Gegužės pabaigoje vykęs, jau tradicija tapęs Paryžiaus galerijų savaitgalis sostinę pavertė milžinišku muziejumi po atviru dangumi. Teminės ekskursijos, konferencijos ir vernisažai ne tik suteikė galimybę iš naujo atrasti ikoniškuose Marė, Sen Žermeno bei Matinjono kvartaluose įsikūrusias galerijas, susipažinti su daugiau nei 150 Prancūzijos bei užsienio menininkų kūryba, bet ir atvėrė erdvę diskutuoti apie pasaulį meno kontekste. Kiekviena paroda tapo unikaliu žvilgsniu į universaliomis atminties, ryšio su gamta ir žmogiškosios tapatybės paieškų temomis paženklintą mūsų epochą. Kviečiu drauge praverti Paryžiaus galerijų duris ir pasinerti į šiuolaikinio meno įvairovės sūkurį.

Mircea Cantor Chapelet (2007), Adel Abdessemed Politics of Drawing, Soldaten (2023), Marianne Berenhaut …Mais qui est-elle? (2025), Miroslaw Balka 34 X 34 X 27 (2007), Yossi Bregel Magritte’s Hall (2012) ir Moshe Ninio kūrinio Avodat ACH (3rd version) fragmentas (1977–1987). Kolektyvinė paroda „Bluebird“, „Dvir“ galerija

KARO ŠMĖKLOS IR ATMINTIES GRIUVĖSIAI

Tarpusavyje nuolat susipinančių ir, regis, niekada nesibaigiančių kultūrinių, politinių bei ideologinių konfliktų drebinamame pasaulyje menas tampa ne tik sielos užuovėja, bet ir gyvosios atminties saugykla. Iš buvusių gyvenimų skeveldrų sukurti meniniai naratyvai tarsi materializuoja karo šmėklas, atveria joms nematomus vartus į mūsų vis dar naiviai „saugia“ vadinamą kasdienybę.

„Dvir“ galerijoje karas ir jo padariniai iš abstraktaus vaizduotės konstrukto virsta žiūrovą iš komforto zonos išplėšiančia, gyvybės trapumą primenančia realybe. Emocinių randų paženklintą būtį iliustruoja galerijos centre eksponuota žydų kilmės belgų menininkės Marianne’os Berenhaut instaliacija „Kas ji tokia?“ (2025), vaizduojanti ant medinio suolo užmestą moterišką paltą, išsyk sukeliantį nuojautą apie trūkstamą dėmenį – palto savininkę. Kas ji? Kur ji? Klausimų virtinė akimirksniu sužadina egzistencinį nerimą ir priverčia prisiminti tamsiausius Antrojo pasaulinio karo epizodus bei per stebuklą išsigelbėjusiųjų liudijimus. Per centrinę galerijos sieną nuvilnijantis rumunų menininko Mircea’os Cantoro „Rožančius“ (2007) – spygliuotą vielą vaizduojantis sienos piešinys – nubrėžia simbolinę priešo liniją, prie kurios tyko pasiruošęs kariškis (Adelis Abdessemedas, „Politics of Drawing. Soldaten“, 2023). Piešiniui panaudodamas skaitmeninius savo paties pirštų atspaudus Cantoras tarsi sužmogina atgrasią materiją, primena apie kiekvieno konflikto paraštėje liekančius individus, kurių tapatybė pamažu ištirpsta laiko tėkmėje. Istorinį anonimiškumą menininkas iškelia kaip priešpriešą skaitmeninio amžiaus smurtui, kai be mūsų sutikimo nuolat renkama asmeninė informacija ir biometriniai duomenys palaipsniui atima mūsų žmogiškumą, paverčia mus preke.

Čia pat esančioje „Galleria Continua“ parodų erdvėje karo materialumas smogia visa jėga. Ukrainiečių menininkės Žanos Kadyrovos paroda „Strateginės vietos“ tarsi skulptūrinis dienoraštis dokumentuoja apčiuopiamus smurto pėdsakus ir rūsčią konflikto zonos kasdienybę. Nuo pat Rusijos invazijos pradžios Kadyrova nusprendžia likti Ukrainoje ir kurti iš to, ką suteikia karo nuniokota gimtoji žemė. Plytos, tvorų šipuliai, karinių uniformų atplaišos, stiklo ar metalo šukės – iš chaoso išplėštiems karo fragmentams menininkė suteikia skulptūrinę formą, tokiu būdu sublimuodama realybės randus, akcentuodama materijos ir žmogaus pasipriešinimą sunaikinimui. Centrinėje galerijos salėje pasitinkanti monumentali skulptūra „Namai“ (2014), vaizduojanti iš juodų plytų sudėliotą suskaldytos Ukrainos teritoriją, primena tylią dabartinės tragedijos preliudiją – Krymo aneksiją. Žvilgsnį traukia ir įdomi skulptūros bei už jos esančios galerijos kavinės interakcija: pirmame plane – kenčianti Europos valstybė, o už jos – ramiai prie kavos puodelio diskutuojantys vakariečiai.

