Jau keturias dienas Argentinos pietuose tęsiasi smarkios liūtys. Dangus, išgirdęs atogrąžų karščio nualintųjų maldas, pagaliau praplyšo ir begėdiškai užtvindė miestą. Šiek tiek toliau nuo centrinių gatvių, nuosavų namų rajonuose, erd­vūs keliai pavirto į džiunglių vandentiekius: čia sustojo eismas, ledainėje nebesidriekia eilės, oras atsiduoda purvu ir teka kakavos spalvos upės, kuriomis be sąžinės graužaties džiaugiasi iki kaklo panirę, stiprios srovės nešami besišypsantys mažieji argentiniečiai. Šypsausi ir aš, net kai vienas jų praplaukdamas parodo nepadorų gestą. Vos keli kvartalai toliau nuo centro ir periferijoje įstrigome visai dienai. Taip pliaupia, kad po medžiais susigrūdusių taksi automobilių vairuotojai nė nežada batais patikrinti balų gylio, kol neišgiedrės.

Silvijos Butkutės nuotrauka

Įpusėjau antrą mėnesį Tukumane, mieste, vadinamame Argentinos plaučiais arba Mažuoju Edenu. Apjuostas San Chavjero (San Javiero) kalvų, pačiame vasaros įkarštyje žaliuojančių pievų ir ore plazdančių baltų drugelių. Miestiečiai sustabdė savo veiklas ir lindi namuose laukdami, kol bent kažkiek aprims lietus, o šimtamečiai medžiai dėkoja už ilgai lauktą dušą, bent trumpam pamiršę alinančią trisdešimt aštuonių laipsnių kaitrą. Aš žvelgiu į neįprastai lietaus panoramoje nuščiuvusį miestą, kuriame nebezuja motoroleriai, griozdiški autobusai, gatvėmis nekaukšti gražiaplaukių, gražiaodžių ir gražiaklubių moterų kulniukai ir nesigirdi cit­rinų pardavėjo giesmelės „pirkti“.

Neseniai vietos žiniasklaidoje pasirodė straipsnis, kad argentiniečiai yra pati kritiškiausia tauta pasaulyje, nuolat skundžiasi politikais, ekonomika, socialine apsauga, nusikalstamumu, o labiausiai – vieni kitais. Todėl nenuostabu, kad ir lietus tapo sąmokslo sąjungininku: visas internetas ūžia, kad po naujojo prezidento Javiero Milei mokesčių lengvatos ūkininkams Argentinos karinės pajėgos, susirūpinusios dėl ištuštėsiančio šalies biudžeto, suorganizavo „debesų sėją“ – technologinį procesą, kai į debesis įpurškiamos tam tikros cheminės medžiagos, išprovokuojančios kritulius. Sėdėdama šalia ekspresyviai gestikuliuojančių bičiulių, aš tyliai klausausi, duodama signalą savo smegenims kūno kalba neišsiduoti, nes teorija skamba it anekdotas. O galbūt tai tiesa, kad šio miesto žanras – tarp muilo operos ir įtempto trilerio, visai kaip žinomiausiame visų laikų Lotynų Amerikos rež. Alejandro Gonzálezo Iñárritu filme „Amorres Perros“ (2000)

POKALBIAI IR PUSMĖNULIAI

Žmonės čia šneka daug, ypač apie politikos perversmą, kurį dabar išgyvena griuvus socializmui. O ką daugiau veikti mieste, kuris žinomiausias tuo, kad čia 1816 metais pasirašyta Argentinos nepriklausomybės deklaracija? Persimeta žodeliu pirkdami tortilijas su pardavėja, neįkyriai, net sakyčiau tylokai, be įprasto Lotynų Amerikos temperamento. Daug šypsosi perliniais dantimis, važiuodami taksi aptaria merijos apleistus griūvančius pastatus, eismo situaciją mieste, kartais ir intymesnes šeimines detales. Prie baseino irgi jaukiai šnabždasi, dalinasi matės puodeliu, naminiais saldumynais. Suprantu tik ispaniškas nuotrupas; net jeigu gerai mokėčiau kalbą, tukumaniečių akcentas – specifinis pagal gyvenamąją vietą provincijoje. Tad tik numanau, kad jų ispanų skamba šiek tiek „žemaitiškai“.

