Garsus vokiečių filosofas Robertas Spaemannas (1927–2018), dėstęs Štutgarto, Heidelbergo, Miuncheno universitetuose, buvęs vizituojančiu profesoriumi Paryžiuje, Rio de Žaneire, Naujajame Levene ir Kinijos socialinių mokslų akademijoje Pekine, apie pasaulį ir jame veikiančiuosius mokėjo kalbėti aiškiai ir argumentuotai. Ieškodamas esminio atsakymo – ką reiškia moderniame pasaulyje būti žmogumi, sukūrė solidžių veikalų, gilinosi į naujųjų laikų idėjų istoriją, krikščioniškąją etiką, gamtos filosofiją, antropologiją, politinę filosofiją.

Knygos „Nemirtingas gandas. Dievo klausimas ir modernybės iliuzija“ autorius kreipiasi į tuos skaitytojus, kurie pasirengę apmąstyti Dievo klausimą: „Mat jis įsitikinęs, kad – priešingai nei didysis Pascalis – filosofų Dievas nėra kitoks nei Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, lygiai kaip Aušrinė yra ne kas kita nei Vakarinė žvaigždė.“

Noras išsiaiškinti, ar gandas, kad Dievas egzistuoja, yra teisingas, bet kurį žmogų pirmiausia nuveda į argumentų mišką, kuriame nėra vienodų medžių. Kaip tuomet rasti tiesą? Gal neverta jos ieškoti? Mes nuolat pristingame tam laiko, be to, bijome pažeminimų, nesėkmių, nuvertinimo, o labiausiai – kančios. Nors daug žinome ir išmanome, esame beveik laimingi, bet nesurandame mokyklos, kurioje būtų mokoma nebijot bijoti.

Leiskimės į šią patirtį su R. Spaemannu, kviečiančiu pasitelkti Dievo įrodymus pagal Nietzschę, evoliuciją ir protingą sumanymą, krikščionybę ir filosofiją naujaisiais laikais, religiją ir faktinę tiesą. Kelionėje – tai dar vienas gandas – išryškėja takas ieškojimų miške ir žmogiškoje egzistencijoje su amžinomis kančios ir meilės, blogio ir gėrio dvikovomis. R. Spaemannas aktyviai dalyvaudavo viešose diskusijose, pasisakydamas branduolinės ginkluotės, karo Kosove, abortus ir eutanaziją reglamentuojančių teisės aktų klausimais. „Knygose, žurnaluose, laikraščiuose ir televizijos debatuose jis kėlė klausimus apie „Europos vertybes“. Jo dėmesys taip pat buvo sutelktas į dvasinę bažnyčių padėtį. R. Spaemannui visada rūpėjo apginti modernybės pasiekimus nuo modernybei būdingo polinkio į savinaiką“, – apie autorių rašoma knygoje.

Knygą „Nemirtingas gandas. Dievo klausimas ir modernybės iliuzija“ leidžia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Iš vokiečių kalbos vertė Vilija Gerulaitienė (versta iš R. Spaemann. „Das unsterbliche Gerücht: Die Frage nach Gott und die Täuschung der Moderne“. Klett-Cotta, 2014), redaktorė Irena Stankevičienė, mokslinis konsultantas dr. Linas Jokubaitis, dailininkas Saulius Bajorinas.

Parengė Loreta Jastramskienė

Ištrauka iš Roberto Spaemanno knygos „Nemirtingas gandas. Dievo klausimas ir modernybės iliuzija“

