Po dešimtmetį trukusios ir net ilgesnės emigracijos į Tėvynę grįžta ne tik pragmatiškų profesijų žmonės, dažniausiai ekonominiais sumetimais pasitraukę į Vakarus: Didžiąją Britaniją, Norvegiją, Jungtines Amerikos Valstijas ar kitur, tačiau parlekia ir gana tvirtai šaknis svetur įleidę menininkai. Kaunietis dailininkas Vaidas Žvirblis šešiolika metų kūrė ir savo galeriją turėjo Australijoje, Melburne. Tačiau prigimtis ir vaikystės vasarų nostalgija jį sugrąžino į senelių vienkiemį Rimeisiuose, Ukmergės rajone.

Autoportretas su akiniais, 2019. Medis, vytelės, molis, 180 × 160 cm

Kai iš Ukmergės pasileidi Molėtų kryptimi, labai svarbu nepralėkti tų keliolikos kilometrų ir pasukti į kairę. Siauras žvyrkelis. Gal veikiau suplūktas, iki viduržiemio pašalo taip ir nesukaustytas smėlis. Vos tik į jį įvažiavus, kryžkelėje išnyra gandralizdis, iškeltas betoninio elektros stulpo viršūnėje. Visų nustebimui, tai ne baltojo gandro buveinė, o skulptūra: tarsi lizde matytum du mylimuosius, o iš tikrųjų ten – dvi merginos, mojančios pravažiuojantiems. Įprasta tokioje laukinės gamtos aplinkoje išvysti kryžių ar stogastulpį, kurie liudytų kadaise čia gyvenusių žmonių atminimą, bet šįkart prašalaitį pasitinka meninė dekoracija.

Tai pirmas ženklas, tiksliau – pirmas įtarimas, kad už tų galulaukių, virš kurių nepaliaudamas medžioti sklando vakarinis suopis, galimas daiktas, gyvena šio kūrinio savininkas, o gal ir pats autorius. Galutinai tuo įsitikinti pavyksta ir spėlionės išsisklaido, kai vienkiemio sodybos kieme pamatau panašia maniera sukurtų skulptūrų parką. Iš karto pagalvojau, kad ši nuo greitkelio tarp miško medžių pasislėpusi erdvė būtų įkvepianti vieta dailininkų vasaros plenerams. Kūrybiškai pragmatiška mintis. Žinoma, nebent šių namų šeimininkas Vaidas Žvirblis, tiesa, ką tik eksponavęs gausią autorinę parodą „Išgalvotos istorijos“ Ukmergės kultūros centre, būtų labiau linkęs mėgautis vienatve nei iki pusiaunakčio šurmulį keliančiais plenerais. Šiandien menininkui labiau rūpi ant senųjų Rimeisių kapinaičių kalvos, žvelgiančios į Vakarų pusę, sukurti skulptūrinę kompoziciją, kuriai jau turi pavadinimą – „Palydintys saulę“.

***

Pavasaris, 2023. Medis, akrilas, 80 × 60 × 8 cm

Nežinau, ar kas nors stipriau Lietuvos kultūros pasaulyje kalbėjo ir rašė apie meilę ir prisirišimą prie savo vietos nei filosofas Arvydas Šliogeris. Paradoksalu, bet šią asmenybę prisiminiau būtent tada, kai apsilankiau Rimeisių vienkiemyje ir iš Vaido Žvirblio išgirdau tai, ką gali pasakyti tikras grynuolis filotopas. Būtent A. Šliogeris pirmąkart į mūsų kalbą įdiegė filotopijos, kaip „vietos meilės“ arba „meilės vietai“, terminą, šią temą aistringai aptaręs savo knygoje „Būtis ir pasaulis“ (1990). Kalbėdamas su kolega Leonidu Donskiu, filosofas pabrėžė, kad mintis apie filotopiją gimė apmąstant tiek žydų Pažadėtąją žemę, tiek Homero „Odisėją“. „Žmogus gali prijaukinti vietą. Jeigu netenki namų, namais tampa ideologija“, – svarstė tada A. Šliogeris. Filosofijos profesorius pabrėžė, kad filotopas – ne tas, kuris nekeičia savo buvimo vietos, negana to, toks žmogus – tikrų tikriausias kosmopolitas, gebantis derinti „savąją vietą“ ir „kitas vietas“, jam svarbu, kad egzistuoja ypatinga vieta pasaulyje. Vaidas Žvirblis gimė ir augo Kaune, mokėsi Juozo Naujalio meno mokykloje, studijavo Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno filiale, tačiau jo ypatinga vieta tapo Rimeisiai. Kodėl? Kokia ėmė veikti magija?

