Su skulptoriumi Martynu Gaubu susipažinome dirbdami Šiaulių „Laiptų“ galerijoje. Netrukus pamačiau pirmąsias jo paveikslų parodas. Prisipažinsiu (Martynai, nepyk!), jos man pasirodė panašios į adoraciją dailininkui Raimundui Šližiui. Tačiau menininkas, tarsi nujausdamas, kad įrėminta plokštuma – ne jo tikrasis kelias, drąsiai „išėjo“ į viešąsias erdves, pradėjo kurti skulptūras ir instaliacijas. Šiandien Martynas – tikrai reiškinys Lietuvos šiuolaikiniame mene, autorius, kurio kūryba drąsiai balansuoja tarp estetikos ir provokacijos, tarp žaismingumo ir gilios socialinės analizės. Nors jo darbai dažnai kelia šypseną, jie visada turi antrą, o kartais ir trečią posluoksnį, itin palankų mūsų – žiūrovų ir meno „sprendėjų“ – interpretacijoms. Viena ryškiausių jo kūrybos gijų – drąsi raiška ir autoironija, kuri tampa ne tik menine priemone, bet ir pasaulėžiūros dalimi. Martyno kūryba nepalieka abejingų. Kartais šokiruojanti, ironiška, nuolat provokuoja žiūrovą susimąstyti apie visuomenės normas, vertybes ir mūsų pačių baimes. M. Gaubo skulptūros – ne tik ryškūs estetiniai objektai, bet ir taiklūs socialiniai komentarai, nukreipti į atviresnę, drąsesnę visuomenę, pasiruošusią priimti įvairiapusį, mąstantį, gyvą meną. Parašiau taip, nes norėčiau tuo tikėti, tačiau mudviejų pokalbis viską paaiškins. Pavadinkime tai meniniu detektyvu.

Autoportretas su autoportretU, 2012. Dažyta bronza, H 74 cm

SKULPTORIUS RAMIAI KURTI NEGALI

Nors Gaubo kūryboje daug humoro, jis yra iš esmės darbštus, net darboholiškas žmogus. Pats teigia, kad dešimt valandų fizinio darbo per dieną jam – norma. Jis dalyvauja ledo, smėlio, šiaudų skulptūrų festivaliuose visame pasaulyje, laimi konkursus, rengia parodas. Ir tai daro su devizu „Galva visada užimta darbais, o rankos nesnaudžia“. Menas jam – nuolatinis veiksmas, ieškojimas, tobulėjimas.

Gaubas nebijo iššūkių: jei profesionalus technikas sako, kad idėjos realizuoti neįmanoma, užsispiria ir pats viską padaro. Toks buvo ir „Konteinerio“ (2015) – galvos iš geltonosios epoksidinės dervos – atvejis. Specialistai atmetė skulptūrą kaip per sudėtingą, bet menininkas darbą įgyvendino savo jėgomis. Tai – ne tik profesionalumo, bet ir kūrybinės laisvės įrodymas. Martynas įrodo, kad šiuolaikinis menas gali būti žaismingas, provokuojantis, popsinis, kičinis ir kartu gilus, rimtas. Kūryba jam – ne psichoterapija, o galimybė atvirai kalbėti apie visuomenę ir save. Autoriaus darbštumas – tyli, bet galinga varomoji jėga, idėjas paverčianti realybe.

Martyno socialinės provokacijos kūrinius pavadinčiau „tyčiniais“, nes menininkas žino, kokia bus praeivio, žiūrovo, kultūros politiko reakcija. M. Gaubo – vieno ekscentriškiausių ir kontroversiškiausių lietuvių skulptorių – kūryba dažnai sukelia aštrias visuomenės reakcijas ir skatina diskusijas apie tradicines vertybes, tapatybę bei žmogaus santykį su aplinka. Jo darbai išsiskiria atviru ir neretai šokiruojančiu turiniu, kuriame pinasi ironija, groteskas ir filosofinė galia. Menininkui svarbios kelios pagrindinės idėjos: žmogaus kūniškumas, visuomenės normų kritika ir šiuolaikinės kultūros paradoksai. Jis nuolat kelia klausimus apie tai, kas yra „normalu“, kaip formuojamos mūsų vertybės ir kokį vaidmenį šiame procese atlieka socialinės sistemos: religija, švietimas, politika. Daugelyje savo darbų Martynas kaip meninę priemonę naudoja hiperbolę: deformuotą žmogaus kūną, iškreiptus veidus, taip atskleisdamas šiuolaikinės visuomenės susvetimėjimą, prievartinį standartų taikymą ir individualumo nyksmą. Jo kūriniai, dažnai balansuojantys tarp deformuoto ir gana realistinio vaizdo, žiūrovui kelia ir susižavėjimą, ir nejaukumą. Gaubas imasi jautrių klausimų ir skatina permąstyti religijos autoritetą, seksualumo ribas, vartotojišką kultūrą, žmogaus ir technologijų santykį. Skulptorius siekia išjudinti aplinkinių sąmonę, paskatinti reflektuoti apie esamas dogmas ir stereotipus. Visuomenės sujudinimas meno kūriniais Gaubui nėra tik triukas atkreipti į save dėmesį – tai veikiau savotiškas diagnostinis metodas. Jis išnaudoja skandalą kaip būdą parodyti, kokie jautrūs ir kartu pasyvūs esame tam tikroms temoms. Skulptoriaus darbai dažnai veikia kaip veidrodžiai, kuriuose atsispindi mūsų baimės, gėdos jausmas, agresija, troškimai ir vertybinės spragos, be to, lavina mūsų mąstymą, atvirumą dialogui ir pokyčiams.

