Pasaulio centras ir moteris

Kaip dažnai girdėjome, kad senosiose kultūrose pasaulio centras – ašis, vertikalė – vaizduojamas tarsi medis? Jis yra pats universaliausias simbolis, paaiškinantis, iš kokių dalių susideda ta buveinė, kurioje gyvena žmogus. Kryptis – iš apačios į viršų, iš chtoninės (požeminės) sferos į sakraliąją (dangiškąją), perskrodžiant profaniškąją (žemiškąją). Kitaip tariant, yra tam tikra kažkieno sutverta tvarka, ir ji niekaip neatšaukiama, nes paremta dėsniais, kurių niekas negali trikdyti, net dievai. Apie visą šį kosmosą (kaip priešpriešą chaosui) mes žinome iš dvasinio ir kultūrinio paveldo, nepaprastai panašaus ir akivaizdžiai sutampančio ne tik Europoje, bet ir kituose kraštuose. Todėl vieni mitai mums padeda suprasti kitus, vienų žodžių etimologija atveria kitų reikšmes. Ir nors šiandienos žmogus aktyviai išstūminėja šventybę, stengdamasis viską sutalpinti vien pasaulietiškoje (medžio kamieno sferos) plokštumoje, dar gausu senojo pasaulio gyvybingumo ženklų.SKAITYTI DAUGIAU

LAURYNAS BAREIŠA: SLOGUS KINAS – EMOCINĖ TRENIRUOTĖ ŽIŪROVUI

Laurynas Bareiša – kino režisierius, operatorius, kurio pirmasis pilnametražis filmas „Piligrimai“ (2021) prestižinio Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje „Horizontai“ buvo išrinktas geriausiu. Tai pasakojimas apie Indrę ir Paulių, susitinkančius tam, kad iš naujo išgyventų sukrečiančius mažo miestelio praeities įvykius. Originali, prikaustanti ir poetiškai kinematografiška „Piligrimų“ istorija sukelia dvilypius jausmus – atsiribojimo ir empatijos. Kol „Kino pavasario“ komanda ruošiasi specialiems kovą vyksiantiems filmo seansams „pop-up“ kino teatre Karmėlavoje, su režisieriumi kalbamės apie kūrybą, absurdą, provincijos ramybę ir sielvarto prisijaukinimą kine.SKAITYTI DAUGIAU

DŽEFAS PYTERSAS KAIP PERSONALINIS MAGNETISTAS

Džefas Pytersas buvo įsitraukęs į tiek daug pinigų „pasidarymo“ užmačių, kiek Čarlstone, Pietų Karolinoje, yra būdų ryžių patiekalams pagaminti. Man labiausiai patinka klausytis jo pasakojimų apie jaunystės dienas, kai ant gatvės kampo pardavinėdavo visokius tepalus ir miltelius nuo kosulio, pinigų vos vos pakakdavo prasimaitinti, buvo atlapaširdis su visais žmonėmis, o iš paskutinės monetos lošdavo „skaičius ar herbas“.SKAITYTI DAUGIAU

SVEIKUOLIO MIRTIS

Why are you afraid of the Big Black Wolf When you walk in your dream alone He appears by your side like a thought or a shade And his manners are gentle and slow He never looks you straight in the eye While his red tongue and white teeth glow He wants you to feel he’s your best mate He is silence saying helloSKAITYTI DAUGIAU

Patricija Gudeikaitė | Poezija

bête noire
plevėsuoja dvasių gėlės, kai pateka mėnuo ir verčia jas gėlių vaiduokliais Jerome Rothenberg, „Gėlių kantata“
I.
pirmoji fazė: letargija jų deformuoti – purpuriniai žiedai – yra ritualinės kaukės: apeigų metu – stangriais stiebais – apsivejančios – aukos kaklą (kūnas tampa pažymėtas: godžiai – raizgydamos kapiliarus – ardydamos audinius – viduriuose – jos palieka sėklų – laukdamos – kol iš tuščio – mėsos kokono – išaugs mažos – demoniškos sukubės) SKAITYTI DAUGIAU