Žana Kadyrova Resources (2025). Paroda „Strategic locations“, „Galeria Continua Paris“

Kadyrovos genialumas slypi gebėjime itin įtaigiai pavaizduoti, kaip karo kontekstas nekaltus kasdienybės objektus paverčia tragiškais artefaktais: tvoros fragmentas tampa ne saugumo, o įkalinimo simboliu („Už tvoros“, 2014), nerūpestingą vaikystę prie Azovo jūros menančios kriauklės („Suvenyras“, 2023) – prarastų teritorijų ilgesiu. Instaliacija „Miškas“ (2024) atkreipia dėmesį į kitą svarbų karo elementą – ekocidą, sutrikdantį natūralią gamtos ir žmogaus pusiausvyrą ir deformuojantį kraštovaizdį, o „Ištekliuose“ (2024) maskuojamuoju audiniu „apvilkdama“ medžių kamienus menininkė primena apie konflikto suluošintus kūnus, agresoriaus sunaikintus gyvenimus. Brutaliai atvira, tautos orumą ir atsidavimą gimtinei iliustruojanti autorinė paroda nėra banalus karo reportažas – tai iš realybės likučių nulipdytas poetinis pasipriešinimo gestas. Pasak Kadyrovos, menas pats savaime yra „žmogiškumo aktas“, suteikiantis balsą nuskriaustiesiems. Būtent šį žmogiškumą – be paliovos puolamą, ujamą, bet nenugalėtą – ji eksponuoja Paryžiuje.

Sarah Crowner BRONZOS SKULPTŪRŲ SERIJA „STONE“. Paroda „Tableaux en Laine, Pierres en Bronze“, Maxo Hetzlerio galerija

Christian Fogarolli In Bloom 3 (2025). Paroda „Mauvais corps“, Albertos Pane galerija

REINTERPRETUOTI GAMTĄ: TARP REALIZMO IR ABSTRAKCIJOS

Šiuolaikinio meno kontekste gamta jau seniai nebėra vien foninis motyvas: ekologinių perversmų akivaizdoje ji virsta pagrindine veikėja, žmogaus atsainumo liudininke ar net auka, tačiau taip pat ir gilių apmąstymų šaltiniu. Menininkai į augalų ir mineralų pasaulį atsigręžia ne dėl estetinių, bet dėl filosofinių paskatų: dekonstruojama, rekonstruojama, naujomis formomis apgyvendinama gamta tampa juslinių tyrinėjimų lauku, per kurį menas kvestionuoja šiuolaikinio žmogaus santykį su gyvuoju pasauliu.

Jaunosios kartos kūrėjos Lauros Garcios Karras darbuose gamta išnyra kaip emocinis labirintas, kuriame gėlė tampa įtraukiančiu jausmų ir potyrių sūkuriu. Pirmojoje autorinėje parodoje „Calisté“ (Anne-Sarah’os Bénichou galerija) menininkė tyrinėja visatos organiškumą, kuriame į darnų vienį susilieja figūratyvumas ir abstrakcija. Kūniškumu alsuojančios sodrios spalvos, brutalūs šviesos kontrastai, aptakios formos bei egzotiški motyvai – Garcios Karras kompozicijos gaivališkai pražysta ant milžiniškų drobių, kurių visas paviršius vienodai aktyvus, ir akimirksniu užhipnotizuoja žiūrovą. Animacijos bei postindustrinių peizažų įkvėpta menininkė kiekvieną paveikslą kuria tarsi kino montažą, kadras po kadro derindama formos griežtumą ir kūrybinio gesto spontaniškumą. Nekaltas natūralumas kontrastuoja su bauginančiu keistumu: tarpusavyje susipynę spygliuoti žiedlapiai, it skeletai trapūs palmių siluetai – gamtos grožis staiga virsta egzistencinio nerimo atspindžiu, negailestingai primenančiu – memento mori.

Gamtos, kaip rafinuotų organinių formų visumos, idėja taip pat jaučiama Arianneʼos C-Y galerijoje pristatytoje skulptoriaus Guillaume’o Castelio parodoje „Jardin des simples“. Iš Bretanės regiono kilusį menininką įkvepia sausumos bei jūros flora, kurios formos nugula į nerūdijančio ir korteninio plieno bei žalvario skulptūrų herbariumą. Augalų lapus bei sėklas primenantys Castelio kūriniai tarytum vibruoja nuo įtampos tarp svorio ir lengvumo, apčiuopiamos materijos pastovumo ir gyvenimo laikinumo. Dvilypis parodos pavadinimas (simple pranc. kalboje gali reikšti ir būdvardį „paprastas“, ir Viduramžiais augintus vaistinius augalus) puikiai atspindi etinius ir estetinius menininko kūrybinius principus: interpretuoti nekopijuojant, sublimuoti gamtos formas neįkalinant jų materijoje. Tiek monumentalius, tiek delne telpančius Castelio kūrinius vienija bendras tikslas – išsaugoti gyvąją augalo atmintį ir skatinti žiūrovą apmąstyti meną lėtai ir meditatyviai, tarsi tyrinėjant sodą.

