Jeilio universiteto profesorius Paulas W. Kahnas (g. 1952) yra vienas įdomiausių aktyviai kuriančių JAV filosofų, kurio knygą „Pastatyti liberalizmą į vietą“ (angl. Putting Liberalism in Its Place) šiuo metu leidžia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras (iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke).

Puikiai išmanantis kultūros studijas, teologijos ir antropologijos disciplinas teisės filosofijos atstovas Kahnas pagrįstai kritikuoja šiuolaikinę liberalizmo filosofiją, jos neatmesdamas, neneigdamas, tačiau „pastatydamas į vietą“. Knyga atskleidžia tai, ką liberalizmas ignoruoja; vien šios teorijos nepakanka moderniojo politinio patyrimo visumai paaiškinti, o politika neturėtų būti suvesta tik į žmogaus teises, racionalią diskusiją ir ekonomiką.

Knygoje skelbiamame straipsnyje dr. Simas Čelutka pabrėžia: „Kahnas neneigia liberalizmo principų reikšmės ir teisėtos vietos moderniojoje politikoje. Ir teisės viršenybė, ir žmogaus teisės turi savo vietą tiek JAV, tiek bet kurios kitos Vakarų valstybės gyvenime. Tačiau jis nori parodyti, kad šalia teisės mes visada turime matyti pasiaukojimą, šalia teisingumo  – meilę, šalia teismo ar parlamento – kariuomenę ir partizanus. Kahnas siekia išplėsti mūsų mąstymo apie politiką horizontus ir parodyti, kad mus supančioje politinėje tikrovėje yra daugybė svarbių patyrimo sąlygų ir struktūrų, kurios yra nepagrįstai ignoruojamos liberalizmo politinėse teorijose. Lietuvių skaitytojams, svarstantiems apie egzistencinius pasirinkimus galimos Rusijos agresijos akivaizdoje, Kahno knyga neabejotinai atvers naują perspektyvą ir galimybę šviežiai permąstyti svarbiausius mus, kaip piliečius, liečiančius klausimus“.

Liberalizmą į „vietą pastačiusi“ knyga žadina giluminį jausmą ir sufleruoja atsakymą, kodėl individas neturėtų apsibrėžti vien savo tikslų ir poreikių rate ir gyventi tik sau. Kai visi keliai nuveda į aikštę, kurioje viešpatauja vien žmogaus teisės, racionalios formuluotės ir nuoga nauda grįsti ekonominiai veiksniai, užmirštamas kelias į pasiaukojimą, meilę, valią ir tikėjimą.

Knygos leidimą rėmė Lietuvos kultūros taryba

Ištrauka iš Paulo W. Kahno knygos „Pastatyti liberalizmą į vietą“

PORNOGRAFIJA IR ROMANTIKA

Pasirinkus prasmės prieigą, konflikto dėl kūno negalima suprasti taip, kaip suprato Arendt ir šiuolaikinis liberalizmas, t. y. supriešinant viešąjį ir asmeninį gyvenimą. Toks konfliktas greičiau kyla tarp meilės, iš vienos pusės, ir pornografijos, iš kitos. Pornografiją valstybė smerkia, bet kartu tai – valstybėje klestinti praktika. Ji gali būti teisiškai toleruojama, tačiau bendras požiūris į šią veiklą smerkiamas. Net liberalai, teisiškai ginantys pornografiją, moralės, politikos ar etikos požiūriu jos nepateisina. Jų gynyba veikiau skirta išvengti pavojui, galinčiam kilti dėl valstybės slopinamos bet kokios išraiškos laisvės, bet nenukreipta į pornografijos turinį.

Tačiau, susidūrę su klestinčia praktika, klystume ją pirmiausia apibūdindami kaip nesėkmingos slopinimo taktikos rezultatą – tarsi pornografija kažkaip ima ir prasmunka pro mūsų politinės kontrolės, moralinio ugdymo ir socialinių reformų galimybių sietą. Tenka pripažinti, jog pagrindiniai pornografijos vartotojai nėra iš visuomenės pakraščių. Socialiniai reiškiniai, liudijantys, kokiais pavidalais egzistuoja pornografinė vaizduotė, nėra sociopato praktikos: tai plačiai prieinama kasdienė pornografinė medžiaga, kurios galima įsigyti vaizdo nuomos punktuose, vaistinėse, vis dažniau – per televiziją. Šios medžiagos vartotojai yra tie patys žmonės, kurie kitu atveju palaiko įprastas šeiminio seksualumo formas. Suprantama, kiekvienas socialinis darinys, sykiu ir pornografija, gali patekti ir į sociopatų (nuo vaikų tvirkintojų iki mizoginistų ir net žudikų) rankas. Bet paprastam piliečiui pornografijoje svarbu ne nusikalstamai tenkinti geismą, bet siekti laisvės. Taip suprantama laisvė, o ne hipotetiniai, su nusikaltimu besiribojantys pornografijos padariniai, yra pagrindinis politinės bendrijos ir pornografijos priešpriešos šaltinis. Pornografija meta iššūkį valstybės pretenzijoms į kūną, kurios pirmiausia ir dažniausia pasireiškia per šeimą. Mesdama tokį iššūkį, pornografija veikia toje pačioje plotmėje, kur skleidžiasi ir romantika.

