Norbertas Tukaj – vienas ryškiausių šiuolaikinės Lietuvos architektūros fotografų, kurio darbai nuolat publikuojami tarptautiniuose leidiniuose (tarp jų – „Dezeen“, „Divisare“, „ArchDaily“) ir atpažįstami kaip svarbi Lietuvos architektūros reprezentacijos dalis užsienyje. N. Tukaj fotografija nėra vien pastatų dokumentavimas – tai subtilus vizualinis pasakojimas, skiriantis dėmesio atmosferai, urbanistiniam kontekstui ir žmogaus santykiui su erdve. Kaip iš architekto jis tapo fotografu ir kodėl verčiau ne režisuoja, o išlaukia – rūko, sniego, praeivio ar ypatingai krentančios šviesos?

Stasys Museum Panevėžyje, 2024. „IMPLMNT architects“

Su Norbertu – tiek „Nemuno“ komandos, tiek mano pačios „nominuotu“ geriausiu Lietuvos architektūros metraštininku – susitinkame itin fotogeniškame pastate – Nacionalinėje dailės galerijoje. „Vis dar sukuosi fotografijos ir architektūros srityse, žmonių portretai kol kas nedomina, – pradeda menininkas, kai sėdame prie staliuko galerijos kavinėje ir tradiciškai paklausiu, kas naujo. – Ratas sukasi, yra ką veikti. Vilnius, Lietuva – puiki vieta jau vien dėl tarptautinių architektūros biurų sinergijos. Kitose Baltijos šalyse to nėra.“ Norbertas kalba ramiai, užtikrintai, tiksliai – manevruodamas tarp savo veiklos refleksijų ir platesnio konteksto apžvalgos.

Šiandien architektų biurai puikiai jį žino ir lengvai patiki įamžinti savo darbus. Be to, vis dažniau pasitaiko, kad jį samdo pastatus valdantys verslai, ne siekiantys didėjančių masinės gamybos apimčių, o kuriantys pridėtinę vertę. „Tokios įmonės nori geresnio vizualo, produkto – tad aš imuosi jį sukurti, – paaiškina. – Situacija pasikeitė po pandemijos. Su Kauno nekilnojamojo turto vystytojais esame pastebėję, kad vidutinio segmento klasė peraugo į aukštesnę: pasiūla orientuota arba į ekonominį, arba į išrankų vartotoją. Daugėja ne tik prabangos, bet ir estetikos. Susiformavo niša dirbti vien prie rekonstrukcijų arčiau miesto centro, anksčiau to vengta. Prekybos kompleksai, parduotuvės atsinaujina, jų kartelė kyla. O gerėjanti aplinka lavina estetinį pojūtį, formuoja žmogaus lūkesčius gyvenamajai erdvei.“

VU bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC) Vilniuje, 2015 „Paleko architektų studija“

DŽIAUGSMINGIAUSIAS PROCESAS

Pagal išsilavinimą N. Tukaj – architektas. Kurį laiką juo ir dirbo, o dabar projektuoja nebent savo asmeninėms reikmėms. Smalsauju, ar nepasiilgsta šios praktikos. „Esu toje pačioje srityje, tik vaidmuo pasikeitė, – patikslina. – Architektas dalyvauja visose stadijose, o aš prisijungiu pačiame geriausiame – realizacijos – etape, kai visi jau būna susitarę ir džiaugiasi matydami finišą.“

Pašnekovas mintimis grįžta į studijų laikų žygį, 2009-uosius, kai suprato, kad nesiseka fotografuoti, – būtent tai tapo motyvacija išmokti. Netrukus jis pradėjo dokumentuoti „Architektūros fondo“ renginius, vėliau prisidėjo prie „Architektūros gidų“ leidimo. Tuo metu autoriai dažnai patys įamžindavo savo projektus. „Geriausiai sekėsi Audriui Ambrasui, – pamini ir su šypsena priduria: – Bet vėliau jis pats konstatavo, kad man pavyksta geriau.“