KRIKŠČIONIŠKAS POŽIŪRIS Į KANČIĄ

Visi žinote Visų Šventųjų dienos giesmę „Jūs, Dievo draugai, visi kartu“. Kadaise giesmės priedainis skambėjo taip: „Padėkite mums šioje ašarų pakalnėje, kad Dievo malonės ir pasirinkimo dėka mes visi patektume į dangų.“ Jau XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje imta protestuoti prieš kalbas apie ašarų pakalnę. Sakyta, kad tai paneigia gyvenimą. Žinoma, tai buvo nesąmonė. Juk kodėl tas, kuris skausmą vadina skausmu, kančią – kančia, turėtų neigti gyvenimą? Ir kuris supranta, kad pasaulyje yra daugiau skausmo ir kančios, nei mums norėtųsi? Jau kelerius metus „ašarų klonis“, lacrimarum vallis, kaip jis vadinamas giesmėje „Sveika, Karaliene“ [Salve, Regina], keičiamas nieko nesakančiais žodžiais „žemės slėnis“ [Erdental]. Giesmių tobulintojai, matyt, nenorėjo atsilikti nuo bendros keep smiling tendencijos. Jie mieliau paliko Bertoltui Brechtui pasakyti tiesą: „Pagalvokite apie badą ir didelį šaltį / Šiame slėnyje, kuriame aidi aimanos.“ Aušvico ir Gulago archipelago akivaizdžiai nepakako, kad būtų galima kalbėti apie ašarų pakalnę arba klonį. Nors Theodoras Adorno ką tik buvo parašęs, kad po Aušvico nebeįmanoma sukurti jokio eilėraščio. Tačiau ir tai nėra tiesa. Juk kodėl po Golgotos ar nekaltų Betliejaus vaikų žudynių turėjo būti įmanoma kažkas, kas nebeįmanoma po Aušvico, Hirošimos ar Kambodžos? Bet gražiausia poezija, šviesiausia muzika buvo sukurta po Dievo Sūnaus nukryžiavimo – tarsi kryžiaus šešėlyje.

Optimizmas ir pesimizmas yra paviršutiniškos pasaulėžiūros. Tiesa apie kančią – paradoksali. Ją galima išreikšti tik sakiniais, kurie vienas kitam tarsi prieštarauja. Apreiškimas draudžia mums skubotai spręsti šį prieštaravimą vienaip ar kitaip. Viena vertus, jis mus moko, kad pasaulį ištiko rimta krizė, kad kūrinija kenčia gimdymo skausmus, kad žemė yra ašarų pakalnė ir kad šio pasaulio kunigaikštis, apie kurį kalba Kristus, yra blogas. Tačiau kita vertus, apreiškimas moko, kad pasaulis kiekvieną akimirką randasi iš Dievo kūrybinės valios ir kad jis, kaip sakoma Pradžios knygoje, yra labai geras. Ir jei turime akis, kad matytume, matome, kad „neapsakomai didūs kūriniai“, kaip sakoma Goethės „Fauste“, tai yra saulėtekis, obelis, žmogaus veidas, yra „nuostabūs kaip ir pirmąją dieną“. Jėzaus elgesys atitinka šį paradoksą. Jis pats išgydydavo ligonius, prikeldavo mirusiuosius ir kartu mokė: „Jei kas nori eiti paskui mane, […] tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“ [Lk 9,23; Mt 16,24] Krikščionybė mus moko kovoti su kančiomis, kad ir kur jos mus užkluptų, moko jas palengvinti ir pašalinti; kita vertus, moko mus kentėti kančias nuolankiai, netgi jas priimti. Kristus pats pakilo prieš kryžiaus kančią ir po Velykų savo mokiniams paaiškino: „Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ [Lk 24,26]

Tą patį paradoksą dar kitu pavidalu matome Jėzaus žodžiuose, kad Žmogaus Sūnus iš tiesų turi būti išduotas, bet vargas tam žmogui, kuris jį išduos. (Beje, Goethės Mefistofelis būtent šią paradoksalią mintį išsako taip: „Aš esu dalis tos jėgos, kuri amžinai nori blogio ir amžinai kuria gėrį.“) Yra religijų, priimančių kančias, ir religijų, su jomis kovojančių, rezignuojančių religijų ir aktyvių religijų. Krikščionybė ypatinga tuo, kad ji yra ir viena, ir kita vienu metu, ir dvejopa radikaliai: viena vertus, ji moko, kad pasaulio išganymas įvyksta per Dievo Sūnaus kančią ir kad mes galime dalyvauti išganyme tik per savo pačių kančias. Kita vertus, ji moko, kad žmogus galiausiai bus teisiamas pagal tai, ką padarė, kad palengvintų kančias: „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte…“ [Mt 25,35–36] Nė viena pasaulio religija nėra išvysčiusi tokios precedento neturinčios aktyvios pagalbos kenčiantiesiems veiklos kaip Kryžiaus religija.

