„Reikia turėti akmeninę širdį, kad skaitydamas apie mažosios Nelės mirtį nesijuoktum“, – taip garsusis Oscaras Wilde’as sureagavo į emocionalų Charleso Dickenso romaną „Senienų krautuvėlė“ (The Old Curiosity Shop, 1841). Per keletą savaičių pažiūrėjęs du filmus apie vaiko mirtį supratau, kad ši citata padeda paaiškinti, kodėl apsiverkiau tik per vieną iš jų.

Savo dienoraščiuose rašytoja Helena Garner teigia: „Sentimentalumas vis atsigręžia per petį žvilgtelėti, kaip tu į jį reaguoji. O emocijoms visiškai nerūpi, ar jos stebimos.“ Ar būtent sentimentalumas lėmė tai, kad vieno filmo pabaigoje akys net nesudrėko, o po kito – likau sukrėstas?

Kadras iš filmo „Hamnetas“ (rež. Chloé Zhao, 2025)

Chloé Zhao filmas „Hamnetas“ (Hamnet, 2025) – garsaus 2020 m. Maggie O’Farrell romano ekranizacija, pasakojanti, kaip Shakespeare’o sūnaus mirtis paveikė pjesės „Hamletas“ gimimą – žada gausybę ašarų. Vaikų mirtys neabejotinai tragiškos, tačiau pernelyg dažnai pagaudavau save krūptelint nuo įkyrios Maxo Richterio muzikos, ar pašaipiai šyptelint scenose, kuriose „Globe“ teatro žiūrovai kūkčioja. Išėjau neišspaudęs nė ašaros, nors kino salė buvo pilna raudančių, vienas kitą guodžiančių porų. 

Žinojau, kad Tuniso režisierės Kaouther Ben Hania filmas „Hind Radžab balsas“ (The Voice of Hind Rajab, 2025) – detali, faktais paremta juosta apie šešerių metų mergaitės paskutines gyvenimo valandas po apšaudymų Gazoje 2024 m. sausį – bus sunkiai pakeliama. Šįkart, pasirodžius titrams, tįsojau ant grindų, springdamas pykčio ašaromis.

Šioms priešingoms reakcijoms yra akivaizdus paaiškinimas. Hind Radžab buvo reali mergaitė, patekusi į Izraelio gynybos pajėgų puolimą Gazos ruože, o Hamneto mirtis – tolimas praeities įvykis. Tačiau įtariu, kad mano emocinis disonansas kilo dar ir dėl to, kad Zhao stengėsi mane pravirkdyti, o „Hind Radžab balso“ režisierė Ben Hania privertė pamiršti save ir tapti įvykių liudytoju. 

Kadras iš filmo „Hind Radžab balsas“ (rež. Kaouther Ben Hania, 2026)

TRUMPA MENO IR AŠARŲ ISTORIJA 

Kaip turėtume reaguoti į tokias manipuliacijas? Dramos istorijoje verkimas vertinamas dviprasmiškai. Tragedijos tendencija iššaukti ir „išvalyti“ emocijas pirmą kartą aprašyta Aristotelio kūrinyje „Poetika“, kuriame jis analizuoja dramos galią Atėnuose V a. pr. m. e. Aristotelis teigė, kad tokios pjesės kaip „Edipo karalius“ suteikia žiūrovams katarsį – kolektyvinį jausmų sukilimą ir jų išvalymą.

Literatūroje verkimas nėra dažnai aptariamas, nors kultūros istorikas Tomas Lutzas šiam reiškiniui paskyrė knygą „Verksmas: natūrali ir kultūrinė ašarų istorija“ (Crying: The Natural and Cultural History of Tears, 1999). Joje pateikiamas toks verkimo apibrėžimas: „mąstymą pranokstantis jausmų perteklius“, kuris sukuria „gestų ir ašarų kalbą“. 

XVIII a. pabaigoje iškilo „jautrumo“ kultas, kuris į šalį nustūmė tradicines emocinio susivaldymo ir „proto“ sampratas. Rašytojai ir visuomenės veikėjai teikė pirmenybę emocijų bei jausmų raiškai. Tai puikiai iliustruoja pradėti leisti šias temas aptariantys romanai, pavyzdžiui, Henry’io Mackenzie’aus „Jausmingasis vyras“ (Man of Feeling, 1771). Tokie kūriniai anksčiau nederamais laikytus viešus silpnumo ir jausmų demonstravimus pavertė madingais.

