Saulės šviesos pluoštas srūva pro nepasiekiamai aukštą, laiko dulkėmis apniauktą palėpės langą. Dairausi Rimanto Dichavičiaus namuose kaip memorialiniame muziejuje, kurį prižiūri pats menininkas, garbaus amžiaus, svetingas ir energingas. Jis juokiasi: „O gal reikėtų tokį įkurti, nelaukiant, kol išeisiu?..“ Dailininkas, fotografas, leidėjas, beveik visų svarbiausių valstybinių premijų laureatas, garbės kryžių ir ordinų kavalierius gyvena šilo pakrašty, prie Antakalnio kapinių, o nuo jo namų, kaip pastebi Rimantas, ir menininkų kalnelis netoli…

Visų kambarių sienos nukabintos paveikslais, norėdamas dar vieno nebeįspraustum. Savi ir bičiulių menininkų kūriniai, fotografijos, žavių merginų aktai, senoji ir šiuolaikinė tapyba, skulptūros, įrėminti dokumentai, išraiškingi akmenys ir brangūs giminės reliktai, menantys šlovingas bajoriškas šaknis. Mano nuostabą keičia susimąstymas su keisto vabisabio priemaiša. Kiek vardų turi liūdesys? Prabėgusių spalvingų dienų atmintis, praradimų sielvartas, mylimųjų netekčių gėla, nykstančio pasaulio melancholija, vystančio žiedo kaip ir jauno kūno laikinumo pajauta, nenumaldomas grožio ilgesys. O grožis čia – kaip priešnuodis žmonijoje tarpstančiam blogiui. Ar ne tai įskaitau kiekvienoje R. Dichavičiaus fotografijoje?

Esate tremtinių vaikas. Dar mažą pipirą jus su tėvais išvežė į Sibirą. Augote skurde, patyrėte badą ir labai anksti netekote šeimos, tačiau išsaugojote šaknis ir talento kibirkštį, užauginusią jus kaip be galo jautrų menininką. Šiek tiek papasakokite apie save.

Grimzelių kaimas, kuriame gimiau, buvo prie pat kelio tarp Kelmės ir Šiaulių. Tėvai turėjo 28 hektarų ūkį. Mano tėvelis kilęs iš bajorų – tikriausiai žemę paveldėjo. Šalia gyveno Gruzdžiai, užauginę mano mamą, kuri per Pirmąjį pasaulinį karą liko našlaitė. Gruzdys buvo daktaras, gydė ir arklius, ir kitus gyvulius, ir žmones. Gruzdžių ir mūsų ūkiai buvo visai šalia: šeimos draugavo, kartu šeimininkaudavo, skolindavosi kuliamąsias vieni iš kitų, drauge į turgų keliaudavom. Mane tarp maišų pasodindavo ir veždavosi į Kelmę, o kartą per mėnesį – į Šiaulius. Taip pirmą kartą pamačiau miestą. Vieną sykį, atsimenu, į teatrą nusivedė. Buvau ketverių, nelabai ką supratau. Dabar vaikai mandri, o tada nebuvo nei radijo, nei televizijos, nei elektros, prie žvakės arba liktarnos gyvenom – tokia mano vaikystė.

Mūsų šeimos likimas išties tragiškas. Gruzdys mirė dar prieš karą, o Gruzdienę, močiutę (kaip aš ją vadinau), išvežė per pirmą vežimą 1941 m. į Altajaus sritį, iš ten ji negrįžo. Buvo solidaus amžiaus, apie 70 metų. Po karo kažkokiu būdu atėjo laiškutis, kad ji esanti Altajuje ir jaučianti, jog nebesusitiksim. Pas Gruzdžius paragavau šiek tiek kultūros: jie turėjo seną drožinėtą bufetą ir pianiną – tokį sudūlėjusį kledarą – vienu pirštu galėjai ką nors pagroti. Buvo ir paveikslų. Štai šitas už jūsų nugaros (rodo) – „Jono Krikštytojo galva“ – iš ten, iš Gruzdžių.

Kas jį išsaugojo? Juk visi buvote išvežti.

O, čia visa istorija. Vaikystėje to paveikslo bijojau. Kartą atėjau pas senelį į kambarį, kur jo kolbos, ten ir tas kūrinys kabojo: žiūriu, paveikslas pajudėjo į mane, pradėjo eiti – taip pasirodė. Klykdamas išbėgau į lauką. Grįžęs iš tremties ar ne 10–15 metų gimtinėje nesirodžiau, bijojau, kad vėl išveš. O kai nuvažiavau, radau ten dieduką pražilusį – tokį Gudmaną. Jo sodyba buvo už 200 metrų nuo mūsų. Užėjau nedrąsiai, nieko nėra, tik diedukas vienas, malkas skaldo. Prisistačiau. „Aaa, Dichavičius… Su tavo tėvo tėvu japonų vainoj dalyvavau. Štarkūs vyrai buvo, tai ne dabar kusbezdžiai vaikšto.“ Padėjau Gudmonui, kuriam, sako, jau buvo 100 metų, malkas suskaldyti ir sunešti. Jo kieme svirnas stovi, viršuj – vištinykas. Sako, vaikeli, užlipk ten, man atrodo, kažko rasi. Užlipau: voratinkliai, vėjas pučia, prilyta, prisnigta, apipuvusios laktos – pagaliai, ant kurių tupėdavo ir kakodavo vištos. 20 metų dergė. Žiūriu, paukščių mėšlo krūvoj kyšo kažkas geometrinės formos, tiesiais kampais. Prakrapščiau – panašu į paveikslą, bet jis nepajudinamai įaugęs į tą krūvą. Paėmiau iš dieduko kirvį ir radinį išsikapojau. Aplipęs šūdais, pelėsiais, bet nesupuvęs. Rėmai sutrūnijo, o jis išliko. Jau buvau baigęs menų mokslus, tad pasitariau su kolegomis restauratoriais. Patarė atmirkyti, lėtai, neilgai, po truputį, kad drėgmė nespėtų įsigerti. Taip aš pats jį nusivaliau, nušluosčiau ir tyčia nerestauruoju – man jis toks brangus. Teta dar pajuokavo: „Matai? Paveikslas tave vijosi ir pasivijo.“

Jūsų giminės kilmė lietuviška, rusiška ar lenkiška?

Lietuviška. Mama puikiai kalbėjo rusiškai, lenkiškai, vokiškai, senelis dar ir lotynų kalbą mokėjo. Pas mus kunigai atvažiuodavo, tai su jais lotyniškai pabendraudavo. Gruzdžiai mums buvo giminės. Gruzdienė ir mano mama buvo Katavičiūtės, pusseserės.

Pokariu Lietuvoje į mokyklą nuėjau tik kartą, rugsėjo pirmąją. Tą pačią naktį mus suėmė. Iš pradžių nuvežė į Šiaulius, užkalė vagoną, atidarė tik po dviejų mėnesių netoli Uralo. Keliai karo išbombarduoti, ėjo ešelonai ir pirmyn, ir atgal. Nuvažiuoja ir stovi kokią savaitę traukinys kažkokioj stoty, nežinia kur. Sargyba išlipti neleidžia, langai užkalti, mes, vaikai, pro mažą plyšiuką žvalgomės – čia miestas ar laukas.

Ką tuos du mėnesius valgėte?

Valgėm, ką turėjom, ką paėmėm – lašinių gabaliuką, duonos. Po savaitės viską subaigėm. O paskui jau maitino: sustoja kur nors stoty – duoda žmychos, įlipa į vagoną: „Kas čia stipresnis? Imk kibirą!“ Stovėdavo tokia „kačialka“, kuri į garvežių aušinimo sistemą prileidžia vandens. Gėrėm tą vandenį ir gaudavom po gabaliuką duonos. Dalis vagono nebenuvažiavo, daug kas mirė. Kareiviai atidarydavo duris: „Lavonų yra? Išneškit!“ Išmeta perone tiesiog ant grindinio. Mes buvome keturiese: mama, tėvelis, aš ir aklas senelis – mamos pusbrolis, Katavičius.