Pornografija visada yra demonstravimo forma. Tai – ne gyvenimo būdas, o savotiškas ritualizuotas, performatyvus seksualumas. Ir ne vien dėl pramogų formos. Ko gero, tradicinis pornografinis siužetas skirtas sąmonei formuoti. Siužetas sukasi apie pagrindinio veikėjo seksualinio sąmoningumo pabudimą. Personažo transformacija atliepia žiūrovų, kurie stebėdami seksualinį veiksmą turi patirti tą patį pabudimą, transformaciją. Kadangi bet kokia seksualinė veikla jau apima vojerizmo elementą, skirtumas tarp aktoriaus ir žiūrovo daugeliu lygmenų nutylimas. Suvaidindamas atbundančią savimonę, atlikėjas vienu metu atstovauja ir auditorijai, t. y. stebėtojui.

Kad suprastume, kaip formuojasi performanse lemtingai svarbi pornografinė vaizduotė, turime pradėti nuo to, ko šiame pasirodyme nėra. Pornografija yra pasitikėjimo savimi per savotišką stoką vaizdavimas. Pirma didžioji stoka yra vaikai. Neturiu galvoje vaikų pornografijos. Kalbu apie juos kaip įprastą žmogaus seksualumo pasekmę. Pornografija prasideda seksą atskiriant nuo giminės tęsimo, seksualumą – nuo reprodukcijos. Antra, čia nesama valstybės. Pornografinis pasakojimas – tarsi moralitė, kurioje valstybės vaidmens nėra. Politika, jeigu ir pasirodo, tai tik tam, kad pareikštų, jog politikus irgi labai vilioja pornografija, net jei jis ar ji viešai su ja kovoja. Trečia, čia nesama ekonominio darbo. Be jo nėra ir klasinių skirtumų. Pornografinis subjektas neapibrėžiamas nei darbu, nei profesija, nei politine priklausomybe. Pornografija pateikia mums kūną, atskirtą nuo šeimos, valstybės ir rinkos. Jei paklaustume, kas valdo pornografinį kūną, galėtume atsakyti, kad individas. Tad šiam performansui būdingas siužetas pateikia subjektą, kuris pareiškia pretenziją valdyti savo kūną, nubraukdamas įprastų institucionalizuotos valdžios – šeimos, vyriausybės ir rinkos – pretenzijas. Šis savęs „užvaldymo“, pasitikėjimo savimi atgavimo aktas pristatomas kaip savęs atradimas tokiu būdu, kai subjekto tiesa randama kūno potyryje.

Pornografija yra seksualumo forma, atplėšta nuo įprastų, generatyvinių kūno ypatumų. Pornografinis aktas nekuria ateičiai: nei vaikų, nei diskurso, nei ilgalaikių santykių su kitu asmeniu, nei naudingų produktų. Jam būdinga triūso stoka abiem biblinėmis prasmėmis. Jis epizodinis; neegzistuoja nei kaip istorinė atmintis, nei kaip pretenzija į ateitį. Vienintelė laikinoji jo sąlyga yra dabartis. Kadangi pornografija yra seksualumas be vaikų, tad sykiu tai seksas, išlaisvintas nuo valstybės reikalavimų kūnui. Seksas be vaikų yra seksas, atskirtas tiek nuo politinės laiko konstrukcijos, tiek nuo šeimos ekonomikos, užtikrinančios saugią ateitį. Pornografinis įvykis vyksta akimirksniu. Nėra simbolinės pornografinio momento tąsos per kito – vaiko – reprezentaciją. Šis įvykis nėra simbolinis sudėtingesnio, tęstinio dviejų asmenų įsipareigojimo bendram gyvenimui atskaitos taškas. Tai radikalaus laisvės reikalavimo išraiška.

