Aleksandrai ir Viliui Kerams dažnai tenka pasakoti istoriją, kaip buvęs fleitininkas ir pianistė baigė mokslus Lietuvoje ir užsienyje, tapo labai nišinės, bet komerciškai sudėtingos srities – akademinės ir akustinės muzikos – garso režisieriais. Aleksandra dargi vienintelė Lietuvoje turi prestižinį tonmeisterės (pažodinis vertimas iš vok. garso meistrės) laipsnį.

Šiuo metu juodu vienija noras daugiau kalbėti apie tai, kaip kilstelti garso kultūrą Lietuvoje. „Klausydami daug prastos kokybės muzikos, prie jos pratiname savo ausį. O išgirdus kokybišką, ji gali nuskambėti kaip nemaloni, svetima, tiesiog bloga, vien todėl, kad nepažįstama, neįprasta“, – pastebi Vilius. Tad kur ir kaip išgirsti daugiau kokybės?

Kaip judu apibrėžtumėte gerą įrašą ir pagrindinius jo elementus?

Aleksandra: Iš studijų laikų Kopenhagoje išsinešiau esminę mintį: „Geras muzikantas yra pagrindinė gero įrašo sąlyga.“ Nesvarbu, kiek turėsi techninių įrankių ir dirbtinio intelekto sprendimų, be puikaus atlikėjo nebus gero rezultato. Tik dėl aukščiausio lygio muzikanto ir tinkamos techninės bazės įrašas gali tapti išskirtiniu. Žinoma, net gerą atlikėją gali sugadinti prasta technika ar netinkamas požiūris į procesą. Vis dėlto esminiai sėkmės faktoriai – tai atlikėjo įgūdžiai, interpretacija, gebėjimas perteikti emociją. Visa kita yra tik padedantys arba trukdantys įrankiai.

Ar pasitaiko, kad atsisakote dirbti su muzikantu, nes, perfrazuojant Aleksandrą, nesutampa požiūris į procesą?

Aleksandra: Taip, būna. Pavyzdžiui, kartais sulaukiame skambučių: „Gavome projekto finansavimą, mums tiesiog reikia padaryti įrašą, koks jau išeis, toks.“ Tokiu atveju atsakome, kad mums prioritetas yra kokybė, su mumis reikės dirbti. Žmogus jau pats sprendžia, ar norėtų toliau bendradarbiauti, ar jam reikia greito rezultato.

Vilius: Įrašų sesija yra tarsi operacija. Muzikantas turi apsinuoginti prieš mikrofoną, o mes, garso chirurgai, jo atlikimą išanalizuoti iki smulkiausių detalių ir tada „susiūti“ atgal į vientisą kūrinį. Tam reikia ne tik techninių įgūdžių, bet ir pasitikėjimo, pasiruošimo.

Ar darbui pasitelkiate dirbtinį intelektą? Jei taip, ar jis paleng­vina procesus, o gal, priešingai, kelia įtampą, kad gali jus kada nors pakeisti?

Vilius: Jau egzistuoja įvairių įrankių, gebančių kurti itin kokybiškus, techniškai tikslius muzikinius kūrinius. Tačiau dirbtiniam intelektui vis dar sunku suprasti ir atkurti žmogiškąjį netikslumą, kuris akademinei muzikai yra labai svarbus. Pavyzdžiui, vienas kūrinys gali būti atliekamas šiek tiek greičiau ar lėčiau, turėti savitą garso spalvą ar dinamiką; būtent tai sukuria unikalų atlikimo braižą. Šiuo aspektu dirbtinis intelektas dar negali konkuruoti su žmogumi.

Žmogiškasis netikslumas yra tai, kas paverčia kūrinį gyvą, tikrą, paveikų?

Vilius: Taip, žmogiškąjį faktorių sunkiausia pakeisti. Dirbtiniam intelektui reikia milžiniškų resursų, kad perprastų niuansus, emocijas ir interpretacijas. Galbūt vieną dieną jis tai pasieks, bet kol kas yra tik pagalbinė priemonė.

Aleksandra: Tarptautinės organizacijos imasi priemonių dirbtiniam intelektui reguliuoti. Pavyzdžiui, įrašų akademija „Grammy“ neseniai priėmė reglamentą, draudžiantį apdovanojimams teikti dirbtinio intelekto sukurtus kūrinius. Nors technologijos sparčiai tobulėja, kol kas menams, muzikai vis dar reikia žmogaus. Nežinau, ar atlikėjai norėtų, kad juos pakeistų technologijos. Juk menas yra išraiškos priemonė, kūrėjų emocijos. Be abejo, dirbtinis intelektas gali būti naudingas analizei ar techniniams procesams, bet visai kita motyvacija yra muzika. Ją kuriame ne dėl komercinių tikslų, bet saviraiškos.

