Poetiškas, žadą atimantis ir net šiek tiek bauginantis japonų menininkės Chiharu Shiotos kūrybinis pasaulis yra toks pat painus, kaip ir monumentaliųjų instaliacijų objektus gaubiantys siūlų raizginiai. Paryžiaus Didžiuosiuose rūmuose prieš pat metų pabaigą duris atvėrusi jos darbų retrospektyva „Sielos virpesiai“ (The Soul Trembles) kviečia į emocinį labirintą, kuriame jautriai susipina asmeninė menininkės istorija, universalios atminties, gyvenimo ir mirties ryšio, vidinio ir išorinio pasaulio temos, panardinančią kelionę.
SAVASTIES PAIEŠKOS UŽ TAPYBOS RIBŲ
Osakos mieste gimusi Chiharu Shiota vaikystę praleido stebėdama tėvams priklausiusioje dėžių gamykloje dirbančius žmones. Mergaitę baugino industrinių įrenginių garsai ir su jais susiliejantys automatiniai darbuotojai, tarsi susitapatinę su mašinomis, praradę dvasią. Kaip inertiško gyvenimo atsvarą Shiota pasirinko meną, pradėjo tapybos studijas Kioto Seita universitete. Deja, menininkė greitai suvokė, kad klasikinės tapybos rėmai jos idėjinėms paieškoms yra per siauri, ir ėmė ieškoti alternatyvios kūrybinės raiškos. 1994 m. Shiota pristatė pirmąjį performansą „Tapti paveikslu“ (Becoming Painting), kurio metu savo kūną padengė ryškiai raudonos spalvos dažais, pati tapdama gyvu paveikslu. Pirma performatyvaus meno patirtis paskatino menininkę toliau eksperimentuoti su savo kūnu, atskleisti nuo mažumės kankinusius žmogiškosios būties klausimus.
Vienos įspūdingiausių šio ankstyvojo periodo eksponatų – dokumentinės performanso „Bandymas grįžti namo“ (Try and Go Home, 1997 m.) nuotraukos. Jis įgyvendintas Marinos Abramovič Prancūzijoje organizuotų kūrybinių dirbtuvių metu: kartu su keturiolika meno studentų Shiota keturias dienas badavo ir taip eksperimentuodama išgyveno nepatirtų emocijų įvairovę. Po paskutinės bado dienos menininkė nuoga įšoko į griovį, iš kurio gniaužtų, simbolizuojančių gimtuosius namus ir motinos įsčias, tai bandė išsilaisvinti, tai siekė sugrįžti. Per šį jautrų kūrybinį veiksmą Shiota ne tik atspindėjo savo ryšį su gimtąja Japonija, kiekvieną išeivį draskančią grįžimo namõ dilemą, bet ir iliustravo egzistencines abejones dėl savo vietos pasaulyje.
Tiek minėtame performanse, tiek kituose ankstyvojo kūrybos periodo darbuose daug dėmesio skiriama žemės elementams (purvui, moliui), kuriuos Shiota traktuoja kaip visa, kas gyva, jungiančią pirminę materiją, iš kurios gimstame ir į kurią vėliau sugrįžtame, tapdami kolektyvinės atminties dalimi. Žemės, kaip antrosios odos – įgimtos DNR – motyvas puikiai atsispindi ir Jokohamos šiuolaikinio meno trienalėje pristatytoje instaliacijoje „Odos atmintis“ (Memory of Skin, 2001). Penkios purvu suteptos ir greta sukabintos septynių metrų ilgio suknelės, ant kurių iš lubose įrengtų dušų nepaliaujamai teka vanduo, simbolizuoja tai, ką menininkė vadina būtimi nebūtyje, t. y. nenuplaunamą žmogaus odos antspaudą, amžiną tapatybės dalelę, kurią savo egzistencija įspaudžiame į aplinkos objektus.
Po kūrybinių dirbtuvių su Abramovič ir stažuočių Australijoje Shiota apsistojo Berlyne. Kaip ir kiekvienas jaunas atvykėlis, čia ieškojo savo vietos kraustydamasi iš vieno buto į kitą. Interviu menininkė prisiminė: „Atsibudusi naujoje vietoje dažnai jausdavausi sutrikusi. Viskas aplinkui atrodydavo persmelkta mano abejonių. Kartą netikėtai kilo noras suteikti šiai situacijai materialią formą“. Menininkė čiupo po ranka pasitaikiusį siūlų kamuolį ir pradėjo rankomis austi tinklus aplink savo kūną ir lovą. „Jaučiausi tarsi sukūrusi trimatį paveikslą, kuris it veidrodis atspindėjo mano jausmus. Suvokiau, kad pagaliau radau savo kūrybinę priemonę“.