Vienintelis kalbinis nesusipratimas, kai kavinėje prašau man parduoti kruasaną, o pardavėja primygtinai pakartoja, kad, matyt, norėčiau medialuna – saldaus mielinio pusmėnulio, kuris, lai nesupyksta, atrodo labai prancūziškai. Į ginčą nesiveliu, kadangi cukrus šiame mieste yra prioritetinis reikalas: čia vyksta didžioji Argentinos saldėsių gamyba dėl milžiniškų aplink plytinčių cukrinių runkelių plantacijų. Taigi ir žmonės, tokie truputį cukriniai, nuolat oriai primenantys, kad Argentinos gyventojai vieni kitiems – kaip didelė šeima.

POGULIO METAS

Ant kavinių, notarų biurų, drabužių parduotuvių užrašytas darbo laikas: nuo aštuntos ryto iki vidurdienio ir nuo penktos iki maždaug devintos. Popietė – pogulio laikas, kai visi klusniai užrakina savo mažų versliukų duris ir kaip empanados pyragėliai susivynioja į antklodę miegui. Tai naujas įprotis, kurį, kad neklaidžiočiau mieste kaip vienišas vaiduoklis, tenka susiformuoti ir man. Karštis nepakeliamas: bandau išlaikyti savo dienos ritualus ir nepasiduoti snauduliui, bet ausys tarsi prikimštos vatos, kūnas nerangus, o pirštus prilyginčiau minkštai pernokusiems agurkams – visai neklauso spaudant klaviatūrą. Tai laikas, kai suaktyvėja saulė, balkonų ir šaligatvių plytelės tokios karštos, kad žmonės juokaudami aliejaus puodą padeda ant grindų ir jis tiesiog užverda be ugnies.

Tįsodama po ūžiančiu kondicionieriumi galvoju, kad karštis yra viena galimų priežasčių, kodėl mieste neverda kultūrinis gyvenimas. Muziejai – tik istoriniai ir nė vienos meno galerijos. Šiek tiek mėgėjiško tango centrinėje aikštėje, kurioje jau gerai išsimiegoję ratu neskubėdami mikliai kojomis manevruoja įvairaus amžiaus šokėjai. Ir šis paskutinis klubas užvėrė duris prieš kelerius metus: „Tango į Buenos Aires“, – mosteli ranka užkalbintieji. „Čia mes labiau šokame asado (tradicinį barbekiu)“, – juokauja.

Silvijos Butkutės nuotrauka

TUO METU KINE…

Naujoji liberalų valdžia labai stipriai nuskriaudė kino industrijos ekosistemą: socialistų gausiai remti filmus produktyviai kuriantys menininkai (o gal verslininkai?) į valdžią stojus liberalams neteko dosnių kvotų. Pernai Kanų festivalyje režisierius Federico Luiso už filmą „Simonas nuo kalno“ (Simona de la montaña, 2024) laimėjo pagrindinį kritikų apdovanojimą, tai dar labiau pakurstė diskusijas, šįkart jau Europoje, koks nacionalinės Argentinos kinematografijos likimas.

Naujasis šalies karvedys J. Milei, kaip režisieriaus iš Buenos Airių Luiso Ortegos filmo „Angelas“ (El Angelo, 2018) herojus Carlos, – anarchistiškas chuliganas, kurio charizmai ir užsidegimui iš esmės reformuoti socializmo nustekentą šalį neįmanoma atsispirti. Dėl sumažėjusio kultūros biudžeto tautos ir pasaulio reakcija – gana dramatiška, nors išties autorinio kino reitingus gerokai lenkia viena po kitos kepamos televizijos novelės.

Raportuoju iš įvykio vietos, situacija rimta – Tukumane yra penki komerciniai kino teatrai, rodantys identišką repertuarą: tuos pačius amerikietiškus filmus visai šeimai ir kelias savaites kartojamą Christoferio Nolano „Tarp žvaigždžių“ (Interstellar, 2014). Po kultūros reformos jau praėjo beveik metai, kur prisiglaudė kasdienių dramų kupinas festivalinis kinas? Sakyčiau, jį patys žiūrovai iš salės perkėlė į ginkluotus susidūrimus parke, eismo nesusipratimus arba miegamojo aimanas…

KOMENDANTO VALANDA

Taip vadinu tuos vakarus, kai jau po devintos sutemsta ir vietoj pasivaikščiojimo renkuosi filmų transliacijas internetu. Neseniai persikraustėm į naują numojamą būstą, durininkas džiaugdamasis, kad butas penktame aukšte, įspėjo: „Būtina prieš išeinant patikrinti, ar sandariai uždarytos balkono durys, langai, čia vagys randa būdų pasiekti net aukštutinius butus ir netingi visko išsinešti“. Pabaigoje priduria, kad gatvė gana pavojinga: nemosikuoti rankinukais, nelaikyti rankų kišenėse, akylai dairytis aplink, saugotis plėšrių motorolerių.