Kviečiu pasitelkti vaizduotę. Jei tik galėtumėte, ką pernakt pakeistumėte Lietuvos garso kultūros, estetikos srityje?

Vilius: Labai geras klausimas! Pirmiausia įstatymais įtvirtinčiau aiškias garso taisykles. Žmonės koncertuose dažnai klauso muzikos per garsiai, nesuprasdami, kad tai per stipru ir kenksminga.

Garso lygis – tai tik viena pusė, tačiau yra ir kitas parametras – garsumas. Tai yra bendras įrašyto kūrinio garsumo vidurkis nuo pradžios iki pabaigos. Akademinė muzika natūraliai yra tylesnė, o reklamos ir populiariosios muzikos kūriniai ištransliuojami daug garsiau. Norėčiau, kad šie skirtumai būtų aiškiai reglamentuoti ir prižiūrimi kaip užsienyje. Jei tokie reikalavimai būtų įgyvendinti, manau, nebūtume garso prasme trečiojo pasaulio šalis.

Aleksandra: Aš, savo ruožtu, pokyčius pradėčiau nuo pagarbos daugelyje sričių. Norėtųsi, kad gebėtume išsakyti pastabas, priimti kritiką ir diskutuoti apie muzikos kokybę atvirai, nebijodami įžeisti ar būti įžeisti. Kritika būtina augimui ir kokybei, tačiau dažnai jos bijoma. Be to, norėčiau, kad klausytojai į koncertus žiūrėtų ne tik kaip į pramogą, bet ir edukacinę patirtį. Kad automatiškai nesistotų ir neplotų po kiekvieno koncerto, nesusimąstydami apie jo kokybę. Reikia išmokti atskirti gerą atlikimą ir suprasti, kad ne viskas, kas populiaru, yra vertinga. Visi techniniai ir kultūriniai elementai formuoja bendrą garso kokybę. Kai suprasime, kad muzika yra daugiau nei fonas, atsakingiau ja rūpinsimės.

Kur patartumėte pradėti ieškoti kokybės?

Vilius: Opera ar filharmonijos – ne vienintelės vietos, kuriose galima rasti aukštą kokybę. Mėgstantis tik elektroniką ar roką nereiškia esantis toliau nuo kokybės nei tas, kuris domisi akademine muzika.

Aleksandra: Ieškoti kokybės ir ją ugdyti, man atrodo, galėtume pradėti nuo savo šeimų, namų, kiemų. Kai įpročiu taps ne tik prie paradinių durų kilimėlį patiesti, bet ir vidinį kiemą iššluoti, kai mūsų ir vaikų kasdienybe taps mandagus bendravimas, elementarių elgesio taisyklių laikymasis ir etiketas, norėsime daugiau kokybės, pagaliau pradėsime kurti.

Kai įstringame siekdami tobulumo, prarandame patirties suvokimą. Tai vyksta visose srityse – nuo išvaizdos ir jaunystės kulto iki vartojimo įpročių. Muzikoje taip pat matome šią tendenciją, žmonės nori būti tobuli bet kokia kaina. Jie groja tą pačią frazę šimtus kartų, kad ištaisytų kiekvieną smulkią klaidą, nori parodyti pasauliui nepriekaištingą įvaizdį tarsi per instagramo filtrą. Mokantis ir praktikuojantis, aišku, labai svarbu siekti geriausio rezultato. Bet garso įrašų studijoje emocionalesnis variantas neretai laimi prieš tobulai techniškai atliktą.

A. ir V. Kerų asmeninio archyvo nuotrauka

Atrodo, judu vienija misija šviesti žmones apie garso kultūrą.

Aleksandra: Mums tai išties labai svarbu. Anksčiau jautėmės per jauni kalbėti viešai. Atrodė, reikia daugiau patirties, kad mūsų nuomonė būtų svarbi. Bet laikui bėgant supratome, jog kalbėti būtina. Ne dėl susireikšminimo. Nes matome ir suprantame šiuolaikines tendencijas, galime pasiūlyti naują požiūrį ir kartu kelti kokybę.

Vilius: Buvo etapas, kai jautėmės išsidalinę, norėjome vėl prikaupti, kad turėtume ką duoti išorei. Dabar išgyvenu tokį laikotarpį, kai vėl mokausi naujų dalykų, peržiūriu, kas įvyko per pastaruosius metus. O kodėl svarbu kalbėti ir dalintis? Kaip mokomės vertinti gerą maistą, taip turėtume išmokti atpažinti gerą garsą. Ir nereikia būti profesionalu, užtenka atvirumo naujai patirčiai ir smalsumo.