O jūsų brolis, sesuo?

Mano brolis Jonas jau buvo vedęs, atskirai gyveno, tas ir išgelbėjo: jį taip pat norėjo areštuoti, bet išsiimant pasą jam kažkodėl kitaip parašė vieną raidę. Kai stribai atėjo suimti, žiūri: „Čia Dikavičius, ne Dichavičius. Tas pats, ne tas pats? Paskui išsiaiškinsim.“ Jie nuėjo į kitą trobą, o brolis išlipo pro langą, pasikinkė arklį ir išvažiavo nežinoma kryptimi. Taip liko Lietuvoj. Sesuo mirė nuo džiovos, o kitas broliukas Vytukas, būdamas 15 metų, žuvo pirmomis karo dienomis – sviedinio galvutė sprogo jo rankoje. Mes, vaikai, mėtėme ją, mėtėme, o ji nesprogsta. Brolis atsuko tą galvutę ir sudavė peiliuku. Stovėjau už jo nugaros, per petį žiūrėjau. Griuvom aukštielniki: kliuvo ir man, o jam nutraukė ranką ir išplėšė visą krūtinę – mačiau, kaip jo širdis plaka. Pamenu, prašė: „Pakviesk mamą, pakviesk…“ O čia karas, frontas eina, kareiviai važiuoja. Mama išbėgo į plentą. Kažkokia sanitarinė mašina pasitaikė: priėjo vokiečiai, pažiūrėjo: „Schlechte Papiere!“ (blogi popieriai), nieko nebepadarysi, smarkiai nukraujavęs. Brolis iki pat mirties turėjo sąmonę. Atsimenu, klausia, ar be kairės rankos galėsiąs su dešine išpažintį atlikti. Man tada buvo ketveri metai, o įstrigo tas pokalbis, lyg vakar nutikęs. Tėvukas dar bandė jį vežti į Kelmę, bet į vežimą keliant žiūri, kad jau nebekvėpuoja. Aš – jauniausias brolis, o Jonas – vyriausias, tarp mūsų 20 metų skirtumas. Grįžęs iš Sibiro jį susiradau. Pats augino du vaikus ir mane prijungė prie savo šeimos. Jis padėjo man mokslus baigti.

Iš tremties į Lietuvą jus parsivežė teta?

Taip, mano tėvelio pusseserė, Dichavičiūtė. Labai įdomi, energinga moteris, gyvenusi Kelmėj. Pagal pirmą vyrą – Karalaitienė, turėjo dvi duk­ras. Vyresnioji buvo reto grožio. Kai frontas pasislinko ir atėjo rusai, šnekino ją: „Dievuška, dievuška…“ Šioji išsitepdavo veidą purvu, kad į ją nežiūrėtų, skudurais apsivyniodavo, kad neužverstų kokioj kupetoj. Paskui persikėlė į Šiaulius, o šie per karą smarkiai degė, buvo subombarduoti iki pamatų. Miestą vėliau atstatė iš griuvėsių – vieną namą ardė, kad iš jo plytų kitą pastatytų. Todėl tetos šeima buvo pasitraukusi, gyveno Grimzeliuose, mūsų sodyboj. Kai mirė Gruzdžiai, jų ūkį paėmė mano tėvukas globoti, ir už tai mus, „triskart buržujus“, išvežė. Abiejų mūsų sodybų namuos įsikūrė stribynai.

Dar grįžkime į Sibirą. Jus ištrėmė kažkur prie Uralo?

Neprivažiavus Uralo – kur dabar Permės sritis, tada buvo Molotovskaja oblastj. Išsodino mus laukuose, o ten nežinia kokios paskirties du dideli namai, gal dar caro laikų, be langų ir be durų. Juose tilpo keliasdešimt žmonių, visi kiti – lauke, po atviru dangum. Iš ten kokias dvi savaites mus skirstė nežinia kur. Sunkvežimiais vežė vienus į šachtas, kitus – į kolūkius ar prie statybų. Mus keturis iš to punkto nuvežė dar apie 100 kilometrų gilyn į taigą, į Kudymkaro, nemažo miesto, pakraštį. Mama buvo visai išsekusi, nebepaėjo, ją išsivedė ir kas ten žino, kur padėjo. Vėliau gavom raštelį, kad mama mirė. O kitus paliegėlius išmetė tiesiog ant bruko. Mus paėmė rugsėjo pirmą, o į galutinį punktą – Tukačiovą – jau rogėmis nuvežė.

Pamenu, atvykom naktį, barakai perpildyti, nėra kur mūsų dėti. Tai suvarė į tokią pirtelę. Visi pavargę, sušalę, o ten šilta. Kritau ir užmigau. Ryte pabundu, pro mažą langelį krinta šviesa. Šalia kažkas guli, o prieš mane – aklai juoda dėmė. Pabraukiu ją, žiūriu – balta. Kitur juoda. Dar brūkšteliu – vėl balta. Paskui supratau, kad braukau per savo ranką, ant kurios milijonas blusų. Mes tas blusas ir utėles gaudydavom, išsipurtydavom, apsitraiškydavom, senelį taip pat stengėmės apžiūrėti, bet nespėdavom išrinkti – tų gyvių pilna jo žiluose antakiuose. Atsimenu, sėdi jis barako kampe, rankioja ir valgo utėles: „Jos geria mano kraują, aš jį atsiimu.“ Senelis mirė vos atvykus, po poros savaičių. Likom su tėvu dviese. Barakai perpildyti – miegodavom keliom pakopom: ant grindų, ant stalo ir dar tokią lentyną pasidarėm. Iš ryto eina načialnikas tarp gultų ir botagu sau per šlaunį muša: keltis, į darbą! Iš barako žmonės leisgyviai slenka.

Jums tuo metu buvo aštuoneri. Suaugę turėjo dirbti, o jūs?

Mums liepė eiti į mokyklą. Rusų kalbos beveik niekas nemokėjo, o aš kalbėjau pavieniais žodžiais, iš tėvelio pramokęs. Labai greitai įsisavinom tą kalbą. Kai mus atvežė, vietiniai stebėjosi, kas tokie. Vokiečiai? Ne vokiečiai. Bet ir ne rusai. Litovcai. Jeigu ne rusas, vadinasi, fašistas, o tokius reikia mušti. Ir mes, vaikai, mušdavomės, bet po pusmečio susidraugavom. Tikrų rusiukų buvo nedaug, ten gyveno komių permiakai – maža tautelė, o komių taip pat visokių buvo – į šiaurę dar kelios gentys. Sibire žiemą tokie speigai, kad rąstai sproginėdavo nuo šalčio: barakuose tinkt bynkt naktį šaudydavo.

Vieną sykį žiūriu per mokyklos langą: keliu iš miško žmones veda, daugybę, visą virtinę. Kas tokie? Mokytoja ir mes, vaikai, išbėgome pažiūrėti. Nuo speigo į šinelius susisukusius juos pėsčius varė iš Kudymkaro per taigą. Tai buvo rusai, papuolę vokiečių nelaisvėn. Kai juos iš Vokietijos lagerių išvadavo, nepaleido nė vieno, susodino į vagonus ir atvežė mūsų keliais. Jų buvo keli šimtai, reikėjo kažkur apgyvendinti. Mūsų buvo keturi barakai, vieną liepė staigiai atlaisvinti. Jis buvo kaip didžiulė daržinė. Barako centre stovėjo buržuika. Vargšai savo šlapiais, apledijusiais rūbeliais ją apkrovė ir visi sumigo. Atsimenu, naktį pabundam – šviesu kaip dieną, kažkas šaukia, rėkia, liepsnoja tas barakas, žmonės pusnuogiai šoka laukan, į pusnis. Kas sudegė, kas užduso, o tuos, kurie liko gyvi, susodino į roges ir išvežė už šimtų, gal net tūkstančio kilometrų.

Maistas buvo baisus. Duodavo vaikams po 200 gramų duonos, suaugusiems – po 500 ir po kaušą viralo. O ta pachliobka – supuvę kopūstai, dar bryzą dvėselienos įmesdavo. Valgyt nori, bet užuodi ir vemi. Tėvukas mane mokė: „Rupūžoke, tu turi valgyti. Mes jau pasmerkti, bet tu turi išlikti.“ Jis man parodė, kaip nuryti: pasemi iš dubenėlio šaukštą, įkvepi oro, nuryji, iškvepi. Kad neužuostum, ką valgai. Skonis tai joks, bet kvapas gaišenos. Žiurkę kokią išvirdavo, svarbu, kad būtų kalorijų.

Tėvelis tremty pragyveno ketverius metus. Pradžioj trejus metus jokių atlyginimų nebuvo – tiktai pajokas (maisto davinys). Vėliau tremtiniams leisdavo įsigyti butelį šnapso ir pakelį papirosų. Jis buvo negeriantis, nerūkantis, bet pirkdavo ir pasidėdavo, o tie ruseliai tuoj pat viską surūkydavo, išgerdavo ir kitą rytą jau nebeturėdavo. Tėvukas, nupirkęs už rublį, jiems parduodavo už pusantro. Kartą atėjo du vietiniai, vienas butelį gavo, kitam neužteko. Tas įsiutęs parašė skundą, ir mano tėvuką areštavo už spekuliaciją – už butelį degtinės jam davė šešerius metus lagerio. O aš papuoliau į vaikų namus, į koloniją. Tėvui po penkerių metų pritaikė amnestiją ir jis grįžo į tą pačią vietą, niekur kitur jam neleido išvažiuoti. Aš grįžęs tėvynėn dar su juo susirašinėjau. Vėliau gavom laišką, kad mirė. Ten gyvenę lietuviai pranešė mano tetai. Parvažiavau į Lietuvą 1950 m., o tėvelis išėjo 1954 m.

Nežinau, tikit ar netikit sapnais, bet vieną galiu papasakoti. 1952-aisiais įstojau mokytis į Stepo Žuko technikumą. Buvau antrame kurse, vasarą pas brolį nuvažiavau atostogauti, padėjau jam šienauti, tvarkytis. Jis buvo pienininkas. Taigi, sapnuoju, kad einu savo tėviškėj pro kalvę, girdžiu – viduj kažkas bilda. Kas gali būti? Praveriu duris, o ten mano žuvęs brolis Vytukas nuogas, kruvinas bėgioja. Ir ne šiaip laksto, bet sienomis bėga, kraujai tyška. Taip išsigandau! O jis į mane nekreipia dėmesio. Juodos apanglėjusios sienos ir raudonas kraujas. Pamažu duris uždarau. Girdžiu: šlep šlep, šlep šlep – arklys veža karstą. Jokio žmogaus. Galvoju, kas čia dabar? Arkliai labai protingi, jie žino, kur eiti. O šis su visu karstu pro mane nušlepsėjo link Kelmės. Ir aš pabudau. Papasakojau sapną broliui, jo žmonai, bet jie tik ranka numojo: na, žinai, prisapnavai visko… Tą dieną gavome telegramą. Mano tetai Karalaitienei rašė lietuvė, su kuria tremtyje gyvenom vienam kambary. Tą pačią dieną teta pasiuntė telegramą man į dailės mokyklą: „Rimukai, laikykis, nebėra tavo tėvelio – šiąnakt mirė.“ Negalėjau verkti, tik supratau, kad jau amen, nenuvažiuosiu – tūkstančiai kilometrų…

Ar žinote, kur jūsų tėvo kapas?

Kai po daugelio metų – 1969-aisiais – nuvažiavau į Uralą, sutikau tris ten likusius lietuvius. Buvo viena moteris, palaidojusi mano tėvuką. Papasakojo, kaip buvo: jiems pranešė, kad mirė lietuvis ir reikia pasirūpinti jo palaikais. Iš netašytų lentų jie sukalė dėžę, kurią vežimu gabeno į kapines – per taigą 5–6 kilometrus. Ruduo, purvynas, balos. Arklys, nematydamas, kur eina, įkrito į duobę. Išsigando, pašoko, truktelėjo, atsidarė dangtis ir, kaip sakė moteris, mano tėvukas jai įspyrė į nugarą. Šioji persižegnojo, nušoko nuo vežimo ir arklys toliau klampojo vienas, palyda – iš paskos… Nuo ko jis mirė? Nuo kraujoplūdžio: stipriai pašalo, liga komplikavosi ir vieną naktį užduso kraujais. Štai jis man sapne ir papasakojo visą vaizdelį. Toji lietuvė pasakė, kur kapinėse rasti tėvo kapą: ten kryžiukas pastatytas – sudėję du pagaliukus užrašė „DV“. Vladas Dichavičius. Radau. Dilgėlyne apsamanojusį. Sutikau kitą lietuvį, su seserim ten gyvenantį, nes jam, išėjusiam iš lagerio, neleido grįžti namo. Mudu atliejom betono gabaliuką, iškirpau iš blėkos tokią liepsnelę, kryžiuką sukaliau – pastatėm tėvukui paminklą. Stovi jis taigoje po šiai dienai.

Gražiausi jūsų vaikystės metai praslinko siurrealistiniame siaube. Kas padėjo visa tai ištverti? Regis, dar gyvendamas Rusijoje pradėjote domėtis menu, jį atradęs žurnale „Ogoniok“?

Pirmą impulsą gavau pas Gruzdžius pamatęs paveikslus: man jie atrodė sukurti Dievo, tikrai iš Dangaus. Grįžęs į Lietuvą, apsigyvenau Šiauliuose pas tetą. Ji man duodavo 20 kapeikų, ir aš kiekvieną šeštadienį eidavau į kiną: ne tiek filmo pažiūrėti, kiek žurnalų „Ogoniok“, kuriuos rasdavau tame kino teatre, pavartyti. Kiekvienas numeris per 2–3 puslapius pristatydavo kokį nors dailininką: kaip jis gyveno, kūrė, vargo. Nuo pat caro laikų: Nikolajus Jerošenko, „peredvižnikai“, Ilja Repinas, Viktoras Vasnecovas, Sergejus Ivanovas… Reprodukcijos, žinoma, neryškios, bet apie visus juos sužinojau ir galėjau pasakoti beveik atmintinai. Prašydavau tetos iš darbo parnešti kokį švarų lapuką, piešimui dažniausiai naudodavau vyniojamąjį popierių, laikraščio skiautę, kartoną. Atsimenu, parvežė ji vatmano lapą, prašo: „Rimai, darbe darom spektakliuką, nupaišyk mums afišą.“ Man buvo 15 metų, kai pirmąsyk baltą vatmaną pamačiau. Bijojau paliesti – kaip ikoną, kaip šventą daiktą. Nepiešiau ant jo, tik parašiau pašto darbuotojų spektakliui plakatą. Tada dar nedrįsau svajoti, kad būsiu dailininkas. Galvojau, tapsiu šoferiu, Sibire jau buvau nusižiūrėjęs polutorką. Tačiau teta pertarė: „Mėgsti paišyti, gal stok į dailės mokyklą?“ Ji skaitė laikrašty, kad Kaune kaip tik priima. Taigi įstojau į S. Žuko technikumą. Gaudavau stipendiją ir brolis parėmė: atveždavo pieno, kokį sūriuką.

