Jau netrukus Lietuvos žiūrovus pasieks britų režisierės Andrėos Arnold darbas „Paukštis“ (Bird, 2024). Pernai matėme audringą santykių dramą „Labirintai“ (Passages, rež. Ira Sachsas), 2023 metais – Giacommo Abbruzzese’ės „Disko berniuką“ (Disco boy), kuriam prireikė dvidešimt penkių scenarijaus versijų. Šiuolaikinio europietiško kino gerbėjai neabejotinai žino, kad šiuos filmus sieja aktorystės karjeros laiptais sparčiai kylantis vokiečių aktorius Franzas Rogowskis.

Šiame sąraše nereikėtų užmiršti Franzo kurtų vaidmenų Christiano Petzoldo režisuotose juostose „Tranzitas“ (Transit, 2018) ir „Undinė“ (Undine, 2020), pagal tikrą istoriją Terrence’o Malicko sukurtame filme „Paslėptas gyvenimas“ (A Hidden Life, 2019), Michaelio Haneke’ės ironija persmelktoje „Laimingoje pabaigoje“ (Happy End, 2017), Sebastiano Meise’ės žmogaus laisvės ribas analizuojančioje „Didžiojoje laisvėje“ (Große Freiheit, 2021), Lietuvoje nerodytame Giorgio Diritti „Lubo“ (Lubo, 2023) ar vienu kadru nufilmuotoje „Viktorijoje“ (Victoria, 2015).

Apie vaidmenų kūrimo ypatumus ir nelengvas patirtis kino aikštelėje kalbėjomės nedidelėje Berlyno Frydrichšaino rajono kavinėje. Čia susitikome neatsitiktinai, mat prieš gerą dešimtmetį šioje vietoje Franzas tuo metu tik žengė pirmuosius žingsnius kine. Lietingas vasaros pirmadienio rytas tapo puikia proga kartu pakeliauti po skirtingus aktoriaus vaidmenis ir prisiminimus.

Amerikiečių režisieriaus Ira Sachso filmas „Labirintai“ jau rodytas kino ekranuose, o britų kūrėjos Andreos Arnold „Paukščio“ premjera Kanų kino festivalyje pradėjo kelionę po skirtingas šalis. Ar pasibaigus filmavimui, kai vaidmenys nebėra Tavo kasdienybės dalis ir nebesigilini į personažų charakterius, vis dar lieka ryšys su jais? Jei taip, kokia forma pasireiškia?

Šiedu Tavo minimi kino kūrėjai ir darbas su jais man yra labai svarbūs. Esu dėkingas, kad buvau to dalimi. Andrea Arnold ir Ira Sachsas – išskirtiniai unikalaus braižo ir požiūrio režisieriai. Nors tai gali atrodyti savaime suprantama, kaip aktorius labai vertinu jų požiūrį į gyvenimą ir pastangas kurti prasmingą kiną. Todėl visada branginsiu tai, kad dirbome kartu. Tačiau, kaip dažnai nutinka, tiesiog džiaugiuosi, kad projektas baigėsi, ir stengiuosi jį pamiršti.

Taigi pamiršti personažus. Ar jie Tavęs visiškai nepaveikia?

Prisimenu visus personažus, jausmus, charakterius ir tai, kaip juos patirdavau savo kūnu. Dažnai sprendimai, kuriuos priimu ruošdamasis vaidmeniui, būna labai paprasti. Pavyzdžiui, maisto valgymo būdas ar treniruočių stilius gali smarkiai pakeisti mąstyseną ir vidinę laikyseną.

Žinai, galėčiau pateikti kiekvieno suvaidinto personažo parodijas. Tačiau man prireiktų laiko į juos iš naujo įsijausti. Be to, per tuos metus pasikeičiau. Jei dabar, praėjus devyneriems metams, vėl vaidinčiau boksininką filme „Viktorija“, būčiau visai kitoks. Senstu, tad tikriausiai dabar iš naujo reikėtų pritaikyti ir savo kovos stilių.

Prieš pokalbį klausei, kokia mano interviu technika. Panašiai norėčiau paklausti Tavęs. Ar turi vaidmens kūrimo metodą?

