Mokytojos, aktyvios Lietuvių katalikių moterų draugijos Kretingos skyriaus narės, šaulės Jadvygos Petrauskaitės-Nainienės (1894–1974) rašyti atsiminimai į Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos kolekciją pateko architektų Vytauto Jono Nistelio (1922–1986) ir Apolonijos Gugaitės-Nistelienės (1925–2023) dėka. 1970 m. parašyta rankraščio dalis skirta Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei (1886–1958) – giminaitei, mokytojai, draugei.

---

Atsiminimų ištrauka (kalba netaisyta)

<…>

„Matykit, ką gali mokslas – mergaitė rašo, kaip VYRAS! – pasakė mano tėvas 1905 m. perskaitęs „Lietuvos žinių“ dienraštyje vieną iš pirmųjų straipsnių Sofijos Kymantaitės. – Juk tai rašo Zosė Kymantaitė, mūsų giminaitė!“ – negalėjo atsistebėti tėvas, tada jau turėjęs kelias dukteris.

Panašią lygiagretę su vyrais išgirdau dar daug vėliau, 1917 m., iš mūsų didžiojo kalbininko prof. Jono Jablonskio. Tais metais Voroneže buvo suruošti „Didieji Lietuvių kalbos kursai inteligentams“. Kartą prof. J. Jablonskiui parašius kursų klausytoją ateidinėti laisvu laiku pas jį į kambarį rašyti jam diktuojant bene ruošiamą sintaksę. Atsiliepė keli mokytojai vyrai ir nė viena moteris. – „Kodėl?“ – nustebau aš ir nutariau prisidėti prie tų pasiryžėlių, gelbėdama moterų garbę. O ar Sofija Čiurlionienė nemokė mus neatsilikti nuo vyrų, o drąsiai veikti, jei tik sugebi?

Paskirtą dieną ir nuėjau aš.

Profesorius, gulėdamas lovoje aukštielninkas, diktavo, o aš sėdėdama prie lovos rašiau. Parašius man pusę lapo prof. paprašė manęs parodyti raštą. Padaviau. Netikėtai profesorius atsisėdo, nuleido kojas ir pasakė: „Nė vienos klaidos! Kas tamsta būsi?“ – „Mokytoja, kursų klausytoja, Petrauskaitė“, – pasakiau aš. „Ne, ne Petrauskaitė būsi, o Petrausk-ytė“. Tamstos tėvas turėjo būti Petrauskis. O iš kur tamsta moki rašyti? VYRAI – ir tai rašo su klaidom! O kur būsi išmokusi lietuviškai rašyti?“ „Saulės kursuose, pas Sofiją Čiurlionienę“. „Acha, taip. Na, tai dabar suprantu. Rašysim toliau“. Parašius man visą puslapį, rado vieną nežymią klaidą. „Kai galėsi, prašau ir vėl ateiti“.

***

Anuo metu, mat buvo tokia padėtis, kad jei moteris išdrįsdavo stoti kur greta vyrų, tai visų pirma turėjo parodyti drąsos, o paskui sugebėjimą.

– Pamanyti tik, moteris lygiuoja su vyrais! Na, pažiūrėsim! – būdavo sakoma.

O Sofija Čiurlionienė savo mokines kursuose kaustyti kaustydavo: „Neapsileiskit, mergaitės, nepasiduokit vyrams! Būkit drąsios, kaip ir jie, pasitikėkite savim!“

Ir ne kartą gyvenimą man teko tos drąsos parodyti.

***

1911 m. vasarą dideliai susidomėjusi važiavau su tėvu pas jo pusbrolį kunigą Vincentą Jarulaitį. Sofijos Čiurlionienės motinos brolį, jos dėdę. Žinojau sutiksianti Zosę Kymantaitę. Ji būdavo mūsų šeimoje minima ir iš nuotraukų pažinojau. Bet tada ji jau buvo nebe Zosė Kymantaitė, o jaunutė našlė Sofija Čiurlionienė. Ji jau buvo mokytoja. 1910 m. pradėjusi mokyti lietuvių kalbos „Saulės“ mokytojų kursuose Kaune.

