Estetinis žemės drebėjimas Kęstučio Lanausko kūryboje vyksta nuolat, nesvarbu, ar tai būtų labiau tradicinis, kinetinis, ar žemės menas. Skulptūros tampa objektais, kurie vėliau virsta instaliacijomis, subyra į dešimtis dalių, tapdamos naujų kūrinių prototipais, kad vėl atgimtų skulptūromis. Dailininkas kursto žiūrovų norą paliesti, pasukti, pastumti, pabelsti objektus. Jie patrauklūs savo neišbaigtomis formomis ir natūraliomis spalvomis. Tikras, iš samanų ir molio išplėštas akmuo, ir staiga regi jo nuopjovą – geologinę mūsų istoriją, atverčiamą sluoksnis po sluoksnio. Panašu, jog autorius, derindamas įprastas, „patikrintas“ medžiagas – akmenį, metalą, medį, – be papildomų efektų ir inovatyvių technologijų tik draugiškai kumštelėjo savo kūriniams, o šie spragtelėjo mums.

Kur anksčiau ar vėliau atsiras šios skulptūros, kai laikas, erdvė, tavo ranka bei akis jas tinkamai apskabys?

Mano kieme (kvatoja).

Kieme? Ar todėl, kad esi kuklus? Ar traktuoji kūrinius kaip nebaigtus, lauki progos dar kažką patobulinti? Gal tiesiog nenori terliotis su oficialiais konkursais ir dokumentais, derinimais ir kompromisais, ieškoti progų pastatyti skulptūras mieste. O gal nujauti ten jas prarasiant improvizacijos žavesį, juk tavo mėgstama subtili invazija į landšaftą labiau susijusi su žemės meno projektais.

Taip, kiemas yra mano meninė erdvė, joje įsivaizduoju ir kasdien kuriu savo skulptūras bei objektus. Tai ne tik vieta, bet ir idėjų inkubatorius, kuris nuolat gyvena pats sau ir keičiasi. Kiemo aplinka leidžia kūriniams būti nebaigtiems, neapibrėžtiems. Be ypatingo reikalo tikrai nesidomiu dokumentais ir derinimais, nors anksčiau aistringai dalyvaudavau visuose konkursuose (juokiasi)! Dabar siekiu ne sukurti objektus, o paversti juos dalimi natūralaus kraštovaizdžio, tada leidžiu šiam, jau patobulintam žemės lopinėliui kisti kartu su natūralia aplinka.

Galbūt kaupiu kūrinius ne todėl, jog nenoriu jų atsisakyti, veikiau siekiu juose ir per juos išlaikyti savo „kiemo“ kismo ir eksperimentų prisiminimus. Man kiemas – meno laboratorija, jame susilieja kūriniai, gamta ir kasdieninės gyvenimo patirtys. Tai būsimo meno parko modelis. Tėčio tėviškėje Mačiuliškių kaime yra sodyba. Jos teritorijoje svajoju įkurti skulptūrų parką, vietą, kurioje gerai jaustumeis ir galėtum šiuo pojūčiu nelyg vandeniu oazėje dalintis su kitais.

Gamta yra pats didžiausias cenzorius ir korektorius. Ji nusprendžia, kas išliks, o kas išnyks. Bet koks kūrinys – objektas ar statinys – yra invazija į gamtą, tad mums, menininkams ir nemenininkams, belieka stebėti, kaip jis kinta. Ilgainiui būtent gamta nuima ar prideda, kiek nori, kol pagaliau pasiglemžia viską. Net jeigu niekada apie tokius dalykus nesusimąstome, jos „galia“ egzistuoja, ji atneša pusiausvyrą į mūsų gyvenimą, užgydo visas socialines žaizdas. Ir karo apkasai ilgainiui išsilygina, kapinės išnyksta, išdyla visi kultūriniai „-izmai“… Gamta gali grakščiai ištrinti žmogų iš savojo peizažo.