TAURAS KENSMINAS: GAL TAI TUŠTYBĖ, BET ESTETIKA MAN SVARBI

Gyvename vaizdų ir potyrių apstybėje, kai naujumo jaudulys retas, o dar vienas meno kūrinys dažniau ne pakylėja, bet veikia mus kaip perteklinis objektas. Vis dažniau į meno sceną grįžta retro ar vintažo kultūra, pakerinti subtiliu déjà vu jausmu, įspūdžiu, kad kažkas yra išgyventa anksčiau, nors iš tiesų tai – pirmas kartas. Tačiau ar esate ilgėjęsi to, ko lyg ir nebuvote patyrę, kas dar tik įvyks? Ar susidūrimas su meniniu objektu, tarsi veikiant laiko mašinai, gali nukelti kažkur kitur iš „čia ir dabar“? Štai tokios mintys apie ateities nostalgiją, retrofuturizmą bei distopinį šio pasaulio vaizdą mane apima žvelgiant į jaunosios kartos skulptoriaus, instaliacijų kūrėjo, šiuolaikinio meno atstovo Tauro Kensmino kūrinius.SKAITYTI DAUGIAU

FANTASTIKA TARPUKARIO LIETUVOJE: KAIP BRAZILIJOS LIETUVIS VAIKUS Į MARSĄ SKRAIDINO

– Bet turbūt reikėtų pasiimti daug maisto produktų ir gėralų? – paklausė Vytukas, kaskart vis labiau domėdamasis. – O, ne, skridimas tęstųsi tik keliolika valandų, ir pilotui užtektų tik poros buterbrodų ir stiklo arbatos. Manau, kad marsiečiai tokie pat vaišingi, kaip ir mes, lietuviai. Šiandien, kai žmogaus kelionė į Marsą, atrodo, yra jau netolimos ateities perspektyva, tokie ar panašūs pareiškimai išspaustų šypseną net pačiam Elonui Muskui, tačiau tarpukario Lietuvoje, kurios spaudoje neretai rimtai aptarinėtos protingų marsiečių egzistavimo galimybės, šie teiginiai skambėjo daug realistiškiau.SKAITYTI DAUGIAU

Ruduo „Tiffany“ šalyje

Joanos Didion (1934 m. gruodžio 5 d. –2021 m. gruodžio 23 d.) atminimui 2019 m. rugpjūčio pabaigoje atsidūriau Amerikoje, beje, ilgam. Iki Kalėdų. Dėsčiau koledže Grinelyje, įsiterpusiame tarp beviltiškai plokščių Ajovos kukurūzų ir sojos pupelių laukų, o nesibaigiantį jų horizontą pertraukdavo gal tik elektros linijos, vandens bokštai ir grūdų elevatoriai. Galėjai važiuot kad ir šimtą mylių, niekur kitur kaip į kitą ūkį nenukaksi. O ir kur nors išvykti iš Grinelio įmanoma tik automobiliu – viešojo transporto, išskyrus kelias išimtis, nėra. Juk Amerika, „Route 66“, „On The Road“ ir visa kita. Nors 66-asis greitkelis driekiasi piečiau, nuo Misūrio ir toliau į vakarus, Arizonos link, iš tiesų bet kuris kelias šioje šalyje yra tas, na, apie kurį sudėta garsioji dainelė. Automobilio nevairuoju, todėl Grinelyje keturis mėnesius praleidau va taip – beveik neiškišdamas nosies, ir tuo siaubingai džiaugiuosi. Amerika į mane susigėrė kaip cheresas į kalėdinį pudingą: jį pradeda gaminti likus keliems mėnesiams iki Kalėdų.SKAITYTI DAUGIAU