Suprantama aš jaudinausi. Man rūpėjo, kaip su ja susitiksiu.

Pamačiau. Pamačiau malonią šviesią esybę. Ji buvo liekna, vidutinio ūgio, su malonia šypsena. Jos purūs minkšti, šviesūs plaukai per vidurį kaktos perskirti, ne raitomi. Užpakaly, žemai ant kaklo mazgas, tada vadinamas „pustaja kukla“. Apsivilkusi buvo balta pikine bliuzele ilgom rankovėm su dideliu languotu juodai-baltai-pilksvu bantu pakaklėj (pranc. vadinamu SŪ), ­juodu ilgu sijonu.

Ji pažvelgė į mane giliu tiriančiu žvilgsniu, kiaurai, kaip man pasirodė, matančiu. Jos akys didelės, žalsvos. Tos akys buvo viskas, visa jos būtybės esmė. Tokios gilios, lyg paslaptingi vandenys prieblandoj su liūdesio atspindžiu. Bendrai kukli, veido išraiška maloni. Tačiau jos žvilgsnis ne baugino, o patraukė mane. Iš karto sužadino manyje pasitikėjimą. Išgyvenusi tiek audrų gyvenimo pradžioje – ji buvo tokia rami.

<…>

Paskui sutikusi mane sode (aš, žinoma, darydavau jai gražius reveransus, kol ji mane atpratino) Sofija Čiurlionienė maloniai mane apžvelgė ir pasisodinusi ėmė maloniai mane kalbinti. Pirmiausia, išgirdusi mano vardą, ji pasiteiravo: ar tai aš būsiu ta Jadzytė, kuri turėjo jai sesutę atstoti? Turėjau viską apie save jai išpasakoti. Pasisakiau, kad dabar baigiau Šiaulių progimnazijos 4 klases, kad noriu būti mokytoja. Už metų pasipraktikavus valdžios mokykloje prie kitos mokytojos, gausiu teises ir būsiu mokytoja. „Labai gerai, kad nori būti mokytoja, labai gerai! – pasidžiaugė ji ir apkabinusi pabučiavo mane. – Bet, mergyte, tu turėsi kitaip pasiruošti būti mokytoja. Pirmiau reikia išmokti lietuvių kalbos, pasimokyti psichologijos, pedagogikos, metodikos. Rimtai tam darbui reikia pasiruošti, kad būtum tikrai gera lietuvė mokytoja – tokios dabar labai reikalingos“.

Patarė tėvui leisti mane įstoti į „Saulės“ kursus Kaune, pažadėjo man padėti. Aš tik džiaugiausi, džiaugiausi…

1912 m. sausio mėn. įstojau į II kurso 2-ąjį semestrą. 1913 metų pavasarį tuos kursus baigiau. Rudenį išlaikiau prie Mokslo Apygardos Rygoj (Učebnyj okrug) egzaminus iš 8-os pedagoginės klasės. 1914 m. sausio mėn. gavau paskyrimą mokytojauti Zubovų mokykloje, Gubernijos dvare, prie Šiaulių. Būdama „Saulės“ Mokytojų kursuose, patyriau, ką reiškia būti Sofijos Čiurlionienės mokine. Daug iš jos išmokau, pamilau ją, visą gyvenimą neišleidau jos iš savo akiračio. Tokiu būdu užsimezgusi pažintis, virtusi draugyste, nenutrūko visą gyvenimą iki jos mirties.

Turiu pluoštą jos laiškų.

<…>

Pati rašytoja mėgdavo rankdarbius, surasdama laiko nuotrupas. Ji mokėjo t. p. gražių darbelių. Prisimenu: file, he-de-bu ir kt. Sofija Čiurlionienė buvo įsitikinusi, kad dirbant protinį darbą, naudinga esą poilsiui laikas nuo laiko paimti kokį rankdarbį: ar tai nėrinį, ar tai siuvinį.