Neretai stengiuosi įtikti režisieriui ir gerai suvaidinti, tačiau kiekvieno kūrėjo vizija yra skirtinga. Kartais sulaukiu neįtikėtinų pasiūlymų. Pasiruošimo vaidmeniui etapas prasideda nuo pokalbio su režisieriumi. Remdamasis jo idėjomis ir įkvėpimu, mokausi personažo replikų. Dažniausiai galvoje turiu tiesiog paprastą strategiją, kaip priartėti prie popieriaus lape aprašytų sumanymų, kurie yra ne mano paties ir neretai – svetimi. Savo požiūrį visada grindžiu mintimi, kad šį svetimą dalyką paversiu savu ir susiesiu su tuo, kas aš esu ir ką jaučiu. Tiesa, priimu tik tas emocijas, kurias gebu aiškiai įvardyti, o sumanytojo pasaulio logika gali būti visai kitokia.

Taigi apie porą savaičių tiesiog vaikštau parke, leidžiu laiką savo kambaryje, važiuoju metro ir lankausi baruose. Visur nešiojuosi mažas sulankstytas popierines korteles, ant kurių rašau frazes. Kai jos susidėvi tiek, kad nebegaliu įskaityti, tai tampa ženklu, jog esu pasiruošęs. Ruošdamasis filmui „Didžioji laisvė“ sąmoningai apsisprendžiau numesti dvidešimt kilogramų. Tai stipriai paveikė Hanso personažą.

Kodėl toks drastiškas sprendimas?

Filmo kūrėjams patiko mintis, kad noriu keisti personažo fiziškumą, o man buvo smalsu tai išbandyti. Mes vis stengiamės sveikiau gyventi, o aš tiesiog pasirinkau kraštutinį variantą. Manau, šiuo atveju būtų buvę sunkiau priaugti svorio.

Iš pradžių Hansas atsiduria koncentracijos stovykloje vien dėl to, kad yra homoseksualus. Taip buvo nacistinėje Vokietijoje. Kai sąjungininkai juos išlaisvino, šie vyrai turėjo grįžti į kalėjimus, nes Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vokietijoje iki naciams ateinant į valdžią homoseksualumas laikytas nusikaltimu.

Neįsivaizdavau, kaip įkūnyti taip žeminamą žmogų. Tačiau kai tapau dvidešimčia kilogramų lieknesnis, mane iš tiesų apėmė slogios nuotaikos. Be to, kai susiruošėme filmuoti, prasidėjo pandemija ir teko nutraukti darbus. Per šią pertrauką vėl priaugau svorio, o grįžus į filmavimą turėjau dar kartą jį mesti. Keturi depresijos mėnesiai.

Labai apmaudu, kad pandemija sustabdė „Didžiosios laisvės“ filmavimus būtent tada, kai buvai tiek psichologiškai, tiek fiziškai pažeidžiamas.

Taip, tikrai. Nutraukus filmavimą, valgiau daug makaronų su pesto padažu, o po to manęs dar kartą laukė aštuonių savaičių dieta. Kiekvienam projektui reikia skirtingai ruoštis. Tarkim, ruošdamasis klajojančio menininko vaidmeniui filme „Lubo“, kurio premjera įvyko pernai Venecijoje, mokiausi ne tik žongliruoti, bet ir groti akordeonu bei lūpine armonikėle.

Kitiems personažams reikėjo mokytis kovos menų. Visada egzistuoja fizinio pasiruošimo elementas, leidžiantis pajusti emocijas. Popieriuje jos dažnai atrodo abstrakčios, kol jas atskleidi prieš kamerą. Prakaituoti ir jausti skausmą tampa labai tikru ir nuoširdžiu išbandymu. Iki atveriant jas režisieriui emocijos gali pasirodyti pretenzingos.

Minėjai, kad bandai įtikti režisieriams. Ar tai visada yra protingas sprendimas?

Ne, kartais reikia jų net ir nekęsti. Tai taip pat veikia. Iš filmavimo aikštelės semiuosi emocinio įkvėpimo. Joje gali susikaupti nemažai agresijos, nes visą dieną kažkas liečia tavo veidą ir taiso drabužius. Tą pyktį galima nukreipti ir išreikšti emocijomis, susijusiomis su santykiais, karu ar vienatve. Bet mano įkvėpimo šaltinis visada yra momentas „čia ir dabar“.

Kaip emociškai ir psichologiškai atsigauni po intensyvaus darbo?