Kaip turėtume tai suprasti? Kaip suprasti paradoksą, slypintį sąvokoje „kančios prasmė“? Juk būtent kañčios yra beprasmybės patirtis. Ar tokia patirtis pati savaime gali turėti prasmę? Šį klausimą užduodame, nes patys nekenčiame nepakeliamai. Kas iš tiesų kenčia, nesiklausys paskaitos apie kančios prasmę. Tačiau būtent todėl svarbu užduoti sau šį klausimą, kol kančia mūsų dar neužklupo. Norėdami atsakyti į šį klausimą pirmiausia pažvelkime į paprastesnį reiškinį – fizinį skausmą, kuris nebūtinai tapatus kančiai. Graužiantis alkis manęs nekankina, jei žinau, kad tuoj gausiu valgyti. Ir apendicito skausmai nėra kančia, jei jiems kilus apendiksas pašalinamas. Skausmas iš esmės yra prasminga gamtos priemonė. Jis tarnauja gyvybei kaip pavojaus signalas. Skausmas yra neigiamo dalyko patyrimas. Tačiau neigiamo dalyko patirtis pati savaime nėra neigiama – ji yra teigiama. Ji yra sąlyga grėsmei įveikti. Todėl skausmas, kol jis susijęs su tam tikra funkcija, taip pat suvokiamas kaip prasmingas.

Skausmas tampa kančia tik tada, kai jis tampa savarankiškas, kai rodo gyvenimo nykimą, prieš kurį esu bejėgis; arba kai jis įgyja intensyvumą, visiškai neatitinkantį jo signalinės funkcijos. Kančia – tai patirtis, kai iškrentama iš saugumo pojūčio, iš prasminių ir funkcinių ryšių visumos. Skausmas, trukdantis gyvybei skleistis; glaukoma, pakertanti dailininko regėjimą, arba artrozė, paralyžiuojanti vargonininką; vaikų alkis, kai net pusbadžiu gyvenantys tėvai negali jiems nieko duoti valgyti; priklausomybė nuo piktavališkos motinos arba senukai, atstumti nedėkingų vaikų; bejėgiškumas prieš žeminančias neteisybes; nelaiminga meilė, depresija, mirtis vienatvėje. Kokia prasmė čia kalbėti apie prasmę? Kokią prasmę turėtų turėti beprasmybės patirtis? Argi išsivadavimas iš kančios nėra vienintelis įmanomas visų racionalių siekių tikslas?

O gal vis dėlto egzistuoja analogija tarp kančios ir skausmo? Skausmas, kaip jau minėjau, yra patirtis, tarnaujanti gyvybei kaip pavojaus signalas. Kai kyla grėsmė, akivaizdu, geriau apie ją sužinoti, negu jos nepastebėti. Vadinasi, blogis yra ne pats skausmas, o gyvybei grėsmę kelianti ar gyvenimo kokybę trikdanti būklė, apie kurią praneša skausmas. Ar kažką panašaus galima pasakyti ir apie kančią? Ar tai galima pasakyti apie beprasmiškumo, kažko, kas prieštarauja gyvenimo logikai, patyrimą? Ar tokia patirtis nėra pati savaime beprasmė, prieštaraujanti gyvenimo logikai? Ši patirtis būtų beprasmiška tik tuomet, jei tai būtų klaidinga patirtis, tai yra jei nei blogis, nei tai, kas neteisinga ar prieštarauja prasmei, be kančios apskritai neegzistuotų. Bet jei visa tai egzistuoja, akivaizdu, kad geriau tai patirti – vadinasi, nuo to kentėti, – negu nesąmoningai to nepastebėti ir taip nukrypti nuo tiesos. Juk už tiesos ribų žmogui nebelieka nei prasmės, nei orumo.

Beje, mums visiems pažįstamos tam tikros kančios formos, kurių nelaikome blogiu, veikiau žmogiškojo orumo ženklu: sielvartas ir pyktis matant neteisybę, atgaila dėl mūsų pačių padarytos neteisybės, užuojauta kenčiantiems. Tokios kančios nėra blogis, jos yra tinkama, teisinga reakcija į blogį. Akivaizdu, kad žmogus, kuris juokdamasis be skrupulų trypia kitus žmones, atrodo kur kas atgrasiau nei tas, kuris tą patį daro apimtas pykčio. Tačiau ir vienas, ir kitas atrodo atgrasiau už žmogų, kuris ateina į protą ir ima kentėti dėl to, ką padarė.