Jei istorija suprantama kaip galios organizavimas pažįstamomis šeimos, politinės ir ekonominės institucijų formomis, tuomet pornografija yra atsakas į istorijos naštas. Pornografija įkūnija istorinio galios pobūdžio paneigimą. Galiausiai ji neigia tai, kas atrodo lyg mūsų pačių baigtinumas. Pornografija nepaiso senėjimo: pornografijai žmogus per senas nebūna. Kadangi ji pripažįsta mirtį, tai ribinis reiškinys. Tai savotiška mirties galios parodija, nes pornografinė akimirka apima ir mirtį primenančią patirtį. Perkeltine prasme tai jau seniai išreikšta tapatinant orgazmą su mirtimi. Ši metafora – priešingybė tiek lytiniams santykiams kaip savotiškam pažinimui, tiek seksualinei veiklai kaip triūsui. Kaip jau tvirtinau, triūsas ir pažinimas yra sudedamieji galios elementai, o galia visuomet generuoja bendruomenę. Ir – erotiška mirtis nėra mirtis pasiaukojant. Tiesą sakant, kaip tik priešingai – simbolinės kūno prigimties neigimu tai yra savotiška antiauka. Pornografijoje sutampa kūnas ir jo prasmė. Kūnas kaip idėjos simbolis nebeįžvelgiamas.

Pornografija tampa tiek paprasčiausia, tiek patraukliausia pabėgimo forma nuo istorijos naštos. Ji patiriama įvairiai: psichologiškai (kaip mirties baimė), socialiai (įsipareigojimas šeimai); ekonomiškai – kaip darbas gamyboje; politiškai (valstybės raginimas aukotis). Pornografija neigia šią naštą, atmesdama bet kokį mirties pripažinimą, kartu ir šeimos, rinkos bei valstybės institucijas, kurios įprastai padeda sutelkti galias kovai su mirtimi. Kitaip nei teigia kai kurie jos oponentai, pornografija yra ne tiek galios kitiems forma, kiek reakcija į absoliutų individo patiriamą bejėgiškumą. Daugelis žmonių, tiek vyrų, tiek moterų, galią patiria ne kaip tai, ką jie turi, o kaip tai, ko jie stokoja. Jie atsiduria milžiniškose ir, regis, nepakeičiamose valdžios struktūrose – politinėse, ekonominėse, šeiminėse ir religinėse. Įgalinimas neatsiejamas nuo darbo naštos.

Pornografija siūlo giliai antivalstybinę prasmę, tiesiogiai ginčijančią valstybės pretenzijas į individo kūną. Pornografinis kūno vaizdavimas laiko kūną unikalia individo nuosavybe. Pornografinės alternatyvios socialinės tvarkos principas – antipolitika, kuri, kaip ir įprasta politika, grindžiama kūnu. Tačiau, kitaip nei politinis, pornografinis kūnas simboliškai nesiekia nei praeities, nei ateities. Tai nėra grandis grandinėje, jungiančioje praeitį ir ateitį. Pornografijos antipolitika neigia istorijos poreikį ar domėjimąsi ja. Ateitį ji regi tik kaip begalines galimybes toliau tęsti tą pačią pornografinių akimirkų seką. Pornografinis sociumas – pasaulis, kuriame individai bendrauja tarpusavyje kaip kūnų, kurie vienas kitam yra pasitenkinimo šaltinis, savininkai.

Tai kūno atsiėmimas iš įprastos būsenos, kurioje jis yra sudėtingas anapus jo ribų esančių reikšmių ženklintojas. Mes save matome kaip piliečius, tėvus, vaikus ar darbo pasidalinimo kompleksinėje ekonomikoje dalyvius. Mes aiškiname, kas esame, rodydami į šias prasmės struktūras, kurios atsiranda kūne ir per jį. Tiek pilietis karys, tiek šeimos matrona kūnui teikia prasmės jo funkcija išplėstinėje politinėje ir laikinoje tvarkoje. Pornografija priešinasi visoms įprastoms galios plotmėms, kuriose figūruoja kūnas. Ji skelbia kūną savo prasmių centru, visiškai nepriklausomu nuo politinės galios tvarkos. Pornografija naudojasi naujo gimimo ir naujo kūno vaizdiniais. Tačiau atrastas naujumas lieka griežtai fizinio kūno ribose. Arendt toks posūkis tegalėjo liudyti grimzdimą į būtinybės sritį, tačiau tai yra laisvės reikalavimas pačia ekstremaliausia forma. Tad ko stebėtis, kad pornografija siejama su politine revoliucija . Politiniam liberalizmui pornografija grasina ne mažiau nei kuriai kitai politinei sąrangai, nes politika bet kokia forma yra pornografinės vaizduotės taikinys.