Kaune mane apėmė azartas. Savo kurse buvau vienas geriausių. Iš pradžių dėstė J. Šečkus, paskui perėmė Andrius Valius – man tai buvo aukštasis pilotažas. Vienu kursu aukščiau mokėsi Antanas Dakinevičius, irgi gerai piešė, eidavau apžiūrėti kiekvieną jo liniją, kiekvieną štrichą. Akvarelę dėstė Sofija Valiukaitė-Juknienė, o Liudas Truikys – teatro meną, jis savo paskaitomis mokėjo mus uždegti. Mano diplominis darbas buvo tapytas paveikslas: laiškanešys atneša mylimajai laišką. Realistinis, žodžio „abstrakcija“ nė nebuvau girdėjęs. Apsigynėm diplominius, baigėm, viskas gerai, ir atvažiavo į mūsų mokyklą direktoriaus brolis – Vytautas Valius. Pamenu, išėjom į kiemą prie pelėdų, atsisėdom ant saulutės, šnekamės: Vytautas klausia, kur stosiu, koks tolesnis mano kelias. Žinoma, tapyba! Jis man taip atsargiai prasitarė matęs mano tapybos darbų – neblogai, bet… „Esi puikus piešėjas, – sako, – būtum geras grafikas.“ Nežinojau, kas ta grafika, apie jos technikas niekas neaiškino. Labai nuliūdau, bet pamaniau, jog protingo žmogaus reikia paklausyti. Taip vienas pokalbis pakeitė mano gyvenimą.

Ar dėl to niekada nesigailėjote?

Grafika suteikė tai, ko tapyba nebūtų davusi. Metras ant metro tapytojui – normalu, o grafikui ir 2 kvadratiniai centimetrai jau yra plotas. Tokiame vieno potėpio nepadarytum. Įgijau kruopštumo, kito matymo, gebėjimo suvesti koloritą į juodą ir baltą. Tai irgi menas, savarankiška kalba: ofortas, litografija… Grafika man labai padėjo – atvėrė visai kitą langą į meno pasaulį. Ir aš nesigailiu.

O kada pradėjote fotografuoti?

Antrame kurse papuoliau į etnografinę ekspediciją su profesore Prane Dunduliene Dieveniškių kaime Šalčininkų rajone. Buvome nemaža brigada: muzikantai užrašinėjo liaudies dainas, melodijas, universiteto studentai – papročius, padavimus, legendas. Man kaip dailininkui reikėjo piešti trobas, kryžius, koplytėles, rastus senus daiktus. Buvo kartu toks Rimantas Gučas, jauniausias iš mūsų, gal 16–17 metų, ir jis jau gerai fotografavo. Susidraugavom ir vaikščiodavom kartu, jis man duodavo fotoaparatą pabandyti. Naktį ryškindavom nuotraukas aptemdytoj daržinėj, iš šulinio vandens pasisėmę. Ir aš užsikrėčiau, pajutau, kad čia nepaprastai įdomu, galima kažką kitaip padaryti. Man pasiūlė pirkti aparatą. Sakau, neturiu už ką. Gučas man kažkiek paskolino, dar pats šiek tiek turėjau, buvau kažkokį honorarą gavęs… Grįžęs į Vilnių nusipirkau savo pirmą fotoaparatą – „Zenitą“. Daug metų dirbau kaip koks benamis – kas mane priglaus: tai pas vieną, tai pas kitą, tai redakcijoje, kai jau visi darbus pabaigę. Kai čia atsikėliau, pirmiausia iš rūsio išnešiau visą mėšlą, įsirengiau laboratoriją su raudona šviesa ir dirbau joje 20 metų.

Sovietmečiu tremtiniams ir jų vaikams užsidarydavo daugelis karjeros durų. Ar jums nebuvo kliūčių įstoti į aukštąją mokyklą? Kaip pavyko nuslėpti šį biografijos faktą?

Be abejo, manęs apie tai paklausė. Kai stojau į S. Žuko mokyklą, išlaikiau visus egzaminus gana neblogai, nes daugelis buvo iš kaimo atvažiavę, o aš šiek tiek pats save paruošęs: piešdavau paveikslų kopijas, gerai tai mokėjau. Mandatinė komisija kviesdavo po vieną ir kamantinėjo. Man pranešė, kad egzaminus išlaikiau, o tada paklausė, ar šeimoje ištremtų yra. Sakau, ne, nebuvo. Sėdi jie keliese, vienas staiga pastebi dokumentuose: „Taigi čia Dichovič, Roman. Rusų juk nevežė.“ Sibire, vaikų namuose, man pakeitė vardą ir pavardę, vietoj dokumento davė tokią špargalką, su ja ir įstojau. Tiesa, grįžęs mokiausi Šiaulių vidurinėje mokykloje rusų kalba, buvau ten kaip savas. Taip ir praslydau.

Kada išmokote lietuviškai rašyti, skaityti?

Šiauliuose. Rusų mokykloj jau vyko lietuvių kalbos pamokos – viena valanda per savaitę. Su teta lietuviškai kalbėdavau.

Baigęs Vilniaus dailės institutą dirbote redakcijose?

Kadangi grafikų buvo nedaug, baigėme tik septynetas. Mano diplominis darbas buvo labai gerai įvertintas. Atvažiavo Antanas Drilinga ieškoti dailininkų „Moksleivio“ žurnalui. Matė mano darbo gynimą ir pasirinko mane.

Vadinasi, sukūrėte ne tik „Nemuno“, bet ir „Moksleivio“ dizainą, logotipą?

Taip. Dirbau „Moksleivyje“ penkerius metus. Paskui žurnalui vadovauti atėjo Vytautas Bub­nys. Aš jau buvau užsikrėtęs fotografija. Norėjau vasarą kur nors važiuoti – pafotografuoti, laukais palakstyti, bet kur, kad tik kitaip nei mieste. Redakcijoje užsidirbau šiek tiek kapeikų, honoraras prie honoraro – susitaupiau, dar broliukas padėjo, ir nusipirkau „ČZ“ motociklą už 120 rub­lių. Nuo tada buvau karalius. Benzinas kainavo kapeikas. Atsimenu, paprašiau Bub­nio, kad leistų prailginti atostogas, pažadėjau, kad jei nespėsiu sumaketuoti, atvažiuos draugas, padės. Ne ne, sako, čia yra redakcija, rimtas reikalas, taip negalima. Mes su juo susikirtom, ir išėjau – parašiau pareiškimą ir apžergiau savo motociklą. Buvo gegužės pirmoji: visi važiuoja į paradą, plūsta minios žmonių, o aš pro tas minias šaligatviais prasibroviau ir išvažiavau į Zervynų kaimą. Šieno kupetoj permiegojau, ryte prabundu: pempės klykia, gėlės žydi, šalia kapinės – radau gražų kryžių… O rudenį grįžęs sutikau draugą. Sako, Rimai, čia vienas iš mūsų išėjo darbuotis į CK, yra laisva vieta, ateik. Taip pradėjau dirbti „Minties“ leidykloj. Mano sfera buvo plakatai ir istorinė literatūra. Draugaudamas su istorikais sužinojau daug įdomių ir baisių dalykų. Viena kolegė rodo: žiūrėk, mūsų partiniai aktyvistai mirė visi kaip susitarę – tais pačiais metais, kas čia galėjo būti? O buvo „čist­kos“ – valymai, sušaudymai. Dabar mes viską žinom, o tada pašnibždomis – kažkas sakė, kažkas girdėjo.

Ar skaičiavote, kiek plakatų esate sukūręs?

Daug. Per 120. Atidaviau viską Lietuvos nacionaliniam muziejui: ir plakatus, ir skaidres – 275000. Atvažiavo autobusiukas, jį pakrovėme pilną.

Kada pradėjote fotografuoti moteris ir kodėl nuogas?

