fbpx

BELAUKIANT GODO SODE, KURIAME DIEVŲ NĖRA

JUSTINA TOLIAUTĖ

2023-iųjų gruodį naujienų agentūros paskelbė, kad į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtraukta šiaudinių sodų rišimo tradicija. Ši žinia džiugi tiek etnologams ir paveldosaugininkams, tiek dangaus sodų rišėjams, kurie dabartinėje skaitmenizuotoje visuomenėje tikriausiai ne vienam kelia archaika ir egzotika apraizgytas asociacijas. Bet pasidairiusi po praėjusių metų gausų teatro repertuarą matau, kad sodai įkvepia net ir konceptualias šiuolaikinio meno formas.

Apeirono teatro sukurtas sceninis veiksmas „Sode dievų nėra“ (režisierės Greta Gudelytė, Eglė Kazickaitė) Vilniaus ir Klaipėdos žiūrovams buvo parodytas tris kartus. Lapkričio 29 d. jį papildė Mantvydo Vlado Viliaus baldų paroda „Dangaus sodai“ ir diskusija su etnologu dr. Vytautu Tumėnu. Kalbant sodo geometrijos vaizdiniais, tą vakarą Dūmų fabrike susitiko trys trikampio kraštinės – M. Viliaus praktinis geometrinis sodo pritaikymas, V. Tumėno teorinė analizė ir aktorės G. Gudelytės performatyvus ritualinis sodo interpretavimas.

Važiavau į Dūmų fabriką žiūrėti spektaklio per pūgą. Pasiekti Naująją Vilnią sunkiomis oro sąlygomis buvo tam tikras to vakaro išbandymas, bet žiema tinka šiam performansui kontenkstualiai. Didelėje, neapšviestoje erdvėje įvietintas performansas teužima apie 12 kvadratinių metrų, todėl, apgalvotai ar ne, atsiranda tam tikras šviesos salos kosmose mastelis, retai jaučiamas įprastoje teatro scenoje. Net ir žinant, kad anksčiau tradicinius šiaudų sodus pindavo svarbioms progoms visus metus, tamsūs ilgi žiemos vakarai atrodo susiję su kosminio šalčio nugalėjimu tiek simboline, tiek praktine prasme.

Kadangi kaip tik tą savaitę pakartotinai skaičiau Olgos Tokarczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“, sceninis veiksmas susipynė su pagrindinės romano herojės Janinos – ekscentriškos keistuolės atsiskyrėlės, gyvenančios atokiame kaime ir ieškančios ryšių tarp planetų išsidėstymo ir žmonių likimų – portretu. Scenoje kuriamame sode žiūrovai pamatys ir vienintelę to sodo gyventoją ir kūrėją – vidutinio amžiaus moterį, netekėjusią ir neturinčią vaikų, nepaklūstančią visuomenės normoms. Moteris yra bedarbė, užsiregistravusi užimtumo tarnyboje, gyvena iš menkos pašalpos ir niekaip neranda darbo pagal specialybę, nes ji – dangiškų sodų augintoja, tačiau visuomenėje šių sodų kūrėjai nėra paklausūs. Skaitau spektaklio aprašymą, ir nejučia galvoje vėl iškyla O. Tokarczuk veikėjos, atskalūnės moters paveikslas, kurios maištingi yriai prieš neteisybes nieko nereiškia, žvėris vis tiek žudys. Ir kurie reiškia viską. Lėtai įeina aktorė, vilkinti ilga koža (odiniu rūbu – red. past.), nešina metaliniais strypais ant nugaros. Tai irgi simbolis. Pasak Gretos Gudelytės, „ateidama į veiksmo vietą, ant savęs nešu savo svorį, apie 60 su viršum kilogramų – aš visą pasaulį galiu atsinešti su savimi ir iš nieko sukurti. Esu ta sraigė, kuri viską savyje arba ant savęs turi.“ Sulig pirmo strypo užkabinimu pasigirsta atmosferinis elektroninis garso takelis, kompozitorės Tomos Čepaitės subtiliai išaustas iš sutartinių, vandens, paukščių, kitų gamtos garsų. Prasideda dangaus tvėrimas, panardinsiantis žiūrovus į ilgą, meditatyvų procesą.

2024-01-25
Tags: