Kada bananas tampa menu ir kiti šiuolaikinio meno paradoksai
Ornela Ramašauskaitė
Įsivaizduokite tokią sceną: prestižinėje meno mugėje „Art Basel Miami Beach“ prie sienos pilka lipnia juosta priklijuotas bananas. Minia lankytojų fotografuoja, diskutuoja, o kolekcininkai jau išleidę 120 tūkst. dolerių už teisę šį bananą vadinti savu. Staiga priėjęs performansų menininkas Davidas Datuna nuplėšia bananą nuo sienos ir, žiūrėdamas tiesiai į nustebusią publiką, suvalgo.
Istorija nėra išgalvota – ji realiai nutiko 2019-ųjų gruodį, o Maurizio Cattelano „Komikas“ (Comedian, 2019) virto vienu labiausiai aptarinėjamų darbų. Jį pardavusi galerija ramino pirkėjus: jie įsigijo ne konkretų bananą, o idėją ir sertifikatą su instrukcijomis, kaip bananą „įrengti“. Bananas kas kelios dienos gali būti pakeistas į naują.
Šis atvejis puikiai iliustruoja fundamentalius klausimus apie šiuolaikinio meno vertę: kas iš tiesų sudaro meno kūrinį – fizinis objektas ar idėja? Kur jo vertė? Ir galbūt svarbiausias – kas sprendžia, kad kas nors yra (ar nėra) menas?

Marcelis Duchamp’as Fontanas, 2017. Ready-made kūrinys, pasirašytas R. Mutt. Alfredo Stieglitzo nuotrauka, publikuojama pagal viešosios srities (PD) licenciją
VERTĖS TRANSFORMACIJOS: NUO ŠIUKŠLIŲ IKI AUKSO
Cattelano bananas nėra vienintelis ar net labiausiai šokiruojantis pavyzdys meno istorijoje. 1917 m. kilo didesnis skandalas, kai Marcelis Duchamp’as parodoje bandė eksponuoti paprastą pisuarą, pavadintą „Fontanu“ (Fountain, 1917). Nors tuomet kūrinys buvo pašalintas iš parodos, šiandien jis laikomas vienu svarbiausių XX a. meno kūrinių. 2004 m. 500 meno ekspertų jį išrinko įtakingiausiu modernaus meno kūriniu, aplenkusiu net Pablo Picasso darbus.
Duchamp’o „Fontanas“ atvėrė duris visiškai naujam požiūriui į meną. Jo įvestas ready-made konceptas, kai kasdieniai objektai perkeliami į meno kontekstą, tapo vienu svarbiausiu šiuolaikinio meno principų. Šiandien originalus „Fontanas“ įvertintas milijonais, nors fiziškai jis tebėra tas pats masiškai gaminamas santechnikos įrenginys.
KAI MENAS SAVE NAIKINA
2018 m. Londono „Sotheby’s“ aukcione įvyko precedento neturintis įvykis. Garsiojo gatvės menininko Banksy paveikslas „Mergaitė su balionu“ (Girl with Balloon, 2018) ką tik buvo parduotas už 1,4 mln. svarų, kai staiga įsijungė rėmuose paslėptas smulkintuvas. Šokiruota publika stebėjo, kaip brangus kūrinys virsta siauromis juostelėmis.
Tačiau – paradoksalu – pusiau sunaikintas kūrinys tapo dar vertingesnis. Pervadintas į „Meilė šiukšliadėžėje“ (Love is in the Bin, 2021), 2021 m. jis buvo parduotas už 18,5 mln. svarų. Kodėl? Nes dabar jis buvo ne „tik“ paveikslas, bet ir istorinis įvykis, performansas, konceptualus gestas, kritikuojantis pačią meno rinką bei jos verčių sistemą.
NEMATERIALUSIS MENAS IR JO VERTĖ
Dar labiau situaciją komplikuoja nematerialaus meno formos. 1958 m. prancūzų menininkas Yvesas Kleinas surengė parodą „Tuštuma“ (Le Vide) – eksponavo visiškai tuščią galeriją. Žmonės stovėjo eilėse, kad į ją patektų. Vėliau Kleinas ėmė pardavinėti „nematerialaus jautrumo zonas“ už gryną auksą, išduodamas pirkėjams sertifikatus, kuriuos šie turėdavo sudeginti, kad gautų „tikrą“ nematerialų meno kūrinį.
Šiandien ši tradicija tęsiasi ir skaitmeniniame pasaulyje. 2021 m. Mike’as Winkelmannas, arba Beeple, pardavė savo skaitmeninį koliažą „Kiekviena diena: pirmosios 5000 dienų“ (Everydays: The First 5000 Days, 2021 (kūrinio užbaigimo data)“ už 69 mln. dolerių kaip NFT. Pirkėjas negavo jokio fizinio objekto – tik skaitmeninį failą ir blokų grandinės įrašą, patvirtinantį jo autentiškumą.
LIETUVIŠKI PARADOKSAI
Lietuvos meno scenoje taip pat esama pavyzdžių, kai meno vertė atsiskiria nuo tradicinio grožio ar meistriškumo suvokimo. Prisiminkime Žilvino Kempino instaliacijas, dažnai sukurtas iš kasdienių, „nevertingų“ daiktų. Jo kūrinys „Tūba“ (Tube, 2008) buvo pristatytas Venecijos bienalėje ir tapo reikšmingas Lietuvos meno scenoje, nors sukurtas iš paprastų, rastų objektų.
Nomedos ir Gedimino Urbonų projektai, tokie kaip „Villa Lituania“ (2007), apskritai neturi tradicine prasme suvokiamo fizinio pavidalo – jų vertė atsiskleidžia per socialines intervencijas, visuomenės įtraukimą ir idėjų sklaidą.
VERTĖS PARADOKSAI ŠIUOLAIKINIAME MENE
Visi šie pavyzdžiai atskleidžia fundamentalų šiuolaikinio meno pokytį: vertė nebėra susijusi su tradiciniais jo kriterijais – grožiu, meistriškumu ar medžiagų brangumu. Ji gali išryškėti per idėją, kontekstą, istoriją ar net skandalą. Cattelano bananas tapo vertingas ne dėl fizinių savybių, bet dėl to, ką simbolizuoja – ironiją, meno rinkos absurdiškumą, vertės reliatyvumą.
Dar įdomiau, kad dabar dažnai tyčia žaidžiama su vertės sąvoka. Kai Ai Weiwei sudaužo 2000 metų senumo Hanų dinastijos vazą arba kai Damienas Hirstas deimantais inkrustuoja kaukolę „Dėl Dievo meilės“ (For the Love of God, 2007) už 50 mln. svarų – jie ne tik kuria meno objektus, bet ir kvestionuoja pačią vertės prigimtį.
Šie menininkai kviečia permąstyti, kas iš tiesų yra vertinga ir kodėl. Jie rodo, kad meno vertė – tik socialinis konstruktas, nuolat kintantis ir priklausomas nuo konteksto, istorijos ir interpretacijos. Galbūt būtent tai ir yra viena svarbiausių šiuolaikinio meno funkcijų – ne kurti grožį, o versti mus permąstyti savo prielaidas apie daiktų vertę, estetiką ir prasmę.

Banksy MEILĖ ŠIUKŠLIADĖŽĖJE, 2018. Friederio Burdos muziejus. © Horsto Lieberio nuotrauka | Dreamstime.com
VERTĖS PARADOKSAI IR ŠIUOLAIKINIO MENO RINKOS MECHANIZMAI
Kas nustato meno kūrinio vertę? Jei paklaustume skirtingų meno pasaulio dalyvių, atsakymai labai skirtųsi. Galeristas tvirtintų, kad tai lemia rinka. Muziejaus kuratorius kalbėtų apie istorinę ir kultūrinę vertę. Kolekcionierius galbūt paminėtų investicinį potencialą. O menininkas? Jis veikiausiai tik gūžtelėtų pečiais.
Tradiciškai manoma, kad svarbiausios estetinės meno savybės – grožis, harmonija, techninis meistriškumas. Tačiau šiuolaikinis menas parodė, kad vertė gali būti kuriama visai kitais būdais. Pažvelkime į pagrindinius veiksnius, šiandien formuojančius meno kūrinio vertę.
MENININKO VARDAS: KADA PARAŠAS
TAMPA AUKSU
2019 m. Jeffo Koonso metalinis „Triušis“ (Rabbit, 1986), buvo parduotas už 91,1 mln. dolerių – tuomet tai buvo rekordinė suma už gyvo menininko darbą. Tiesa, panašių metalinių skulptūrų galima užsisakyti už kelis šimtus dolerių, bet jos neturės vieno esminio elemento – Koonso parašo ir vardo.
Menininko vardas šiuolaikiniame mene veikia tarsi prekės ženklas. D. Hirstas, 2008 m. surengęs savo darbų aukcioną „Grožis mano galvoje amžinai“ (Beautiful Inside My Head Forever), uždirbo 198 mln. svarų – ir tai nutiko likus dienai iki pasaulinės finansų krizės. Hirsto vardas buvo toks stiprus, kad net ekonominis nuosmukis negalėjo jam pakenkti.
ISTORIJA IR PROVENIENCIJA: KAI PRAEITIS KURIA VERTĘ
2017 m. Leonardo da Vinci’o „Salvator Mundi“ sukėlė sensaciją – buvo parduotas už 450,3 mln. dolerių. Tačiau už kainą ne mažiau įdomi ir kūrinio istorija: ilgus metus laikytas prarastu, vėliau pastebėtas tarp senienų už vos 45 svarus, restauruotas ir galiausiai pripažintas da Vinci’o darbu.
Panašiai nutiko ir Vincento van Gogho „Saulėgrąžoms“ (Still Life: Vase with Fifteen Sunflowers, 1888) – 1987 m. jos parduotos už tuomet rekordinę 39,9 mln. dolerių sumą. Paveikslą įsigijo japonų draudimo kompanija „Yasuda“, sukeldama karštą diskusiją apie kultūros paveldo „išpardavimą“. Šiandien ši istorija yra neatsiejama kūrinio vertės dalis.

Damienas Hirstas DĖL DIEVO MEILĖS, 2007.
Aarono Weberio / Flickr.com nuotrauka, publikuojama pagal CC BY 2.0 licenciją
INSTITUCINIS PRIPAŽINIMAS: MUZIEJAUS EFEKTAS
2010 m. Marinos Abramović performansas „Dalyvauja menininkė“ (The Artist is Present, 2010) Niujorko moderniojo meno muziejuje (MoMA) tapo ne tik meniniu įvykiu, bet ir institucinio pripažinimo ženklu, galutinai įtvirtinusiu performanso meną kaip rimtą meno formą. Paskui performanso meno kūrinių kainos rinkoje gerokai išaugo.
Muziejai ir prestižinės galerijos veikia tarsi vertės garantai. Pavyzdžiui, 2019 m. Londono Tate Modern įsigijo lietuvių menininkės Emilijos Škarnulytės videoinstaliaciją – tai ne tik asmeninis autorės pasiekimas, bet ir lietuvių šiuolaikinio meno įvertinimas.
MOKSLINIAI ATRADIMAI: NAUJAS POŽIŪRIS
Į VERTĘ
Naujausių mokslinių tyrimų rezultatai meta iššūkį tradicinėms teorijoms apie meno vertę ir kviečia jas permąstyti. Apklausos parodė, kad žmonių požiūris šiuo klausimu yra daug lankstesnis, nei anksčiau manyta. Tyrimų duomenimis, nėra vieno būtino kriterijaus, pagal kurį objektas būtų laikomas menu, – tai veikiau kelių savybių derinys. Įdomu, kad institucinis pripažinimas, kurį meno pasaulis laiko esminiu, apklausose pasirodė mažiau svarbus nei menininko intencija ar estetinės savybės.
FINANSIALIZACIJA: KAI MENAS TAMPA INVESTICIJA
Šiuolaikinė meno rinka vis labiau primena finansų rinką. Atsiranda naujų instrumentų: meno fondų, meno kūrinių akcijų, NFT. Pavyzdžiui, 2021 m. platforma „Masterworks“ pradėjo siūlyti garsių meno kūrinių „akcijų“ – nusipirkti dalį Banksy ar Basquiat paveikslo už kelis šimtus dolerių.
Tačiau tokia finansializacija kelia ir problemų. Andy Warholas kartą pasakė: „Verslas yra geriausias menas“. Šiandien šie žodžiai skamba pranašiškai. Kūriniai vis dažniau vertinami ne dėl kultūrinės ar estetinės vertės, o dėl investicinio potencialo.
SKAITMENINIS POSŪKIS IR NFT REVOLIUCIJA
Skaitmeninis menas ir NFT technologija sukūrė visiškai naują vertės paradigmą, iš esmės keičiančią tradicinį meno rinkos modelį. 2021 m. kovą Beeple skaitmeninis koliažas „Kiekviena diena: pirmosios 5000 dienų“ buvo parduotas „Christie’s“ aukcione už 69 mln. dolerių – ne tik milžiniška suma, bet ir revoliucinis momentas, žymintis naują meno istorijos etapą. Šis atvejis parodė, kad meno vertė gali egzistuoti visiškai skaitmeninėje erdvėje, be jokios fizinės išraiškos.
NFT technologija išsprendė skaitmeninį meną ilgai kamavusią problemą dėl unikalumo ir autentiškumo. Anksčiau toks kūrinys galėjo būti kopijuojamas be jokio skirtumo tarp originalo ir kopijos. Blokų grandinės technologija pagaliau leido įrodyti skaitmeninio kūrinio kilmę, nuosavybę ir autentiškumą. Tai atvėrė kelią visiškai naujai meno rinkai, kurioje vertė įgyjama ne per fizinį retumą, bet per skaitmeninį unikalumą.
Be to, NFT revoliucija ne tik sukūrė naują rinką, bet ir paskatino atsirasti naujas menines formas. Pavyzdžiui, „Art Blocks“ platforma specializuojasi kurti generatyvinį meną, kai kiekvienas NFT yra unikalus algoritmo kūrinys, sugeneruotas tik įsigijimo momentu. Toks ir kiti panašūs interaktyvūs kūriniai, evoliucionuojantys NFT projektai tapo įmanomi tik dėl šios technologijos.
Lietuvoje šią tendenciją ryškiai iliustruoja menininko Glebo Divovo projektai ir kūryba, kai technologija tampa ne tik įrankiu, bet ir kūrybos bendraautore. Jo darbai, kaip ir kitų skaitmeninio meno pionierių Lietuvoje projektai, rodo, kad skaitmeninis menas nėra tik trumpalaikė mada ar technologinis žaisliukas, bet esminis pokytis suvokiant meno vertę.
Tačiau NFT revoliucija kelia ir naujų klausimų. Kaip vertinti meną, kuris egzistuoja tik kodų ir algoritmų pavidalu? Koks yra santykis tarp skaitmeninio kūrinio vertės ir jo energetinio pėdsako? Ar decentralizuota meno rinka iš tiesų demokratiškesnė, ar tik sukuria naujas hierarchijas? Akivaizdu, kad tai ir technologinis meno pokytis, ir giliai filosofinė permaina, verčianti permąstyti pamatinius meno prigimties, vertės ir prasmės skaitmeniniame amžiuje klausimus.

Olafuras Eliassonas Ledo laikrodis. Milžiniški ledo blokai iš Grenlandijos,
eksponuojami prie Tate Modern, Londonas, 2018. © Esther Barry nuotrauka | Dreamstime.com
ATEITIES HORIZONTAI: KINTANTIS MENO
VERTĖS VEIDAS
Žvelgiant į meno vertės evoliuciją, ryškėja stiprūs pokyčiai, keičiantys ne tik meno vertinimo kriterijus, bet ir patį meno suvokimą. Technologijų ir meno sintezė tapo neišvengiama realybe. 2018 m. Dirbtinio intelekto sukurtas ir „Christie’s“ aukcione už 432,5 tūkst. dolerių parduotas „Edmond’o de Belamy portretas“ tapo ne tik sensacija, bet ir sukėlė filosofinę diskusiją. Kas iš tiesų yra kūrėjas? Iš kur kyla kūrybinis genialumas – iš algoritmo, jo kūrėjų ar mūsų gebėjimo įžvelgti prasmę mašinos sukurtuose vaizduose?
Šiuolaikinis menininkas Refikas Anadolis darbuose didžiulius duomenų kiekius transformuoja į hipnotizuojančias vizualines patirtis. Jo kūryba iliustruoja naują paradigmą, kai menininkas tampa ne tiek kūrėju, kiek choreografu sudėtingam technologijų ir estetikos šokiui. Vertė čia gimsta iš unikalaus žmogaus ir mašinos dialogo, iš gebėjimo atrasti grožį chaose ir prasmę – skaičiuose.
Keičiantis klimatui, keičiasi ne tik meno turinys, bet ir jo vertės suvokimas. Olafuro Eliassono „Ledo laikrodis“ (Ice Watch, 2014) instaliacijos (Grenlandijos ledynų luitai tyliai tirpsta miestų aikštėse) verčia permąstyti ir meno efemeriškumą, ir mūsų santykį su planeta. Lietuvių menininkė E. Škarnulytė darbuose apie antropoceną kuria naują vertės dimensiją – estetinis išgyvenimas neatsiejamas nuo ekologinės sąmonės. Meno vertė čia matuojama gebėjimu jaudinti ar stebinti ir galimybe keisti mūsų mąstymą apie ateitį.
Filosofas Borisas Groysas darbuose aprašo „biopolitinį meną“, kuris atspindi gyvenimą ir aktyviai jį formuoja. Šiuolaikiniai kūriniai vis dažniau tampa socialinių pokyčių katalizatoriumi. Jų vertė matuojama ne tik estetiniu ar finansiniu aspektu, bet ir gebėjimu kurti naujus socialinius ryšius, skatinti dialogą, kvestionuoti nusistovėjusias normas.
Įdomu stebėti, kaip keičiasi muziejų ir galerijų vaidmuo. Tradiciškai buvę vertės arbitrais, šiandien jie privalo tapti lankstesniais, įtraukesniais modeliais. Virtualios parodos, hibridinės patirtys, interaktyvūs projektai – visa tai keičia ir meno pristatymo būdus, ir jo vertės kūrimo mechanizmus. Tate Modern muziejaus sprendimas įsigyti NFT kūrinių rodo, kad net konservatyviausios institucijos pripažįsta būtinybę prisitaikyti prie pokyčių.
Kartu stebime augantį susidomėjimą kolektyvine kūryba ir bendruomeniniais meno projektais. Tai atspindi rimtesnį vertybinį posūkį nuo individualaus genijaus kulto link kolektyvinio kūrybiškumo pripažinimo. Menininkų grupių, tokių kaip „Superflex“ ar „Forensic Architecture“, kuriamų darbų vertė neatsiejama nuo jų socialinio ir politinio poveikio.
Galiausiai, kalbant apie meno vertę XXI amžiuje, negalima ignoruoti posthumanistinės perspektyvos. Kai dirbtinis intelektas kuria meną, o virtualioji realybė – naujas patirčių erdves, tradicinės vertės kategorijos tampa nepakankamos. Filosofė Donna Haraway kalba apie „kiborgo estetiką“ – hibridinę būseną, kai susilieja biologinis ir technologinis kūrybiškumas. Galbūt ateities meno vertė atsispindės per būtent tokius hibridinius junginius, kai žmogiška ir nežmogiška, materialu ir virtualu, individualu ir kolektyviška susipina į naują visumą.
Josephas Beuysas yra pasakęs: „Kiekvienas žmogus yra menininkas.“ Tačiau šiandien galėtume pridurti – menininkas, kurio darbai nebeapsiriboja tradicinėmis medijomis ar vertės sistemomis. Menas tampa vis labiau įtraukus, technologiškas, ekologiškas ir socialiai angažuotas. Jo vertė nebėra vien estetinė ar finansinė – ji transformuojasi į daugialypį fenomeną, atspindintį mūsų laiko kompleksiškumą ir prieštaringumą.
Ateities meno vertė veikiausiai bus dar sunkiau apibrėžiama, dar labiau priklausoma nuo konteksto ir dar giliau įsišaknijusi socialiniuose santykiuose. Tačiau gal būtent šis neapibrėžtumas ir yra meno stiprybė – jo gebėjimas nuolat transformuotis, kvestionuoti nusistovėjusias normas ir kurti naujas prasmes kintančiame pasaulyje.