Simboliškumo panaikinimas pornografijoje pasireiškia kalbos nereikšmingumu pornografiniam vaizdavimui. Pavyzdžiui, galima įsivaizduoti pornografinį filmą, kuriame protagonistai nemoka vienas kito kalbos, jie nebendrauja, yra tik aktas. Nereikia kalbos, nes taip pareiškiama, kad kūnas gali turėti savo reikšmių. Jam nereikia reikšti kažko už savo paties ribų. Suprantama, jį, kaip tokį, galima įsivaizduoti tiek kaip neigimą, tiek kaip patvirtinimą. Nėra tokio „daikto savyje“ kaip grynoji sekso prigimtis. Pornografija yra polingvistinis fenomenas, ne grįžimas prie ikikalbinės prigimties. Išsekusi pornografinė vaizduotė gali pasireikšti suvokimu, jog vaizduojamas smurtas. Tad tai ir mato pornografijos kritikai.

Kadangi prasmė subyra į veiksmą, mes iš esmės esame pornografijos vojeristai. Mes neįsitraukiame į ją kaip į dialogą, liekame stebėti tarytum nebyliai. Jei iš tikrųjų kalbėtume apie pornografiją kaip laisvės formą, ji savaime virstų dar vienu politiniu judėjimu, kuriam taikomos tokios pat istorinės sąlygos, kaip ir kiekvienai kitai politikos formai. Negalime pasitelkti kalbos, kad peržengtume anapus kalbos. Kai kurie kritikai nerimauja, kad pornografija skatina tokią veiklą kaip prievartavimas. Nesvarbu, ar tai teisinga vertinant pornografiją kaip sociologinį reiškinį, tačiau tokia kritika nepagauna ontologinės šio reiškinio struktūros ir gilaus patrauklumo eiliniam piliečiui, ne sociopatui. Pornografijos esmė – neigti veiksmą: vaizdavimas įsmunka į vaizduojamą, matymas tampa patirtimi.

Pornografija yra laisvės fantazija ir dėl to ją reikia lyginti ne tik su istorijos pakoreguotomis kūno interpretacijomis, bet ir su kita itin galinga laisvės nuo kūno fantazija, gyvuojančia Vakaruose: asketizmo tradicija krikščionybėje. Mūsų vaizduotė – tiek pramanyta, tiek paversta tikrove – užfiksuoja daugybę atvejų, kai šios fantazijos sutampa. Pavyzdžiui, mes atpažįstame pornografinės vaizduotės apraiškas krikščioniškojo asketo saviplakos akte; dailėje toks sutapimas matyti Hieronymo Boscho paveiksluose ir kt. Foucault parodė mums slopinimo ir seksualinės tapatybės ryšį karalienės Viktorijos laikais, tas pats būdinga ir plačiau aprėpiančiam krikščioniškos moralės, atsisakančios seksualumo, ir pornografijos ryšiui. Krikščionių asketų atsitraukimas nuo įprastų mūsų įsipareigojimų – šeimos, bendruomenės ir politikos – visuomet kelia grėsmę, kad jie gali pasinerti į pornografiją. Jos grėsmė liudija, kad nuo transcendentinio dievo visai netoli iki jo mirties. Ar, gal derėtų pasakyti, jog Dionizas ne taip jau toli nuo krikščionių Dievo? Teiginys, kad kūnas yra visiškas niekas, lengvai tampa teiginiu, kad ir yra tik kūnas. Prieš juos abu kaip prieštara iškyla meilės ir (ar) galios konstrukcija kaip kūne ir per kūną patiriama prasmė.

Pornografija yra nuo religijos atskirta ekstazės akimirka. Ji sutampa su antipolitine hierofantine tradicija. Šventumas irgi gali išstumti įprastas kalbos formas. Abiem atvejais mes tampame bežadžiai, netekę net pačios paprasčiausios kalbos formos – savo pačių vardo. Kitame amžiuje ir kitoje kultūroje tai būtų dvasinės ekstazės ir visiško susitapatinimo su visatos vienove momentas – Freudo kosminio vienumo jausmas. Neturėtume stebėtis, kad religinės transcendencijos galimybėms mažėjant, pornografinis momentas ima sutapti su ta vieta, kur iškyla antivalstybinės laisvės vizijos vėliava. Tokio idėjų vystymosi įasmeninimas buvo Michelio Foucault gyvenimas ir jo puoselėtas įvaizdis. Esminė šio įvaizdžio dalis buvo liberalių institucijų kaip galios struktūrų kritika, nes jos iš tikrųjų paneigia asmens laisvę, t. y. pačią autonomijos, kuria grindžiamas liberalizmas, vertę. Tačiau peržengdami jo negatyvią, superliberalią liberalizmo kritiką ir ieškodami teigiamo laisvės aprašymo, pamatysime posūkį į kūną, regimą per pornografinės vaizduotės prizmę.