STASIO EIDRIGEVIČIAUS PASAKŲ PASAULIS: KAUKĖTOS GYVATOS IR NERIMO SLĖNIAI

Varšuvoje gyvenančio visame pasaulyje garsaus lietuvių dailininko, grafiko Stasio Eidrigevičiaus meninė kalba žinoma daugeliui, o geriausiai ji pažįstama iš knygų iliustracijų, su kuriomis jau užaugo ne viena karta. Kūrėjas pasakoja ir šiomis dienomis sulaukiantis laiškų iš ištikimų skaitytojų, besidalinančių įspūdžiais apie vaikystės knygas, kurių iliustracijos šiems žmonėms padarė stiprią įtaką. „Kartas nuo karto gaunu išpažinimų, kad vaikų knygų iliustracijos jiems suformavo gyvenimo kelią, pažiūras ir estetiką“, – sako jis. Didelę reikšmę knygai teikiantis menininkas yra ne kartą pabrėžęs, kad knygos vaikams – dovanos pasauliui.SKAITYTI DAUGIAU

GEDIMINAS GELGOTAS + NIKO = DRĄSA IR GROŽIS

Gediminas Gelgotas – pasaulinį pripažinimą pelnęs kompozitorius, dirigentas, garsiojo „NI&Co“ ansamblio įkūrėjas ir meno vadovas. Jo kūriniai atliekami trijų žemynų prestižinėse koncertų salėse, juos transliuoja įvairūs akademinės muzikos TV kanalai bei radijo stotys („Mezzo TV“, „Classic FM“, „BBC Radio“, „Radio France“, „BR Klassik“), nuo 2010 m. partitūras leidžia ir platina kompanija „Peermusic Classical“ (Vokietija / JAV), albumai įrašinėjami „Londono Metropolis“ ir kitose žinomose įrašų studijose. 2018 m. kūrinio „Sanctifaction“ vaizdo klipo premjerą prestižinis žurnalas „Gramophone“ savo internetinėje svetainėje pristatė kaip svarbiausią dienos naujieną („video of the day“).SKAITYTI DAUGIAU

PASTABOS APIE TEATRĄ

Bertoltas Brechtas (1898–1956) – vokiečių rašytojas, dramaturgas, teatro teoretikas ir kritikas. Pirmasis pasaulinis karas apnuogino daugelį socialinių problemų, ir joms spręsti Brechtas pasitelkė teatrą, teoriniuose tekstuose ir praktikoje eidamas naujojo – epinio – teatro kryptimi. Teoriniuose tekstuose kalbėjo apie tai, jog teatro sistemą reikia keisti iš pagrindų, kritikavo trečiojo dešimtmečio vokiečių teatrą, kuris slopina žiūrovų mąstymą ir atlieka labiau pramoginę funkciją. Tokį teatrą Brechtas vadino „sapnų fabriku“. Anot jo, iš tiesų teatras turi atverti svarbiausias šiuolaikinės visuomenės problemas ir paskatinti žiūrovą apmąstyti esamą situaciją bei norėti ją keisti. Epinio teatro spektakliuose Brechtas naudojo groteską, satyrą, leidžiančias atskleisti modernaus pasaulio ydas – išnaudojimą, apgaulę, dogmatizmą. O siekdamas publiką paskatinti mąstyti kritiškai aktorių vaidyboje taikė atsiribojimo efektą, kuomet šie ne susitapatindavo su personažais, o parodydavo savo požiūrį į juos, pažvelgdavo į veikėjus iš šalies, vaizduodami jų poelgių priežastis. Režisierius nuoširdžiai tikėjo, kad teatras žmoguje gali pažadinti norą keisti pasaulį, padaryti jį teisingesnį. Epinio teatro teorija sulaukė didelio populiarumo visame pasaulyje, yra aktuali ir taikoma iki šiol.SKAITYTI DAUGIAU