Norėčiau būti tiek empatiškas, kad sunkiai palikčiau personažą, bet man iš tikrųjų sunkiau prie jo priartėti, užmegzti ryšį su tuo, kas nėra manimi, ir juo rūpintis. Kai vaidmuo baigiasi, nutrūksta ir ryšys. Pavyzdžiui, „Didžiosios laisvės“ filmavimo aikštelėje paskutinę dieną pasakiau virėjui, kad labai noriu makaronų su pesto. Jis paruošė milžinišką keptuvę, tai buvo beprotiška! Manau, iš kokių dviejų pakelių makaronų, dviejų stiklinių pesto padažo ir didžiulio gabalo parmezano.

Prisimenu, po paskutinės scenos suvalgiau visus makaronus, o tada ant kalėjimo laiptų darėme grupinę nuotrauką. Sėdėjau centre, apsuptas filmavimo komandos, ir jaučiau, kad netrukus vemsiu. Nemačiau tos nuotraukos, bet, manau, atrodžiau mažų mažiausiai keistas.

Viename interviu režisierius Ira Sachsas teigė, kad filmo „Labirintai“ scenarijų rašė galvodamas apie Tave kaip aktorių, įkūnysiantį Tomo personažą. Kaip jauteisi?

Man buvo didelė garbė susipažinti su Iros kūryba ir džiaugtis galimybe tapti to dalimi. Kaip aktorius dažnai pastebiu, kai žmonės mano žinantys, kas esu. Galiu priešintis, pasiduoti arba su tuo susitaikyti. Tai, kad mano lūpoje matyti randas, šiek tiek keista nosis, stiprus kūnas, bet švelnus balsas, lemia gaunamus vaidmenis. Galiu sutikti arba ne.

Kartais įdomu nesutikti su klišėmis, bet, kita vertus, jos taip pat gali būti teisingos. Man patinka būti visuomenės paribiuose ir kartu laikyti auksinį bilietą į vakarėlį. Tai labai panašu į pačią aktorystę: esi apsuptas komandos ir turi prieigą prie beveik visko. Dirbi glaudžiai su visais, tačiau gali užsiimti savo reikalais ir niekas neturi teisės su tavimi kalbėtis. Tai labai vertinga pozicija, ypač tokiam atsiskyrėliui kaip aš.

Ar sunku pateisinti kitų žmonių lūkesčius? Jauti, kad elgiamasi kitaip, kai scenarijus parašytas būtent Tau?

Tikrai sunku. Reikia nuolat stengtis, kad jie suprastų, jog nesu tas, kuo mane laiko. Todėl svarbu tai parodyti ir leisti jiems dirbti su tikruoju manimi. Kuo vyresnis tampu, tuo labiau leidžiu sau filmavimo aikštelėje atskleisti savo asmenybę ir autentiškumą, nesistengiu per daug pritapti. Tai mažina kūno įtampą, kuri neretai trukdo būti dabarties momente. Tačiau tai labai sudėtinga, o kiekvienas naujas projektas gąsdina, nes žmonės filmą kurti ruošėsi dvejus, o gal ir penkerius metus. Prasidėjus filmavimui jaučiu ir jaudulį, ir nusivylimą. Tačiau jei viskas klostosi gerai, komanda supranta, kad tai yra daugiau nei parašytas scenarijus; gyvas kūrinys, turintis daugiau spalvų.

Kaip įsijauti į personažus, ypač kai labai skiriasi nuo Tavo asmenybės, kai jų vertybės ar įsitikinimai prieštarauja taviesiems?

Sau duodu išties nemažai pastabų, beveik kiekviename scenarijuje pasirašau komentarą „būti empatiškesniam“. Tai yra raktas. Be to, svarbu su partneriu būti dabarties momente. Manau, tai tinka daugeliui aktorių, bet mano atveju ypač akivaizdu, nes kartais esu pernelyg užsiėmęs savimi ir tuo, ką turiu padaryti šią akimirką. Jei scena gerai parašyta arba supranti jos mechanizmus, būtina reaguoti į partnerį. Kai partnerio žodžiai, gestai ir energija priverčia labiau įsijausti, pradedi gyventi kartu, tiesa? Gali sakyti savo tekstą, o aš – savo, bet jei nesukursime ryšio, tai neturės prasmės.

Ką rinktumeisi: vaidinti mažo biudžeto, bet kokybiškuose filmuose, ar geriau apmokamus, tačiau nedaugiasluoksnius vaidmenis?