Aleksandra: Mokymasis yra nuolatinis cikliškas procesas. Kai mūsų pirmagimis šiemet pradėjo lankyti mokyklą, pamatėme, kiek daug jis atneša naujų įžvalgų į namus. Septynerius metus mes pildėme jo pasaulį, o dabar jis pildo iš mokyklos ir kitų patirčių. Tai tarsi spiralė, kuri vis sukasi. Tas pats galioja ir profesiniame gyvenime. Studijuoji, klausaisi, mokaisi iš vyresnių ir profesionalų, tada taikai praktiškai, atrandi savo metodus ir daliniesi su kitais. Viskas vyksta ciklais, jei nesustoji, nuolat tobulėji kaip asmenybė ir srities profesionalas.

Jūsų kartelė, akivaizdu, iškelta labai aukštai, tai liudija ir keturi judviejų garso įrašai, nominuoti „Grammy“. Sakote, toliau nuolat mokotės. Ką šiuo metu labiausiai norėtumėte tobulinti?

Vilius: Dirbame su operine muzika, daug jos yra italų kalba, tad būtų puiku bent kažkiek ją mokėti. Aleksandra mokėsi prancūzų, kad suvoktų muzikinius kūrinius. Yra ir kitų sričių, kuriose norime augti, pavyzdžiui, technologijos. Dažnai įrašus montuojame dviem programomis, o jų yra daugiau nei dešimt. Norėtųsi perprasti visus įrankius. Juos valdyti – tarsi vairuoti skirtingų markių automobilius: principas tas pats, bet kiekvienas turi savų niuansų. Norėčiau aprėpti daugiau ir jaustis tikru profesionalu.

Aleksandra: Šiemet gavau dovanų ukulelę. Kaip pianistė esu išmokyta akademiškai žvelgti į instrumentą, tad dabar labai įdomu atrasti kitokią prieigą, naujų muzikinių spalvų. Tai man suteikia daug džiaugsmo, plečia patirtį. Norėčiau dažniau grįžti prie fortepijono. Pagaliau galiu rinktis, ką groti, ir ne dėl to, kad privalau, o kad malonu. Per praėjusias Kalėdas surengėme šeimos koncertą, kuris buvo visai kitokia patirtis nei kadaise.

Kokių funkcijų turite „Grammy“ akademijoje?

Vilius: „Grammy“ akademija vienija apie 20 tūkstančių narių (skaičius kasmet kinta, nes vieni prisijungia, kiti pasitraukia). Akademija neapsiriboja vien tik apdovanojimais, daug dėmesio skiria edukacinei veiklai, palaiko profesionalus, užtikrina muzikos skaidrumą. Pastaruoju metu itin daug dėmesio skiria kovai su korupcija ir dirbtinio intelekto įtaka muzikos industrijai.

Dalyvauti „Grammy“ akademijos veikloje yra didžiulė garbė ir profesinis įvertinimas. Ne tik galimybė prisidėti prie svarbių sprendimų, bet ir neprilygstama patirtis. Kai pradėjome savo karjerą, mokėmės iš akademijos žmonių klausydami jų įrašų ir bandydami suprasti, kaip jie dirba. Dabar su jais kalbamės, diskutuojame ir keičiamės patirtimi. Šioje aplinkoje įgyjamos žinios yra neįkainojamos.

Spėju, turite ambiciją laimėti „Grammy“ apdovanojimą?

Vilius: Žinoma, tai būtų didžiulis įvertinimas. Kiekvienais metais teikiame savo darbus, siekiame geriausio rezultato, bet ir nesame apsėsti šios minties. Žinome, kad tai nelengva, čia veikia labai aukšti standartai. Tai tarsi olimpiada, tad vien joje dalyvauti yra didžiulis laimėjimas.

Aleksandra: Apdovanojimas būtų kaip vyšnia ant torto. Vis dėlto pagrindinis tikslas – kokybiškai dirbti. Be to, daugybė talentingų kūrėjų tik po 50 ar net 60 karjeros metų gauna pirmąjį „Grammy“. Visiškai netikėta, jog pirmąkart nominuoti šiems apdovanojimams buvome vos 26-erių. Daugelis siekia šios nominacijos kryptingai, sistemingai dirbdami, tačiau mes ten patekome tiesiog dirbdami savo darbą. Laimėjimo labiausiai norisi ne tiek dėl savęs, kiek dėl Lietuvos. Norėtųsi „Grammy“ statulėlės jai, kad dingtų mūsų – mažos šalies – kompleksas.

Minėjote, kad jums ypač svarbu ir tai, jog muzikos įrašai tampa istorijos dalimi.