Meno funkcijos kartais susiaurėja iki erdvių puošybos ir estetinio pasitenkinimo, tačiau Gaubas primena, kad menas turi galią ir teisę kelti diskomfortą, sukrėsti ir priversti permąstyti tikrovę.

LIETUVAITĖ, 2019. Plastikas, mišri technika, H 200 cm. Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

Zuikė, 2009. Bronza, H 28 cm

PARODOS, IDĖJOS, KONCEPTAI

Gaubas meistriškai derina skirtingas medžiagas: metalą, stiklą, medį, plastiką. Jo darbų paviršiai dažnai būna poliruoti iki veidrodinio blizgesio, kviesdami žiūrovą kūrinyje pažvelgti į save. Kartais skulptorius palieka faktūros šiurkštumo parodydamas, kad grožis gali slypėti netobulume. Gaubo stilius jungia siurrealizmo ir konceptualaus meno elementus. Jis laužo formos, turinio ir estetikos kanonus, kurdamas skulptūras, kurios veikia tiek intelektualiai, tiek emociškai. M. Gaubo kūryba nuo pat pradžių susilaukė aštrių reakcijų. Jo parodos dažnai tapdavo ne tik meniniais, bet ir visuomeniniais įvykiais. Pavyzdžiui, kai buvo pristatyta skulptūra „Kiaulės paminklas“, pasigirdo balsų, kaltinančių, kad toks objektas viešoje erdvėje žeidžia estetinius jausmus ir yra nepagarba miesto įvaizdžiui. Tačiau pats Gaubas tuomet teigė: „Jei žmogus mato tik kiaulę, o nemato savęs ar aplinkos atspindžio, galbūt prob­lema yra ne mene, o mūsų pačių sąmonėje.“ Ši citata tapo kūrinio manifestu, pabrėžiančiu, kad menas neturi būti sterilus ir pataikaujantis.

Kitoje parodoje pristatomi „Šventieji mutantai“ sukėlė dalies religinės bendruomenės pasipiktinimą. Spauda rašė apie viešus skundus, reikalavimus pašalinti darbus iš ekspozicijos. Gaubas atsakė: „Religija, kuri bijo klausimų, ne stiprėja, o silpnėja. Tikėjimas turėtų būti toks tvirtas, kad sugebėtų priimti net kritiką ir abejones.“ Tokios jo mintys parodė, kad menininkas mato ekscentriką kaip būtiną sveikos visuomenės dalį, kaip būdą ne griauti, bet skatinti augimą ir mąstymą. Menotyrininkai Gaubo darbus dažniausiai vertina palankiai, pabrėždami jų reikšmę šiuolaikinio meno kontekste. Kritikai pastebi skulptoriaus gebėjimą išlaikyti subtilų balansą tarp šoko ir prasmės – jo kūriniai nėra vien tik tuščia provokacija, tai ne pigi sensacija, o sąmoninga filosofinė strategija. Daugeliui įsiminė „Lietuvaitė“ (2020) – kūrinys, jungiantis klasikines formas su siurrealistiniais išdidinimais. Jis kvietė žiūrovą pasinerti į pasaulį, kuriame grožis ir bjaurumas egzistuoja kartu, be aiškių ribų. Kurdamas simbolinį objektą, primenantį „šventenybes“, tačiau pagamintas iš kasdienių, banalių medžiagų (pavyzdžiui, plastiko), menininkas analizavo vartotojiškumo kultą. Verta būtų užsiminti ir apie kūrinį „Huilo“ (2025), kuriame sujungiamas Putino portretas ir… penis.

