Luvro salėje stovi Nekaltybės portretas…
Tai balta Venera – negyva statula
Ir jaunutė gražuolė, ir išblyškęs poetas.
Čia sustoja ir meldžias…
Salę gaubia tyla…
Ir visi čia jai meldžias, nes priverčia jos grožis
Jos sudievinto veido ir nekalto liemens…
Ir lengvutė kaip snaigė, kaip lapelis nuo rožės
Atitrūksta šypsnys nuo to balto akmens.

Eduardas Mieželaitis

---

 

Visas žmonijos kultūrinis palikimas, visa meno istorija liudija, kad kūno grožis visais laikais buvo vienas žymiausių meninės kūrybos motyvų. Ne išimtis ir ši diena. Tapybos drobėje ir graviūroje, skulptūroje ir gobelene, vitraže ir freskoje bei daugelyje kitų dailės rūšių gvildenama ši amžina tema. Taigi ir fotografija, turėdama tiek vizualinių ir techninių galimybių, negalėjo likti nuošalyje. Kiekviena epocha kūrė savus moters ir vyro meninius modelius. Veneros ir apolonai, adomai ir ievos, magdalenos ir dovydai, amazonės ir samsonai ir daugelis kitų alegorinių bei istorinių personažų atspindi kiekvieno laikotarpio dvasinio ir fizinio tobulumo idėją. Antikos olimpinį tobulumą pakeitė Viduramžių fizinis asketizmas, Renesansas sutvisko žemišku grožiu… Kiekvieno laikotarpio menininkai teikė savo nepakartojamų spalvų ir formų.

Šis procesas tebevyksta ir šiandien. Kitaip negali būti. XX amžius ypač spalvingas, turtingas ir permainingas. Į jį įsiliejo visiškai naujos masinės komunikacijos priemonės – radijas, kinas, televizija. Jos formuoja naujus meninės išraiškos būdus. O pastaraisiais dešimtmečiais ypač suklestėjo fotografija. Galima drąsiai sakyti, kad ji prasiskverbė į visas žmogaus veiklos sferas – astronomiją ir mediciną, poligrafiją ir reklamą, žemėtvarką ir kriminalistiką, geografiją ir kosmonautiką. Visur čia fotografija prigijo kaip taikomasis, pagalbinis reiškinys. Tačiau šiuo atveju mums svarbiausia, kad ji išsikristalizavo ir kaip savarankiška meninė kalba, nors dar visai neseniai pas mus fotografija daugeliui asocijavosi tik su šeimyniniu albumu arba su pilku atspaudu laikraščio ar žurnalo puslapiuose. Dar toli gražu ne visi atsikratėme to inertiško mąstymo apie fotografiją, nes joje slypintis ryškus technicizmo momentas dažnai užgožia savarankišką meninį fotografijos gyvenimą. Pamėginkime įsivaizduoti, kad fotografijos nėra ir niekad nebuvo. Atsirastų didžiulis vakuumas ne tik pasaulio sampratoje ir mūsų informacijos sistemoje. Kiek nuostolių patirtume emocio­naliai, estetiškai suvokdami visus reiškinius. Mums patiems nejaučiant, fotografija giliai įsiskverbusi į visas mūsų gyvenimo sferas. Dar Leonardo da Vinčio tapybos ir skulptūros tikslai buvo nusakyti žodžiais: „Mokėti matyti“ („saper vedere“), ir šis devizas fotografijai turbūt dar labiau tinka. Visi žiūri į pasaulį, bet ne visi jį mato. Tik tam tikras sąmonės nusistatymas, tam tikras žvilgsnio aštrumas ir pastabumas leidžia kasdieniniuose reiškiniuose rasti vis naujų savybių, formų, struktūrų, spalvų. Šią regimojo „kurtumo“ spragą lyg turėtų užpildyti vizualinis menas. Tai amžinas ėjimas į grožį ir tiesą, nes pati gamta amžina ir begalinė, viskas joje amžinai juda ir keičiasi. Grožis – ne universali matematinė formulė, jis kiekvienu atveju unikalus, kiekviename naujame reiškinyje jį reikia vis naujai atrasti. Jis neturi absoliučiai tapataus antrininko. Mes niekada nepamatysime visiškai vienodų saulėlydžių, nesutiksim dviejų vienodų veidų, nerasime pajūryje dviejų vienodų akmenėlių.