Erdvę užpildantys siūlų nėriniai pamažu tapo ir vizitine menininkės kortele, ir žmogiškųjų emocijų kompleksiškumo metafora. Klaidžiojant po monumentalias Shiotos instaliacijas apima dvilypiai jausmai, sunku suvokti: esi apsaugotas trapaus kokono ar įkalintas pavojingame voratinklyje. Neaprėpiamuose siūlų verpetuose tarpstantys kasdieniai objektai (kėdės, žaislai, lagaminai, drabužiai, batai…) liudija apie jų savininkų prisiminimus, jungiančius atskirus gyvenimus į bendrą istoriją. Šį kūrybinį principą puikiai atspindi instaliacijos „DNR dialogas“ (Dialogue from DNA, 2004) ir „Sujungiant mažus prisiminimus“ (Connecting Small Memories, 2019–2024), kurioms Shiota panaudojo iš nepažįstamųjų surinktus avėtus batus ir Berlyno blusturgiuose sumedžiotus antikvarinius lėlių baldus. Raudonų siūlų gijomis jungdama banalius praeities reliktus menininkė sublimuoja juose užkoduotą istorinę atmintį ir ryšius, kuriuos megzdami atskiri individai kuria bendruomenę.
Kaip pagrindinę instaliacijų priemonę pasirinkdama itin taktilią medžiagą, Shiota skatina žiūrovą užmegzti interaktyvų dialogą su savo kūryba, pirštų galiukais įtempto siūlo paviršiuje pajusti priešingame salės gale esančio KITO prisilietimų virpesius ir įsilieti į kolektyvinį jausmų, minčių ir svajonių audeklą. Kviesdama žiūrovą tapti parodos dalimi ir gyvai patirti savo kūrinius, menininkė ne tik suteikia jiems teatrališkumo, bet ir ištrina instaliacijos žanrui būdingo efemeriškumo ribas.
Daugiau nei dvidešimt metų Vokietijoje gyvenanti ir kurianti Shiota įkvėpimo semiasi ne tik iš savo vidinio pasaulio, bet ir istorinio konteksto. Menininkę ypač sujaudino pasakojimai apie Berlyno sieną, beveik trims dešimtmečiams atskyrusią Rytų ir Vakarų Berlyno gyventojus, priverstus į gyvenimą kitapus žvelgti iš tolo, pro kambario langą. „Negalėjau patikėti, kad toje pačioje šalyje gyvenantys ir ta pačia kalba kalbantys žmonės buvo dirbtinai padalinti į priešiškas stovyklas. Vis klausdavau savęs, kaip jie vieni kitus suvokė, apie ką stebėdami gyvenimą kitoje pusėje mąstė?“ – prisimena Shiota. 2004 m. prasidėjus didžiulei Šiaurės Berlyno gyvenamųjų kvartalų renovacijai, menininkės akį patraukė šimtai gatvėje atsidūrusių senų medinių langų rėmų. Per kelerius metus surinkusi daugiau kaip du tūkstančius šių istorine atmintimi įkrautų objektų Shiota pradėjo konstruoti masyvias konstrukcijas, kurias eksponuoja kartu su renovuojamų pastatų nuotraukomis.
Retrospektyvos metu pristatyta instaliacija „Viduje–išorėje“ (Inside-Outside, 2009–2024) kvestionuoja ribą tarp išorinio ir vidinio pasaulio. Iš senų langų sumontuota puslankio formos struktūra kviečia skaidriame stiklo paviršiuje pagauti KITO žvilgsnį, atspėti, apie ką jis (ji) galvoja, ar patogiai jaučiasi „apgyvendindamas“ vidinę instaliacijos struktūrą, o gal lengviau atsikvepia būdamas išorėje ir iš tolo stebėdamas kitus? Šio socialinio žaidimo kontekste langas tampa tarsi antruoju sielos veidrodžiu – individo, jo minčių ir jausmų atspindžiu. Architektūriniais eksperimentais Shiota taip pat analizuoja ir savo, kaip emigrantės, būtį, levituojančią paralelinėje terpėje, tarp abiejose lango pusėse esančių erdvių: „čia“ (Vokietijoje) ir „ten“ (Japonijoje).
