinių raštų, statistinių Pietų Velso aprašymų ir istorinių Edwardo Gibbono epopėjų tomai. Ne, nei religija, nei egzotika, kažkas kita. O gal vis dėlto egzotika, nes šiai italų turistei – kaip ir ramiai čia vaikštinėjantiems japonams, kinams, rusams ir vokiečiams – Napoleonas, stori foliantai apskritai, Romos imperijos nuosmukis ir žlugimas, polineziečių tikėjimai yra viena ir tas pat, ką galima priskirti prie svetimybių, to, kas ne mūsų, laukiniška ir tuo pačiu metu intriguoja. Dešinėje plyksteli šalta blykstės šviesa, italė atitraukia ranką nuo marmurinio Jurgių stiliaus džentelmeno, atskuba jaunas prižiūrėtojas, nepritariamai purtydamas galvą, maždaug, jokių čia blyksčių ir prisilietimų. Italai teisūs, šis kambarys kiek per tamsus įprastai fotografijai.

Britų muziejus Londono Blumsberyje – viena geriausių vietų pasaulyje. Čia visada galima pabėgti nuo darganos, nueiti į tualetą, apžiūrėti visokius niekučius, turistams siūlomus įstaigos parduotuvėj (vien plokščias, lyg juo būtų pravažiavęs asfalto klotuvas, Rozetės akmens pavidalo kompiuterio pelės kilimėlis ko vertas), išgerti kavos ir net suvalgyti nebrangų sumuštinį, tiesiog pasėdėti milžiniškame kieme po šviesiu kupolu, pagalvoti, paskaityti, užsirašyti ką nors nereikšmingo, bet ir skubaus į užrašų knygelę ar planšetę. Galiausiai nemokamai, kaip ir į visus kitus valstybinius Britanijos muziejus, įėjęs turi galimybę mėgautis visais (beveik) šio pasaulio turtais. Neperdedu. Senovės Egiptas su savo faraonais, jų katėmis ir raštininkais, Asirija, kurios karaliai puošniai garbanotomis barzdomis nugali liūtus ir apgula priešų miestus, nuostabūs apnuoginti helenų kūnai, žirgai, kariai su šarvais, Europos viduramžiai, grafikos kambarys su paties Leonardo piešiniais, toliau – Azijos salės, šimtai krišnų, budų, kilometrai hieroglifų, Okeanija, Polinezija, Amerikos indėnai, jų totemai, plunksniniai galvos apdangalai, valtys ir lankai su strėlėmis – ko tik ten nėra. Šiame pastate gali praleisti dienas, savaites, mėnesius nepatirdamas nuobodulio – juk Britų muziejuje surinkta medžiaga pati įvairiausia, spalvingiausia, eklektiškiausia; bet tuo pat metu viskas išdėstyta specialiose patalpose, kur laikomasi klasifikavimo logikos ir pateikiami aiškinamieji tekstai. Prieš mus – Vakarų žinių imperija, geriausias iš kolonializmo paminklų, jei jį suprantame ne tik kaip teritorijų, bet ir laiko apskritai raidą, antikos ir viduramžių, naujųjų ir modernių laikų tyrinėjimą. Imperija – visuotinumo dominavimas prieš atskirybes, pasireiškiantis ne jų suvienijimu, bet vieningu išdėstymu lentynose ugdymo tikslais. Britų muziejus iš dalies sumanytas kaip reprezentacija pačios imperinės idėjos, galios, pasaulinio viešpatavimo apraiška – maždaug, atvykome į tolimą pasaulio kraštą, nuo mūsų nutolusią istorinę epochą, įtvirtinome jiems viešpatavimą: suskaičiavome ten esančius daiktus, užfiksavome juos ir sudėliojome vien mums žinoma tvarka. Mūsų valdžia – tokia tvarka, ordnungas, kuriame pagal sugretinimo principą vienas šalia kito eksponuojami daiktai pradeda auginti pseudopodijas ir formuoti iki tol neįsivaizduojamus horizontalius ryšius. Asirijos salė – greta senovės graikų, o Ceilono senienos – šalia Korėjos. Mintys, ateinančios į galvą vaikštant iš vienos patalpos į kitą, daugiausia ne istorinio, o antropologinio pobūdžio, fiksuoja ne skirtumus, o bendrumus. Dievo nėra, bet yra bendras vardiklis. Įžengęs į Britų muziejų lankytojas iš karto patenka į griežto ir ramaus Visuotinės klasifikuojančios imperijos idėjos veikimo tinklą. Nėra taip, kad ši imperija viską žino, ne, bet ji gali viskam rasti savo vietą. Tiesą sakant, žlugus „tikroms“ Naujojo amžiaus imperijoms – britų, prancūzų, austrų–vengrų, rusų ir kitoms – įmanoma tik tokia grynai vakarietiška imperija. Ne politinė, ne, žinoma, ne ekonominė (su Kinija ar Japonija nepakonkuruosi), ne karinė ir net ne kultūrinė. Imperija–schema, imperija–mentalinis voratinklis. Bent jau taip buvo sumanyta.

Britų muziejaus viduje yra patalpa, kurioje eksponuojama jo idėja. Būtent ten pastebėjau smalsią italę. Salė vadinama Apšvietos galerija ir yra į dešinę nuo pagrindinio įėjimo iš Raselo Didžiosios gatvės, tereikia apeiti buvusią skaityklą dešinėje – tą pačią, kur kadaise dirbo Marksas ir Leninas. Dabar buvusioje skaitykloje rengiamos prabangios teminės parodos, demonstruojančios kitokį sociokultūrinį rūpestį žmonių švietimu. Tačiau pagrindinė salė, klasikinė, organiška tam istorinės sąmonės tipui, kuria grindžiama Britų muziejaus idėja, – vis dar šone, nors aš asmeniškai ją įkurčiau prie pat įėjimo. Tai būtų savotiška vakarietiško mąstymo apie mus supantį pasaulį instrukcija, tinkamo apsilankymo muziejuje vadovas. Nors ir taip viskas gerai. Ši gigantiška salė buvo pastatyta 1828 m. karaliaus Jurgio III bibliotekai; dabar knygos perkeltos į naująjį (nuostabų!) Britų bibliotekos pastatą, o 2003 m., kai Britų muziejui sukako 250 metų, čia atidarytas naujas projektas. Apšvietos galeriją supa kitos – jau ne konceptualios ir teminės – salės; buvusią skaityklą apėjus iš kairės – indėnų buitis ir papročiai, nuo jų į kairę ir dešinę – Rytų ir Graikijos senovė. Žinoma, beveik niekas iš patekusiųjų į nuostabiąją galeriją nesupranta ir nejaučia skirtumo; turistai į budas, marmurinius biustus ir senovines skulptūras, monetų kolekcijas, įrankius ir akmenukus su kriauklėmis žvelgia lygiai taip pat geranoriškai abejingai, kaip į Asirijos bareljefus ar tuos pačius budas specializuotose salėse, kur jau kalbama apie Indiją ir Rytus apskritai.