Stengiuosi rasti balansą, nors beveik neįmanoma. Pastaraisiais metais skaitau du ar tris scenarijus per savaitę. Daugelis – tiesioginiai pasiūlymai ir juos noriu priimti, tačiau kol kas neradau prasmingo projekto. Tai skaudu ne tiek dėl pinigų, nes, tiesą sakant, jau galiu ir nedirbti, bet dėl to, kad labai noriu būti užsiėmęs, bet ne tiek, kad neturėčiau laisvo laiko.

Kokiame filme nedvejodamas sutiktumei vaidinti?

Tai priklauso nuo to, ar man pasiūlys dvidešimt milijonų. Už tiek esu pasirengęs sukurti vaidmenį ir labai blogame filme. Tačiau jei kas nors parašys neįtikėtiną scenarijų, sutiksiu suvaidinti ir be atlygio.

Minėjai, kad skaitai daug scenarijų. Papasakok, kaip juos atsirenki.

Priklauso nuo situacijos. Manau, įdomių projektų laukimas dažnai lemia ilgesnius nedarbo laikotarpius. Scenarijų skaitymas sudaro apie septyniasdešimt procentų mano darbo. Taigi aš dirbu, tik tai nematoma. Su savimi turiu „iPad“, bet man sunku sutelkti dėmesį į rašytinį tekstą, todėl užtrunku dvi dienas ar net ilgiau. Kasdien skaitau, o per metus sukuriu vieną ar du vaidmenis, filmavimo aikštelėje praleisdamas tris keturis mėnesius. Be to, dar mėnuo filmų premjeroms ir pristatymams. Visgi laikas priešais filmavimo kameras ar ant raudonojo kilimo neatspindi mano kasdienybės.

Kaip jautiesi filmavimo aikštelėje?

Dažnai jaučiuosi vienišas, bet ne vienas. Mane supa žmonės. Jie yra šalia, jei man prireiktų pagalbos. Tai labai prabangi vienatvė. Geriausiu atveju yra režisierius, kuris padeda pasirodyti kuo geriau, leidžia bandyti ir klysti. Daugybė kitų žmonių profesine prasme taip pat vieniši. Operatorius, susidūręs su techninėmis problemomis, sprendžia jas pats, tai tik jo vieno reikalas. Man patinka, kad galiu būti vienas pats, apsuptas komandos, žinoti, jog visi dalijasi vienatve.

Turi asmeninio laiko?

Aš užsiimu tik asmeniniais reikalais.

Ar Tau prieš filmavimą reikia susikaupti?

Ne, žmonės mano, kad nuolat dirbu, bet dažnai gaištu laiką naršydamas telefone. Prieš kamerą turiu būti labai susikaupęs, tad paskui noriu nusiraminti. Be to, filmavimo aikštelėje šiek tiek nusnaudžiu, to įprastai nedarau gyvenime.

„Viktorijos“ draugai turėjo būti draugai net ir už filmavimo aikštelės ribų. Todėl privalėjome nuolat leisti laiką kartu. Režisierius norėjo, kad visą filmavimo dieną išlaikytume tokią nuotaiką, kokią jis įsivaizdavo. Labai sudėtinga. Kas kita, jei būtų buvę tikri draugai. Mes labai skirtingi. Jie užaugo Berlyne, maištavo, o aš mokiausi lotynų kalbos, mano tėtis – gydytojas. Prisipažinsiu, sunku visą dieną apsimetinėti, kad jie yra šaunūs.

Kaip jautiesi su nepažįstamais žmonėmis kurdamas intymias scenas? Pažeidžiamas?

Dažnai tai nėra tikrasis pažeidžiamumas, nes nenoriu atsidurti tokioje situacijoje. Tikroji problema ne ta, kad esu atviras, pažeidžiamas ir autentiškas, o ta, kad laukiu valandų valandas savo eilės filmuotis ir staiga turiu pasakyti tris labai svarbias ir prasmingas frazes. Dubliai kuria tikrovę, kurią galiu pagrįsti savo emocijomis. Ir kuo jų daugiau, tuo ši aikštelėje kuriama „tikrovė“ tampa realesnė.

Manau, tai susiję su susikaupimu, koncentracija ir smalsumu. Primena maisto gaminimą: pridedi šiek tiek druskos ar pipirų, o jei per daug, svarstai, ką daryti toliau – gal įpilti truputį aliejaus, o gal įberti miltų. Panašiai ir čia. Ne tik atsiveriu scenai, kuri galbūt nė nepaliečia emociškai, bet kartais tiesiog apsimetu, kol tampa tikra.

Kaip jautiesi, kai tenka tą pačią sceną kartoti daugybę kartų?

