Nors ši žemė nešiojo ir tebenešioja daugybę animacijos genijų, pavyzdžiui, René Laloux, Satoshi Kon ar Hayao Miyazakį, o žiūrovų akis pasiekė tokie filmai kaip „Persepolis“ (2007, rež. Vincent’as Paronnaud, Marjane’a Satrapi) bei „Valsas su Baširu“ (Vals Im Bashir, 2008, rež. Aris Folmanas), šią kino rūšį vis dar supa neblėstanti asociacija su vaikiškumu. Vis dėlto, animaciją a priori nurašydami kaip nerimtą ir skirtą mažamečiams, suaugusieji pro akis dažnai praleidžia ne vieną nuostabų meno kūrinį arba kokybišką pramogą ekrane.

Pirmuoju atveju – „Mažąją Ameliją“ (Little Amélie or the Character of Rain, 2025, rež. Liane-Cho Han Jin Kuangas, Maïlysa Vallade) ir „Arko“ (Arco, 2025, rež. Ugo Bienvenu), antruoju – „K-pop demonų medžiotojas“ (KPop Demon Hunters, 2025, rež. Chrisas Appelhansas, Maggie’ė Kang). Tai – trys filmai, kuriuos ir galėtų, ir turėtų žiūrėti suaugusieji. Beje, jie idealiai atspindi šiuolaikinėje animacijos (ir ne tik) industrijoje slypinčias įtampas bei priešpriešas. Vienoje pusėje – unikalūs, sąlyginai mažo biudžeto kino pasakojimai, skirti mūsų autentiškumo troškuliui numalšinti, kitoje – lyg algoritmo padiktuotos gigantiško biudžeto istorijos pramogai, neišvengiamiems tęsiniams ir pinigų mašinai pardavinėjant atributiką užkurti.

Trys atsakymai į vieną klausimą

„Mažoji Amelija“ – prancūzų Maïlysos Vallade ir Liane-Cho Han Jin Kuango režisuota autobiografiniu pasakojimu paremta animacija pagal Amélie’os Nothomb romaną, bylojantį apie belgės mergaitės vaikystę Japonijoje. Šis filmas buvo pristatytas Kanų kino festivalio „Specialiųjų seansų“ programoje.

„Arko“ – prancūzų kūrėjo Ugo Bienvenu debiutinis ilgametražis mokslinės fantastikos filmas, kurio centre – iš ateities atkeliavęs berniukas Arko ir mergaitė Iris, bandantys naviguoti klimato kaitos padarinių siaubiamame 2075-ųjų pasaulyje. Savo kelionę jis taip pat pradėjo Kanuose, o vėliau Tarptautiniame Ansi animacinių filmų festivalyje pelnė pagrindinį apdovanojimą.

„K-pop demonų medžiotojos“ – „Sony Pictures Animation“ ir „Netflix“ muzikinis veiksmo filmas apie merginų grupę, kurios narės scenoje yra superžvaigždės, o užkulisiuose – monstrų žudikės. Pirmąkart su juo susidūriau Nidoje, ant Urbo kalno. Kalbu rimtai: užlipęs į papėdėje esantį bokštelį, jo viduje, ant sienos, šalia vaikų instagramo paskyrų, dainų žodžių ir kitų markeriu paliktų keverzonių, perskaičiau tris vardus – Rumi, Mira ir Zoey. Tą patį savaitgalį pirmąkart ir išvydau du „Oskarus“ – už geriausią animacinį filmą bei geriausią dainą – šiemet pelniusį „Netflix“ hitą: visų laikų populiariausią platformos filmą, jau peržiūrėtą daugiau nei 500 mln. kartų ir uždirbusį 24,6 mln. dolerių. Pamačiau jį gerokai anksčiau nei „Kino pavasario“ programoje rodytus „Mažąją Ameliją“ bei „Arko“ – taip pat „Oskarams“ nominuotus, tačiau savo užnugaryje milžiniškos „Netflix“ paramos neturinčius kūrinius.