„Čia, gimtuose tėvo ir senelių namuose, prabėgo mano visos vaikystės vasaros… – sentimentų neslepia Vaidas. – Kai tėvai, regis, paskutinę gegužės mėnesio dieną mus, vaikus, čia atveždavo, taip ir pralakstydavau su pusbroliais bei pusseserėmis iki paskutinių rugpjūčio dienų, kai vėl skubiai grįždavome į miestus, kad tėvai dar spėtų naujas mokyklines uniformas nupirkti ir palygintų, kaip per vasarą išsaugom senąsias.“

Šventinė nuotaika, 2023. Mišri technika, 90 x 70 cm

***

Ši vieta traukė Vaidą visą gyvenimą: ir kai studijuoti pasirinko anuomet, prieš tris dešimtmečius, naują VDA Kauno filiale paskelbtą stiklininko specialybę (įstojo iš antro mėginimo – koks užsispyrimas!), ir išgyveno pirmų parodų euforiją ir pamažu atsėlinusį nusivylimą menininko statusu pragmatiškoje visuomenėje. Ir kai 1999 m. su šeima išvyko pas brolį į Australiją (tada dar vizos į šią šalį būdavo rengiamos ir išduodamos Švedijoje), ten pragyveno bemaž penkiolika metų. Taigi visais laikais menininko sentimentus ir vaizduotę maitino Rimeisių vienkiemio idilė. Ji būdavo ir įkvėpimas: kai darbuodavosi prie moters skulptūros, kurios veidas daugiau kokios nors genties žmogaus bruožų nei lietuviškų; ir kai baskiatiškai grafitiškai tapydavo figūratyvais tampančias abstrakcijas, visai negalvodamas būti panašus ir nuskinti panašią sėkmę, kaip, galima sakyti, jo amžininkas amerikiečių menininkas iš Niujorko Jeanas-Michelis Basquiatas, tiesa, tegyvenęs 27-erius metus – trumpai, bet sprogstančiai audringai.

PusryČiai su giminaičiais, 2024. Aliejus, drobė, 160 × 200 cm

Viena, 2024. Aliejus, drobė, 90 × 70 cm

***

Pildydamas Švedijoje didžiulį kelionės į Australiją dokumentų aplanką, Vaidas stabtelėjo ties vienu punktu: kokios vizos – laikinos turistinės ar nuolatinės – prašyti. Brolis paakino rinktis antrą variantą: „Nepatiks, nepritapsi, visada rasi kelią namo.“ O namai tuo metu buvo laukinio kapitalizmo kraštas: viena mafijos grupuotė naikino kitą, o demokratiškai išrinkta valdžia pirmai tapo „stogu“, antrai – prieše. Taigi tame chaose kalbėti (veikiau postringauti) apie kultūros ir meno svarbą atrodė toli gražu ne svarbiausias dalykas.

„Kita vertus, išvažiuoti masino ir galimo nuotykio pojūtis – kas gi ta svajonių šalis, apie kurią taip švelniai ir magiškai dainavo „Keistuolių teatro“ aktoriai („Australija“), – artėjusį antrąjį tūkstantmetį prisimena menininkas. – Nepatikėsit, tas kūrinėlis jauną žmogų (vos pora metų po studijų) veikė be galo romantiškai, įtraukė, žadino smalsumą, nuteikė keliauti ir pamatyti daugiau nei tik Nemuno vingius. Svarbiausia, ta ilgai trukusi kelionė leido į savą kraštą pažvelgti kitomis akimis, dar labiau pamilti ir iš naujo įvertinti. Negana to, vasaromis, kai Australijoje prasidėdavo žiema, vėsusis metų laikas, visada grįždavome į Lietuvą. Ne į Kauną, o į Rimeisius – tą geltoną senelių trobą, laiko jau gerokai nudėvėtą, kurią netrukus ketinu griauti…“