Agnijos Šeiko šokio archeologija

Uostamiestyje gyvenanti režisierė, choreografė ir šokėja Agnija Šeiko su šokiu save sieja nuo pat mažumės. Charizmatiškosios kūrėjos darbai pristatomi visame pasaulyje, o Lietuvoje apkeliavę didžiuosius miestus neaplenkia ir regionų. Vis plačiau skleisdama šiuolaikinį šokį, Agnija vadovauja dešimtmetį švęsiančiam Šeiko šokio teatrui. Ji skatina žiūrovus drąsiai ragauti ir interpretuoti šiuolaikinius šokio kūrinius. A. Šeiko sėkmę įrodo puokštė pelnytų įvertinimų: trys „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimai (2009, 2012, 2018), „Padėkos kaukė“ (2012), „Boriso Dauguviečio auskaras“ (2015), „Metų choreografės“ titulas (2016), Vitos Mozūraitės premija (2019). 2020 m. ji pelnė Klaipėdos kultūros magistrės vardą bei Vyriausybėskultūros ir meno premiją, o šiemet buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Choreografė nuolat tyrinėja naujus žanrus, vertina bendrakūrybą, skatina ne tik jaunųjų atlikėjų tobulėjimą, bet ir vyresniosios kartos profesionalų išlikimą scenoje. Didžiausią azartą jai sužadina darbas neatrastose erdvėse. A. Šeiko atvirauja, kad dabar šiuolaikiniame šokyje vieni kūrėjai eina medijų panaudojimo ir skaitmeninio formato link, o kiti grįžta prie kūno ir archajiškumo. Choreografei artimesnis antrasis kelias. Juo žengia ir šiuo metu, kartu su žymių Italijos scenos menų kūrėjų komanda ir šiuolaikinio šokio trupe „Nuepiko“ kurdama Kaunui skirtą spektaklį „Mikado“, kurį bus galima išvysti artėjančiame tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“. Spektaklyje (kaip ir visoje Šeiko kūryboje) nagrinėjama atminties sąvoka. Agnija savo pačios kūrybinį procesą prilygina archeologo darbui – juk tyrinėja jautrias socialines temas, siekdama atidengti giliuosius žmogaus sluoksnius.

Jūsų kurti šokio spektakliai plačiai rodomi Europoje ir visame pasaulyje: festivaliuose „Litauen Tanzt“ (Berlynas, Vokietija), „Unidram“ (Postdamas, Vokietija), „Bazaar“ (Praha), „Kids Euro“ (Vašingtonas, JAV), Guangdžou tarptautiniame teatrų festivalyje šeimoms, Guangdongo vaikų teatrų festivalyje ir Tarptautiniame Šanchajaus šokio cent­re (Kinija). Šokis įprasminamas ir unikaliose Lietuvos vietose. Kur šiuo metu planuojate pristatyti savo kūrybą?

Save matau kaip dalį pasaulio. Kartais užtenka atitraukti rankas, ir be specialių pastangų dalykai susijungia, įvyksta stebuklas. Pernai mane kvietė padirbėti Graikijoje, ir nors dėl pandeminės situacijos nepavyko to padaryti, vis vien svajoju ten nuvykti. Daphnis Kokkinos, Pinos Bausch trupės šokėjas ir asistentas, kartu su mumis dirbdamas Lietuvoje sulaukė pasiūlymo tapti Atėnų baleto mokyklos vadovu, o pernai mane kvietė atvykti į vieną iš Graikijos salų ir tarp antikos griuvėsių dirbti su jo studentais. Trokštu, kad ši ar panaši galimybė pasikartotų. Įdomi sąsaja su Graikija atsispindi ir mūsų naujame projekte, kurį vystome teatre ir pristatysime Klaipėdos gimtadienio proga birželį. Tai – šokis, paremtas Heinricho Schliemanno istorija. (H. Schliemannas – žinomas ir pasiturintis XIX a. vokiečių verslininkas, archeologas-mėgėjas. Jis tapo Rusijos garbės piliečiu, o netrukus – ir JAV piliečiu. Pralobęs ėmėsi archeologinių tyrinėjimų Europoje – G. Ž.) Per didįjį Klaipėdos gaisrą šio verslininko turtas nesudegė, tad jis galėjo vykdyti kasinėjimus. Nors vertinamas prieštaringai, H. Schliemannas atrado Troją. Man labai įdomu, kur nuvedė šios asmenybės beprotybė…

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ugdote būsimus šokėjus, taip pat Šeiko šokio teatre didelį dėmesį skiriate jaunų choreografų kūrybai. Kaip atpažįstate talentus?