Istoriniame Sen Žermeno kvartale įsikūrusioje „Dutko“ galerijoje pristatytos ispanų menininkės Christinos Almodovar paroda „Už materijos ribų“ gamtą ir gyvybę interpretuoja iš abstraktesnės, beveik mokslinės perspektyvos. Skulptorė meistriškai komponuoja šaltą metalą (geležį, plieną) su gyvybe alsuojančiu medžiu, matematinį racionalumą – su poezija, į darnią šiuolaikinę ekosistemą susilieja mikro- ir makrokosmai. Almodovar rankose gamta virsta iš ritmo ir pauzių sudaryta vizualine kalba: kruopščiai ir subtiliai derindama augalines formas bei motyvus menininkė kviečia sulėtinti žvilgsnį, užfiksuoti trapių kompozicijų mikrojudesius, skulptūrų kontūrus pratęsiančių šešėlių ir galeriją užliejančios natūralios šviesos atspindžių žaismą. Botanikos įkvėptos vizualios formos kvestionuoja ryšį tarp gyvojo ir negyvojo, matomo ir nematomo pasaulių, o iš materialių rėmų besiveržiantys organiniai pavidalai tarsi primena, kad gamta yra ne tik tai, ką regime, bet ir tai, kas slypi mumyse pačiomis elementariausiomis formomis.

Christian Fogarolli Bronchi (2024). Paroda „Mauvais corps“, Albertos Pane galerija

ŽMOGIŠKOSIOS TAPATYBĖS FRAGMENTAI

Epochoje, kurioje mūsų tapatybė tampa vis labiau fragmentuota, o kūno ir jam primetamų socialinių normų kvestionavimas – kaip niekad aršus, šiuolaikinis menas taip pat ieško būdų, kaip padėti mums suprasti, kas mes esame ir kodėl esame tokie. Kūryba virsta tobulu grožio ir skausmo, atminties ir užmaršties, intymios tiesos ir socialinės fikcijos dualumą įkūnijančiu įrankiu, alternatyva dominuojančiam naratyvui. Per marginalizuotus kūnus, atvirus autoportretus ir kasdienybės absurde įkalintas figūrėles menininkai kuria kaleidoskopinį, nuolat kintantį ir neapčiuopiamą šiuolaikinės tapatybės portretą.

Parodoje „Blogas kūnas“ (Albertos Pane galerija) italų menininkas Christianas Fogarolli galerijos erdvę paverčia socialinių grožio standartų kritikos laboratorija. Dėmesį akimirksniu patraukia nerimastingi portretai, iš kurių žvelgia nenusakomai keisti, transformuoti veidai. Ši brutali konfrontacija su kitokiu verčia suabejoti mūsų tolerancijos ribomis, gebėjimu peržengti vidinį kritiką ir įžvelgti kitame slypintį žmogiškumą. „Blogais“ ar „nenormaliais“ traktuojamus kūnus Fogarolli analizuoja ne kaip biologines anomalijas, bet kaip istorijos, socialinės sistemos ir visuomenės žvilgsnio produktus. Pirmoje parodos dalyje socialinės atskirties sukeliamas skausmas tampa kūrybine pasipriešinimo priemone: portretuose vaizduojami vienatvės pritvinkę iškreipti kūnai, tačiau sukrečiančiai žmogiškas personažų žvilgsnis sugrąžina šiems visuomenės autsaideriams jų orumą ir deramą vietą pasaulyje. Antroji parodos dalis nukelia žiūrovą į eksperimentinę erdvę, kurioje trinama riba tarp mokslo ir alchemijos. Įvairias kūno dalis ir organus imituojančius pūsto stiklo indus Fogarolli pripildo keistų skysčių, gydomųjų žolelių ir šaknų, tarytum ruoštųsi paslaptingam ritualui. Menininkas kvestionuoja Vakarų medicinos siekį „pataisyti“ ar „normalizuoti“ tai, kas nukrypsta už tradicinių grožio kanonų: šioje iš pirmo žvilgsnio nekaltoje misijoje Fogarolli įžvelgia norą kontroliuoti ir unifikuoti kūnus. Iš archyvų prikeldamas istorijos kloduose slypinčias socialines stigmas, jis išlaisvina kūną iš dominuojančių socialinių normų ir paverčia jį gyvu manifestu prieš standartizaciją.