Gamta dosni, bet kartu lyg ir taupiai dalija savo vertybes. Ieškant grožio joje tarsi aukso rūdoje, reikia perkasti tonų tonas dėl krislelio spalvoto metalo. Žmogus ieško grožio, tos stebuklingos magiškos savybės ne tik aplink save – trapiuose rožės lapeliuose, horizonto linijoje, paukščio skrydyje, – bet pirmiausia pačiame savyje. Grožis kintantis, lakus, todėl suprantamos pastangos jį sustabdyti, įamžinti, išsaugoti kitiems – perkelti į meną.

Susitikimai su grožiu kiekviename iš mūsų žadina menininką. Meno bendrininkas ir tas, kas jį kuria savo rankomis, ir tas, kas geba jį matyti, pajausti. Niekas nenuginčys, kad pirmasis atspirties taškas menininkui ir žiūrovui – pati gamta. Bet kai ji perkeliama į meną, tampa visai kita vertybe. Menas nėra jos antrininkas, tai tik alegorija. Menas – savarankiška, antrinė tikrovė su savo vidiniais dėsniais, reikalavimais, su savo kalba. Meninė tiesa ir grožis reikalauja kitaip sustyguoti mūsų požiūrį.

Meną ir grožį sieja dar vienas įdomus paradoksas. Kas paprastai gamtoje būna bjauru, mene gali pavirsti kuo nors labai gražiu. Prisiminkime kad ir S. Bodlero eilėraštį „Dvėseliena“, kurį amžininkai pavadino „bjaurumo perlu“, arba Rodeno „Senę“.

Nagrinėjant tikrovę, „bjaurumu“ vadinama visa, kas nesveika, išsigimę, kas dvelkia kančia, liga. „Bjaurumu“ taip pat laikoma nepadoraus žmogaus, nusikaltėlio siela ir gyvenimo būdas.

Ir teisūs žmonės, vadindami neapykantos vardais asmenis ir daiktus, iš kurių galima tikėtis tik blogio.

Tačiau vos didelis dailininkas arba poetas griebiasi tų „bjaurumų“ – akimirksniu juos pakeičia, lyg stebuklinga lazdele mostelėjęs. Mene, anot Rodeno, grožis yra ten, kur yra „charakteris“.

„Charakteriu“ vadinama kiekvieno gražaus ar bjauraus daikto ar reiškinio didžioji vidinė tiesa, kuri išreiškiama išoriškai.

Dideliam menininkui gamtoje viskas turi savo charakterį, nes dideliu pastabumu jis priartėja prie slapčiausios daiktų prasmės.

Beje, tai, kas laikoma „bjauru“, dažnai turi daug ryškesnį charakterį negu tai, kas „gražu“.

Mene šlykštu tai, kas neturi charakterio, tai yra nei išorės, nei vidaus tiesos; viskas suklastota ir dirbtina; kas, užuot buvęs išraiškingas, norėtų būti patrauklus arba gražus, kas be reikalo kur nors veržiasi arba prieš ką nors šiaušiasi, apskritai visa, kas neturi dvasios ir tiesos.

Jei menininkas, stengdamasis įtikti neišmanėliams, viską skandina mig­loje, slepia, tušuoja ir dažo rausvomis spalvomis, nieko doro ir gražaus iš to neišeina, nes jis bijo tiesos!

Mene svarbiausia nuoširdumas.

„Kad pasiektume tobuliausią grožį, taip pat svarbu nutolti nuo gamtos, kaip ir ją atkurti. Nustatyti to nutolimo saiką, tinkamą proporciją tapo svarbiausiu meno teorijos uždaviniu. Anot Aristotelio, poezijai yra labai priimtina įtikinama negalimybė negu neįtikima galimybė“, – rašė Ernstas Kasireris (Grožio kontūrai, V., 1980, p. 310).