Intuityviai. Galbūt intuicija ir ne visada pasitvirtina, tačiau recepto nėra, kiekvienas renkamės skirtingai – vienam choreografui kažkuris atlikėjas gali būti labai vertingas, o kitam reikia visai ko kito. Trupėje juokaujame, kad tai būna tos pačios kraujo grupės žmonės. Žinoma, svarbi įvairių savybių visuma: kaip šokėjas dirba, kokios jo mintys, kaip atlieka judesį. Techniką įmanoma išlavinti, bet esminis dalykas – požiūris į kūną ir profesiją. Didelę reikšmę turi ir teisingas žmogaus nukreipimas – galbūt jis dirba šokėju, bet tu matai, kad galėtų būti puikus choreografas. Atėjusieji iš kitų sričių netaps baleto meistrais (tam reikalingas specifinis pasiruošimas), tačiau jie gali būti labai vertingi savo unikaliu judėjimu, kuris nebūdingas „akademiškam“ kūnui, įspraustam į tam tikrus rėmus, išmokytam, kas teisinga, o kas – ne.

Koks pagrindinis reikalavimas, kurį keliate atlikėjams?

Džiaugiuosi laime ir prabanga dirbti su ypatingais kolegomis, mes visi kartu atvirai išsikeliame tikslą kūrybiškai prieiti prie turimos medžiagos. Žinoma, išpildyme svarbūs profesionalumas, atsidavimas. Čia prasideda bendrakūrybiškumas; nors nežinau, ar jis apskritai gali egzistuoti, bet būtų sunku dirbti, jei jausčiau, kad žmogus jam nurodytą funkciją atlieka itin mechaniškai. Visada stengiuosi sukurti tokią atmosferą, kad kiekvienas šokėjas įsijungtų į bendrą srautą. O jei matau, kad nepavyksta, kartais tenka atsisveikinti ar kažką keisti. Choreografija, kaip pakartojimo menas, man neįdomi, nematau tame prasmės, tačiau pasitenkinimą atneša specifinio šokėjo būvio bei judesio plastikos suradimas.

Ar statydama šokio spektaklius išlaikote ribas tarp aiškiai apibrėžtos choreografijos ir atlikėjų improvizacijos?

Ribos itin slidžios, net improvizacijoje svarbu nueiti iki detalių ir atrasti specifinius dalykus, reikalingus spektaklio idėjai. Palikus visišką laisvę, kyla pavojus pasimesti ir atlikimo metu nukeliauti ne ten, kur reikia. Šiuolaikinio šokio žanras leidžia atlikėjui būti svarbia dalimi. Balete kuriant vaidmenį didelę reikšmę turi artistiškumas, specifinės linijos, o štai šiuolaikinis šokis suteikia daugiau laisvės. Skiriame laiko paieškoms, it kokie archeologai siekiame atkasti vertingus dalykus.

Kai dar studijuodama Olandijoje paskutinėmis minutėmis skubėjau patobulinti vieną savo darbų, dėstytoja Gaby Allard pasakė: „Sukūrusi kūrinį privalai atiduoti raktą atlikėjui. Viskas, tas kūrinys yra ne tavo, ir tai būtina atlikti.“ Turėdama nemažai patirties šiuolaikinio šokio srityje dažnai pastebiu, kai tas raktas nėra atiduodamas, viskas lieka choreografo ar režisieriaus rankose. Tam, kad atlikimas būtų sėkmingas, šokėjas turi jaustis galįs tapti spektaklio bendrakūrėju.