Buvau aistringas jaunuolis ir jomis žavėjausi. Moteris man buvo nepasiekiamybė, kaip madona. Prisipažinsiu, pirmą sykį pabučiavęs savo kursiokę Virginiją nugriuvau. Ji man per veidą plaka: „Rimukai, Rimukai! Maniau, kad širdis sustojo…“ Studijų metais piešėme nuogas figūras, gyvas ir gipsines. Buvau labai jautrus, savęs nevertinau: liūdnas, neįdomus, nieko nežinau, nesuprantu, atrodė, kad kiti už mane gabesni, gražesni. Kas čia mane mylės? Atsimenu, eidavau gatve ir spėliodavau: ar šita galėtų mane pamilti? O šita? Ar ta? Kol pereinu prospektą, 100 klaustukų.

Jei buvote toks kuklus, nedrąsus, kaip modelius prisikalbindavote pozuoti?

Jos tikėjo, kad man iš jų meilės nereikia, gal nė nežinau, kas tai yra. Sakydavau: man tu labai graži, kokios dailios tavo kojos, grakštus siluetas. Nė vienos dažytos nefotografavau. Ką gamta davė, tą. Na, ir pataikydavau pasirinkti. Suskaičiavau, kad iš viso turėjau 141 modelį. Ir buvo tik trys neigiami atsakymai.

Įdomu, kad jums rūpi ne tik savo paties darbai, bet aktyviai puoselėjate kitų dailininkų kūrybą. Jūsų parengti meno albumai – ne tik milžiniškas privataus leidėjo darbas, bet ir nemenkos išlaidos: pats finansavote šių leidinių spaudą. Kaip kilo tokia mintis, iš kokių paskatų?

Kai mokiausi dailės mokykloje, girdėjau, kad Vilniuje yra kažkoks dailininkas, kuris pjausto nabašnykus, studijuoja anatomiją ir kaip Leonardas da Vinci paišo raumenis. Antanas Kmieliauskas. Aš su juo susipažinau, susidraugavom, mačiau, kaip jis meistriškai praktikuoja skirtingus žanrus – skulptūrą, tapybą, grafiką, freską. Daug metų bendravom. Vieną sykį susitikom su Antanu pas gydytoją: jis turėjo kažkokių reikalų dėl širdelės, ir man reikėjo. Savo daktariukui pasakoju: taip ir taip, mūsų draugas ką tik savo žmoną palaidojo. Šis pamindžikavo, atsikosėjo ir sako: „Ne jis, o mes – gydytojai – palaidojom.“ Antanas neturėjo už ką. Dabar laidotuvėms reikia kelių tūkstančių. Žmogus, padaręs tiek neįtikėtinai puikių dalykų, negali oriai žmonos išlydėti. Sutikau kitą draugą – Arvydą Každailį; anuomet mokėmės kartu. Kalbamės apie šį bei tą, o jis sako: „Rimai, kažkada pasiūlydavai užsakymų, gal ir dabar koks atliekamas yra? Už šilumą nesusimoku.“ Lietuvos herbo autorius! Aš irgi tų pinigų neturiu per daug, bet kažkaip galus dar suduriu. Uždarbiaudavau, bėgdavau, ėmiausi 15 darbų vienu metu. Na, ir mane tos laidotuvės nutvilkė: baisi neteisybė! Reikia kažką daryti – gelbėti meną, gelbėti žmones. Turėjau žemės. Atsiėmiau ją per 28 teismus. Pasirodo, ji buvo tarp vietinių „verslininkų“ jau išdalinta, ir aš dabar iš jų atiminėjau. Tai jie mane gąsdindavo: išeinu su šuniuku pasivaikščioti, stovi tarp medžių žmogus, man peilį rodo: „Žemės nori? Mes tau čia surasim, už kalniuko.“ Bet vis tiek ją atgavau. Neplanavau arti, akėti – nutariau padovanoti Dailės akademijai. Ir padovanojau. Iš pradžių rektorius nesuprato: „Tai ko tu nori? Ką čia apie tą žemę šneki?“ – „Dovanoju akademijai 100 hektarų ir dar miško. Ten du ūkiai – mano tėvų ir senelių.“ Akademijoj sujudimas, nudžiugo visi. Dovanojau, kad studentai nebadautų, gabiems vaikams stipendijas būtų galima padidinti – tegul važiuoja į Paryžių ar Italiją, kur nori tegul keliauja, semiasi žinių, lai dirba, atsigauna. Mane išbučiavo, ant rankų nešiojo. Nuvažiavome pažiūrėti: „Štai šitie laukai iki pat horizoto, čia viskas jūsų.“ Na gerai, pasidžiaugėm ir grįžom. Praėjo mėnuo, kitas, pusė metų. Skambina man iš akademijos: „Ateik, Rimai, reikia pakalbėti.“ Nuėjau. Girdžiu: „Esame dėkingi, bet daug biurokratijos, popierių visokių. Mes – ne pelno siekianti organizacija. Gražus gestas, bet mums brangiai kainuoja. Čia pašaliniai rūpesčiai. Nereikia.“ Įsiutau… O juodosios jėgos niekad nemiega. Jau kitą dieną jie žinojo, kad žemė ne akademijos – vėl Dichavičiaus. Atvažiavo brigada, keturiese. Užrakino duris, mano Valeriją paliko namo apačioj. Popieriukus atvežė. „Pasirašyk!“ Sakau: „Vyrai, gal jūs juokaujat?“ – „Nepasirašysi, neišeisi.“ Derėjausi su jais daugiau nei valandą. „Mes sumokėsim, gi ne už ačiū.“ Tada kainavo pusantro milijono litų. Mažiausiai. Atsivežė jie pundelį banknotų: „Čia tau už žemę.“ Sakau: „Čia semečkos.“ – „Na, bet semečkos geros – tau iš karto į rankas. O jei ne, tai tu čia nakvosi. O gal ir amžiams užmigsi.“ Po 3–4 valandų šnekų žiūriu, kad tikrai ne juokai: jie keturiese, liudininkų nėra, žmona uždaryta. Pasirašiau.

Visus gautus pinigus paskyriau menui. Kodėl taip yra, kad mūsų didieji talentai negali pragyventi? Maniau, pratrinsiu akis visiems ten viršūnėse. Tą pačią dieną pradėjau daryti sąrašą: dailininkų indėlis į Lietuvos kultūrą, į mūsų laisvę. Juk mums reikalingas ne tik herbas. Savų pinigų reikėjo taip pat – juos nupaišyti, nulipdyti ir nukalti. Visi kariuomenės ženklai, paminklai, vitražai, bažnyčios – viską atkūrė dailininkai, mano profesijos riteriai. Tačiau netrukus iliuzijos baigėsi. Lig tol maniau, kad valdžia – prezidentas, ministras pirmininkas ar koks direktorius – tai patys protingiausi, geresnių nėra…

Iš pradžių sąraše kūrėjų buvo keliasdešimt, vėliau atsirado keli šimtai, o dirbant – dar daugiau. Skambinėjau, ruošiausi, skaičiau, po visas parodas bėgiojau. Aštuonerius metus dirbau be savaitgalių ir be vasarų, važinėjau iš kaimo į kaimą po rajonus: tos skulptūros išsibarsčiusios ir Biržuose, ir Anykščiuose, Utenoj, visur. Paveikslai muziejuose, sudaužyti vitražai bažnyčiose dabar atkurti. Po trejų metų išleidau albumo „Laisvės paženklinti“ pirmą tomą, paskui – antrą, trečią. Buvau pradėjęs ir ketvirtą, tačiau baigėsi pinigėliai ir sveikata.