Liliana Porter Painter with yellow jacket (2022). Paroda „Almost there“, „mor charpentier“ galerija. Publikuojama galerijai leidus

Lilianai Porter (Mor Charpentier galerija) žmogaus tapatybė atsiskleidžia per žaismingas miniatiūras, vaizduojančias poetišką žaislinių figūrėlių konfrontaciją su absurdiškais gyvenimo iššūkiais. Lengvu ir ironišku braižu argentinietės kuriamame pasaulio teatre mikroskopinės būtybės siekia susidoroti su iš pirmo žvilgsnio neįmanomomis užduotimis: užsispyrusi siuvėja palinkusi prie neišmatuojamo ilgio suknelės, ryžtingai nusiteikęs dažytojas pluša prie milžiniškos galerijos sienos, o atkaklus sodininkas su meile laisto puodelių šukėse „pražydusias“ gėles. Meistriškai sukomponuotose mizanscenose egzistencinis tragizmas flirtuoja su burleska, puikiai atspindėdamas parodos pavadinimą – „Beveik baigta“ – savyje talpinantį neužtikrintumo ir trapumo nuojauta persmelktą kolektyvinę viltį. Trumpučiai scenarijai tampa didesnės istorijos dalimi: pasakojimo apie iš Buenos Airių į Niujorką atvykusią menininkę, išeiviją pavertusią kūrybine laboratorija. Vizualinės Porter kalbos pagrindą sudarantis humoras iš pramogos virsta kritikos įrankiu, padedančiu geriau suvokti kasdienybės absurdą. Menininkės kūriniuose vaizduojamos figūrėlės nėra pačios savaime juokingos, šypseną kelia jas supantis pasaulis – per didelis, pernelyg chaotiškas ir žiaurus. L. Porter akcentuoja disproporciją tarp veiksmo (personažo gesto) ir masto – tai iš užburiančios pasakos ir kafkiškos dramos kylanti žmogiškosios būties metafora, primenanti, kad net turėdami visas reikiamas priemones negalime įveikti pasaulio entropijos.

Liliana Porter The weaver (with Sparkles II) (2025). Paroda „Almost there“, „mor charpentier“ galerija. Publikuojama galerijai leidus

Anne’os Barrault galerijoje pristatytoje indų menininkės Lalithos Lajmi autorinėje parodoje tapatybės klausimai reflektuojami platesniame, visuomenės primestų vaidmenų kontekste. Iš Kalkutos kilusiai savamokslei dailininkei kūryba tampa ne tik saviraiškos forma, bet ir tyliu pasipriešinimu Indijoje giliai įsišaknijusiam patriarchatui. Vos 22-ejų žmona ir motina tapusi Lajmi mene bei feministinėje literatūroje randa atsvarą tradicijai, o kiek vėliau pasineria ir į psichoterapiją, dienoraščiuose kruopščiai dokumentuodama sapniškas fantazijas. Jaunosios kartos kuratorės Sky Arundhati Thomas parengtoje parodos scenografijoje subtiliai atsiskleidžia daugiasluoksnis Lajmi kūrybos naratyvas, kuriame dominuojančios buitinės scenos, kaukės ir dubleriai perteikia itin kompleksišką menininkės portretą. Ties pagrindine – moters – figūra sutelktuose piešiniuose susiduria švelnumas ir įtampa, svajonės ir savistaba. Lajmi personažai gimsta iš tylios moteriškos dramos, kurioje žmonos, dukros, motinos ir menininkės vaidmenys tai vienas kitą papildo, tai slopina. Subtilios, prigesintų pastelinių spalvų meninės kompozicijos virsta simboliniu šešėlių teatru, kurio scenoje apmąstomi ne tik socialinių stereotipų, bet ir emocinio šeimos paveldo klausimai. Paroda atskleidžia gebėjimą reprezentuoti vidinę būtį be kraštutinio ekshibicio­nizmo, priimti vienatvę ne kaip egzistencinę bausmę, o kaip sąmoningą pasirinkimą. Visuomenėje, kurioje moters balsas vis dar užgniaužiamas, L. Lajmi personažai suteikia švelnų prieglobstį toms, kurios dar tik ieško savo pažeidžiamume slypinčios vidinės jėgos.

***
Tarp istorinės atminties, vidinės ekologijos ir tapatybės paieškų, sujungdamas itin skirtingus, bet vienas kitą papildančius menininkų balsus, Paryžiaus galerijų savaitgalis įrodė šiuolaikinio meno galią išreikšti tai, kas nenusakoma, ir atvėrė naujas mąstymo perspektyvas, kviesdamas kritiškai pažvelgti į mūsų epochą, pasaulį ir mus pačius.