Visai nenuostabu, kadangi „K-pop demonų medžiotojos“ tapo retu pasauliniu fenomenu, sujungusiu „ant bangos“ esantį muzikos žanrą su įtraukiančia istorija, kokybišku humoru bei galvoje įstringančiais popmuzikos bangeriais – per radiją nuolat leidžiamais hitais, tarp kurių bene svarbiausiu tapo „Soda Pop“, atliekamas Rumi, Miros ir Zojos priešininkų demonų suburtos K-pop grupės. Taip pat teko matyti vaizdo įrašą, kuriame „Žalgirio“ kapitonas Edgaras Ulanovas šią dainą įvardija kaip savo itin mėgstamą. Tai – tiesiog pavyzdys, iliustruojantis čia aptariamo filmo mastą. „K-pop demonų medžiotojos“ įkūnija ir visą per pastaruosius metus išaugusią minėto muzikos stiliaus industriją, ir „Netflix“ dominavimą, ir pramogos žanro įsigalėjimą suaugusiųjų, o kartu – ir vaikų sąmonėje. 

Tiesa, pats filmas iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi dirbtinio intelekto sugeneruotas kūrinys – blizgus, triukšmingas, tikslus. Tarsi robotas, tobulai žinantis, kas šiuo metu veikia. Jis sujungia superžvaigždžių kultūrą, superherojų komandą, animės energiją ir „Netflix“ žiūrimumo algoritmą. Net „K-pop demonų medžiotojų“ kūrimo procesas leidžia įžvelgti industrinį išskaičiavimą: dar vystymo etape filmas buvo performuotas į patrauklesnį platesnei auditorijai bei tinkamesnį šeimai, kadangi turėjo franšizės potencialą. Pirminė jo versija buvo sumanyta tamsesnė, labiau smurtinė.

O štai „Mažoji Amelija“ – pasakojimas apie ankstyvą vaikystę ir netikėtą sąmoningumo „sprogimą“. Link trečiojo gimtadienio tipenančiai mergytei pasaulis dar nėra padalytas į svarbius ir nereikšmingus dalykus. Šokolado skonis ir lietus, mokymasis rašyti savo vardą, svetima kalba ir tapatybės paieškos, pirmasis praradimas – viskas jai gali tapti pasaulio pradžia ir pabaiga. Visi mažajai herojei nutinkantys dalykai paliečia tiek Amelijos, tiek mūsų širdis ir smogia kartais net ašarą spaudžiančia jėga. Filme itin svarbus autentiškas, šiltas bei be galo artimas mergaitės santykis su aukle Nišio-san, sykiu iliustruojantis modernių tėvų tolimą nuo vaikų, nors veiksmas vyksta dar 1969-ųjų Japonijoje.

„Mažojoje Amelijoje“ galime stebėti senosioms pasakoms būdingą naratyvą. Tai ne dezinfekuotas, sterilizuotas „Disney“ pasakų versijas primenantis filmas. Baimė, pavojai ir aštrus humoras – neatsiejami istorijos elementai. Čia nėra nei vilko, nei raganos, tačiau randame tą pačią įtampą: mergaitė patiria aplinką, kurios dar nesupranta, bet kuri jau aktyviai veikia jos asmenybę.

Apskritai, galima pastebėti, kad šiandien animacija dažnai grįžta prie pasakos ne kaip pabėgimo nuo tikrovės, o atvirkščiai – galimybės ją išgyventi „pakeltą kvadratu“: tai nėra dobiliukų rinkimas, nostalgiškas klegesys bei visada laiminga pabaiga. Tai ir pavydas, ir juokas, skendimas ir pirmas gryno oro gurkšnis ar prisiminimai, renkami į stiklainį, dar nežinant, kad didžioji dalis jų neišgyvens.

„Arko“, pasižymintis miyazakišku piešimo bei pasakojimo stiliumi, tą patį daro su ateitimi ir klimato kaita. Nors čia 2075-ųjų pasaulis nėra visiškai sugriautas, jis jau paženklintas gamtos kataklizmų, technologijų įsikišimo, žmonių susvetimėjimo bei suaugusiųjų atsitraukimo iš vaikų gyvenimo. Dešimtmetė Iris sutinka iš tolimos ateities atkeliavusį berniuką vaivorykštės kostiumu, negalintį grįžti namo. Nors scenarijus ne itin inovatyvus, po familiariu pasakojimu slypi labai šiuolaikiškas klausimas: kokius vaikus užaugina tikrovė, kurioje suaugusieji nebepajėgia garantuoti jų ateities, o tėvų pareigas – nuo maisto ruošimo ar pasakų skaitymo iki gyvybių gelbėjimo – perima robotai?