Pornografiją laikome tam tikra pramoga, tačiau tai mirtinai rimta pramoga. Tai mirties, svarstymų apie valstybę, šeimą, istoriją, rinkas ir netgi kalbą neigimas. Pornografinio momento centre – išnykusios atsakomybės, kuri tęsiasi už šios akimirkos ribų, regimybė. Atsakomybė yra kito reikalavimų pripažinimas. Pornografinei vaizduotei tai atrodo lyg savęs sumenkinimas. Etiškai suprantame kaip amoralumą, politiškai – kaip revoliucijos grėsmę. Populiariojoje politinėje kultūroje šis susitikimas pasireiškė sujungiant „laisvą meilę“ ir praeito amžiaus septintojo dešimtmečio kontrakultūros antivalstybinę viziją.

Gilesne prasme tai, kas pornografiška, sykiu ir epifaniška. Į pornografijos pasaulį mes įžengiame ne ilgiau nei į nuolatinio šventumo akivaizdą. Paskui mus neišvengiamai įtraukia atgal šventvagiškas kalbos, šeimos, rinkų ir politikos pasaulis. Mūsų pasaulis turi ir istoriją, ir tam tikrą įsipareigojimą ateičiai. Savo kūnuose, išoriniuose ir vidiniuose, nešiojame sudėtingas šio pasaulio reprezentacines prasmes. Šv. Paulius kalbėjo apie tikrąjį apipjaustymą kaip apie ženklą ant širdies. Mes visi nešiojame tą ženklą, jį supratę, suprantame ir save. Tačiau negalime paneigti, kad, meilei žlugus, atsakomybės pretenzijas patiriame kaip paklusimą galiai. Be meilės gyvenimas, susidedąs vien iš atsakomybių, gali įgauti savotiškos nevilties, nes prarandame savojo „aš“ centrą ir tai, kas jam svarbiausia.

Būtinos antivalstybinės laisvės vaizdavimo sąlygos paaiškina ir kitą bendrą pornografijos bruožą: pornografinio pasakojimo centre kaip pagrindinė veikėja dažnai būna moteris. Pornografija gali būti iš esmės vyriškas reiškinys, tačiau istorija, kurią pornografijoje pasakoja vyrai, sykiu yra ir apie moterų lygybę: ne lygybę įprastose galios institucijose, o lygų gebėjimą peržengti šias valdžios formas. Vyrai negali patirti laisvės paneigdami valstybę ir šeimą, jeigu tai atrodo kaip tiesioginis neatsakingumas. Tarp laisvės ir neatsakingumo visuomet vyks savivokos mūšis. Jei šeima suvokiama kaip kontrargumentas, neišvengiamai kyla moralinio nusižengimo jausmas. Šioje laisvės fantazijoje moterys turi atrodyti kaip lygios, įsitraukusios į tokį patį savęs atradimą kaip vyrai. Žinoma, tai gali būti vyriška fantazija, kad pornografinio vaizdavimo antipolitikoje moterys randa tą pačią prasmę, bet fantazijose moterys ir vyrai susieti ne mažiau negu realybėje.

Pornografijos žinia yra laisvė. Šiais laikais laisvė be kaltės jausmo gali pasirodyti tik tokiame kontekste, kuriame laisvi visi. Nėra priežasties manyti, jog ši laisvės nuo istorijos naštos žinia moterims mažiau įdomi nei vyrams. Tačiau gali būti, kad jos reprezentacija įgauna skirtingas formas. Tik pažvelkime į populiariuose moterų žurnaluose ir romanuose vaizduojamas romantiškas fantazijas. Apie tokį vaizdavimą reikėtų paklausti: kur vaikai, politika ir rinka? Kur mirtis ir senatvė? Iš dalies romantikai taip pat būdinga pornografijos struktūra, nes ji teigia, kad gyvenimas gali būti visavertis, t. y. kupinas prasmės vien dėl fizinio kito žmogaus buvimo.

Parengė Loreta Jastramskienė