Eilinis neišprusęs žiūrovas paprastai ieško veidrodinio panašumo tarp gamtos ir paveikslo. „Viskas kaip gyva“ – vienintelis jo vertinimo kriterijus. Jei to neranda, tai tik numoja ranka ir išeina iš parodų salės.

Bendravimas su meno kūriniu – tai abipusis aktas, tiek kūrėjo, tiek žiūrovo. Ko autorius savyje neturi, to ir į kūrybą neperkels. Juk negali knygos herojus būti protingesnis ir subtilesnis už patį rašytoją. O ir skaitytojas ras knygoje tik tiek, kiek jis pajėgs suvokti. Tikras menininkas visada laukia gilaus, protingo pašnekovo, sau lygaus, priešingu atveju jo pastangos bus bergždžios, liks nesuprasti, neišjausti galbūt esmingiausi kūrinio momentai. Šis abipusis ryšys neišvengiamai kelia didelius reikalavimus tiek menininkui, tiek ir meno „vartotojui“. Sena tiesa, kad mene eiti nauju keliu sunkiau negu tradiciniu. Juo labiau, kai visai nauja meno šaka. Tokia yra fotografija, neturinti šimtmečius ar tūkstantmečius gyvuojančių tradicijų. Vadinasi, jas reikia kurti šiandien, ieškoti įtaigiausių meninės kalbos formų, panaudoti visas specifines savybes.

Permainingame, dinamiškame pasaulyje žmogus ieško pastovių vertybių, grožio idealo, absoliuto. Ir visos paieškos nuolatos atsigręžia į patį žmogų. Jame ieškoma pirmiausia dvasinių vertybių, bet niekada nebuvome abejingi ir šių vertybių indui – žmogaus kūnui. Juk ne veltui buvo sakoma: sveikame kūne – sveika siela… Rūbas – tai mados padiktuota dekoracija. Menas – ne mada, kuri terorizuoja visuomenę, o po metų kitų pamirštama. Jis orientuojasi į amžinas vertybes, kurios neišstumia vienos kitų, bet atsistoja šalia visiems laikams.

Žmogaus grožis – dalis viso gamtos grožio, o jam pačiam – esmingiausia. Dailės aukštosios mokyklos – pagrindinės grožio kalvės. Jau nuo pirmo kurso studijuojama anatomija, piešiami kaulai ir raumenys, gipsiniai modeliai ir iki paskutinio kurso – iš natūros. Toks dėmesys žmogui neatsitiktinis. Juk žmogus vertybių etalonas ir kartu didžiausias rūpestis…

Jau nuo mokyklos suolo, nuo pirmųjų ekskursijų į muziejus įpratome matyti nuogą žmogaus atvaizdą paveiksluose, skulptūrose, meno istorijos leidiniuose. Tai mums natūralu ir suprantama. Tačiau su fotografiniu nuo­gumo atvaizdu dar ir šiandien sunkiai susitaikome, nejučiom susidaro iliuzija, kad fotografijos būdu sukurtas paveikslas – jau kažkas nepadoru.

Turbūt juokinga būtų vienoje meno šakoje tą ar kitą temą laikyti leistina, o kitoje – ne. Mene nėra gerų ar banalių temų, būna tik gerų ar banalių, prasmingų ar neturiningų jų sprendimų.

Tiesa, nuogo kūno atvaizdas – dar ne menas.

Akto žanras fotografijoje reikalauja iš autoriaus didelio takto, harmonijos pojūčio, taip pat anatomijos žinių, šviesos ir perspektyvos dėsnių suvokimo. Ir dar labai svarbu turėti ką pasakyti žmogaus figūra, jos plastika.

Rodenas sakydavo, kad ne tik žmogaus veidas, bet ir kiekvienas jo raumuo rodo jo dvasinę būseną – skausmą, liūdesį ar džiaugsmą.