Kurį laiką Norbertas dar blaškėsi tarp projektavimo ir fotografavimo, liūd­nai sėdėdamas biure, kai už lango – tinkama šviesa ar, dar apmaudžiau, kildavo rūkas. Architektė Andrė Baldišiūtė vienąkart lyg tarp kitko mestelėjo: „Įsivaizduok, jei galėtum tik fotografuoti?“ Iš pradžių nesureikšminęs šios minties, vėliau apsisprendė: per vienas Kalėdas aplankė beveik visus pažįstamus architektus ir pranešė: nuo šiol jis – fotografas. „Susikūriau sau darbą“, – sako.

Nors užsakymų netrūksta, suprantu, jog pašnekovas neprieštarautų dirbti lėčiau, nei diktuoja vis auganti sparta. Jis apgailestaudamas pastebi, kad gyvų susitikimų prieš fotografuojant objektus – žymiai mažiau. „Anksčiau buvo daugiau tarpinių pokalbių, laiko pasidalinti matymu. Labai daug patirties duoda tai, kai pats architektas nusako, kaip regi tūrį, proporcijas.“ Dėl spartėjančio tempo, bet kartu ir pasitikėjimo, užsakovai vis rečiau kišasi į dokumentavimo procesą, N. Tukaj žvilgsnį priimdami kaip jo autorinę interpretaciją.

„Beje, esu pastebėjęs, kad autoriai dažnai vengia nuotraukose parodyti statinio kontekstą, kuris kartais neestetiškas, ir praeivius ar žmones, leidžiančius laiką prie pastato. Nežinau, kodėl taip yra. Užsienyje architektai žymiai palankiau priima tokią nerežisuotą estetiką“, – gūžteli pečiais.

Namas Žvėryne, Vilniuje, 2024. „Inblum architektai“

ORO INTUICIJA

Laikas – itin svarbus parametras tiek architektūroje, tiek fotografijoje. „Architektui norisi įamžinti pačią pradžią, kol pastatas dar „švarus“, neaplipęs daiktais, nesusidėvėjęs, atspindi pirminę autoriaus viziją. Ir jau tada jį paleisti gyventi savo gyvenimą.“

Bet prieš tai N. Tukaj darbe daug laukimo – kol pasirodys tinkama šviesa, rūkas ar judesys. Iki šio pokalbio nebuvau susimąsčiusi, koks svarbus gali būti… oras. „Rūką labai sunku pagauti. Su sniegu – vis sudėtingiau dėl klimato kaitos. Pastebėjau, kad žiemos nuotraukoms tinkamiausias metas – vasaris. Tada pradeda giedrėti dangus, mažiau tamsos, debesų.“ Itin svarbi saulės šviesa – ji pastato tūriui suteikia erdvumo, atskiria plokštumas. „Jau turiu patirties iš anksto nuspėti, koks laikas man reikalingas, o tada, susidaręs planą, laukiu tinkamo oro ir skubu įamžinti.“

Prieš pat mūsų pokalbį darsyk peržvelgus N. Tukaj darbus, mano stereo­tipų tinkle šmėkšteli mintis: „Gražiau nei realybėje.“ Kai persakau tai pašnekovui, jis atremia: „Tai, kad išlaukiau akimirkos, kai erdvė atrodė įspūdingai, nereiškia, jog tai netikra. Jei parinksi žmogui tam tikrą apšvietimą ar drabužius, jis gali atrodyti efektingai, kitaip, bet tuo metu, fotografuojant, jis būtent toks ir buvo.“

Norbertas paaiškina, kad kartelę iškėlė aukštai ir todėl, jog nori atkreipti platesnės auditorijos dėmesį į Lietuvos architektūrą. O tai padaryti jam pavyksta: „Esu pastebėjęs, kad itin dažnai įvairiose šalyse žvilgsnį patraukia mano fotografijose įamžinta architektūra gamtoje. Taip pat didesni visuomeniniai pastatai ar viešosios erdvės su žmonėmis.“ Jį itin pradžiugina, kai nuotraukos pasiekia Japoniją, Australiją ar kaip architektūros pavyzdžiai pasitelkiamos akademiniuose darbuose Danijoje, Anglijoje, JAV, kitose šalyse.

