Marija Branickytė-Liubomirska (1873–1934), kunigaikščio Zdislavo Liubomirskio žmona, dienoraštį pradėjo rašyti 1914 m. liepą, istorinio kataklizmo akivaizdoje (likus porai dienų iki Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) pradžios). Tai – istorinis lūžis, sukrėtęs lig tol nusistovėjusią pasaulio tvarką, sąlyginai ramų ir aprūpintą didikų gyvenimą.

M. Liubomirska – įtraukianti pasakotoja, smalsi stebėtoja. Štai 1914 m. rugpjūčio 4 d. įrašas: „Šiandien mačiau, kaip gatvėje kareiviai iškinkė arklius iš karietaitės. Mano vežikas, tai matydamas, tarsi stabo ištiktas, pratarė, esą tai jau pabaigos pradžia. Kiekvienam pasaulio pabaiga ateina jo asmeninėje būtyje.“

Dienoraščio autorė publikuoti neplanavo, rašė „dėl vaikų“. Jo puslapiuose esama nemažai nuogirdų bei gandų, tačiau kartu tai ir vertinga medžiaga kasdienybės istorijos tyrimams, atverianti itin įdomų ir spalvingą Raudondvario (Kauno r.) grafų Tiškevičių šeimos paveikslą XX a. antrajame dešimtmetyje.

Marijos Branickytės sesuo Rožė (1881–1953) 1903 m. Varšuvoje ištekėjo už Raudondvario ir Vialos šeimininko Benedikto Jono Tiškevičiaus (1875–1948) (dienoraštyje įvardijamo kaip Bolo). Pora perėmė Raudondvario dvaro valdymą, šeimininkė itin rūpinosi įspūdingos bibliotekos puoselėjimu. 1904 m. jiedu susilaukė įpėdinio – Benedikto Vladislovo Tiškevičiaus (mirė 1956 m. Varšuvoje, Vilanove), M. Liubomirskos dienoraštyje meiliai vadinamo Bisiumi.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. Raudondvario rūmuose įsikūrė vokiečių okupacinės kariuomenės štabo būstinė. Tuo metu štabo spaudos skyriuje tarnavęs vokiečių rašytojas Arnoldas Zweigas (1887–1968) savo romane, lietuvių kalba žinomame kaip „Mindaugas II“, pateikia dvaro rūmų interjerų vaizdą ir su liūdesiu konstatuoja, kad karo metais kultūros paveldo vertybės tėra antraeiliai dalykai.

Akis į akį susidūrę su naikinančia karo galia, Tiškevičių šeimos nariai kiekvienas savaip ieško nusiraminimo: Bolo vyksta į medžiokles Vialoje, pasiduoda medžiotojo azartui, taip pat užsiima labdaringa veikla – prisijungia prie Raudonojo Kryžiaus organizacijos ir rūpinasi ligoniais, sužeistaisiais. Suteikti pagalbą artimui stengiasi ir Marija Liubomirska su seserimi Rože, lankydamos pasiturinčius žmones ir rinkdamos labdarą. Dienoraščio puslapiuose net reiškiamas apmaudas, kad moteris kartais jaučiasi tokia bejėgė ir jos veiklos laukas yra gana ribotas.

Atgauti dvasios ramybę moterims padeda pasjansas, pokalbiai iki išnaktų, netgi spiritizmo seansai prie apskritojo staliuko (prie jų prisijungia ir vyrai). Didelio netikrumo laikais žmogui visuomet rūpi pažvelgti į ateitį, praskleisti paslapties šydą.

Karo nuotaikos paliečia net ir nerūpestingą vaikų gyvenimą. Antai dešimtmetis grafaitis Bisius Tiškevičius, į kompaniją pasiėmęs metais vyresnę Heleną Zamoiskytę, iš Rosės (dabartinės Baltarusios teritorija) išsiruošia namo „vaduoti“ Raudondvario.

Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus, Tiškevičių šeima į Raudondvarį nebegrįžo. Lietuvoje vykdant žemės reformą, dvarui palikta 40 ha žemės. Jame buvo įkurta Lietuvos moterų globos komiteto įsteigta vaikų prieglauda. Galiausiai Antrojo pasaulinio karo metais (1944 m.) vokiečių ypatingosios paskirties pajėgos traukdamosi sudegino rūmus, ir jų mūrai ilgokai apleisti nyko, kol buvo restauruoti sovietmečiu pagal Stefanijos Čerškutės ir Vytauto Jurkšto projektą.

Čia pateikiamos atrinktos ištraukos iš kunigaikštienės Marijos Branickytės-Liubomirskos dienoraščio, tiesiogiai susijusios su Raudondvario grafų Tiškevičių šeima ir jų gyvenimu Pirmojo pasaulinio karo metais.

Vertėja

1914 metai

Penktadienis, liepos 31 d., Varšuva

/…/ Lauko darbai beveik nevyksta. Dėkui Dievui, kad pjūtis jau baigta. Tačiau kas bus toliau?

Šįvakar slepiame sidabrą ir vertingesnius daiktus.
[Mała Wieś, dab. Lenkijos teritorija]

Šeštadienis, rugpjūčio 1 d.

Pavakare nuėjau atsisveikinti su kunigu klebonu. Sukalbėjo poterius sode. Atsisėdome su juo ant suoliuko po sena obelimi ir gan ilgai šnekėjomės… Jo vidinė ramybė perėjo į mano plunksną. „Būti taikoje su Dievu, tarė, atsiduoti jo globai – nesirūpinti kitkuo.“

/…/ O gal Viešpats Dievas dar apsaugos nuo karo?

Sekmadienis, rugpjūčio 2 d.

Karas! Karas! Pasiskoliname dėmėtą „Kurier Poranny“ iš damos prie bufeto ir įsijautusi skaitau apie karo paskelbimą Rusijai per Pourtalésą, vokiečių ambasadorių Peterburge, toliau – apie visuotinę mobilizaciją Prancūzijoje.

Pragariška kelionė iš Grujeco į Varšuvą, nežmoniška kaitra, grūstis ir panikos jausmas. Visi sėdime trečiojoje klasėje, nes nėra kitų vagonų; keletas keleivių garsiai skaito laikraštį, o kiti klausosi. Jaučiama vienybė nelaimėje. /…/

Apie ketvirtą išlipame Frascati gatvėje, nusiprausiame ir be jokių trukdžių su dukromis persikraustome adresu Krakowskie Przedmieście numeris 5, kur Mika Zamoiska mums su Rozi pasiūlė prieglobstį „Viešbutėlyje“.

Pirmadienis, rugpjūčio 3 d., Varšuva

Su mumis dar yra Adasius Zamoiskis – be to, dar Tomkus, profesorius Baderas, Zamoiskių vaikų mokytojas, ir Rozi su Bisiumi. Rozi nerimauja dėl Bolo, kuris pasiliko Lietuvoje; evakuoja iš Kauno benediktines, o našles, našlaičius ir senuosius Raudondvario dvaro gyventojus su konvojumi siunčia į Vialą. Sutvarkęs šiuos ir kitus namų šeimininko įsipareigojimus, žada atvykti pas žmoną.

Trečiadienis, rugpjūčio 5 d.

Dabar tik svarbiausia pergyventi karą, išgyventi. Svarbiausia vaikų sveikata, o pačiai – pergyventi karą oriai. Šiandien čia atvažiavo Edvardo Tiškevičiaus šeima (iš Plužno prie Ostrogo) automobiliu septynis šimtus penkiasdešimt varstų, trys maži vaikai, tris kartus buvo sulaikyti; nepaisant to, žmonos nosytė rūpestingai papudruota, palaidinukė nesusiglamžiusi, ramybė nesutrikdyta. Štai kokios moterys, nė akimirkai nenorinčios paleisti skeptro iš rankų!