Tobula, 2019. Mišri technika, 140 × 140 cm

Vieną vasarą tėvas paklausė, gal jis norįs čia gyventi, ir pasiūlė statyti namą: „Neįsivaizdavau savęs kaip statybininko, bet labai pasitikėjau tėčiu, nes jis buvo statybos inžinierius projektuotojas, šios srities konstrukcijų ekspertas, tad, supratau, kad reikės tik mano rankų, fizinės jėgos, o svarbiausia – nusiteikimo. Atsimenu, atvežė sunk­vežimiu iš kažkur jau naudotų plytų, išvertė, o mažakalbis tėtis mostelėjo: „Va, štai – mūryk.“ Mokiausi šio amato iš vietinių ir greit įgavau įgūdžių. Priešokiais, kaskart man grįžtant iš Australijos, per kelias vasaras namą pastatėme.“

Vaidas – antras mano gyvenime sutiktas menininkas, kuris savo rankomis, galima sakyt, vienut vienutėlis sukūrė tai, ką tradicinis vyriškumas diktuoja sukurti, – namą. Pirmas toks yra Marius Jonutis, apsigyvenęs Verbliūdo vienkiemyje, netoli Jiezno.

Meilės ritmu, 2020. Aliejus, drobė, 120 × 120 cm

***

Ne tik metų laikų skirtumas, gerokai persukti laik­rodžiai, ne tik greitakalbė anglų kalba ar egzotiškas peizažas, bet ir savita žmonių bendravimo psichologija kūrė bendrą australišką atmosferą. Sako, visur panašūs savo standartais tik oro uostai. Kurį laiką apsistojęs su žmona Melburne pas brolį, Vaidas vėliau apsigyveno prie geležinkelio, jausdavo, kaip nuo pravažiuojančių traukinių garso vibruoja televizorius, ant stalo padėta porcelianinė lėkštė ar stiklinė taurė. Tarsi Andrejaus Tarkovskio filmuose. Namas buvęs „popierinių“ sienų, tad jei žiemą lauke vos plius penki, vadinasi, tiek pat ir viduje, tad gelbėdavo karštas dušas, po kurio – tiesiai į lovą. „Teko šiek tiek pasikankinti, bet nieko…“ Kuriam laikui atidėjęs kūrybą, V. Žvirblis ėmėsi dažytojo amato, dirbo kitus darbus, tačiau tai neužslopino to, ką davė Dievas.

„Prie namo buvo garažas, kurį paverčiau savo nedidele dirbtuve, ir kai tik rasdavau laiko bei ūpo, kažką palipdydavau. Susipažinau su vietiniais keramikais, turėjusiais kokybišką degimo krosnį, kuria galėdavau pasinaudoti, o išbaigtus kūrinius su Brigita (buvusia Vaido sutuoktine – aut. past.), taip pat dailininke, tik tekstilininke, savaitgaliais veždavome į amatininkų turgų ir parduodavome. Prisidurdavome, o kai ėmė labiau sektis, atsisakiau dažymo darbų ir atsidėjau tam, dėl ko visą gyvenimą stengiausi, – menui. Nepraėjo nė ketveri metai, sugrįžo ambicijos lipdyti, tapyti, užsiimti grafika, knygų iliustracijomis. Žodžiu, pasinerti į meną“, – pasakoja kūrėjas.

Berniukas ir paukštis, 2024. Aliejus, drobė,150 × 150 cm

Taip jiedu subrandino sąlygas meno galerijai, kurią nusprendė atidaryti Melburne. Pasirinko saugią, tačiau judrią miesto vietą, kurioje gyvena pasiturintys, dažniausiai karjeros pasiekę australai.

„Išsinuomojome erdvę per du aukštus. Mat senajame Melburne įprastai dominuoja dviaukščiai namai, kurių pirmame dažniausiai būna kavinės, restoranai, krautuvėlės, galerijos, o antrame – arba gyvena žmonės, arba galima rasti sandėliais paverstų nenaudojamų patalpų. Apsigyvenome antrame aukšte, apačioje įkūrėme galeriją, pavadinę „Birdʼs Gallery“. Ne ne, su savo pavarde pavadinimo nesiejau, visiškas atsitiktinumas ir spontaniškumas, kad Žvirblis įkūrė „Paukščio“ galeriją. Vieta mieste yra esminis galerijos sėkmės raktas ir kriterijus. Be savo, galiausiai eksponavome ir kitų menininkų darbus, šitaip tapdami ne tik kūrėjais, bet ir galerininkais.“

Nepabudus, 2024. Aliejus, drobė, 150 × 150 cm

***

Kai Melburne jau krisdavo pageltę medžių lapai, o Lietuvoje pražysdavo alyvos, Vaidas sugrįždavo į Rimeisius. Daugiau nei dešimtmetį dailininko gyvenimą lydėjo tik vasaros – jei ne čia, tai ten; jei ne ten, tai čia.