Žinoma, ne mažiau svarbus ir kastingas. Esu daug darbų sukūrusi konkretiems žmonėms. Tai nereiškia, kad jų nebūtų galima pakeisti, tačiau pradiniame etape jie labai reikšmingi. Manau, viena mano stiprybių – parinkti atlikėjus taip, kad jie atsiskleistų geriausiai. Pavyzdžiui, taip nutiko su Beata Molyte, kurią pakviečiau šokti spektaklyje „Metų laikai“. Ji nuostabi balerina, tačiau labai norėjau šią atlikėją pamatyti bei parodyti iš visai kitos pusės.

„Demonas“ – trečioji opera Lietuvos teatre

Kalbėdami apie lietuviškos operos pradžią, daž­­niausiai minime „Traviatą“ ir „Birutę“, tačiau 1920 m. įsteigto profesionalaus lietuviško teatro – Valstybės teatro Kaune (dabartinis Kauno valstybinis muzikinis teatras) – repertuare pirmųjų operų sąraše matyti ir „Demono“ pavadinimas. Rusų kompozitoriaus Antono Rubin­šteino lyrinės operos, pastatytos pagal Michailo Lermontovo poemą tokiu pat pavadinimu, 1921 m. premjera lietuvių kalba sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo. Skaitant tarpukario spaudą akivaizdu, kad į ją buvo sunku įsigyti bilietų, ir ši opera tapo viena iš dominuojančių kasdienių pokalbių temų, o vietiniuose laikraščiuose bei žurnaluose įspūdžiais apie vietos sceną išvydusį intriguojantį kūrinį veržėsi pasidalinti pirmieji teatro kritikai. Taigi norėtųsi prisiminti nepelnytai primiršto „Demono“ premjerą, kokie atsiliepimai ją lydėjo bei kokių klaidų neišvengė pirmųjų operų solistai ir… žiūrovai.SKAITYTI DAUGIAU

VANDA PADIMANSKAITĖ: DIRBU LABIAU ŽAIBO PRINCIPU NEI LIETAUS

Bakalauro studijų Vilniaus dailės akademijoje metu pateikiau prašymą pagal „Erasmus“ mainų programą pusmetį praleisti Lenkijos dailės akademijoje. Jį patvirtino, o neilgai trukus į mano auditoriją atėjo tuo metu tik iš matymo pažįstama grafikė Vanda, kuri pasiūlė susikeisti vietomis – ji turėjo vykti į Švediją. Iki šiol neturiu argumentų, kodėl tuomet sutikau, bet sprendimas pasiteisino abiem: aš vis dar palaikau ryšius Skandinavijoje, o Vanda neseniai atsiuntė nuotrauką lenkiškos knygos, kurioje yra jos tapybos. SKAITYTI DAUGIAU

Kaip Paolas Sorrentinas didįjį kiną atvedė į žiūrovų namus

2020 m. prasidėjus pandemijai vienu iš labiausiai nukentėjusių verslo sektorių tapo pramogų ir meno pasaulis. Kino industrija – ne išimtis. Kino teatrai buvo uždaryti neribotam laikui ir viskas staiga sustojo. Filmai iš didžiųjų kino salių persikėlė į namus, televizorių arba, dar blogiau, kompiuterių ekranus. Suklestėjo „Netflix“ platforma, už sąlyginai nedidelę kainą siūlanti itin platų ir pastoviai atnaujinamą filmų ir serialų pasirinkimą. Daugelis džiūgavo, kad pagaliau atsiradus daugiau laisvo laiko jį bus galima skirti mėgavimusi kinu – nereikia net niekur eiti, tai galima daryti patogiai išsidrėbus ant sofos, su pica ir mėgstamiausiu gėrimu po ranka.SKAITYTI DAUGIAU