Ilgamečio Bordo universiteto profesoriaus, prancūzų filosofo ir sociologo Jacques’o Ellulio (1912–1994) knyga „Technika, arba Šimtmečio iššūkis“ (La Technique ou l’Enjeu du siècle) buvo išleista 1954 metais. Tapusi klasika, ji iki šiol yra vienas įtakingiausių technikos filosofijai skirtų veikalų.

Ar pasaulyje, kuriame dominuoja technikos diktatūra, dar liko vietos žmogiškumui? Kokia moderniųjų technologijų plėtros įtaka visuomenei – išlaisvinanti ar įkalinanti? „Mes tik pamėginome pateikti visa apimančią analizę, kurioje būtų konkrečiai ir iš pagrindų įsisąmonintas technikos reiškinys, aprėpiant visus jo aspektus“, – rašo autorius knygos pratarmėje.

Mokslininko, kuris buvo ir sociologas, ir teologas, abejojimas aklu tikėjimu technikos stebuklais, kitokių ir kitaip veikiančių mūsų gyvenimą jų pusių matymas padeda suvokti tai, kuo virsta visuomenės ir žmogus techninėje sistemoje.

Ar mes dar galime būti laisvi?

Knygą leidžia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, iš prancūzų kalbos vertė Lina Perkauskytė, knygoje skelbiamo straipsnio apie Jacques’o Ellulio filosofiją ir veiklą autorius – dr. Linas Jokubaitis. Knygos leidimą finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Ištrauka iš Jacques’o Ellulo knygos „Technika, arba Šimtmečio iššūkis“.

PRAMOGOS

Žmogaus technikos taikomos ir dar vienoje, visiškai kitokioje nei ankstesnės, srityje – pramogų ir pasilinksminimų sektoriuje. Materialinėje plot­mėje šios technikos tokios pat, kaip ir propagandos metodai: kinas, radijas, spauda. Mažiau prisidėjo knygos ir patefonas. Tačiau šių priemonių hierarchija nevienoda: pirmą vietą užima kinas, pasilinksminimų srityje svarbesnis nei radijas, svarbiausias propagandos įrankis. Vėl susiduriame su psichoanalizės technikomis, tik jos pasitelkiamos daug mažesniu mastu. Beje, psichoanalizė pramogų srityje naudojama kitaip nei propagandoje. Pramogomis siekiama prablaškyti, o propaganda – įtraukti; tačiau didžiausias skirtumas – spontaniškumas: propaganda yra suderintas, apskaičiuotas, valingas veiksmas, o pramogų technika – spontaniška ir nevalinga. Viena priklauso nuo organizatoriaus sprendimo, kita – nuo minios poreikių.

Tarkime, žmogus, kurį gerai pažįstame, grįžta iš darbo. Galbūt dieną jis praleido idealiai higieniškoje aplinkoje, buvo suteikta viskas, kad jis dirbtų subalansuotoje aplinkoje ir kuo mažiau pavargtų. Tai pati geriausia hipotezė; tačiau jis jautė nenutrūkstamą spaudimą, dirbo netausodamas jėgų, ir dabar raumenų nuovargį pakeitė nervinis nuovargis, o išėjus iš darbovietės, džiaugsmas baigus darbą sumišo su nepasitenkinimu: žmogus nepatenkintas darbu, kuris neturi prasmės, nes yra nesuprantamas, nesukuria jokio kūrinio, o technika – tarsi uždanga, skirianti žmogų nuo to, ką jis daro. Išėjęs iš darbovietės, jis „grįžta į save“. Į save? Kurgi ne!.. Jis susiduria su savo fantomu ir, žinoma, nenori jo regėti. Jei žmogus kada nors susimąsto, jei ima reflektuoti save, tuomet tai, ką pastebi, jį gąsdina, nes jo likimas baigiasi mirtimi; tačiau jam regisi, kad, be perstojo lekiant darbo dienoms, tarp paskutiniųjų paauglystės nuotykių ir mirties nėra jokio tarpo. Nėra jokių sprendimų, jokių pokyčių, tik tie, kuriuos jam primeta organizacija; ši vieną dieną gali jį aprengti chaki spalvos drabužiais, nes reikia ginti civilizaciją, o kitą dieną – dryžuota uniforma, nes jis pasirodė esąs išdavikas ir sabotuotojas. Dienos nė kiek nesiskiria viena nuo kitos, bet vis dėlto žmogaus gyvenimas nėra palaimingas, nes vakare jį užklumpa laikraštis ir žinios, atspindinčios pasaulio, kuriame jis nėra saugus, vaizdą. Apie gyvenimo trapumą jam primena jei ne šaltasis ar karštasis karas, tai patys įvairiausi nelaimingi atsitikimai.