Režisierius ir scenarijaus autorius U. Bienvenu čia renkasi viltį ir šviesą, ekrane spindinčią visomis spektro spalvomis. Tai – ne tik moralas apie klimato kaitą, kurios krypties jau nebegalime pakeisti. Mano manymu, tai yra pasakojimas apie atsakomybės ir ryšio svarbą. Tiek su žmonėmis, tiek su gamta – juk tik santykio kūrimas gimdo rūpestį, galintį virsti veiksmu.

Įdomu tai, kad vaikai filme net nepaveldi pasaulio, kuriame gyvena, – jie tiesiog bando jame susigaudyti ir susiorientuoti. Rasti būdą grįžti ten, kur saugu: namo. Lyg pavėlavę į autobusą, jie svarsto, kaip dabar keliauti. Kai suaugusieji jau nuvažiavo, miškas dega, o Arko vis dar nerado pamesto deimanto, leisiančio jam grįžti atgal į ateitį. Visa tai – dar viena svarbi šiuolaikinės animacijos tema: vaikai vis dažniau mokosi ne tik būti drąsūs ar nepriklausomi, bet ir gyventi tarp savo gimdytojų klaidų.

Atpažįstamos tarpinės būsenos

Čia aptariamus filmus jungia tapatybės bei paklydimo moderniame pasaulyje temos. Amelija balansuoja tarp Belgijos ir Japonijos – savo šeimos kilmės ir vietos, kuri jai tampa pirmąja pažįstama realybe. Arko yra tiesiogine šio žodžio prasme pasimetęs laike, o Iris ieško savęs, naviguodama tarp technologinės globos, stichijų niokojamos aplinkos ir žmogiško artumo ilgesio. Rumi iš „K-pop demonų medžiotojų“ žongliruoja idealios draugės ir atlikėjos vaidmenimis, slėpdama demoniškąją savo pusę. Visi šie veikėjai nėra „plokšti“ ir gyvena tarpinėse būsenose, o tai – viena iš priežasčių, kodėl jie tampa artimi šiuolaikiniam žiūrovui, tiek vaikui, tiek suaugusiajam. Juk ir mūsų tapatybės vis rečiau būna vienalytės: jos mišrios, veikiamos technologijų, siekio pritapti, nerimo dėl ateities ir po savęs paliekamų prisiminimų.

Kalbant apie atmintį ir svarstant, kurį iš šių trijų animacijos kūrinių ateityje prisiminsime geriausiai, intelektualios publikos klaida būtų iškart nurašyti „K-pop demonų medžiotojas“ vien dėl projekto sėkmės. Nors ji ir buvo apskaičiuota, filmas sukonstruotas kokybiškai – jis pulsuoja energija ir įtraukia į pasakojimą, žavi niūniavimo potencialą turinčiomis dainomis, laiku priverčia šyptelti, o protarpiais – ima griežti emociniu smuiku. Jis geba išlaikyti dėmesį dinamišku ritmu, bet muzikoje nugula ir gilesnė potekstė – gėdos ir slepiamos tapatybės, viešumo ir privatumo, įvaizdžio ir tikrumo temos.

Kartu „K-pop demonų medžiotojos“ atlieka dar vieną svarbią funkciją: jau suaugusiems žiūrovams, vaikams ir paaugliams, gyvenantiems tiktokų, algoritmų bei nuolatinės stimuliacijos aplinkoje, šis filmas pasiūlo ilgesnę kino patirtį. Net jei ji įpakuota į popmuzikos fejerverko popierėlį, vis tiek reikalauja sekti veikėjus ir bandyti suprasti jų konfliktus. Kartais kelias į nekomercinį kiną, pavyzdžiui, į jau minėtus mažo biudžeto filmus, gali prasidėti nuo tobulai nugludintos popsūchos.