„Huilo“ – vienas tikriausių mano darbų. Jis nėra nei gražus, nei patogus ir rodo ne kompromisą, o aiškią poziciją. Būtent dėl to sulaukė visiškai kitokios auditorijos dėmesio: nuo paprastų praeivių iki politikos komentatorių, nuo žmonių, kurie juokiasi, iki tų, kurie svarsto giliau. Vokietijoje, Lenkijoje ar kitose šalyse tokie kūriniai patenka į politinio meno ar sarkazmo festivalius, apie juos rašo spauda, diskutuoja visuomenė. O štai Lietuvoje – tyla. Ne pasipiktinimas, ne diskusija – tiesiog tyla. Niekas nerašo, nekomentuoja, nenori eksponuoti. O man atrodo, kad „Huilo“ įgyvendina meno funkciją – ne visus paglostyti, o kartais bakstelti ten, kur jautru“, – sako Gaubas. Taikliai jo kūrybą komentavo menotyrininkas dr. Vidas Poškus: „Martynas regisi paviršutiniškas, bet su užmoju.“

VIEŠOSIOS SKULPTŪROS POKYČIAI LIETUVOJE

Gaubas ne tik pats drąsiai plečia meno ribas, bet ir daro pastebimą poveikį jaunajai Lietuvos menininkų kartai. Ne vienas pradedantysis skulptorius ir konceptualistas laiko Gaubą įkvėpimo šaltiniu. Jie taip pat eksperimentuoja su formomis, medžiagomis, temomis, nebijodami provokuoti ar kvestionuoti nusistovėjusių normų, o į viešąsias erdves atneša ironiją, humoro jausmą ir socialinę kritiką, tarsi pratęsdami Martyno pradėtą liniją. Svarbu pažymėti, kad iki Gaubo viešoji skulptūra Lietuvoje dažnai būdavo suprantama kaip istorinės atminties forma – paminklai did­vyriams, istoriniams įvykiams ar kultūros simboliams. Šis menininkas pasiūlė kitokį modelį: skulptūra gali būti gyva, šiuolaikiška, aktuali ir net kelti diskusiją apie dabarties problemas. Jo darbai paskatino miestų savivaldybes drąsiau žvelgti į viešųjų erdvių meną – atsirado daugiau projektų, kuriuose menininkams suteikiama laisvė interpretuoti šiuolaikinius klausimus, o ne tik kurti „pagarbius“ monumentus. Pavyzdžiui, Vilniaus ir Kauno viešosiose erdvėse vis dažniau atsiranda laikinų instaliacijų, socialines problemas atspindinčių skulptūrų – ir šis pokytis, be abejonės, yra iš dalies Gaubo įtakos rezultatas.

Paminklas Jonui Karoliui Chodkevičiui, 2021. Bronza, H 350 cm

MUS KEIČIANTI LAISVĖ

Pasak menininko, kūrinyje turi būti šiek tiek „neskanumo“ – tai kaip prieskonis maiste: kalendra, ciberžolė ar net alyvuogės gali iš pradžių pasirodyti keistos, bet būtent tai suteikia patiekalui skonį. Mene, kaip ir virtuvėje, netikėtas, šiek tiek trikdantis elementas teikia gyvybės ir paryškina visumą. Toks aštrumynas autoriui būtinas, nes sustiprina kūrinio poveikį žiūrovui. Sniego skulptūrą „Lietuvaitė“, sukurtą Kinijoje (2016), Martynas prisimena kaip įdomų kūrybinį nuotykį. Jis paaiškina, kad kinai neturi tokio personažo kaip Sniego Senis – ten egzistuoja Sniego Moters įvaizdis. Nors atvira erotika Kinijoje draudžiama, kilo idėja sukurti apvalių formų moterį iš sniego kamuolių. Keturpėsčia klūpančios merginos skulptūra išsiskyrė festivalyje. Reakcijos buvo įvairios: vieni žiūrovai jos vengė, o kiti stovėjo eilėse fotografuotis. Gaubui tai atrodė natūralu. Pasak jo, menas viešojoje erdvėje yra kitoks nei galerijose – jame daugiau apribojimų. Gatvėje menininkas turi derintis prie konteksto, užsakovų, komisijų. Tai reikalauja kompromisų, tačiau skulptorius į tai žiūri kaip į „kitą žaidimo aikštelę“, kurioje taip pat galima išlikti savimi. Jis prisimena studijų metais neturėjęs pinigų net popieriui, tačiau kaip tik šis trūkumo jausmas motyvavo. Tuomet jis nusprendė gyventi iš meno – surengė pirmąją personalinę parodą, pardavė beveik visus darbus ir išsprendė finansines problemas. Vėliau įsigijo net ir benzininį pjūklą, kainavusį pusantro tūkstančio litų. Anot jo, tikra motyvacija gimsta ne iš seminarų ar mokytojų, o iš skausmo ir stokos – iš to, kas verčia žmogų augti. Gaubas prisipažįsta ilgai buvęs stebėtoju. Nuo vaikystės jis jautriai fiksuodavo smulkmenas ir situacijas, kurios dažnai keldavo gėdos jausmą, bet vėliau tapo inspiracija kūrybai. Šiandien jis stebi nebe pavienius žmones, o jų grupes, socialinius burbulus, tikėjimus ir sąmokslo teorijas – visa tai padeda suprasti, kaip stipriai viešoji erdvė formuoja žmogaus pasaulėvaizdį.