Kai išėjo pirmoji dalis, pasidariau sąrašą, kam reikia įteikti: premjerui, ministrams, visokioms redakcijoms, dar kažkam. Išnešiojau į visas ministerijas, tiesiai į kabinetus arba perdaviau per sekretores. Nesulaukiau iš jų nė vieno skambučio. Tuometiniam kultūros ministrui asmeniškai ant stalo padėjau: „Štai, ministre, padariau knygą apie dailininkus, kurie atkūrė Lietuvą.“ – „Gerai, ryt poryt pažiūrėsime.“ Parvažiavau išdalinęs, laukiu, gal kas paskambins, tęsim pokalbį, toliau darysim. Tylu. Dieną, kitą, savaitę. Po mėnesio sutinku ministrą parodoj Vilniaus rotušėj, vaikšto rankas už nugaros susidėjęs. Priėjau prie jo: „Laba diena. Gal porą žodžių tarsit apie tą knygą, – sakau, – noriu toliau daryt, įdomi jūsų nuomonė iš šalies, gal pakomentuosit, ką ne taip padariau, gal kažką pamiršau?“ Pažiūrėjo į mane ramiai: „Aš dabar ne darbe, esu paro­doj“… Bet juk ministras ir tualete turėtų likti ministras.

Kitas jūsų pasiaukojimo liudijimas – knyga „Paminklas paminklui“. Trejus metus Užupyje fotografavote senąsias Vilniaus žydų kapines, kurios vėliau buvo skandalingai nušluotos, tiesiog sulygintos su žeme, o supjaustyti antkapiniai akmenys panaudoti kitiems statiniams: Tauro kalno laiptams, Martyno Mažvydo bibliotekai, atraminėms sienelėms Lazdynuose. Įamžinote sunaikintus kapus išleisdamas albumą, svarbų ne tik Lietuvos kultūrai, bet visai pasaulio žydų bendruomenei. Kas paskatino imtis šio projekto?

Nuojauta. Mano išlavinta akis. Pradėjau fotografuoti dėl paminklų grožio: jų ornamentų, šriftų, prilipusių kriauklyčių. Akmenys žavi seniai, nuo kelionės į Kaukazo kalnus. Fotografavau kapus dėl savęs, visais metų laikais, padariau apie 1000 kadrų. Užfiksavau net traktorių, važiuojantį per šitą atminties lauką. Nuotraukos ilgai gulėjo mano archyve, niekam negalėjau parodyti. Per Sąjūdį jas ištraukiau, žydai pamatė – atvažiavo pas mane visa delegacija. Pasiūliau sudėti visą medžiagą į albumą. „Gerai, gerai, tik daryk, tu geriau išmanai.“ Įsigijau gerą skenerį, galingesnį kompiuterį, pasamdžiau pagalbininkų, padėjusių retušuoti, suradau istorikę, kapinių specialistę, kuri surinko medžiagą ir ją aprašė. Žydų bendruomenė apmokėjo spaustuvės išlaidas, už tai atidaviau dalį tiražo, sutarėm, kad tai, ką uždirbsiu pardavęs, būsiąs mano honoraras. Rengdamas šią knygą sugaišau visus metus. Maniau, atsipirks. 300 egzempliorių išdovanojau, o iš manęs įsigijo vos kelis. Jau penkeri metai praėjo, jos tebeguli, niekam nieko nereikia. Nė viena valdžia nenupirko nė vienos knygos. Apmaudu, kad žvelgdami į plazdančias vėliavas, prie kurių prisegtos gražios sakralinės idėjos, užsimirštame, jog gyvenimas viską koreguoja pagal savo dėsnius. Šiandien, praėjus penkeriems metams ir vadovaujantis tais dėsniais, likusį albumo „Paminklas paminklui“ tiražą teks su liūdesiu vežti į Grigiškių popieriaus fabriką. Buvo kilęs noras surinkti visų mano išleistų knygų likučius, prie Seimo sukrauti laužą, padegti ir pačiam įšokti…

Laimė, to nepadarėte… Koks jūsų santykis su Dievu?

Būta visokio. Mano tėveliai buvo tikintys, bet užaugau vaikų namuose, kolonijoj. Sovietmečiu kalbėti apie Dievą ar bažnyčią buvo pavojinga. Turėjau abejonių, bet keli sapnai privertė patikėti, kad JIS yra, tik mes nesuprantam kaip, dėl aiškumo nusipaišėm jo paveikslą su ūsais ir barzda. Galiu papasakoti abu, kaip įrodymą.

Mokiausi su Stasiu Krasausku: buvau pirmame kurse, jis – paskutiniame, o baigęs mums dėstė piešimą. Nebuvom draugai, bet geri pažįstami: sportavom, bėgiojom, baseiną lankėm. Jis – daugkartinis plaukimo čempionas, mes šalia jo – kaip viščiukai. Vėliau susirgo ir po kelių metų jį išvežė į Maskvą. Stasys jau buvo kandidatas į Visasąjunginės premijos laureatus. Nežinojom, kuo serga, o Kremliaus ligoninė uždara, jokios informacijos neteikia. Išvežė jį, ir pamiršom: galvojom, toks liūtas, o ligų ieško. Ar ne pusmetį jis ten gulėjo. Vieną rytą prabudęs pasakoju savo Valerijai: Krasauską sapnavau. Einu per baltą pievą, dangus irgi baltas, matosi tik horizonto linija, o ant jos – baltas kvadratas. Tokia geometrinė forma pieno jūroj. Prieinu artyn, žiūriu – stalas, uždengtas balta staltiese, ant jo – gipso skulptūra. Staiga suprantu, kad tai gyvas žmogus. Jis pasikelia, pasisuka į mane. Matau – Stasys. Visiškai nuogas, o jo kakle vamzdelis styro. Kol svarstau, kam ta triūbelė, jis nubėga link horizonto… Pasakoju žmonai tą sapną, ir vidury istorijos girdim per radiją diktoriaus balsą: praneša liūdną žinią, kad tądien Maskvoje, Kremliaus ligoninėje mirė mūsų garsusis dailininkas, sportininkas, rekordininkas, operos solistas (dainavęs saviveiklinėje operoje) ir taip toliau – S. Krasauskas. Visa tai vyksta sinchroniškai, minutės tikslumu. Paskui parvežė jo palaikus į Lietuvą, gražiai palaidojo, visai netoli nuo mūsų namų, už kokio 100 metrų. Sutikęs vieną iš jo dukrų, paklausiau, nuo ko tėvukas mirė. Paaiškėjo, kad jam buvo gerklės vėžys. Kai liga pažengė ir jis nebegalėjo nuryti, jam pragręžė kaklą ir maitino per vamzdelį. Šito nežinojau.

Dar vienas keistas sapnas aplankė, kai mirė dailininkas Arūnas Tarabilda, kurį dievinau. Jis buvo grafikų komjaunimo vadas. Per 1957-ųjų suvažiavimą jam leido pasakyti kalbą. Išėjęs į tribūną išsitraukė tokią bulę: „Pirmas punktas. Okupantai, lauk iš Lietuvos! Laisvę žodžiui! Laisvę menui! Laisvę kūrybai!“ Visa salė nuščiuvo. Pašoko sargybiniai, stovėję prie durų, areštavo jį, nuvežė į KGB rūsius ir pakabinę už kojų tris paras mirkė jo galvą lediniam vandeny. Domicelė Tarabildienė gerai pažinojo senąjį Justą Paleckį, buvo draugai, tad maldavo: „Justinėli, gelbėk, mano sūnelis prišnekėjo nežinia ko.“ Paleckis, niekam nesakęs, ištraukė jį iš to rūsio ir išsiuntė į armiją. Papuolė į Sverdlovską, už Uralo. Kaip tik ten netrukus įvyko pirmoji ato­minė katastrofa – sprogo branduolinių atliekų saugykla. Niekas to nežinojo, net amerikonai. 200 kilometrų spinduliu visi gavo mirtiną radiacijos dozę. Arūno dalinį išformavo, jis grįžo namo. Po kelerių metų, būdamas 33-ejų, mirė. Tokių sudūlėjusių kraujagyslių mūsų daktarai nebuvo matę. Taigi, susapnavau jo mirtį: matau, kaip jis eina į mane, rankoje laiko grafikos adatą ir ja mosikuoja. Sakau: „Arūnai tu man akis išbadysi!“ Vėliau jo brolis pasakojo, kad prieš pat mirtį jis įkvėpė, atsisėdo lovoje ir su ranka darė tokius pat mostus.