„Pasiilgau slogos, darganų, šlapdribos, šlapių batų, šalto rūko virš pievų, pūvančių lapų miške – to nuostabaus lietuviško rudens purvelio. Kalbu be ironijos. Nutiko taip, kad vieną rudenį ėmiau ir neišvažiavau iš Lietuvos. Nežinau net kodėl, kažkas taip stipriai manyje suveikė… Taip, tada judėjimą pasaulyje sustabdė koronaviruso pandemija, tačiau tikrai ne ji man užkabino inkarą, – prisipažįsta Vaidas. – Atsimenu, jau buvom įsigiję Melburne namą, tiesa, ne pačiame geriausiame rajone, bet su kiemu. Kūrenu jame vieną vėlų vakarą laužą, seku akimis besiplaikstančias plėnis, pakeliu žvilgsnį į žvaigždes ir klausiu savęs, kur labiausiai šią akimirką norėčiau būti. Rimeisiuose! Ir būtent juose šią akimirką kūrenti laužą… Ir kai to paties savęs klausiau, degindamas laužą jau savo vienkiemyje, atsakymo sulaukiu ne iš kažkur, o nuo tų pūvančių rudens lapų: „Noriu būti čia. Ir tik čia!“ Kai mano vienkiemyje prie laužo vasaros naktį šildosi į svečius atvykę lietuvių kilmės Australijoje gimę, tačiau jau lietuviškai nebekalbantys, itin modernūs mano kartos draugai australai, matau, jaučia panašiai – tai, kas aidu atkeliauja iš jų tėvų ir senelių pasakojimų, iš klausytų liaudies dainų ar kanklėmis skambintų melodijų.“

„Niekada manęs taip stipriai negrauždavo nostalgija, kokia ji mane maloniai kankina pastaruoju metu, – atvirauja Vaidas. – Gal todėl, kad su šia vieta mane sieja pačios gražiausios ir šviesiausios vaikystės emocijos. Iš senelių patyriau tiek meilės, kiek jos vargu ar gavau per visą savo gyvenimą. Iki šiol jaučiu močiutės ant nubrozdintos blauzdos tepamo bičių pikio su spiritu kvapą, girdžiu jos balsą, kai kviesdavo prie stalo pusryčių, pietų ar vakarienės. Kai dar iš vakaro klausdavo, ko – blynų ar cepelinų – pagaminti pusryčiams, ir mes, vaikai, šaukdavom: „Cepelinų“, o ryte ant stalo jau garuodavo didelis jų dubuo. Neįsivaizduoju, kada ji spėdavo juos padaryti…“

Triušis, 2023. Betonas, metalo karkasas, plastikinis parduotuvės vežimėlis, 160 × 180 × 110 cm

***

Septintus metus vėl Lietuvoje gyvenantis ir kuriantis dailininkas Vaidas Žvirblis, išvykdamas iš Melburno, pasielgė šiek tiek avantiūristiškai, nes paliko ten ir socialiai saugaus gyvenimo galimybę. Lietuvoje šiuo požiūriu situacija, ypač menininkui, nepalyginti sudėtingesnė. Apmaudžiausia, kad su prarastu sėslumu prarandami ir užgyventi draugai: „Grįžęs į Lietuvą, neberandi ryšio ir pokalbių temų su buvusiais, o po kurio laiko aplankęs Australiją, susiduri, kad tavo bičiuliai gyvena visai kitomis problemomis ir rūpesčiais. Sotaus buvimo sąlyga nėra vienintelis laimės šaltinis. Štai viena jauna ir jau tvirtai Australijoje šaknis įleidusi lietuvių šeima visko atsisakė ir nusprendė pradėti naują gyvenimą Londone. „Negi ties tuo, nieko daugiau neišbandžius, mūsų gyvenimas ir turi baigtis?“ – toks buvo drąsus tos poros motyvas.“