N. Tukaj estetika – stilistiškai išgryninta, skrupulinga, bet kartu – gyva, kvėpuojanti. „Mielai dokumentuoju vaizdus nerežisuodamas, – akys net sužiba. – Kai fotografavau Vilniaus mokyklas, vykdavau pamokų metu ir prašiau tiesiog nekreipti į mane dėmesio. Norėčiau dažniau taip dirbti, bet Lietuvoje vis dar norima sterilumo, visų kintamųjų kontrolės. Užsienyje to pasitaiko rečiau. Tikiu, kad vieną dieną šito „atsikąsime“ ir priimsime įprastą buitį fotografijoje.“

Poilsio apartamentai Viešnagė, Palanga, 2023. Architektas – Donatas Rakauskas

ŽALIAS JAUKUMAS

Norberto požiūris nuosekliai pereina ir į pedagoginę praktiką: Vilniaus dailės akademijoje interjero dizaino studentus jis moko, kaip jausti erdvę. „Daug kalbam apie tą pojūtį – jauku ar nejauku. Jei sunku įvardinti, tai suprojektuoti dar sunkiau.“

Pašnekovo nuomone, jaukumą pasiekti itin padeda žaluma. „Gatvių apželdinimas Vilniuje beprotiškai pakeitė miesto atmosferą, – išskiria. – Tokių pokyčių įtaką pajunta dauguma žmonių. Kasdien. Važiuodamas dviračiu vis tuo gėriuosi.“

N. Tukaj atkreipia dėmesį, jog statant privačius namus apželdinimas dažnai paliekamas paskutiniam žingsniui, o vertėtų pradėti atvirkščiai, kad, baigus įrengimo darbus, nereikėtų gyventi dykynėje. Pašnekovas palygina šiuolaikinius naujų namų kvartalus, kuriuose želdynai dar maži ir menki, su sovietinių daugiabučių kiemais, kur per ilgą laiką spėja suželti kone miškas: „Nevertinat jų nusidėvėjimo ir bendros estetikos, atmosfera vien dėl to yra gera.“

Industrial Street Villa / Vila Pramonės gatvėje, Vilniuje, 2023. „Case Studio for Architecture“

Kalbėdamas apie pastebimai pajaukėjusias vietas, jis mini Panevėžį, kuriame atnaujintos viešosios aikštės, įkurtas „Stasys museum“: „Pagrindinėje miesto aikštėje stebina žmonių skaičius. O savo akimis matyti, kaip vieną vasaros penktadienio pavakarę į Stasio muziejų traukė srautai įvairaus amžiaus žmonių – didžiulis džiugesys.“

Pokalbiui krypstant į pabaigą pasitikslinu, ar Norbertas niekad nesusimąstė savo darbus ir požiūrį išskleisti parodos ar albumo forma. „Buvo kilusi mintis išleisti knygą, – prisipažįsta. – Bet tada pagalvojau: o kam tai būtų įdomu? Kas ją sudarytų, nejaugi pats? Be to, reikėtų sugalvoti konkrečią temą, fotografuoti, filmuoti ir pristatyti parodoje…“

Neatlyžtu – kokią temą Norbertas rinktųsi šiandien? Nustebina, nes atsako nė nemirktelėjęs: „Klimato kaita mieste – tai būtų dokumentika su gilesne teorine dalimi.“ Regis, menininko kryptis – aiški.

Pietinio kiemas Šiauliuose, 2024. „After Party“