Kurdama Shiota sąmoningai redukuoja savo spalvų paletę į tris kertines – raudoną, juodą ir baltą, taip simboliškumo nestokojančioms instaliacijoms suteikdama papildomą interpretacijos lygmenį. Juodą spalvą menininkė sieja su naktiniu dangumi, kosmosu, anapusiniu arba sapnų pasauliu, kuris atsiveria tamsoje, kai žvilgsnį nukreipiame į pasąmonės plotmę. Instaliacijoje „Tyloje“ (In Silence, 2002–2024) meditatyvi ir abstrakti juoda spalva lyginama su muzika: tamsiais voratinkliais apaustas sudegęs fortepijonas ir kėdės kviečia atsiriboti nuo išorinio pasaulio dirgiklių, įsiklausyti į vidinę melodiją ir iššifruoti užkoduotas paslaptis. Juoda spalva taip pat dominuoja operos ir teatro spektaklių scenografijose, kurias Shiota kūrė bendradarbiaudama su Europos ir Azijos dramaturgais. 2011 m. Briuselio karališkajame teatre pristatytos operos „Matsukaze“ scena skendėjo juodame dešimties metrų aukščio ir keturiolikos metrų pločio voratinklyje, kuriame zujo šokėjai ir dainininkai. Japoniškojo no (jap. nō) teatro tradicijų spektaklis pasakoja apie iš mirusiųjų pasaulio grįžusius vaiduoklius, kurie dalijasi asmeninėmis istorijomis su gyvaisiais.
Tarsi gilios ir anapusiškos juodos atsvara skaisčiai raudona į Shiotos kūrinius įpučia gaivališkumo ir dinamikos. Vienoje pirmųjų parodos salių eksponuotoje instaliacijoje „Neužtikrinta kelionė“ (Uncertain Journey, 2016–2024) raudona spalva sugretinama su valties, vidinės kelionės, metafora, atspindinčia tiek su naujais gyvenimo etapais susijusias mūsų viltis bei svajones, tiek ir baimingą nežinomybę dėl ateities. Pastaroji tema taip pat plėtojama instaliacijoje „Sankaupa – tikslo beieškant“ (Accumulation – Searching for the Destination, 2014–2024), vaizduojančioje raudonos spalvos gijomis, tarsi nematomais saitais, į tirštą debesį sujungtus šimtus senų lagaminų – žmonių likimų, it laiko kapsulės saugančių kelionės dieną širdyje kirbėjusį nerimą ir abejones. Gyvybės ir mirties dualumą simbolizuojanti raudona pulsuoja instaliacijoje „Iš mano kūno“ (Out of My Body, 2019–2024), kurią Shiota sukūrė išgirdusi diagnozę apie atsinaujinusį vėžį. Iš bronzos išlietų kūno dalių fragmentai ir virš jų kabantys raudonos odos karpiniai vaizduoja ligos sužalotą kūną, kurio, nepaisant fizinio ir egzistencinio skausmo, neapleidžia beprotiškas troškimas gyventi. Dalindamasi intymiais išgyvenimais menininkė įkomponuoja mirtį į savo kūrybą ne kaip baigtinumą, bet gyvenimui lygiavertį elementą. Stendališkas raudonos ir juodos duetas veikia kaip du prieštaringi, bet vienas kitą papildantys poliai, kurių sąveika sujungia vidinio pasaulio mikrokosmą ir visa apimantį makrokosmą.
2017 m. išgirdusi apie atsinaujinusią ligą Shiota pasinėrė į meną su dar didesne jėga ir iš naujos perspektyvos apmąstė gyvenimo prasmę. Būtent šiuo periodu menininkės kūrybą papildė balta – vilties ir naujos pradžios – spalva. Nerimą dėl ateities Shiota panaudojo kaip pozityvią kūrybinę motyvaciją, skatinančią ieškoti būdų žmogiškajai būčiai įprasminti. Paroda prasideda ir baigiasi Didžiųjų rūmų hole, kuriame žiūrovus pasitinka ir išlydi iškalbinga instaliacija „Kur keliaujame?“ (Where Are We Going?, 2017–2024). Iš lakuotų baltų siūlų plokščių suriestos valtys palengva plazda ore; jų paviršiuose raibuliuojanti šviesa sukuria optinę iliuziją, primenančią praplaukiančius debesis ar paukščių skrydį. Dvasinei kelionei kviečiantis poetiškas spektaklis simbolizuoja pozityvų ir viltingą judėjimą į priekį, kuris priešinasi šiuolaikinės visuomenės brutalumui.