Dirbdama Vyt. D. universitete, suburdavusi studentes grupėmis po 5–6, mokydavo jas darbelių, sakydama, kad tai ne tik malonus, bet ir naudingas poilsiui laiko praleidimas. Paklausta, kuo gi jos galėtų atsilyginti už sugaištą laiką – pati esu girdėjusi – Sofija Čiurlionienė atsakė: „Žinokit, kad geriausias man atsilyginimas bus, jei kiekviena iš jūsų išmokysit bent po vieną draugę to, ką pačios pas mane būsite išmokusios“.

Atsimenu vieną įvykį vėlesniais laikais, vasarojant Palangoje.

Vienoje šeimoje pietaudavom būrelis pažįstamų. Kartais susėdus verandoje gerokai tekdavo palaukti pietų. Neprailgdavo besišnekučiuojant. Sofija Čiurlionienė savo papročiu iš rankinuko išsitraukusi imdavo knebinėti kokį rankdarbėlį (pav., nosinaitę apnerdavo ar ką kita) įsitraukdavo į pokalbį. Mes, nusižiūrėjusios kartais nustebdavom, kada bemat ką padarydavo. Kartą ji ir sako: „O ar ne gerai būtų, jei mes visos taip besišnekučiuodamos imtumėm ir pasidarytumėm ką nors?“

Entuziastingai jai pritarusios, mes ėmėm irgi nešiotis savo rankinukuose kokį darbelį. Kartą buvo juoko: ten pat, Palangoje, susirinkome kartą miške pulkelis vyrų ir moterų, susisėdę šnekučiuodami klegėjome. Tik kur buvus, staiga pasirodė beateinanti Sofija:

– Aja, antai Čiurlionienė ateina! – pastebėjo Julija Biliūnienė-Matjošaitienė. Visos, kurios turėjom tuoj išsitraukėm iš rankinukų savo „darbus“ ir lyg niekur nieko sėdim.

Čiurlionienė, atradusi mus ne tik liežuviais bemalančias, bet ir ne tuščiom rankom – šypsosi. „Mat, kaip gražu! O ką ar ne gerai?“ – nusijuokė mūsų iniciatorė. Mes, susižvalgiusios, tylim. Paskui prisipažinome – kartu pasijuokėme.

Iš tikrųjų tai buvo ne blogas sumanymas.

***

Savo mokines visada ragindavo branginti valandėles, kuo nors visada būti užsiėmusiom. Juk tiek brangaus laiko praleidžiame tuščiai beplepėdamos, ypatingai būryje, bendrabučiuose ir pan. O juk moterys visada gali kokio darbelio nusitverti. Nuėjus pas Sofiją Čiurlionienę į namus, kartais randi nesveikuojančią, guolyje betūnančią ir ką nors bedirbančią. Ji labai apsidžiaugia, valandėlę atidėjus į šalį rankdarbį, pakalba ir, žiūrėk, besakanti: … „Tu nepyksi juk aš čia tokį švarkelį ardau (gal neria anūkei), bešnekėdama, aš tęsiu toliau, tai mums netrukdys“. Ir įdomiu pokalbiu užims tave, kad nepamatysi, kad ji daro savo.

Juk žodis pamoko – pavyzdys traukte patraukia. Sąmoningai, apgalvotai tvarkydamas laiką – visada jo rasi.

Pavz., Sofija Čiurlionienė dirbdama V. D. universitete skundėsi esanti labai užimta, ir sako man: kad žinotum, taip nusidirbu per dieną, kad vos kojas bepavelku. „Žinai, Jagut, ką sugalvojau? Ogi 2 valandas į dieną sau paskirti, kad ramiai pasivaikščioti. Bet nėra kada. Ir sugalvojau iš ryto anksčiau atsikelti ir valandą pasivaikščioti nuo 8-ių ligi 9-ių, kol darbas universitete prasideda. Bet eiti reikia ritmingai, nesišnekant, pasirenkant kelią, kur nieko nesutiksi. Eini sau! Ypač žiemą, ankstyvas rytas, kvėpuoji sau tyrą orą, taip, kad nepavargus, o pailsėjus ateitum! Tai labai gerai. Žinai, ir tu pabandyk, judėjimas reikalingas, kaip ir miegas. O, žinai, vakare – mano laikas vėl viena valanda prieš miegą, nuo 9-ių iki 10-os. Viską metus, net svečio, jei yra, atsiprašau, – turiu išeiti – ir atlieku savo maršrutą. Tai jau mano laikas. Sveikata juk reikia pačiai pasirūpinti, nepasiduoti. O darbo ū-ha! kiek“.