Pati figūra nėra savitikslis. Mene būtinai turi įvykti ta magiška nenusakoma transformacija, kuri daiktus paverčia dvasine vertybe, simboliu, alegorija. Jei to neįvyktų, tai geriausia, ką galėtume išgauti, būtų tik iliustracija anatomijos vadovėliui.

Fotografijoje natūros parinkimas itin reikšmingas, o tam tikrais atvejais – net lemiamas. Dailėje modelis dažniausiai būna tik atspirties taškas – dailininkas beveik viską gali pats perkurti, keisdamas proporcijas, formas, spalvas pagal savo sumanymą, o fotografijoje šios rokiruotės pavyksta kur kas sunkiau, todėl geriausia, jei pats objektas bus kuo arčiau sumanytos idėjos.

Šiandieninė fotografijos optika geba perduoti smulkiausias spalvas ir faktūros detales, todėl nejučiomis lengva nueiti grubaus natūralizmo keliu.

Mene nėra lengvų temų, žanrų. Bet visa, kas susiję su aktu, reikalauja ypatingos vidinės klausos. Kiekvienas nuogo žmogaus kūno atvaizdas – dar ne Venera ir ne Apolonas. Čia visada reikia įžvelgti skirtumą. Ir gražiausią idėją galima suprofanuoti, iškreipti iki kraštutinumo. Toks pavyzdys – Vakarų pasaulio pornografinė industrija, kuri, viską vulgarindama, veda į moralinę aklavietę. Tačiau dėl to nekalta nei dailė, nei fotografija, o kalti tie, kurie tvarko visuomenės reikalus. Žmogaus kūnas tarsi skaidrus indas, į kurį galima įpilti ir juodų nuodų, ir gyvybės balzamo ar saulėj žėrinčio šaltinio vandens. Viskas priklausys nuo menininko pozicijos, jo talento ir meistriškumo.

Neretai šiame subtiliame žanre labai daug kas priklauso ir nuo visuomenėje vyraujančio požiūrio. Meno istorija žino ne vieną atvejį, kai buvo nukabinami Ticiano, Rembranto, Rubenso ir kitų dailininkų paveikslai arba draudžiama platinti jų reprodukcijas, kai buvo užtepliotos Mikelandželo figūros freskoje, o po to vėl restauruotos. Šia proga galima prisiminti seną posakį – „Kiekvienas viską supranta pagal savo sugedimo laipsnį“. Dar Antikos laikų poetas Ovidijus, susidūręs su panašia problema ir kaltinamas už amoralumą dėl savo knygos „Meilės mokslas“, atsakė, kad kalta ne jo knyga, bet „nešvari skaitytojų vaizduotė“.

Kategoriškumas mene – blogas ženklas. Nereikia skubėti kapoti galvas. Kiekvienas žmogus dvasiškai auga, bręsta, nuolat atgimsta.

Žmogus nori džiaugtis visais meno žanrais. Tai natūralu. Kokios nors temos ar žanro draudimas virsta neatlyginamais nuostoliais. Musulmonų menininkams šimtmečiais buvo uždrausta vaizduoti visa, kas gyva. Ir jų menas nepranoko dekoratyvaus ornamento.

Po rūbais mes visi nuogi. Būna laikas, kai žmogus žydi visomis savo fizinėmis ir dvasinėmis galiomis, kai jis pasiekia aukščiausią savo grožio išraišką. Kodėl šį žydėjimą turi ištisai dengti trikotažas, neleisdamas jo perkelti į meno kūrinį? Dailininkai juokauja, kad gražūs žmonės turėtų vaikščioti nuogi, nes drabužiai reikalingi tik apsiginti nuo šalčio arba fiziniams trūkumams paslėpti.

Kai labiau įsigilini į nuogumo problemą, aiškiai pamatai jo ribų sąlygiškumą. Musulmonų pasaulyje ir šiandien dar neretai moteris vaikšto su čadra. O daugelis Afrikos tautelių – nuogi arba pusnuogiai. Senos fotografijos liudija, kad apie 1900 metus Europos paplūdimiuose ilsėtasi su neįtikimais pliažo kostiumais, dengiančiais kelius ir alkūnes. Galime įsivaizduoti, kaip visi būtų reagavę, ten kam nors pasirodžius su šiuolaikiniu lengvu apdaru… Palangoje turim tris paplūdimių tipus: bendrą, vyrų ir moterų.