Kaip gamta veikia tavo kūrybą? Ar pasinaudojai jos redaguojančiu poveikiu, stebėdamas, kaip ji keičia kūrinius?

Mano santykis su virsmo procesais yra nuolatinis dialogas, kuriame aš, menininkas, stengiuosi savęs nepamiršti ir sykiu prisitaikyti prie gamtos krečiamų triukų. Ji – ne tik įkvėpimo šaltinis, bet ir mokytojas, padedantis formuoti mano kūrinius. Tenka kaip kovų meistrui panaudoti tą jėgą kurti ir naikinti, atstatyti pusiausvyrą ir ją suardyti. Kartais stengiuosi sąmoningai „pamiršti“ savo objektus. Tada visi reikalingi ir nereikalingi (juokiasi) gamtos elementai savaime į juos įsiskverbia. Papildomai naudoju natūralius medžiagų sendinimo būdus arba į savo skulptūras įtraukiu organines formas – taip jos sensta greičiau. Šie elementai tarsi suteikia objektams kelias gyvybes: apmiršta viena, gimsta kita, kad numarintų trečią.

Ar susimąstei, koks svarbus yra laukimo momentas tavo kūrybinei estetikai? Spėju, tenka ilgai laukti, kada kūrinys natūraliai susilies su aplinka. Ištirps joje ir tik tuomet taps kultūriniu paradoksu – „nepastebimu“ gamtos grožio akcentu, niuksu paprastam praeiviui, kuris pagauna save bežiūrįs į sieną ar medį ir tik vėliau akies krašteliu pradeda šifruoti meną, suprasti jį kaip kažką… Kažką keisto, neįprasto, netikėto šiai vietai.

Specialiai kultūrinių paradoksų nekuriu. Tačiau minėtas laukimo momentas tampa svarbus, nes leidžia mano darbams susilieti su vadinamuoju gamtos grožiu ir neprimestinai įsiterpti į kasdieninę aplinką. Kadangi daug dėmesio skiriu žemės menui, urbanistinėse erdvėse norėčiau įterpti būtent jį. Jis taptų ne tik vizualiomis kompozicijomis, bet ir nauja gyvasties forma, prisitaikančia prie miesto, tūnančia jame ir gaudančia praeivius (juokiasi). Atrodytų, tarsi jos čia visą laiką buvusios, tiesiog netikėtai išnirusios.

Mano darbai pratęsia mano galvojimą. Štai baigiau vieną, jau imuosi kito, o anas dar vysto mintį (juokiasi garsiai). Svarbu, kad jie žmonėms paliktų nuorodų pa-galvoti, pa-šifruoti ir pa-transformuoti mintyse meną.

Pasvarstykime, kokie tai būtų kūriniai – nelyg partneriai ar bendrapiliečiai? Juk atidavęs darbus miestui, láuk jų apšlifavimo praeivių replikomis, apkramtymo nuomonėmis, žvilgsniais. Statant mieste, žiūrėk, atsiranda postamentas, kažkas pridedama. O natūralioje aplinkoje šie objektai beveik prilygsta pačios gamtos sukurtiems.

Kol kas neapriboju savęs sąvokomis, tiesiog mėgaujuosi stebėdamas gamtos galią. Man patinka matyti, kaip skulptūriniame medyje ar akmenyje tarpsta augalas, paskui jis nyksta, užleidžia vietą kitai materijai. Metalas palaipsniui rūdija, leisdamas akmeniui blykstelėti. Akmuo irsta, palikdamas metalą gyvuoti. O gal abu išliks tūkstantmečius, subrandinę neįtikėtiną rezultatą? Būsimas skulptūrų parkas man yra būtinas – tikiu, jis leis tyrinėti, laukti, pagaliau dirbti (galingai juokiasi). Tai santykis. Galimybė kūryboje rinkti nesurenkamą, derinti nesuderinamą. Skirtingų medžiagų sąveika ir materijos formos žavi, domina ir niekada neatsibosta, ypač kai gamtoje jos jau yra. Aš gi tą kelią stengiuosi pra-tęsti.