Pink, 2023. Metalinis karkasas, betonas, 220 × 160 × 160 cm

***

Vaidas įsitikinęs, kad menas pirmiausia yra būdas energijai pasidalyti. Įsigydamas kūrinį, kolekcininkas, galerininkas ar šiaip privatus asmuo pasiima dalį autoriaus išgyventų emocijų ar išreikštų patirčių. Šito negali suteikti joks kitas pirkinys. Įpratęs prie australiškos meno rinkos, jis kiek stebisi, kad Lietuvoje kai kuriems kolegoms nesvarbu, lankys ar nelankys kas nors parodą, pirks ar nepirks darbus, esą esmė – „dalyvauti projekte“, kurį finansuoja valstybinė ar europinė institucija. Be kita ko, jis pastebi, Lietuvos galerijos vis dar orientuotos į antikvarinį jau mirusių dailininkų palikimą arba darbus autorių, kurių kūrybinis potencialas ir galimybės, atsispindintys sukurtuose darbuose, dar nesiekia galerijos statuso (pamatine šio žodžio prasme).

Europą meno tradicijos pasiekė dar iš Antikos, todėl meno rinkoje čia vyksta tiek daug procesų, kurių dalimi galima būti. Australijos menininkui rengti parodą Senajame žemyne yra sunkiai įmanoma misija, o iš Rimeisių pasiekti Berlyną, Ženevą, Paryžių ar Londoną nepalyginti paprasčiau. Informacinių technologijų laikais gyventi Lietuvos vienkiemyje ir būti europinio meno kontekste – visiškai suprantamas dalykas. Nebent vėl gyvenimą sukaustytų koks virusas ar, neduokdie, karas. Beje, pandemijos laikotarpis Vaidui buvo vienas kūrybiškiausių. Visi buvo uždaryti namuose prievarta, o jis „neribotą karantiną“ vienkiemyje pasirinko savanoriškai: „Sykį taip pasiilgau žmonių, kad važiuodamas į Ukmergę, į parduotuvę, net norėjau, kad sustabdytų policininkas, pasisveikintų, patikrintų asmens dokumentą, palinkėtų gero kelio, vis šioks toks ryšys su kitu žmogumi.“

Sugrįžęs iš Australijos V. Žvirblis dalyvavo daugelyje grupinių parodų Lietuvoje, ne kartą – Rygos meno mugėje („Art Riga Fair“), eksponavo tapybos ir skulptūros darbų Vienoje, Delyje, Taline, Tamperėje… Platesnei Lietuvos auditorijai dailininkas pažįstamas kaip Vytauto V. Landsbergio knygų vaikams iliustruotojas. O pernai Prancūzijos Konjako mieste užbaigė dvejus metus trukusį kūrybinį projektą – būtent čia gimusio (1494) ir XVI a. pradžioje į savo šalį sėkmingai „importavusio“ italų Renesansą karaliaus Pranciškaus I ir jo dvejais metais jaunesnės sesers Margaritos Navarietės skulptūras. Taigi nuo Rimeisių iki Konjako – tarsi vienu ypu.

***

Koklinėje krosnyje kūrenamų malkų, kambariuose džiūstančių tapybos darbų kvapas ir skambantys britų eksperimentinės muzikos atlikėjo Fredo Fritho gabalai Vaido namus iš tikrųjų paverčia magiškais. Gal šioje lietuviškai naminėje modernaus, sakyčiau, avangardinio meno aplinkoje, toli toli nuo didmiesčių tėčio aplankyti atvykusi vienturtė dukra Miglė jaučiasi kaip egzotiškame krašte, tačiau jos graži lietuviška kalba įsilieja į bendrą atmosferą. Kai Brigitos ir Vaido Žvirblių lėktuvas pirmąkart nusileido Melburne, jau kitą dieną jųdviejų dukrai suėjo dveji. „Tai, kad Miglė augo vienturtė, padėjo jai išsaugoti lietuvių kalbą. Jei būtų turėjusi jaunesnę sesę ar brolį, greičiausiai tarpusavyje vaikai būtų kalbėję angliškai, o ir mus, tėvus, vertę tai daryti. Esu tuo įsitikinęs, nes mačiau ne vieną tokią situa­ciją, žinau gausybę pavyzdžių. Ar man svarbu, kad su dukra kalbu lietuviškai? Be galo, nes juk visa tai iš tos pačios nostalgijos. O vienatvė Rimeisiuose – karališka būsena. Ir palaima. Kai tos palaimos jau per daug, kai norisi vilku staugti, sėdu į automobilį ir išvažiuoju. Kažkur. Ten, kur yra žmonių. Greičiausiai – į miestą pasivaikščioti gatvėmis.“