Atsimenu, kartą pas mane į svečius užsuko režisierius Vytautas Žalakevičius. Papasakojau jam vieną kitą tokią istoriją, o jis ir sako: „Rimai, parduok man savo sapnus. Jie – išbaigtos scenos.“

Jūsų fotografuoti aktai, panašu, buvo pirmieji, publikuoti Sovietų Sąjungos spaudoje, o „Nemunas“ – pirmas kultūros leidinys, kuris išdrįso juos spausdinti. Turint galvoje Glavlito cenzūrą ir partinės nomenklatūros ugdomą „tarybinio žmogaus moralę“, tai buvo drąsu. Kaip tokios atviros nuotraukos atsidūrė žurnale?

Draugavau su Romualdu Rakausku, jis pasiūlė atspausti kelis aktus, be to, Vilniuje mane sutikęs paprašė: „Rimai, tu kaip dailininkas parašyk straipsnį apie akto žanrą, kaip tas nuogumas atrodo.“ O aš gyvenime nieko panašaus nerašęs. Ėmiau ir parašiau, pavadinau „Venera, rožė ir objektyvas“. Tas tekstas irgi buvo bomba: visi mane sveikino gatvėje. Pamenu, Algimantas Kezys kažkur rašė, kad Dichavičius tarybiniam žmogui įrodinėja, jog nuogumas yra natūralu. Jis buvo kunigas, fotografas, Amerikoj gyveno, o dabar jo kauleliai netoli Krasausko guli… A. Drilinga išdrįso atspausdinti vieną aktuką, už tai jį baisiai šukavo, Glavlitas kažkaip praleido, bet į CK plaukė skundai. Kai nusėdo dulkės, vėl kada ne kada vieną kitą aktą publikuodavo. Tapau garsenybe: ar čia tas Dichavičius, kur „Nemune“ buvo?.. Nors moteris fotografavo ne vienas, bet atspaudų nedarė. Jokioj kitoj spaudoj aktų nebuvo.

Kaip jums pavyko išleisti visą aktų albumą „Žiedai tarp žiedų“?

Išleidau, nes asmeniškai laimino Michailas Gorbačiovas. Į „Minties“ leidyklą, kurioje dirbau, 1987 m. atvažiavo Henrikas Visockas, buvęs vilnietis, padaręs karjerą Maskvoje, eksperimentinės spaustuvės direktorius. Toji spaustuvė gavo naują, pagerintą dvispalvį ofsetą. Visockas Vilniuje apėjo visas redakcijas, leidyklas, spaustuves, į Kauną nuvažiavo. Užsuko ir į „Mintį“ pasiklausti, gal turim kokią gerą knygą, kurią jis galėtų labai kokybiškai išleisti. Parodėm, ką turėjom – vieną kitą maketą. Nuvylėm, sakė esąs užverstas tokiais užsakymais. Stebėjosi: nejau iš tiesų nieko gero neturim? O pas mane į svečius kažkada buvo užsukęs Romualdas Ozolas. Parodžiau jam tokią knygą, kurią buvau pasidaręs tik sau. Visus metus savo laboratorijoj dariau nuotraukas, derinau aktus su gamta. Bovinausi savo malonumui, Valerija patardavo, kad nebūtų vulgaru, nieko neužgaučiau. Suklijavęs nuotraukas padariau maketą, sudėjau į aplanką – gali imti ir kišti į spaudos mašiną. Net įvado tekstą buvau parašęs. Ozolas pagyrė, padiskutavom, ir pasimiršo. Po kurio laiko, kai Visockas paklausė, Romualdas prisiminė: „Rimai, taigi tu turi.“ Sakau, jog nerealu – tokia tema. „O kokia?“ – klausia svečias. „Gražios mergaitės, nuostabi gamta.“ – „Nagi, parodyk.“ Sėdau į taksi, sulaksčiau namo, atvežiau. Visockas varto, žiūri: „Žinai, Maskvoje nieko panašaus nerasi. Užsiimsiu.“ Glavlitas jam buvo nė motais, nes sostinėje reikalai tvarkomi kitaip, tačiau vis tiek reikėjo ne tik leidyklos antspaudo, bet ir paties Juozo Nekrošiaus, Spaudos komiteto pirmininko, parašo. Žodžiu, išsivežė tą mano knygą, prižadėjęs paskambinti. Po savaitės kviečia: „Atvažiuok.“ Viską mečiau ir nuvažiavau. Kur tik Visockas vaikščiojo, visi jam sakė: „Kaip gražu, įdomu, bet aš nieko nesprendžiu, eik aukščiau.“ Gal septynias vietas apėjo, kol atsimušė į Kremliaus sienas – jeigu ten palaimins, tai gal albumą išleisim. „Ten“ patekti reikėjo leidimų, bet mano kolega turėjo pažinčių. Apčiupinėjo, iškratė mus ir įleido pas Gorbačiovą. Gensekas pavartė atidžiai, apžiūrėjo ir tarė: „Gražu, grakštu, netgi romantiška, nevulgaru. Dar Karlas Marxas sakė: tai, kas žmogiška, mums nesvetima. Tai kodėl gi ne.“

Pralinksminote. Šį „Marxo“ posakį II a. prieš Kristų vienoje komedijoje parašė romėnų dramaturgas Publijus Terencijus Afras: Homo sum, humani nihil a me alienum puto. „Esu žmogus, ir visa, kas žmogiška, man nesvetima.“

Žodžiu, kai generalinis sekretorius užantspaudavo, tai kitus šešis spaudus, lipdami laipteliais žemyn, susirinkom be vargo. Knyga pasirodė tą pačią dieną, kai Maskvoje atsidarė knygų mugė. Leidinių su aktais nebuvo nė iš vienos šalies. Visi nustebę, kinai be galo susidomėjo, prašė atspausdinti jiems 2 milijonų tiražu, paskui – nors 1 milijoną. Nepavyko susitarti, tad nusipirko keletą knygų. Pirmą tiražą – 10000 – išpirko tą pačią dieną, teko skubiai spausdinti keturiskart daugiau. O ketvirtos laidos albumuose tiražo net neberašė – nežinia, koks jis buvo, gal ir visas milijonas. Aš pats negalėjau įsigyti. Rašiau Nekrošiui, kad atsisakau honoraro ir perku už jį savo knygą. Gavau kelis šimtus egzempliorių.

Išleidus albumą, 1989 m. Maskvoje buvo surengta tų pačių aktų paroda, keliavusi per visą Sovietų Sąjungą. Ją irgi lydėjo anšlagai bei skandalai?

Kai pirmąsyk Centriniuose žurnalistų namuose (Центральный дом журналиста) duris atvėrė ekspozicija „Žiedai tarp žiedų“, atidarymas atrodė normalus, nors buvo išties daug žmonių. Įvykį nufilmavo populiari TV programa Взгляд („Žvilgsnis“), parodė keletą aktų. Kitą dieną susirinko tokia smalsuolių minia kaip nuo Antakalnio iki Katedros. Nesustabdoma lavina. Sulaužė pastato duris, išgrūdo langus. Organizatoriai iškvietė miliciją, toji šaudė į orą, bet niekas nereagavo. Paskui atvarė raitus milicinikus – kavaleriją. Arklių žmonės išsigando, ėmė trauktis, taip juos visus išvaikė. Pastatė turėklus, aptvėrė visą teritoriją. Per dvi dienas sudėjo langus, sustatė duris, ir paroda tęsėsi. Pusę metų ją kasdien aplankydavo po 20000 žiūrovų. Iki tol Maskvoje tokios ekspozicijos nebūta – nei matė, nei girdėjo, nei prieš tai, nei po to.