Atsakomybė žiūrėti ir neatsitraukti

Visgi eteryje sklandantį klausimą būtina užfiksuoti: ar sėkmei užprogramuotas filmas, specialiai taikantis į tendencijas, mažiau vertingas už žiūrovams nepataikaujančius?

„K-pop demonų medžiotojų“ neįmanoma nevertinti kaip vartotojiškos kultūros produkto: jau patvirtintas jo tęsinys, kino teatruose vyksta specialūs sing-along (dainavimo drauge) seansai, o šių metų „Baltic Comic Con“ jo atributikos mystery gift box (paslaptinga dovanų dėžutė) buvo pardavinėjama už 50 eurų – mačiau vienos bičiulės instagramo istorijoje.

Natūralu, kad filmų kūrėjai nori uždirbti, tačiau tobulos „Frankenšteino pabaisos“ surankiojimas iš skirtingų kūno dalių vis tiek verčia kilstelėti antakį ir pripažinti faktą – kitaip ir negalėjo būti. Ką turiu omenyje? Tai, kad „K-pop demonų medžiotojos“ taps hitu, buvo akivaizdu dar prieš joms pasirodant. O kai kitaip būti negali, tampa nebeįdomu. Predestinacija nepalieka vietos žmogiškumo faktoriui – kai viskas aišku, kaip ir filmuose, akstinas žiūrėti dingsta. Kai tapatybė vienalytė, vienos plokštumos tiesiog per maža, kad nuo jos galėtumei tvirtai atsispirti. Toks į komercinę sėkmę orientuotas planavimas verčia kino kūrėjus paminti savo principus, užleidžiant vietą sėkmei, prodiuserių užgaidoms bei norui išmelžti daugiau finansinės naudos. Ko gero, viskam turi būti ribos.

Tai ypač svarbu kalbant apie šiuolaikines animacijos tendencijas – ką žiūri bei vertina suaugusieji ir vaikai, kritikai ir apžvalgininkai. Pastaruosius dvidešimt metų atrodė, kad animacijos pasaulis sukasi aplink didžiąsias studijas, nustatančias tiek kokybės, tiek emocinio pasakojimo, tiek finansinės sėkmės standartą. Neseniai ši sistema buvo decentralizuota „Potvynio“ (Flow, 2024), kai latvių režisieriaus Ginto Zilbalodžio kūrinys be dialogų, pastatytas turint minimalų biudžetą ir naudojant atvirojo kodo programinę įrangą „Blender“, laimėjo „Oskarą“ už geriausią animacinį filmą, įveikęs didžiųjų studijų konkurentus. Dar svarbiau, kad tai nebuvo vien apdovanojimų burbulo atvejis – „Potvynis“ tapo tarptautiniu reiškiniu. Jo pajamos jau siekia daugiau nei 50 mln. eurų, o apie šios istorijos įkvėptą pasaulinį juodų kačių įsikatinimą turbūt girdėjo daugelis.

Atsakyti, kas lėmė jo sėkmę ir kodėl „Mažoji Amelija“ su „Arko“ nepakartojo šio fenomeno, sudėtinga. Gal esminį vaidmenį atliko „Potvynyje“ esantys gyvūnėliai. Gal jo reklaminė kampanija buvo įspūdingesnė. Arba žmonės tiesiog mėgsta pasakojimus apie varžybas, kuriose triumfuoja ne favoritai.

Svarstyti ir bandyti atsakyti į šiuos klausimus – profesionalų atsakomybė. Tačiau tuo pat metu ant visų likusiųjų suaugusiųjų pečių krenta našta paprasčiausiai… domėtis. Animacija šiandien – reikšminga kino ekosistemos dalis, o pašalinti save iš jos pasaulio kažkuria prasme tolygu pasitraukti ir iš vaikų gyvenimo. Visai kaip suaugusieji pasitraukė iš Arko, Iris ar Amelijos kasdienybės.

Todėl, kad įvairiausio amžiaus žiūrovų akis bei ausis pasiektų kokybiška animacija, ją turime žiūrėti patys. Kad kitąkart ant sienos Nidos bokštelyje būtų užrašyta ir „Amelija + Arko + Iris“.

2026-06-14