<…>

Man 1919 m. ištekėjus – kiek patarimų davė – neišskaičiuosi. Visų pirma: „Jadzyt, nedrįsk turėti tik vieną vaiką! Aš pas motiną užaugau viena, pati tik tą vieną Danutę auginau – tai baisu, to reikia vengti!“ ir t. t. „Būk taupi, mergyte, žinok, kad šeimos biudžete ir vienas kiaušinis daug reiškia“. Mudvi su seseria susižvalgėm šypsodamos. Tačiau neužilgo įsitikinau, kad tai nebuvo juokai. Savistoviai šeimininkaudama ruošiausi pirmom šventėm. Vis kažkaip nesisekė. Prisiminiau dar vieną kepinių receptą, reikėjo 3-ų kiaušinių. Turėjau 2. Sukombinuoti iš dviejų dar nemokėjau. „Ot, ar ne teisybę sakė Zosė?“ – prisiminiau jos žodžius.

<…>

O kiek sąmojaus ir juoko iškrėsdavo!

Prisimenu, kaip ji paskelbė teatre Kaune apie mano vedybas. Buvo taip, neužilgo po vestuvių nuvažiavom mudu su vyru į Kauną. Tą patį vakarą teatre ėjo kažkas įdomaus. Bilietai jau buvo išparduoti, bet sutiktas pažįstamas voronežietis parūpino mums bilietus. Jis gavo 2 pristatomas kėdes pirmoje ložėje iš dešinės prie pat įėjimo. Prieš vaidinimą susitikom Sofiją Čiurlionienę. Ji greit metė „atsiprašau“ ir nuskubėjo. Sutikus mano gerą pažįstamą ponią Mariją Mašiotienę, užpuolė ją klausdama: „Ar nematėt, ar nematėt p. Nainienę – ji man labai reikalinga?“ „Kokią p. Nainienę? – nustebo užklaustoji, – pirmą kartą girdžiu!“ „Ak, tai nežinai? Juk tai mūsų Jadzytė ištekėjo už daktaro Nainio, ji čia teatre“. Ją palikusi sutinka inž. K. Šakenį – vėl to paties klausia. Pamatė Šepetienę, vokiečių kalbos mokytoją, S. Kairiūkštį Didįjį – vėl apreiškė, kiek spėjo. Net nurodė, kur sėdim. Pasibaigus pirmam veiksmui beprieinąs prie mūsų ložės visas būrys pažįstamų – žiūri, sveikina mus nustebusius, o pati Sofija Čiurlionienė žmonėms išeinant iš salės netoliese stovi ir šaiposi, vos sulaikydama juoką, ranka pasidengia burną. „Na, matai, visi pasveikino, ar negerai?“

<…>

Kursų tikslas buvo paruošti Lietuvos mokykloms mokytojus, ypač moteris. Vyrų mokytojų seminarija buvo Veiveriuose ir Panevėžyje. Svarbiausia buvo išmokyti LIETUVIŲ KALBOS po 40 metų trukusio spaudos draudimo. „Saulės“ mokytojų kursai įsteigti 1909 m. Sofija Čiurlionienė atėjo į tuos kursus 1910 m. ir dirbo iki 1915 m.

Bendrai „Saulės“ Švietimo draugijos steigiamos mokyklos turėjo mūsų kraštui istorinės tautinės reikšmės. „Saulės“ kursų vedėjas Juozas Vokietaitis buvo baigęs Veiverių Mokytojų seminariją. Tie kursai buvo privatūs, be teisių. Kad gauti teises, juos baigus, reikėjo išlaikyti, be to, prie Mokslo apygardos (Učebnyj okrug) egzaminus, kurie priklausydavo nuo to, kiek esi įsisavinęs plačią rusų kalboje programą. Tai tokie buvo tie kursai.