*
Chiharu Shiotos darbai dėmesį patraukia techniniu meistriškumu ir universaliomis temomis, kurių aktualumas peržengia geografines, kultūrines ar religines sienas. Nors daugelis egzistencinių retrospektyvos klausimų taip ir lieka retoriniai (menininkė sąmoningai atsisako konkretaus atsakymo, plačiai atverdama duris visoms galimoms interpretacijoms), kelionė po Shiotos kūrybinį pasaulį priverčia sielą virpėti, o po trapius voratinklius pasklidęs šis emocinių virpesių aidas sujungia tūkstančius skirtingų istorijų į vieną unikalų pasakojimą.
*
Japonų menininkės Chiharu Shiota kūrybos retrospektyva Paryžiaus Didžiuosiuose rūmuose veiks iki kovo 19 dienos.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Jei ši publikacija jums buvo įdomi, kviečiame prisidėti: puoselėkime kultūrą, kuri gyva tiek, kiek ją palaikome būdami aktyvūs jos dalyviai – kūrėjai, lankytojai, žiūrovai, klausytojai ir skaitytojai. PRENUMERUOKITE arba PAREMKITE mūsų darbą — kiekvienas geranoriškas gestas padeda išlaikyti nepriklausomą kultūrinę spaudą. Esame dėkingi už jūsų bendrystę ir palaikymą!
TAS YRA AUGUSTINO ŽMOGUS! 2024-12-09 Kandus, tačiau nevulgarus, tikslus, tačiau nenuobodus, akademiškas, tačiau antiidealistas. Ir dar daug paradoksalių prieštarų galima vardinti kalbant apie Žygimantą Augustiną,…
JŪRATĖ REKEVIČIŪTĖ: „MES KŪRĖME GRAŽŲ IR SPALVOTĄ PASAULĮ“ 2024-06-25 Šiemet jai būtų sukakę vos 55-eri. Išskirtinė, ypatinga, iššaukianti, kūrybinga, aistringa, nenuilstanti, provokuojanti... Jūratė Rekevičiūtė – nepamirštama. Ir šis straipsnis – ne…
Mūsų svetainė naudoja slapukus. (angl. Cookies). Sužinoti daugiau galite paspaudę ant šios nuorodos.NustatymaiSUTINKUNESUTINKU
PRIVATUMO POLITIKA
PRIVATUMO APŽVALGA
Ši svetainė naudoja slapukus, kad pagerintų jūsų naršymo patirtį. Slapukai, kurie yra būtini, saugomi jūsų naršyklėje, nes jų reikia pagrindinėms svetainės funkcijoms atlikti. Mes taip pat naudojame trečiųjų šalių slapukus, kurie padeda mums analizuoti ir suprasti, kaip jūs naudojatės šia svetaine. Tokie slapukai bus saugomi naršyklėje tik gavus jūsų sutikimą. Jūs taip pat turite galimybę atsisakyti šių slapukų. Tiesa, kai kurių iš šių slapukų atsisakymas gali turėti įtakos jūsų naršymui šioje svetainėje.
Prašome susipažinti su mūsų įmonės privatumo politika.
Norint, kad svetainė tinkamai veiktų, kai kurie slapukai yra būtini. Į šią kategoriją įeina tik tie, kurie užtikrina pagrindines svetainės funkcijas ir jos saugumą. Šie slapukai nesaugo jokios asmeninės informacijos.
Visi slapukai, kurie nebūtinai reikalingi interneto svetainės darbui ir kurie yra naudojami specialiai rinkti vartotojo asmeninius duomenis naudojantis lankomumo analize, reklaminiais skydeliais ir kitu įterptuoju turiniu, yra vadinami nebūtinaisiais slapukais. Jūs galite suteikti mums leidimą juos naudoti arba nesutikti.
Functional cookies help to perform certain functionalities like sharing the content of the website on social media platforms, collect feedbacks, and other third-party features.
Performance cookies are used to understand and analyze the key performance indexes of the website which helps in delivering a better user experience for the visitors.
Analytical cookies are used to understand how visitors interact with the website. These cookies help provide information on metrics the number of visitors, bounce rate, traffic source, etc.
Advertisement cookies are used to provide visitors with relevant ads and marketing campaigns. These cookies track visitors across websites and collect information to provide customized ads.
SAVASTIES PAIEŠKOS UŽ TAPYBOS RIBŲ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