Štai čia ir glūdi raktas į krikščioniškąjį kančios prasmės aiškinimą. Krikščioniškoji Apreiškimo žinia mus moko kančią laikyti ne esminiu blogiu, bet natūralia esminio blogio pasekme – būdu, kuriuo patiriame tą esminį blogį. Tas esminis blogis yra moralinis blogis – nuodėmė. Be supratimo, kas yra nuodėmė, krikščionybės išvis neįmanoma suvokti. Pasak Jėzaus žodžių, Šventoji Dvasia leis žmogui pažinti tris dalykus: kad yra nuodėmė, teisybė ir teismas [„dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo“] (Jn 16,8). Kaip skausmas yra subjektyvi grėsmės fiziniam gyvenimui ar jo sutrikdymo patirtis, taip kančia yra subjektyvus grėsmės dvasiniam, būtent žmogiškajam, gyvenimui ir jo sutrikdymo patyrimas, subjektyvi nuodėmės pasekmė. Todėl žmogaus atsiskyrimas nuo tikrovės, nepaklusnumas Dievui nulėmė, kaip sakoma Pradžios knygoje, išvarymą iš rojaus ir įžengimą į skausmo pasaulį. Ir kai Jėzus gydo žmones nuo ligų, jam kančių išlaisvinimas visuomet yra išorinis ženklas, liudijantis išlaisvinimą nuo nuodėmės. „Tavo nuodėmės atleistos“, – sako jis paralyžiuotajam. O tada priduria: „Kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes“, jis sako paralyžiuotajam: „Pasiimk neštuvus ir eik namo.“ (Mt 9,6) Šiandien, kai charizmatinis judėjimas vėl grąžina ligonių gydymą į krikščioniškąjį gyvenimą, kančios ir kaltės ryšys taip pat labai svarbus.

Krikščioniškoji tradicija sako, kad kančia yra bausmė už nuodėmę. Tačiau norėdami teisingai suprasti šį teiginį, turime žinoti, ką iš tikrųjų reiškia bausmė: ji reiškia, kad tas, kuris padaro neteisybę, būdamas išlaikomas tiesoje ir gerbiamas kaip žmogus, turi patirti ir privalo suvokti savo veiksmų pasekmes. „Tiesa padarys jus laisvus.“ (Jn 8,32) (Iš to kyla svarbios išvados bausmių vykdymui. Bausmė visada yra kančios sukėlimas. Tačiau tokia kančia neturi būti keršto pobūdžio, ji turi būti tokia, kad nubaustajam bausmės atlikimas suteiktų galimybę patirti esmines žmogiškas patirtis ir – jei įmanoma – suvokti bausmės prasmę.) Viena vertus, kančia yra blogio pasekmė. Tačiau sukeldama kančią Dievui priešiška blogio galia nuolat save demaskuoja. Kančia sunaikina melą, esą blogis nėra blogis. Jei blogis – maištas prieš Dievą – būtų toks, kad galėtų suteikti laimę, tuomet melas galėtų sunaikinti tiesą ir pats taptų antrąja tiesa. Tačiau kančia demaskuoja blogio pažadus kaip melą, o šio pasaulio kunigaikštį – kaip „melo tėvą“ [Jn 8,44], kaip jį vadina Kristus. Žmogaus maištas prieš Dievą žlunga kančioje, todėl kančia tampa žmogaus išgelbėjimu. Ji neleidžia melui galutinai įsigalėti. Juk galiausiai niekas negali norėti to, kas jam pačiam sukelia kančią. Kentėti – reiškia patirti tai, ko nenorime. Kančia yra mūsų valios sužlugdymas. Tai buvo ir Jėzaus valios sužlugdymas. Laiške žydams į klausimą apie Jėzaus kančios prasmę atsakoma glaustu sakiniu: „Jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo.“ (Žyd 5,8)