Blaškydamasis tarp nesaugumo ir absoliutaus, nepajudinamo determinuotumo – šį reprezentuoja darbas, iš kurio jis ką tik grįžo, – žmogus nebeturi vietos. Jei kas nors įvyksta, tai nutinka ne dėl jo, o jei nieko neįvyksta, tai ne jis sukūrė tą Pabaigos link lekiantį nekintamumą. Žmogus nenori susidurti su tuo fantomu, nenori jaustis plėšomas į skirtingas puses, nenori žinoti, kad viskas baigiasi „kapo duobėje“. Mat su ta duobe susitaikoma, kai gyvenimas turi prasmę, kai žmogus galbūt pats nusprendžia mirti – bent tiek; bet kai vis netenka prasmės, kai visa nebenusprendžiama, tuomet grabo lenta – tikrai siaubinga neteisybė.

Tačiau tas žmogus dar nežino, kad jo gyvenimas turi prasmę. Propaganda nesugebėjo jam to nuodugniai, įtikinamai, visam laikui išaiškinti. Žmogus vis dar pajėgia akimirką blaiviai mąstyti, geba galvoti apie tai, kas jam nutiks po dvidešimties ar trisdešimties metų… Todėl puola bėgti. Techninė civilizacija padarė vieną milžinišką klaidą – dar nepanaikino mirties. Mirtis – kone vienintelė dar išlikusi žmogiškoji tikrovė. Tačiau techninė civilizacija jau išmokė žmogų, kad nuo mirties galima bėgti. Ir šiandien tai vyksta spontaniškai. Žmogui nebereikia nei tikėjimo, nei sunkios askezės, kad rastų opijų, kuris palengvintų jo situaciją. Kinas veda tiesiai į dirbtinį rojų. Užuot susidūręs su savo fantomu, žmogus ieško kitų fantomų, į kuriuos projektuoja save ir kurie leis išgyventi tai, ką jis būtų norėjęs išgyventi. Kinas padaro tokį stiprų įspūdį, kad valandą ar dvi žmogus nustoja būti savimi, jo asmenybė ištirpsta ir susilieja su anonimine žiūrovų mase. Jis išgyvena daugybę sukrėtimų, kurie verčia juoktis, verkti, žavėtis, mylėti. Žmogus permiega su heroje, nužudo išdaviką, nugali absurdą, tampa didvyriu. Jo gyvenimas staiga įgijo prasmę.

Teatras suponavo intelektinį mechanizmą, ir žiūrovas likdavo nepasikeitęs, gebantis spręsti, o kinas savo tikroviškumu įtraukia žiūrovą į filmo orbitą. Norint atlaikyti tokį spaudimą, reikia ypatingos dvasinės galios ar psichologinio išsilavinimo. Tačiau žmogus į kiną eina kaip tik tam, kad pabėgtų nuo savęs, ir todėl tam spaudimui pasiduoda. Jis jo siekia, atsiduoda jam tarsi jausmų ir vaizdų prostitutė. Jis randa užmarštį, o kartu ir laisvę: laisvė, kurios jis nepatyrė nei per visą darbo dieną, nei po darbo dienos namie, liejasi ekrane kaip medus ant skrebučio. Tai, ko niekada nepatirs, žmogus patiria ekrane. Jo laisvė ten. Be abejo, bado ir persekiojimų laikais žmogus visada ieškojo išsigelbėjimo svajonėse ir viltyse. Bet vilties nebėra, o svajonė – nebe individualus žmogaus, kuris atsisako matyti tikrovę ir nori pabėgti, aktas, o kolektyvinis milijono žmonių, sau suteiksiančių gabalėlį gyvenimo, laisvės, nemirtingumo, reiškinys. Ištrauktas iš savęs it sraigė iš kiauto, žmogus – nebe kas kita, kaip labai plastiškos medžiagos gabalėlis, modeliuojamas vaizdų ritmu. Kaip tik čia slypi milžiniškas skirtumas. Viltis nušviečia ateitį: „Tai pasikeis!“ Svajonė – tai bėgimas vidun. O kine ateitis nebesvarbi, nes tai, kas turėtų pasikeisti, jau pasikeitė kino juostoje. Ir bėgama nebe į vidų, o į išorinį, objektyvų ir kartėliu dvelkiantį šviesos fantomų žaismą. Išėjęs iš kino teatro, žmogus būna kupinas patamsyje išgyventų galimybių, gavęs savo vidinio gyvenimo dozę; jo klausimai dabar perkelti – tai klausimai, kuriuos jam uždavė filmas. Žmogus gyvena nebe savo, o herojų gyvenimą; jam susidaro palaimingas įspūdis, kad tie klausimai, užimantys visą jo sąmonės lauką, ir pakankamai pajėgūs išsklaidyti tai, kas kėlė nerimą, ir užtektinai nerealūs, kad nekeltų nerimo.