Kur šio fenomeno priežastis, kodėl žmonės taip veržėsi į parodą?

Sovietų Sąjungoje, ignoruojant visus natūralius poreikius – mylėti, grožėtis, džiaugtis, nepaisant antikinių venerų ir apolonų pavyzdžių, buvo žabojama elementari žmogaus prigimtis. Jei moteris nuoga – tai pornografija. Tarybinės moterys buvo darbininkės, melžėjos, šachtininkės, traktoristės, tik ne saloninės gražuolės. Laužtuvas, kastuvas, fufaika – štai kas jas puošė. Gal pamenate, ėjo žurnalai „Tarybinė moteris“, Советская женщина („Sovietinė moteris“), Работница („Darbininkė“). Visose meno srityse – tik socialistinis realizmas. Sovietų Sąjungoje buvo deklaruojama: „Sekso pas mus nėra!“ Šitą teiginį pats girdėjau per televiziją – per teletiltą su Amerika. Todėl nenuostabu, kad eilė prie bilietų į aktų parodą nutįso 2 kilometrus. Ne vien pirmą dieną – taip visą pusmetį.

Su galerijos direktoriumi Valerijum Ivanyčium Nikiforovu prieš atidarymą tarėmės, kaip su manim atsiskaitys: tada nežinojom, kiek žmonių ateis, ar kiek nors uždirbsim. Sutarėm, kad dalinsimės amerikoniškai – fifty-fifty: jo salė, mano darbai, todėl per pusę. Niekas nesitikėjo, kad patalpos iš tiesų lūš nuo lankytojų srauto. Praėjo pusmetis, nesulaukęs paskambinau paprašyti, kad nors kiek sumokėtų. Direktorius mykė: „Nežinau, nežinau, mus abu sušaudys.“ Aiškino, kad lig šiol tokių parodų nebuvo ir niekam nieko nemokėdavo, tad ir dabar negali to padaryti. „Aukštesni“ neleidžia. Sėdom mašinon ir išvažiavom teisybės ieškoti. Su Valerijum vėl praėjom tas pačias subordinacijos pakopas. Visi rankom skėsčioja: matę parodą – kokia nuostabi! – bet finansų neadministruoja, siunčia aukštyn. Vėl priėjom iki Kremliaus. Nuvedė mudu pas kažkokį rimtą veikėją: sėdi toks su akinukais, šlipsiuku, popieriukus dėlioja. Viena akim pažiūrėjo: „Jūsų vizito tikslas man žinomas.“ Pagalvojau, kaip gerai, nereiks veltui burnos aušinti. Priėjo artyn: „Pilieti Dichavičiau, ar jūs tarybinis žmogus?“ – „Žinoma, mes visi tarybiniai.“ – „Ne, sūka, tu ne tarybinis! Tarybinis žmogus yra idėjinis, o tu dėl pinigų atėjai! Ar maža, kad mes tau pasaulinę šlovę sukūrėm? Pats mačiau eiles per du kvartalus. Durys – ten, lauk iš čia!“ Valerijus išbalo, man žadą atėmė. Nebėra kur kreiptis. Aukščiau – tik Dievas, bet Sovietų Sąjungoj jo nėra…

O toliau – dar geriau. Nukabinom parodą, suruošiau darbus vežtis namo. Kitą dieną ateinu, sėdi budinti. Klausiu jos, kur mano darbai. Sako: „Atvažiavo tavo draugai ir pasiėmė.“ Kokie draugai? Aš jų Maskvoj neturiu. Pasakiau Valerijui, jis paskambino kažkokiam pažįstamam pulkininkui. Šis, išgirdęs mūsų bėdas, paklausė, ar noriu gyventi. „Parodą surasti galima, tik atkeršys už tai. Darbai atsiras, bet tavęs neteksim. O geras dailininkas esi – visą šalį supurtei.“ Sovietų Sąjungoj buvo laukinis devintasis dešimtmetis – лихие девяностые: kūrėsi kooperatyvai, kasdien po 10–15 verslininkų pradingdavo be žinios. Grįžau namo.

Po kelių mėnesių užsuka pas mane vienas draugas, ką tik grįžęs iš Gruzijos, toks Antanas, ir sako: „Rimai, per tavo tas gražuoles manęs vos nenušovė, – rodo peršautas kelnes ir kruviną koją. – Pamačiau Tbilisyje vienam lange „Žiedai tarp žiedų“ plakatą. Galvoju, užeisiu, nėra žmonių. Prie durų apsauga stabdo: uždaryta, paroda išvažiuoja. Matau, kad viduj dar kabo kelios fotografijos, kitas vyrukas pakuoja su visais stiklais. Pasigyriau esąs lietuvis, pažįstantis autorių, tai leido užeiti. Netrukus girdžiu prie durų kažkokį sambrūzdį: „Uždaryta, uždaryta.“ – „O mes atidarysim. Kas čia viršininkas?“ – „Aš. O ką?“ – „Buvo paroda tavo, o dabar ji mano. Tu uždirbai, aš irgi noriu.“ Jie pradėjo stumdytis, vienas išsitraukė pistoletą, keliskart iššovė į lubas ir Antanui rikošetu peršovė koją… Žodžiu, sužinojau, kad mano parodą viena gauja, iš kitos atėmusi, toliau vežioja po Rusiją. Kai bičiuliai pranešė, kad ji eksponuojama tuometinio Leningrado metro stotyje, nuskridau kaip autorius teisybės ieškoti. Parodą prižiūrintys vyrukai mane jėga parskraidino atgal, prigrasinę, kad daugiau to nedaryčiau, jei nenoriu Nevos upės dugne žuvis maitinti. Kitas draugas matė tą parodą Kazachstane, o ten juk musulmonai – įsikišo partija, ir vyriausias partorgas pasiėmė visą ekspoziciją pas save namo.

Po legendinės serijos „Žiedai tarp žiedų“ kilo idėja daryti „Vizijas“. Tai jau ne vien fotografiniai darbai – mišri technika?

Kadangi moku ir tapyti, ir paišyti, ir fotografuoti, o pasaulis vis tik spalvotas, pamaniau, kodėl nepažaisti spalvomis. Didinau fotografijas ir ant jų tapydavau. Tą seriją pavadinau fototapyba. Paskui atsirado kompiuteriai, o su jais – papildomos techninės galimybės.

Esate garbaus amžiaus, o atrodote ir turbūt jaučiatės gerokai jaunesnis, naudojatės skaitmeninėmis technologijomis neblogiau už savo pusamžius kolegas. Tikriausiai žmonių, kurie užsiima menu, kūryba, protas išlieka šviesus daug ilgiau.

Įrodyta, kad lageriuose išgyveno tremtiniai, kurie buvo įpratę giliai, intensyviai mąstyti – mokslininkai, akademikai, matematikai, rašę barakuose vinimi ant lentos. Ko gero, tai tinka ir man.

Atsisveikindama su Rimantu Dichavičiumi, regis, fiziškai, savo oda jaučiu, kad visa, kas jautraus dailininko įamžinta ir tapę menu, realybėje nyksta, blėsta, miršta, virsta atmintimi. Šis suvokimas lyg nušvitimo kibirkštis iš prisiminimų gelmės netikėtai ištraukia rašytojo Džepo Gambardelos – Paolo Sorrentino filmo „La grande bellezza“ herojaus – frazę: „Štai kaip viskas visada baigiasi. Mirtimi. Bet pirmiausia buvo gyvenimas. Slypintis po tuščiais žodžiais. Viskas glūdi po plepalais ir triukšmu. Tyla ir jausmai. Emocijos ir baimė. Trumpučiai, nepastovūs grožio blyksniai“…