Prie rytinio omleto atskrieja žinios iš Buenos Airių: nušautas mažos parduotuvėlės savininkas, po devinto bandymo apiplėšti nusikaltėliai nebeturėjo kantrybės ir dėl tų keliolikos tūkstančių pesų (kelių šimtų eurų) užbaigė savo kruviną darbą. O vakare ir kita naujiena: vietinių ir turistų pamėgstame Tafio slėnyje, vos dvi valandos nuo Tukumano, į žmones buvo mestos degios medžiagos. Aktas priskiriamas terorizmui. Negalima užmiršti ir 9 de Julio parko, kuris įtrauktas į turistinius maršrutus kaip gražiausias Tukumano lankytinas objektas, bet net trys mano pažįstami tukumaniečiai čia dienos metu prarado asmeninį turtą ar gavo į kuprą. ar revolverio kulką. Šiame mieste dažnas turi ginklą.

Šiandien gana sėkmingai korupciją ir skurdą keičiant skaidrumu ir gerove, baimė vis dar gaubia šalies gyventojų realybę. Svarstau žiūrėdama pernai metų rež. Lorenos Muñoz dokumentiką apie beprasmiškas jaunų argentiniečių mirtis „Nutraukiant tylą: Marijos Soledad atvejis“ (María Soledad: El fin del silencio, 2024). Nūdien – apgaulingi „geresni“ laikai, slepiantys prieš trisdešimt metų sistemos traumuotų, išgyvenimo instinkto vedamų žmonių prigimtį. Tačiau jaunosios kartos mąstymas ir įpročiai pamažu kinta.

AR NUPIRKSI MAN NAMĄ?

Nusipirkti namą Argentinoje, pasirodo, daug paprasčiau nei Europoje. Vos už penkiasdešimt tūkstančių gali įsigyti paprastą, bet tvirtai suręstą ir su sodu. Pavydžiai dairausi pro tankias tvoras prabangesniame Jerbos Buenos (Yerba Buena) rajone: kažkieno įėjimą puošia kolonos, dar kitur ant vejos sūpynės, pavėsinės. Tačiau madingiausi – įmantriai išlenkti įspūdingų gabaritų baseinai, kurie išties anokia čia prabanga, beveik kiekvienas modernesnis daugiabutis turi tokį ant stogo. Pro gražuolius namus prašvilpia motoroleriai, retai kada ant jų sėdima po vieną: po du, o dar dažniau – po tris ar keturis, kai moterys prie krūtinės glaudžia ir viena ranka prilaiko miniatiūrinius kūdikius.

Vietiniai vyrai sako, kad Lotynų Amerikos moterys – be konkurencijos aistringiausios. Naktiniame klube nedrįsk pašokdinti svetimos damos, nes gali įsiplieksti filmo vertas konfliktas. Vienai linguoti pagal ispanišką muziką ir niekam nepriklausyti – tik šalti europiečiai taip geba! Čia atvira suknelė, glotni oda, aukštakulniai ir, svarbiausia, lydinčios asmens sargybinio akys – privalomi dalykai. Prisimenu rež. Damiáno Szifrono „Oskarui“ nominuotą filmą „Laukinės istorijos“ (Wild Tales, 2014) ir nuotakos iškeltą tragikomišką sceną savo pačios vestuvėse, kur jaunikis iš streso net apsivemia. Taigi, moterys – karštos, teatrališkos, laukinės?.. Stebiu jas, triukšmingoje šokių aikštelėje judančias į taktą pagal kumbijos muziką, gimusią kalėjimuose, kur vieniši nusidėję vyrukai lyriškai repuoja apie prarastą meilę, dėl merginų nužudytus konkurentus, taip savotiškai apraudodami tuos palyginti nebrangius, bet taip niekada savo džuljetoms ir nenupirktus namus.