Aistringą susižavėjimą kinu galima paaiškinti tik noru pabėgti; kaip darbo ritmas ar valstybės valdžia suponuoja nuoširdų pritarimą, vadinasi, ir propagandą, taip ir situacija, kurią žmogui primeta technika, suponuoja specifinę technikos siūlomą pabėgimo priemonę – nuostabią organizaciją, kuri, lašindama nuodus, sykiu duoda ir priešnuodį.

Ir štai žmogus, iš kurio griežta mašina atėmė jo asmeninius interesus, grįžta namo. Apie ką kalbėti? Žmogus visada kalbėdavo tik apie viena – apie savo rūpesčius. Ne apie baimę, ne apie kančią, ne apie neviltį, ne apie aistrą. Visa tai nustumta giliai vidun. Tik apie rūpesčius. Apie vynuogienojus kapojančią krušą ir užpuolusią miltligę, apie gendantį automobilį ir apie sušlubavusią prostatą. Technika viską pataiso, ji sukuria gerai veikiantį pasaulį. O tada, net jei ir lieka kokių nors rūpesčių, kalbėtis nebesinori, tad atsigręžiama į tai, kas užpildo tylą, – į radiją. Tai nepaprastai naudinga priebėga nuo nepakeliamo šeiminio gyvenimo. Laloup’as ir Nelisas demonstruoja labai keistą optimizmą, sakydami, kad radijas ir televizija suartina šeimą. Be abejo, pramogos palengvina fizinį sambūrį. Dėl televizijos vaikai vakare nebeina į lauką. Visi šeimos nariai fiziškai yra šalia, bet susitelkę į aparatą ir nekreipia dėmesio vienas į kitą. Ar nustojome vieni kitus suprasti? Neturime ką vienas kitam pasakyti? Negalime vienas kito pakęsti? Radijas viską palengvina: atkuria santykius, padeda nesutarimų nevertinti rimtai. Nebėra reikalo konfliktuoti, nebėra reikalo įsisąmoninti, kad santykiai šeimoje blogi, nebereikia priimti kokio nors sprendimo; radijo garsų tuštumoje galima ilgai gyventi kartu ir nesusitikti. Tai irgi įdomi pabėgimo priemonė, kai žmogus slepiasi ne nuo savęs, o nuo kitų. Žmogus užsideda naują kaukę, bet ši, deja, neturi tokių privalumų kaip senoji kaukė, kuri buvo ir demoniška, ir dieviška.

Savo veikale, vienoje geriausių studijų šia tema, Veillé primena, kad ausis – tai žmogaus „didžioji spraga“, per kurią jis suvokia „begalinių erdvių tylą“, tai galimo didelio sutrikimo vieta: priešingai nei akis, ausis byloja apie paslaptį ir apleistumą, ji yra kančios centras. O radijas tą spragą užpildo. Jis žmogų apsaugo nuo tylos, nuo paslapties… ir jį prablaško. Programų kūrėjai tai žino. Ir, kurdami savo programas, atsižvelgia į žmogaus norą pabėgti – ne dėl komercializacijos ar makiavelizmo, kaip mano kai kurie, o dėl to, kad ir patys patiria tokią žmogiškąją situaciją ir ieško, kaip apsisaugoti nuo nerimo. Todėl radijas turi sukurti perskyrą tarp kasdienybės, socialinių aktualijų, ir svajonės, opijaus, kurį jam pavesta skleisti. Jis privalo būti viena iš tų „išlaisvinančių pramogų“. Jis turi išlaisvinti individą iš objektyvių suvaržymų. Tai viešoji moralinio komforto tarnyba, atsakinga už šeimos dramų, taip pat socialinės naštos ir gyvenimo nuobodulio kompensavimą. Radijas taip pat kompensuoja miesto nežmoniškumą: aplinkoje, kurioje žmogus neįstengia turėti jokio tikro ryšio, jokios gilios patirties, jis privalo suteikti tikrovės, pažinimo ir artumo regimybę, kurios pakanka žmogui suvilioti ir nuraminti. Bet tuomet Veillé teisus, keldamas klausimą: ar radijas „negali tų, kuriems teikia vienybės iliuziją, nejautriai pripratinti prie vien garsinių vaizdinių abstrakcijos, o dar labiau – prie pašnekovų nebuvimo…“? Deja, mūsų nuomone, atsakymas aiškus.