Bet ar jis turėjo mokytis klusnumo? Tėvo valia, kaip jis sakė, buvo jo maistas (plg. Jn 4,34). Kodėl tuomet tas maistas buvo toks kartus? Čia jau pereiname prie antrosios, būtent krikščioniškos, atsakymo dalies apie kančios prasmę. Kad kentėti neteisybę yra geriau, nei daryti neteisybę, ir kad daryti neteisybę su bausme yra geriau, nei daryti neteisybę be bausmės, kad bausmės kentėjimas yra „sielos išgydymas“, jau šimtmečius prieš Kristų buvo galima perskaityti Platono veikaluose. Tačiau nuolat patiriame visai ką kita, būtent tai, kad kenčia nekaltieji, kad tas, kuris sukelia kančią, ir tas, kuris ją patiria, nėra tas pats asmuo, ir dažnai nėra jokio akivaizdaus ryšio tarp nuodėmės ir kančios. „Kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ – klausė Jėzaus mokiniai, ieškantys tokio ryšio. Viešpats atsako: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai.“ (Jn 9,1–3) Jei nuodėmės ir kančios ryšys būtų visada tiesiogiai patiriamas, jei blogasis kentėtų, o gerasis – ne, tuomet pasaulis iš esmės būtų darnoje ir blogasis nebūtų šio pasaulio kunigaikštis. Apaštalo žodžiai apie tai, kad kūrinija dūsauja ir kenčia sąrėmius dėl ją pavergusiojo, nebūtų tiesa; nebūtų tiesa ir mintis, kad visa kūrinija laukia išganymo.

Pirminė nuodėmė [Ursünde] – angelų troškimas būti kaip Dievas – buvo nukreipta ne į kančios sukėlimą, o į laimės parodiją. Kančia, gyvenimo neigimas – tai nenumatyta pasekmė. Tačiau dabar naujuoju šio pasaulio įstatymu tampa tai, kad kiekvienas stengiasi perkelti kančią kitiems, gyventi kitų sąskaita, ir taip nuolat sukelia papildomų kančių, be tų, kurioms mus pasmerkia užkeikta prigimtis.

Ir šio pasaulio įstatymas siaubingai veiksmingas. Natūralios kančios beveik nevertos paminėjimo, palyginti su tomis, kurias žmonės sukelia vieni kitiems. O prie šio pasaulį gaubiančio prakeiksmo prisideda ir tai, kad kančia, kuri iš esmės turėjo būti tiesos ir žmogaus išgelbėjimo priemonė, tampa blogio sklaidos įrankiu. Mat neteisingai kenčiančiojo apmaudas dėl neteisiojo skriaudėjo paverčia jį patį piktu ir linkusiu daryti kitiems tai, ką pats patyrė. Šioje kančios perkėlimo kitiems grandinėje blogis nuolat atsinaujina – o kartu su juo ir kančia.

Krikščionybės esmė yra tikėjimas, kad ši lemtis, šis prakeiksmas kartą buvo nutrauktas, kai tobulas gerasis Dievo Sūnus tapo dėl mūsų nuodėme, kaip sako apaštalas, tai yra kai prisiėmė subjektyvią blogio, beprasmybės, Dievo apleidimo patirtį nesistengdamas jos atsikratyti ar perkelti kitiems. Jis patyrė, kas yra nuodėmė, ir taip palaužė melo galią. Ką reiškia: „Jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo“? Jis visada buvo susitapatinęs su Tėvo valia! Taip, bet jis nebuvo susitapatinęs su nuodėme. Todėl tai buvo priešinga jo prigimčiai, kad jis pats turėjo prisiimti grįžimo iš neklusnumo į klusnumą kainą.

Kančia apskritai yra nenatūrali. Tačiau kančioje blogis tarsi pats sukuria savo priešnuodį. Toks priešnuodis gali padėti užsikrėtusiesiems nuodais. Bet pasaulio likimas pasikeičia tik tada, kai visiškai tyras žmogus išgeria priešnuodį, – tik ten, kur, kaip sakoma Laiške žydams, kaip auką save atnašauja tas, kuriam nereikia atnašauti už savo nuodėmes. Viešpats meldėsi, kad jį aplenktų taurė, kurią jis vis dėlto išgėrė – tai yra priešnuodžio taurė. Atperkančiosios kančios galia yra giliausias krikščionybės slėpinys. Galiausiai ji nepasiduoda jokiam psichologiniam aiškinimui. Kosmo tiesos atkūrimas per adekvatų patyrimą to, ką reiškia praktiškai įgyvendintas melas, tai yra per kančią, – štai kuo mes tikime. Ir pirmasis žmogus, kuris kartu su Jėzumi įžengė į Dievo šlovę, buvo gangsteris ar teroristas, kabojęs šalia jo ant kryžiaus ir Jėzaus akivaizdoje supratęs tiesą apie kančią: „Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs.“ (Lk 23,41)