Tačiau maždaug tuo pačiu metu prancūzų filosofas Denisas Diderot suabejojo idėja, kad menas, siekdamas sukelti emocijas, turi pats jas išreikšti, ir suformulavo aktoriaus paradoksą (šypsotis verkiant arba verkti šypsantis). Ši mintis plačiai aprašyta romėnų poeto Horacijaus poemoje „Ars Poetica“, kurioje teigiama: „Jei nori, kad aš verkčiau, pirmiausia pats turi jausti sielvartą.“

Ši diskusija iškelia ir lyčių klausimą. Ar demonstruodamas savo atsparumą ašaroms aš tiesiog prisidedu prie globėjiškos melodramos menkinimo tradicijos? Tokie terminai, kaip „verkšlenimai“, „verksniai“ ar „moteriškas filmas“, išduoda panieką emocijai ir rizikuoja nuvertinti garsių režisierių kino šedevrus, pavyzdžiui, Douglaso Sirko „Gyvenimo imitacija“ (Imitation of Life, 1959) ar George’o Cukoro „Gimė žvaigždė“ (A Star Is Born, 1954).

Tačiau galbūt atsakymas paprastesnis: ar tiesioginis emocijos vaizdavimas, siekiant ją sukelti, iš tiesų neatstumia? Stebint, kaip Jessie Buckley ir Paulas Mescalis „Hamnete“ pasiduoda savo sielvartui, mano paties jausmai tapo tarsi nebereikalingi. Tai privertė ilgėtis vokiečių dramaturgo Bertolto Brechto pasipriešinimo tam, ką jis vadino Holivudo „narkotikų pramone“. Mąstydamas apie savo atsparumą „Hamnetui“, prisiminiau režisieriaus Peterio Hallo pastabą, išsakytą 2000 m. paskaitose „Demaskuotas“ (Exposed by the Mask): „Jei norite pravirkdyti publiką, nerodykite verkiančio vaiko – pristatykite tokį, kuris bando neverkti.“

Ši įžvalga paaiškina filmo „Hind Radžab balsas“ jėgą. Pagrindinė herojė drąsiai susiduria su bauginančiomis aplinkybėmis. Filme taktiškai vengiama tiesiogiai vaizduoti jos padėtį. Kai Hind kalba, žvelgiame į tuščią ekraną, kur neapdorotas audioįrašas patiriamas tiesiog kaip garso bangos. Pasirinkimas atsisakyti rodyti vaizdą atsakomybę perkelia žiūrovui – verčia jį patį analizuoti savo emocinį atsaką.

Po šio trauminio šoko mes atkreipiame dėmesį į sustingusius „gelbėtojus“, kurie kruopščiai stengiasi koordinuoti aštuonių minučių kelionę greitosios pagalbos automobiliu į kovos zoną. Jų reakcijos – pyktis ir sielvartas – bei bandymas išlaikyti šaltą protą valdo ir skaldo mūsų jausmus. Prabangos verkti jie neturi – pernelyg užsiėmę bandydami išgelbėti gyvybę. Mes verkiame už juos.

Poetas Johnas Keatsas teigė, kad „nekenčiame poezijos, kuri pernelyg akivaizdžiai siekia paveikti.“ Šie du filmai neabejotinai turi ketinimų mūsų atžvilgiu; ir taip, kai išsiverkiame, jaučiamės geriau. Tačiau „Hind Radžab balsas“ kviečia susikaupti ir atidžiai žiūrėti – kartais ašarų nepakanka.

Kadras iš filmo „Hind Radžab balsas“ (rež. Kaouther Ben Hania, 2026)

APIE AUTORIŲ

Steve’as Watersas – dramaturgas, dramaturgijos profesorius Rytų Anglijos universitete, dirbantis teatro, radijo ir kino srityse, aktyviai dalyvaujantis naujos dramaturgijos scenoje ir meno politikos formavime. Jis apibūdinamas kaip „vienas iš labiausiai pripažintų Jungtinės Karalystės politinių dramaturgų“. Parašė klimatui skirtą diptichą „Atsargumo planas“ (The Contingency Plan), mono spektaklį „Pažeidžiamoje vietoje“ (In a Vulnerable Place). Taip pat bendradarbiaudamas su gamtos rezervatais Wicken Fen ir Strumpshaw Fen parengė projektą „Šiaudų giesmė: gamtos išsaugojimo dramatizavimas“ (The Song of the Reeds: Dramatising Conservation).

Iš anglų kalbos vertė Silvija Butkutė