Koketė ant kušetės, 2010. Medis, aliejus, H 30 cm

Dalyvaudamas sniego, ledo, šiaudų skulptūrų festivaliuose visame pasaulyje Gaubas įgijo vertingos praktikos. Per trumpą laiką išmoko kurti didelio formato kūrinius – trijų ar net daugiau metrų aukščio. Ši patirtis suteikė pasitikėjimo, dabar jo nebegąsdina net trisdešimties metrų skulptūra – tai tiesiog dar viena užduotis. Tačiau pradžių pradžios menininkas vis tik negali pamiršti. Autorius pasakoja, kad po magistro studijų patyrė kūrybinę krizę. Tuomet jautėsi spaudžiamas atitikti šiuolaikinio meno standartus, tai visiškai neįkvėpė, tačiau priminė, kad svarbiausia – ne pataikauti, o kurti tai, kas išties artima.

Kalbėdamas apie klasikine maniera atliktą paminklą Jonui Karoliui Chodkevičiui, Gaubas pabrėžia, kad kiekvienas užsakymas jam yra galimybė mokytis. Kurdamas šią skulptūrą gilinosi į žirgų ir žmonių anatomiją, tačiau net ir reprezentaciniuose darbuose nesusilaiko ir įdeda šiek tiek šmaikštumo: pavyzdžiui, minimame paminkle – tris juosteles, primenančias „Adidas“ logotipą. Smulkmena, bet ji suteikia kūriniui žmogiškumo, sukelia šypsnį. Autorius priminė: „Skulptūros, skirtos žinomiems žmonėms ar svarbiems įvykiams, viešose erdvėse man nėra meno kūriniai tradicine prasme, kaip dažnai tikimasi. Tokiuose darbuose nereikia tikėtis gilesnės prasmės ar „menininko žinutės“. Kai kurie to meno ten ieško, neranda, tada nusivilia, supyksta ir burba – „čia kažkaip nelabai meniška“. Bet taip ir turi būti. Tokios skulptūros – atminimo ženklai. Jos skirtos ne interpretacijoms, o paprastam žmogaus, įvykio, istorijos atminimui. Svarbiausia, kad būtų techniškai gerai atliktos ir aiškiai „perskaitomos“ praeinančiam žmogui.“

Adomas ir Ieva, 2007. Medis, aliejus, H 25 cm

Pozityvas, 2020. Mišri technika, H 200 cm

Priminus tai, kad jo kūriniai buvo eksponuojami šalia Salvadoro Dalí, Gaubas išlieka santūrus. Jis pasakoja, jog vadybininkė iš Vienos vežiojo jo darbus po pasaulines meno muges – nuo Niujorko iki Dubajaus, skulptūros apkeliavo daugiau nei penkiolika šalių. Nors tai džiugina, šio fakto nesureikšmina – tai tiesiog kelio dalis. Autoironiją kūrėjas laiko savastimi, padedančia išgyventi, neprarasti dvasios lengvumo, ji būtina tiek kūryboje, tiek kasdieniame gyvenime. Sako, kad jei į viską žiūrėtų tik per rimtumo prizmę, tikriausiai seniai būtų nugrimzdęs į depresiją. Apie didžiausią svajonių projektą Gaubas kalba lakoniškai – tokios idėjos jame gyvena tyliai, be konkrečių pavadinimų ar formų. Tik, anot jo, nereikia per daug prisirišti, nes kai ateis laikas, jos arba įvyks, arba atrodys kitaip, nei buvo įsivaizduota. Jei idėja labai aiški, ji paprastai materializuojasi gana greitai. Gaubas jauniesiems kolegoms pataria ieškoti tikro įkvėpimo – stebėti menininkų gyvenimus, o ne vien jų darbus. Tai, pasak jo, padeda suprasti, ar žmogus tikrai nori eiti pasirinktu keliu. Jis ragina nebijoti eksperimentuoti, keliauti, dalyvauti tarptautiniuose projektuose, pažinti kitus kūrėjus. Bet svarbiausia – nepasiduoti spaudimui tapti „teisingu menininku“, atrasti tikrąją savo kūrybinę kalbą, kuri gimsta iš vidaus.

M. Gaubas išlieka vienu ryškiausių ir drąsiausių Lietuvos skulptorių, kurio kūryba nuolat balansuoja tarp estetinio žavesio ir socialinio šoko. Jo darbai ne tik matomi, bet ir jaučiami – kaip visuomenės nerimastingas pulsas, primenantis, kad menas turi teisę klausti, kritikuoti ir keisti, visų pirma – mus pačius.