Šiandien tarp teologų kartais paniekinamai kalbama apie vadinamąją kančios mistiką. Tiesa yra tokia: jei neigiama mistinė kančios tikrovė, o ypač atperkamoji kančia, tuomet iš viso pašalinama pati krikščionybė. Tai neturi nieko bendra su dvasiniu mazochizmu. Kančia yra ir lieka priešinga mūsų prigimčiai. O tikra kančia yra tik ta, kurios patys nesirenkame. Turime siekti tik vienos kančios, būtent adekvačios savo blogos valios tiesos patirties, tai yra atgailos už savo nuodėmes. Visi kiti sąmoningai pasirinkti kentėjimai nėra tikrosios kančios. Senovės krikščionys kankiniais nelaikė pasiryžusiųjų savanoriškai kankinystei. Jie taip pat pastebėjo, kad tie savanoriai dažnai pirmieji neišlaikydavo išbandymų kankinimu. Tikroji kančia yra ta, kuri sutrikdo mūsų valią. Todėl krikščioniškoji doktrina apie kančios prasmę nestabdo jokios veiklos, jokių politinių reformų ar medicinos pažangos. Bet ji moko, kaip elgtis su tuo, kas vyksta prieš mūsų valią ir mūsų pastangas; ji moko priimti tikrovę net tada, kai patiriame nesėkmę, dėkoti Dievui net ir tada.

Eucharistija, padėka, yra galutinė viso žmogaus gyvenimo prasmė. Net ir gyvenimas, kuriame visapusiškai atsiskleidžia visos žmogaus kūrybinės galios, yra pavaldus mirties ir beprasmiškumo įstatymui, jei žmogus šių kūrybinių galių nesupranta kaip dovanos ir užduoties atspindėti Dievą pasaulyje. Todėl sekmadieniais per Mišias meldžiamės: „Dėkojame Tau, kad pašaukei mus tarnauti Tavo akivaizdoje.“ „Dėkojame Tau už didžiąją Tavo šlovę.“ Pasak šventojo Pauliaus Laiško romiečiams, jeigu nenorima priimti kaip dovanos gyvenimo, pasaulio būties, savo pačių egzistencijos ir už tai dėkoti, tai yra nuodėmės pradžia, pirminė nuodėmė [Ursünde], taigi visų kančių priežastis. Visata, kuri neatsigręžia į ištakas savo aukščiausiame kūrinyje – žmoguje, praranda savo skaidrumą, Dievo šlovės spindesį. Pasaulio būtybės tampa vienos kitoms atšiauriais, neperregimais objektais. Jos atsigręžia viena prieš kitą.

Tik simboliškai istorijoje nušvinta kita, tikroji Visata, pavyzdžiui, kai vanduo neša Viešpatį, užuot jį prarijęs, kai sienos neatsilaiko prieš Prisikėlusįjį, kai šventasis Pranciškus kalbasi su gyvūnais ir sutramdo vilką. Dabartinio pasaulio amžiaus įstatymas yra kitoks. Seniausias filosofijos teiginys, Anaksimandro ištarta mintis, šį dėsnį išreiškia tokiais žodžiais: „Iš to, iš ko daiktai atsiranda, į tai jie ir suyra pagal laiko tvarką. Mat jie vienas kitam atlygina bausme ir kančia už savo nusižengimus“, tai yra, kaip galime paaiškinti neteisybę, kurią visos būtybės daro kitoms kovoje už būvį. Anaksimandras jau buvo suvokęs kančios teisingumą. Jam nebuvo duota žinoti apie savanoriškai prisiimtos kančios galią, galinčią nutraukti šią grandinę, apie tą kančios mistiką, kuri atsispindi Martino Lutherio Kingo žodžiuose: „Darykite mums, ką norite, mes ir toliau jus mylėsime. Galite būti tikri, kad mūsų gebėjimas kentėti išsekins jūsų smurtą.“

Uždaras teisingumo ratas pralaužtas nauju simboliu – kryžiumi, simbolizuojančiu prisiimtą kančią, atleidimą, išgydymą ir meilę.