Aleksandra: Per savo veiklą įrašėme pirmuosius daugelio atlikėjų kūrinius, o po dešimtmečio matome, kaip jie užaugo, kaip keitėsi interpretacijos. Tai be galo prasminga. Ypač jautrus istorinis aspektas išryškėja, kai atlikėjų įrašai tampa paskutiniais jų gyvenime, pavyzdžiui, maestro Petro Bingelio, Dmitrijaus Chvorostovskio ar Stasio Povilaičio. Mes suprantame, kad tai – ne tik muzika, o palikimas, kuris leidžia jų atminimą išlaikyti gyvą ir perduoti ateities kartoms.

Muzikos įrašų kūrimo procesą sudaro dvi skirtingos dinamikos dalys. Pirmoji (pats įrašas) yra labai tiksliai suplanuota ir fiksuota. Antroji (postprodukcija) – išsitęsusi, lėtesnė. Papasakokite plačiau.

Vilius: Patys įrašai smarkiai priklauso nuo pasiruošimo etapo, atlikėjo pasirengimo, salės užimtumo, finansinių galimybių, nemažai kitų aplinkybių. Visi supranta, kad eksperimentavimui ir spontaniškumui čia nėra vietos, todėl susitariame dėl konkrečių dienų ar savaičių, per kurias įrašas turi būti padarytas. Antrasis etapas – postprodukcija – yra lankstesnis. Čia mes neskaičiuojame laiko ir netaikome valandinių įkainių, kad rezultatas būtų aukščiausios kokybės.

Aleksandra: Visgi svarbu laiku sustoti, kaip dailininkui žinoti, kada nubraukti paskutinį štrichą, taip ir mums svarbu suprasti, kada įrašas baigtas. Per didelis tobulinimas gali tik pakenkti, todėl svarbu laiku „paleisti“ kūrinį. Kartais, kai siunčiame atlikėjams kelis variantus, jie pasirenka sukurtą anksčiausiai, o tai rodo, kad pirmoji intuicija neretai būna teisingiausia.

Kaip dirbdami ir gyvendami kartu gebate atsitraukti nuo darbų?

Aleksandra: Turbūt labiausiai išlaikyti pusiausvyrą padeda mūsų nuostabi kaimynystė, į kurią susibūrė artimi draugai. Jie yra ne tik buitinė pagalba, galinti, pavyzdžiui, atnešti druskos į barščius, kai pritrūksta, bet ir emocinė parama sunkesnėmis akimirkomis, ypač tėvystės kelyje. Organizuojame bendras išvykas, šeimos susibūrimus, o moterys turi gražią tradiciją kartą per metus išvykti savaitgaliui į tolimesnę kelionę.

Vilius: Tarp šių draugų esame vieninteliai iš muzikos pasaulio, tad džiaugiamės galėdami iš jo ištrūkti ir pasikalbėti kitomis temomis. Tarp muzikantų pokalbiai nejučia ima suktis apie darbą, o kartais taip norisi tiesiog paprastai žmogiškai pabendrauti.

Aleksandra, parašei ir publikavai itin jautrų tekstą „Kaip mokiausi būti normalia moterimi“. Motinystės iššūkiai ir savęs naujos atradimas, rodos, yra giliai apmąstytos, svarbios, aktualios temos?

Aleksandra: Motinystė yra viena iš svarbiausių ir sudėtingiausių patirčių, kurias teko išgyventi. Pirmojo vaiko gimimas buvo lūžio taškas, kai atrodė, kad visas pasaulis juda toliau, o aš privalau sustoti. Iš pradžių buvo sunku susitaikyti su mintimi, kad negaliu tęsti karjeros tokiu pačiu tempu kaip anksčiau. Tačiau laikui bėgant supratau, kad motinystė – tai ne tik nauja atsakomybė, bet ir galimybė atrasti save iš naujo. Teko prisitaikyti, peržvelgti savo prioritetus ir rasti būdą, kaip suderinti asmeninius ir profesinius siekius. Mūsų šeimoje nėra griežtų taisyklių ar nustatytų grafikų, kas, ką ir kada turi daryti. Supratome, kad mums tokia sistema neveikia, todėl viską sprendžiame pagal intuiciją ir situaciją. Jei vienas mato, kad kitam reikia atsitraukti ar pailsėti, tiesiog perimame atsakomybę ir leidžiame jam atsigauti.

Šeima mums yra kaip gyvas, kintantis ir prie situacijos prisitaikantis organizmas, todėl svarbiausia – lankstumas, supratimas ir tarpusavio palaikymas. Šeimoje, kaip ir garso įraše, svarbu ne tik klausytis, bet ir girdėti.