Sofija Čiurlionienė tuose kursuose lietuvių kalbai skiriamų turėjo po 5 savaitines pamokas kiekvienam kursui. Tos pamokos buvo tarsi anga, pro kurią plačiai sklido ne tik lietuvių kalbos bei literatūros mokėjimas, bet ir visas tautinis susipratimas. Juk čia susibūrę suaugę sąmoningai abiejų lyčių jaunuoliai. Su kokiu entuziazmu jie ėmėsi darbo. Didelės įtakos į mokinius turėjo griežtas vedėjas Juozas Vokietaitis ir jaunutė našlė – Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė.

Sofija Čiurlionienė pamokose būdavo laukiama, mylima, vertinama, kaip dėl savo švelnaus būdo, balso tembro, kaip ir dėl savo didelio rūpestingumo mokant. Ji t. p. mylėjo savo mokinius, kad gatava buvo jiems širdį atiduoti.

Bet su nesimokančiais buvo griežta. Bendrai kursuose būdavo vis pabrėžiama mokytojų darbo atsakingumas, pareigingumas, tėvynės meilė, rimtas atsinešimas į darbą.

Duotus namų darbams rašinius nagrinėdavo klasėje, darydavo pastabas. Kuriuos nekuriuos rašinius paskaitydavo klasėje ištisai. Kartą ir mano rašinį yra perskaičiusi. Tada pasakė klasėje: „Jadze, rašyk, turi plunksną“.

Kaune Sofija Čiurlionienė gyveno Ugniagesių gatvėje. Man atvažiavus pirmą kartą su jos pussesere Onute Kaušaite, vėliau Tamulaitiene, pas savo brolienę tada gyveno ir mokėsi 2 dailininko seserys Valerija – vėliau Karužienė ir Jadvyga, kuri jau tada mokėsi muzikos. Atostogų yra atvažiavę bene iš Varšuvos dailininko broliai Stasys ir Jonas. Aš gyvenau „Saulės“ kursų bendrabutyje, pas vedėją Petronėlę Valavičaitę, Žaliakalnyje.

Bet sekmadieniais, kaip buvo sutarta, visą dieną praleisdavau Sofijos Čiurlionienės šeimoje. Tais metais buvo įvesta graži tradicija – visos gyventojos: šeimininkė su dukryte Danute ir pagalbininke, 2 Čiurlionytės, Onutė Kaušaitė, aš, kartais dar koks svečias ar viešnia – užsigardinti po pietų prie stiklinės arbatos gaudavom po skanų pyragaitį (pirožnoje) iš Perkovskio konditerijos, jie buvo po 3 kapeikas, labai įvairūs. Dviese būdavom deleguojamos nupirkti, kiekvienai reikdavo pataikyti nupirkti jos mėgstamą. Tai būdavo geriausia pietų dalis, pasmaližiauti. Pietūs praeidavo malonioj nuotaikoj, skardėjo juokas ir klegesys, sąmojus. Sofija, kaip ir buvo sakoma, buvo ne pėsčia prie liežuvio.

<…>

Kalbant apie Sofiją Čiurlionienę, jos laikyseną, tenka pastebėti, kad visą amžių rengdavosi kukliai, bet neatsilikdavo nuo laiko mados, elegantiškai, skoningai. Auklėtinėms patardavo neperdėti, nekaitalioti per daug rūbus, turėti kas būtinai reikalinga. Atliekamus resursus skirti knygoms, paveikslams ir pan.

Ji mokydavo taupyti ne tik pinigus, laiką, bet ir sveikatą, prisimenant, kad jėgos, sveikata išsenka. Jos patarimai auklėjant kaip vėliau supratau, išplaukdavo iš įgimto pedagoginio palinkimo.

***

Sugrįžus 1918 m. į suvargintą Lietuvą, kur tebešeimininkavo ir savivaliavo vokiečiai okupantai – sunkų laikotarpį teko išgyventi mūsų tautai. Prasidėjo tvarkymosi-kūrimosi laikotarpis. Reikėjo tvarkytis neįprastoje santvarkoje. Teko imtis valdžią į savo rankas – sudaryti laikinąją vyriausybę. Prasidėjo kovos dėl nepriklausomybės, kovos su nenorinčiais apleisti Lietuvos okupantais, ekonominiai rūpesčiai, lėšos, savisaugos klausimas. Sudarius savąją vyriausybę, santykiai su kaimyninėmis valstybėmis, pripažinimas Lietuvos de facto, de jure. Visų piliečių reikalai ir pan.