Psichologų seniai nustatyta, kad pusiau aprengtame ar pusiau nurengtame kūne daugiau „pornografiškumo“ negu visai nuogame.

Taip būna dėl to, kad tas „pusiau“, „vos vos“ dirgina vaizduotę dar labiau, nes yra slinkties galimybė – būti visai nuogam. O kai žmogus nuogas, nuogesnis jis jau nebegali būti. Šiuo psichologiniu „mechanizmu“ labai piktnaudžiauja visa pornografinė technologija. Taigi nuogumas dar ne blogiausias dalykas.

Kas panorės pornografijos, ras ir Miloso Veneroje, ir obuolio apvalume, ir Palangos paplūdimyje.

Pati meninė kūryba yra dvasinis apsinuoginimas. Tai dar didesnis nuogumas nei fizinis.

Žmogus niekada neatsisakys pats savęs. Viduramžiai praėjo ir negrįš. Tik nuolat tobulindamasis, kurdamas sau gėrio ir grožio idealą – kaip kelrodę žvaigždę tolesniam skrydžiui, žmogus vis žengs i priekį. Meno jėga šiame kelyje neišmatuojama. Menas per amžius kaupė ir kaups pačius gražiausius, tyriausius žmogaus dvasios virpesius, jo kūrybines galias, svajones. Kas mes šiandien būtume, jei nuo pirmos gyvenimo dienos mūsų nelydėtų meno pasaulis – architektūra, muzika, literatūra, dailė?..

Prie kiekvieno kultūros ar meno reiškinio kas nors prisiplaka, kam trūksta profesionalumo, subtilaus skonio. Bet pats gyvenimas atmeta visa, kas nesveika, kas trukdo judėti į priekį, o sveikas grūdas išlieka.

Formuojant asmenybės moralę, nereikšmingų grandžių nėra. Svarbus ir kryptingas lytinis auklėjimas, tvirtos moralinės pozicijos ugdymas, skiepijimas pagarbos mergaitei, moteriai. Šios misijos jau imasi vidurinės mokyklos, pasirodo leidinių ir straipsnių šia tema.

Atviro, nuoširdaus pokalbio vengimas sudaro prielaidas nenatūraliam, nesveikam, iškraipytam, dirginančiam požiūriui plisti. Svarbu ir bendras estetinis auklėjimas – kaip suvokti žmogaus kūną. Kai viešumoje neturim tikro, sveiko grožio etalono, įkūnyto meno formomis, jo vietą netrunka užimti saviveiklinė produkcija paties primityviausio skonio arba daugsyk reprodukuoti paveikslėliai iš kokio bulvarinio leidinio. Kada, jei ne dabar, kur, jei ne pas mus, pats laikas natūraliems gamtos reiškiniams rasti natūralias, sveikas, gražias išraiškos formas?

Reikšmingas dalykas – nors ir maža detalė – kūrinio pavadinimas. Mūsų parodose arba žurnaluose prie šio žanro fotografijų beveik niekada nepamatysi kitokio parašo kaip „Aktas“. Tai neteisinga praktika. Aktas – fotografijos žanras. Kaip kad, pavyzdžiui, literatūroje apsakymas. Tačiau kiekvienas apsakymas turi savo pavadinimą. Kūrinio pavadinimas padeda žiūrovui iškart pagauti sumanymo esmę, nukreipia jo mintis ir emocijas pageidaujama linkme.

Senovės Rytų išmintis skelbia, kad negalima būti geru skulptoriumi, neišmanant šokio meno, o šokėju – muzikos, ir taip toliau. Turbūt tą galima pasakyti ir apie fotografijos meną. Jis neužaugo plyname lauke. Fotografija – vaizdo kalba. Jai, be savų, specifinių problemų ir reikalavimų, taikomi visi griežti vizualinio meno reikalavimai. Tik dėl įdomios, reikšmingos formos kūrinys įgauna didelį emocinį, estetinį krūvį. Neretai patys geriausi norai ir idėjos dingsta perniek, jiems nesuteikus raiškios meninės formos.