KRISTUS IR KRAMTOMOJI GUMA

Vienas tauriausių apylinkėse yra milžiniškas, dešinę ranką pakėlęs Laiminantis Kristus (Christo Bendicente), stūksantis ant gėlėmis nusėto San Chavjero kalno. Pastatyta 1942 m., tai ketvirta pagal dydį Dievo Sūnaus skulptūra pasaulyje, net 28 m aukščio, pritraukianti piligrimus ir keliautojus iš atokiausių kampelių. Kažkur čia, ant kalvos, ilsisi ir pats skulptūros autorius Juanas Carlosas Iramainas, neaišku savo ar ne savo valia atgulęs į bene labiausiai mindomą provincijos kalną. Po galingomis Jėzaus pėdomis sumanūs tukumaniečiai įkurdino kavinę, kurioje gali įsigyti ledų, išgerti pieno gėrimą „Submarine“ su įmerkta šokolado lazdele.

Pūsdama ten nusipirktos arbūzinės gumos burbulus, žvelgiu į tolumoje pulsuojantį miestą. Apačioje driekiasi žalios prestižinio rajono Jerba Buena vejos, kuriame kaip tikrajame Edene, keistai primenančiame Ispaniją, teko apsistoti pirmąjį viešnagės mėnesį. Rajono specifika – ne tik gražios parduotuvės, bet ir nuolat išskirtinai sportiški argentiniečiai, kurie risnoja, bėga, mina. Iš kalno perspektyvos – mažos raumeningos, nerimastingos žmogeliukų figūrėlės. Dar toliau matyti šiek tiek pavargusios ir apsilaupiusios miesto centro architektūros kontūrai; jai labai jau reiktų kosmetinio remonto, bet turint omenyje nesuvokiamai daug pastatuose įkurdintų kavinių ir restoranų, atrodo, miestiečiams gyventi netrukdo.

Jėzų Tukumane pamatysi visur – ant tušinukų, marškinėlių, pakelės plakatų, net autobuso galinio lango. Šypteliu, laimina ir ramina šį neramų miestą pačiose netikėčiausiose vietose. Filmas? Yra ir šia tema, tiesa, ne apie Jėzų, bet Budą (Un Buda, rež. Diego Rafecas, 2005), pasakojantis įkvepiančią žmogaus gyvenimo istoriją ir jo dvasines patirtis.

KRITIKA KRITIKAMS

Šiek tiek sarkastiški, šiek tiek kinematografiški ir šiek tiek priekaboki gali pasirodyti čia publikuoti gyvenimo Argentinoje dienoraščiai. Tačiau nieko kita ir nevalia tikėtis iš kino kritikės apie kritiškiausią pasaulyje tautą, kurios žmonės nepraleis dienos prie matės puodelio neaptarę politinių, kriminalinių realijų, moterų ir vyrų santykių, nežmoniškų kasdienių kainų svyravimo ir kartu galingo pikapo įsigijimo vingrybių.

„Pasaulis kupinas sutirštinimų, tėkmės, nesusipratimų ir pasikartojimų“, – pasakė žymiausia vadinama Argentinos kino režisierė Lucrecia Martel. Bet argentiniečiai moka išsisukti savaip: kasdien saugiai nuvairuoti iki darbo, skaniai suvalgyti gigantišką milanesa sumuštinį, nuoširdžiai pasijuokti iš kaimyno ir savo nesėkmės. Su malonumu pasižiūrėti dar vis neįtikėtinai madingą serialą apie keistą ateivį „Alfa“, sėkmingai sudainuoti amerikietiškos muzikos hitą, nors anglų kalbos moka vos žodį, pasistatyti namus, net jei kasmėnesinis atlyginimas siekia vos kelis šimtus eurų, išlaikyti sveikus ir baltus dantis miestui skęstant miltų ir cukraus debesyje, gražiai apsirėdyti, nepaisant skurdaus asortimento ir kosminių kainų, lengvai paklausti cómo está (kaip sekasi), nekreipiant dėmesio į dar vieną neprognozuojamą dieną po svilinančia saule arba politiniu sąmokslu tapusiu lietumi.

Minėtos L. Martel filme „Šventa mergina“ (La Nina Santa, 2006), prodiusuotame paties Pedro Almodóvaro, pasakojama apie stipriai Dievu tikinčią paauglę, susiduriančią su kontrastingais jausmais pažįstant bundantį seksualumą. Tokia ir šiandienos Argentina – religinga, naivi ir sutrikusi, kartu nuodėminga, progresyvi ir ištroškusi liberalaus pasaulio malonumų. Kurie ateis greičiau nei tikėtina ir užgrius kaip ta „debesų sėjos“ liūtis – norisi manyti, kad šįkart ne naikinti, o laistyti ir puoselėti.