Pagaliau artėjo mokslo metų pradžia – moksleivių reikalas. Teko rimtai susirūpinti moksleivija, kurių mokslinimas bei auklėjimas tremtyje įėję į vėžes.

O skaičius suburtos moksleivijos – jaunimo – šimteriopai padaugėjo, jaunimas inertiškai veržėsi į mokslą.

1918 m. buvo Lietuvoje įvestas naujo stiliaus kalendorius. Moksleiviams įvesta koedukacija. Abiejų lyčių jaunimui sulygintos mokslo programos, įvestas visiems bendras brandos atestatas. Kadangi anksčiau mergaičių gimnazijų (vidurinių mokyklų) programa buvo žemesnė, negu berniukų – mergaitės į bendrąsias mokyklas buvo priimamos viena klase žemiau.

Kai kam kilo abejonė, ar įstengs mergaitės mokytis lygiagrečiai su berniukais.

Sofija Čiurlionienė užtikrino: „Pamatysit, kaip įstengs“. Dėl to neteko rūpintis mokytojams. Pirma, mergaičių uolumas, paskui susikaupusios potencialios galios. Ateitis parodė, kad baimė nepagrįsta.

Šių dienų gyvenimas akivaizdžiai parodė, kaip gaivalingai pasikeitė lietuvės moters gyvenimas. Kaip moteris koja kojon žengia gyvenime su vyrais pirmyn, niekur neatsilikdama.

Sofija Čiurlionienė, kaipo mergaičių mokslinimo ir auklėjimo pradininkas, padarė nuopelną tautai neabejotiną.

***

Nerasi stipresnės moralės galios ir dvasinio pajėgumo, pridėjus nepalaužiamą valią, kaip kad pasireiškė pas Sofiją Čiurlionienę.

Gyvenimas kunkuliavo. Kūrėsi valstybė – naujakurys. Ir tame tėvynės gyvenimo sukūryje Sofija Čiurlionienė dar galėjo rasti savyje jėgų veikti, dalyvauti visuomenės darbe, kurti. O gyventi pradžioje teko susispaudus, viename kambarėlyje su dukrele ir sena motina. Sugrįžus į Lietuvą ir apsigyvenus Kaune, surasti vietą, kur galėtų apsigyventi, buvo labai sunku. Kol pasistatydino savo „trobelę“, kaip Sofija Čiurlionienė sakydavo Žemaičių g. Nr. 10, teko gerokai pavargti. Dabar prie tų namų prikalta memorialinė lenta, rodanti, kad čia gyveno, kūrė ir pabaigė savo gyvenimą rašytoja Sofija Čiurlionienė.

<…>

***

Sofija Čiurlionienė taip pat dirbo Aukščiausiuose kursuose, kaipo lektorė, lietuvių kalbos bei literatūros.

Nuo 1925 m. buvo lietuvių kalbos lektorė Vytauto Didžiojo Universitete. Be to, dažnai ruošdavo visuomenei paskaitas, daugiausia auklėjimo klausimais. Dienoraštyje radau sakinį iš paskaitos: „Visų pirma svarbus yra žmogus, jo charakteris, būdas, svarbiau negu mokslas, negu jo pažiūros, negu viskas“. Sofija Čiurlionienė buvo pedagogė iš prigimties, darbšti ir pilna iniciatyvos. O vis tik plunksnos niekada iš rankų neišleisdavo.

1930 m. teko Sofijai Čiurlionienei važinėti į Šveicariją, dalyvaujant Lietuvos delegacijoje prie Tautų Sąjungos, kaipo narė socialinių reikalų komisijos.

Auklėti, man rodos, sunkiau nei mokyti. „Kad mokyti, reikia ką nors mokėti, kad auklėti – reikia būti kuo nors“.

Parengė Nomeda Repšytė