Man patinka daug dublių, tačiau kuo daugiau jų, tuo labiau abejoju, ar režisieriui patinka tai, ką darau. Tai gali būti ženklas, kad jis pats nėra tikras, ar vaidyba tinka. Pamenu labai sudėtingą patirtį su Michaeliu Haneke filmuojant „Laimingą pabaigą“. Vieną sceną kartojome trisdešimt keturis kartus, pastebėjau, kaip su kiekvienu jis darėsi piktesnis. Manau, tuo metu jam reikėjo labiau patyrusio aktoriaus, galėjusio pasiūlyti daugiau vaidmens variacijų. Viena iš brangiausių filmavimo dienų studijoje, todėl įtampa didžiulė. Kuo labiau stengiausi apsimesti, kad esu atviras ir atsipalaidavęs, tuo labiau įsitempdavau ir tai tik blogino situaciją.

Kartais tenka dirbti su visiško tobulumo siekiančiais režisitieriais. Toks yra M. Hanekė. Tada darbas primena lobio paieškas: reikiamu momentu pasuki galvą, ištari savo frazę tinkama intonacija, tačiau vis tiek išlaikai paslaptį, neatskleidi visko tiesiogiai. Ir staiga pajunti, kaip abu sukuriate tobulą sceną. Toks procesas labai malonus.

Tokiomis akimirkomis nekyla abejonių, ar esi geras aktorius?

Filmuojant „Laimingą pabaigą“ jaučiausi prastai, bet kitą dieną aktorei Isabellei Huppert teko daryti trisdešimt aštuonis dublius, tada pamaniau: „Na, jeigu jai reikia tiek kartų kartoti sceną, mano trisdešimt keturi nėra taip jau blogai“.

Dažnai abejoji savo gebėjimais?

Didžiąją laiko dalį taip manau.

Ar pasirodžius filmui ekranuose norisi kažką keisti?

Nusivylimo gali pasitaikyti, tai tiesiog šio proceso dalis. Kitų žmonių požiūris į mano darbą dažnai skiriasi nuo to, kaip aš suvokiu. Atlieku savo, kaip aktoriaus, pareigą, o viso kito aš jau nekontroliuoju.

Koks Tavo požiūris į savo personažus prabėgus kuriam laikui? Galvoji apie juos?

Turi omenyje, ar jie gerai sensta?

Turiu mintyje kintantį kontekstą, šių dienų įvykius ir problemas. Pavyzdžiui, filmas „Disko berniukas“ pasakoja apie baltarusius, bėgančius nuo santvarkos ir ieškančius geresnio gyvenimo svetur.

Mane labiausiai įkvepia nuo kasdienių politinių įvykių nepriklausantys dalykai, o vertingiausi kino menininkai, sukuriantys ritmą ir kalbą – universalią ir amžiną. Gyvename laikais, kai kiekvienas režisierius turi sugalvoti prasmingą istoriją; bet, mano nuomone, tai ir yra didžiausia scenarijų silpnybė, nes atima orumą iš personažų, kuriems tenka ginti tos istorijos prasmę.

Nesimokei kino mokykloje. Ką laikai savo asmeniniu universitetu?

Tai susiję su patirtimi, įgyta dar vidurinėje mokykloje. Tuomet nesugebėjau prisitaikyti ir padariau klaidų, o pati sistema, orientuota į paruošimą kvalifikuotam ar nekvalifikuotam darbui, nepriėmė manęs tokio, koks esu. Tai paskatino ieškoti alternatyvų ir suprasti, kad privalau sukurti kažką daugiau nei tik laikytis tradicinio modelio, t. y. studijuoti ir tapti geru darbuotoju.

Tokiems kaip aš, turintiems ADHD [aktyvumo ir dėmesio sutrikimas – red. past.] ir kartais pasimetantiems savo vidiniame pasaulyje, visgi atsiranda tam tikrų galimybių. Galėjau pasirinkti klaidingus kelius arba pasukti į meną, nes augau išsilavinusių žmonių aplinkoje. Aktorystė buvo viena iš galimybių, kurią nusprendžiau išbandyti, ir ji galiausiai liko su manimi. Be to, užsiėmiau šokiu, choreografija ir scenos menais, tapusiais svarbia mano kelio dalimi.

Tam tikra prasme esu palaimintas, kad gimiau šeimoje, sugebėjusioje mane auginti ramioje ir palaikančioje aplinkoje.