Nėra kitos tokios izoliavimo priemonės kaip ši. Radijas, o dar labiau televizija, užsklendžia žmogų garsų universume, kuriame jis esti vienas; jis jau ir taip nelabai žinojo, kas yra „artimas“, o dabar atskirtis tarp žmonių dar labiau didėja. Žmogus įpranta klausytis mašinos ir kalbėtis su mašina (telefonu, diktofonu). Jis nebeturi priešais stovinčio kito žmogaus, nebeturi pašnekovo, nebevyksta dialogas. Klausydamasis ir formuluodamas amžiną monologą, bėgdamas ir nuo tylos keliamo nerimo, ir nuo nesmagumo jausmo, kurį jam sužadina artimas, žmogus randa prieglobstį technikų glėbyje – technikos radikaliai uždaro jį vienatvėje ir kartu nuramina įvairiausiomis mistifikacijomis. Pakerėjimo galia ir gebėjimas įsiskverbti tiek vaizdais, tiek garsais televiziją paverčia bene labiausiai asmenybę naikinančia ir žmonių santykius griaunančia priemone. Žiūrėdamas televizorių, žmogus siekia visiškai prasiblaškyti, visiškai užmiršti ir save, ir savo problemas, sulieti sąmonę su nuolat atnaujinama atrakcija.

Šioje srityje vis dar išgyvename stadiją, kai technika atliepia tam tikrą techninėje civilizacijoje gyvenančio žmogaus poreikį, bet žmogus vis dar laisvas tomis priemonėmis naudotis arba nesinaudoti. „Jei nori pabėgti, štai durys“, – sako technika. Ji dar nėra priemonė, sukurta pabėgti. Vis dėlto pradedama įsisąmoninti ir tai, kad šiuolaikinis žmogus jaučia poreikį nebematyti situacijos, kurią jam kuria technika, ir tai, kokiomis priemonėmis tas poreikis sąmoningai tenkinamas. Man į galvą ateina nepaprastą pasisekimą pelniusios Butlino atostogų stovyklos. Butlinas suprato, kad šiame pasaulyje – ir pernelyg prievartaujančiame, ir pernelyg nuasmeninančiame – žmogus nori „atostogų“, kurios būtų visiškai tuščios. Kitaip tariant, tokių, kurios dar labiau nuasmenina, sukurdamos laisvės įspūdį, ir niekada nesuteikia žmogui galimybės susidurti su pačiu savimi net ir materialinėje plotmėje. 1938 m. Butlinas Didžiojoje Britanijoje organizavo atostogų stovyklas šeimoms. Žmonės gyveno visi drauge pagal itin griežtą tvarkaraštį, apdairiai suderintą taip, kad dienotvarkė kasdien būtų vis kitokia ir sukurtų nuolatinio naujumo bei išradingumo įspūdį. Nuo septintos valandos ryto iki vidurnakčio vienas kitą sparčiai keitė žaidimai, dainos, spektakliai, valgiai ir linksmybės. „Svarbiausia, – sako Butlinas, – kad niekas niekada neliktų vienas su savimi.“ Viskas vyko tvyrant linksmai, gyvai atmosferai, vadovaujant specialiai apmokytiems animatoriams. Buvo pasitelktos visos priemonės įtikinti žmogų, kad jis laimingas; viskas vyko didžiulėje minioje, nes kiekvienoje stovykloje tilpo 4 000 žmonių. Atostogos truko dvi savaites. Taigi tai buvo labai tikslus ir gerai apskaičiuotas bandymas nusąmoninti žmogų, taikant techniką, kurią išsamiai aprašė pats Butlinas. Jis nieko neslėpė: sistemingai siekiama žmones nusąmoninti, ir tai daroma ne politiniais sumetimais, o vien pramoginiais tikslais – technika tarnauja pramogai paskališkąja prasme. Vis dėlto ta pramoga ne visai tokia pat, nes siekiama išvengti ne tiek amžinojo žmogaus situacijos, kiek konflikto tarp žmogaus ir jo situacijos nūdienos pasaulyje. Reikia užmaskuoti nebe dviejų begalybių apmąstymą – jas apmąstyti sugeba tik labai nedaug žmonių, – o akivaizdų ir rėksmingą gyvenimo absurdą, kurį mums kuria technika.

Parengė Loreta Jastramskienė