„Ars longa, vita brevis“ (Menas ilgas, gyvenimas trumpas). Daugelis šį posakį suprantame pažodžiui – kad viskas praeina, o darbai lieka. Iš tikrųjų pirmykštė reikšmė buvo kitokia: gyvenimas trumpas, o kelias į meną – amžinas.

Visos meno šakos tarsi išsidalijo savo įtakos sferas. Kiekviena jų unikali ir nepakeičiama, kiekviena turi savus išraiškos būdus. Romano nepakeis nutapytas paveikslas, o gyvo šokio – sustingusi skulptūra, ir atvirkščiai. Vienos meno šakos kalba niekada visiškai nebus išversta į kitą. Ji gali tik papildyti, bet ne pakeisti… Kitais žodžiais tariant, kiekviena meno šaka turi ir savo ribas, ir savo nepakartojamą žavesį.

Kalbėdami apie fotografiją, dažnai įsivaizduojame ją tik elementariu „klasikiniu“ pavidalu. Tuo tarpu ji slepia savyje dar daugybę savybių, kurios be galo praplečia jos formulių, galimybių skalę – nuo subtiliausių pustonių ir linijų iki giliausių tonų; nuo juodai balto atvaizdo per monochromatinius viražavimus iki vos pastebimų pastelinių atspalvių, arba priešingai – iki pačių aštriausių dekoratyvinių derinių. Šiuo metu fotografijoje žinoma keliolika labai įdomių technologinių procesų – soliarizacija, izohelija, reljefas, „alkanas“ ryškinimas ir kiti efektai. Fotografijoje taip pat taikomi koliažo ar montažo metodai.

Visos šios galimybės išradingo menininko rankose gali virsti nepakartojama kūrybine versme. Fotografijoje jau šiandien ryškūs visi „izmai“, kurie žinomi kitose šakose – realizmas, romantizmas, simbolizmas, siurrealizmas ir t. t.

Pabrėžtina, kad su fotografine kūryba mes vis dėlto dažniausiai bendraujame per spaudą, vadinasi, su reprodukcija, ne su originalu. Meninei fotografijai, kaip ir kitoms vaizduojamojo meno formoms, taikomos „originalumo“ teisės. Ir geriausioje spaudoje dingsta tam tikra dalis to subtiliausio žavesio, kuris išgaunamas vos nusakomais tonais, faktūra, net pačiu formatu. Taigi galutinę nuomonę ir išvadą apie fotografijos kūrinį, jos meniškumą galima tarti tik turint prieš akis patį originalą. Neatsitiktinai pastaruoju metu pastebimai gausėja fotografijos parodų. Tai bendravimas su kūriniu be tarpininkų. Manau, daugelis dar prisimena prieš trejus metus Vilniuje vykusią tarptautinę parodą „Fantastinė fotografija“, kuri net ir didžiausius skeptikus privertė „praregėti“ ir pripažinti fotografijos meninę jėgą.

Kodėl žmogus taip veržiasi į grožį, ko jis jame ieško, ko iš jo tikisi?

Vienareikšmis atsakymas čia nieko nepaaiškins. Galima pateikti tik daugelį užuominų, su kuo žmogui asocijuojasi grožis.

Grožis – tai tiesa.

Grožis – tai tobulumas.

Grožis – tai genijaus pėdsakas.

Grožis – tai meilė.

Grožis – tai šviesa akyse ir sieloje.

Grožis – tai gamtos kūrybos viršūnės.

Grožis – tai apčiuopiamas stebuklas.

Grožis – tai pusiausvyra ir stebuklas.

Grožis gali išgelbėti pasaulį, – tikėjo vienas iš Dostojevskio herojų. Neapsipraskim su stebuklais, stebėkimės.

Publikuota žurnale „Nemunas“, 1982 m. vasaris, Nr. 2 (179), 44–46 p. (Kalba netaisyta.)