Pasaulio centras ir moteris
Erika DRUNGYTĖ
Erika DRUNGYTĖ
Kalbino Silvija Butkutė
O. HENRY
Tomas Šinkariukas
plevėsuoja dvasių gėlės, kai pateka mėnuo
ir verčia jas gėlių vaiduokliais
Jerome Rothenberg, „Gėlių kantata“
pirmoji fazė: letargija
jų deformuoti –
purpuriniai žiedai –
yra ritualinės kaukės:
apeigų metu –
stangriais stiebais –
apsivejančios –
aukos kaklą
(kūnas tampa pažymėtas:
godžiai –
raizgydamos kapiliarus –
ardydamos audinius –
viduriuose –
jos palieka sėklų –
laukdamos –
kol iš tuščio –
mėsos kokono –
išaugs mažos –
demoniškos sukubės)
Daugiau
Kalbino Vita Opolskytė
Audrius Dambrauskas
– O, ne, skridimas tęstųsi tik keliolika valandų, ir pilotui užtektų tik poros buterbrodų ir stiklo arbatos. Manau, kad marsiečiai tokie pat vaišingi, kaip ir mes, lietuviai.
Šiandien, kai žmogaus kelionė į Marsą, atrodo, yra jau netolimos ateities perspektyva, tokie ar panašūs pareiškimai išspaustų šypseną net pačiam Elonui Muskui, tačiau tarpukario Lietuvoje, kurios spaudoje neretai rimtai aptarinėtos protingų marsiečių egzistavimo galimybės, šie teiginiai skambėjo daug realistiškiau.Daugiau
Kirill Kobrin
2019 m. rugpjūčio pabaigoje atsidūriau Amerikoje, beje, ilgam. Iki Kalėdų. Dėsčiau koledže Grinelyje, įsiterpusiame tarp beviltiškai plokščių Ajovos kukurūzų ir sojos pupelių laukų, o nesibaigiantį jų horizontą pertraukdavo gal tik elektros linijos, vandens bokštai ir grūdų elevatoriai. Galėjai važiuot kad ir šimtą mylių, niekur kitur kaip į kitą ūkį nenukaksi. O ir kur nors išvykti iš Grinelio įmanoma tik automobiliu – viešojo transporto, išskyrus kelias išimtis, nėra. Juk Amerika, „Route 66“, „On The Road“ ir visa kita. Nors 66-asis greitkelis driekiasi piečiau, nuo Misūrio ir toliau į vakarus, Arizonos link, iš tiesų bet kuris kelias šioje šalyje yra tas, na, apie kurį sudėta garsioji dainelė. Automobilio nevairuoju, todėl Grinelyje keturis mėnesius praleidau va taip – beveik neiškišdamas nosies, ir tuo siaubingai džiaugiuosi. Amerika į mane susigėrė kaip cheresas į kalėdinį pudingą: jį pradeda gaminti likus keliems mėnesiams iki Kalėdų.Daugiau
Brigita Sinickienė
Kalbino Alfredas Kukaitis
Bertolt Brecht
Kalbino Gintarė Žaltauskaitė
Uostamiestyje gyvenanti režisierė, choreografė ir šokėja Agnija Šeiko su šokiu save sieja nuo pat mažumės. Charizmatiškosios kūrėjos darbai pristatomi visame pasaulyje, o Lietuvoje apkeliavę didžiuosius miestus neaplenkia ir regionų. Vis plačiau skleisdama šiuolaikinį šokį, Agnija vadovauja dešimtmetį švęsiančiam Šeiko šokio teatrui. Ji skatina žiūrovus drąsiai ragauti ir interpretuoti šiuolaikinius šokio kūrinius. A. Šeiko sėkmę įrodo puokštė pelnytų įvertinimų: trys „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimai (2009, 2012, 2018), „Padėkos kaukė“ (2012), „Boriso Dauguviečio auskaras“ (2015), „Metų choreografės“ titulas (2016), Vitos Mozūraitės premija (2019). 2020 m. ji pelnė Klaipėdos kultūros magistrės vardą bei Vyriausybėskultūros ir meno premiją, o šiemet buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Choreografė nuolat tyrinėja naujus žanrus, vertina bendrakūrybą, skatina ne tik jaunųjų atlikėjų tobulėjimą, bet ir vyresniosios kartos profesionalų išlikimą scenoje. Didžiausią azartą jai sužadina darbas neatrastose erdvėse. A. Šeiko atvirauja, kad dabar šiuolaikiniame šokyje vieni kūrėjai eina medijų panaudojimo ir skaitmeninio formato link, o kiti grįžta prie kūno ir archajiškumo. Choreografei artimesnis antrasis kelias. Juo žengia ir šiuo metu, kartu su žymių Italijos scenos menų kūrėjų komanda ir šiuolaikinio šokio trupe „Nuepiko“ kurdama Kaunui skirtą spektaklį „Mikado“, kurį bus galima išvysti artėjančiame tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“. Spektaklyje (kaip ir visoje Šeiko kūryboje) nagrinėjama atminties sąvoka. Agnija savo pačios kūrybinį procesą prilygina archeologo darbui – juk tyrinėja jautrias socialines temas, siekdama atidengti giliuosius žmogaus sluoksnius.
Save matau kaip dalį pasaulio. Kartais užtenka atitraukti rankas, ir be specialių pastangų dalykai susijungia, įvyksta stebuklas. Pernai mane kvietė padirbėti Graikijoje, ir nors dėl pandeminės situacijos nepavyko to padaryti, vis vien svajoju ten nuvykti. Daphnis Kokkinos, Pinos Bausch trupės šokėjas ir asistentas, kartu su mumis dirbdamas Lietuvoje sulaukė pasiūlymo tapti Atėnų baleto mokyklos vadovu, o pernai mane kvietė atvykti į vieną iš Graikijos salų ir tarp antikos griuvėsių dirbti su jo studentais. Trokštu, kad ši ar panaši galimybė pasikartotų. Įdomi sąsaja su Graikija atsispindi ir mūsų naujame projekte, kurį vystome teatre ir pristatysime Klaipėdos gimtadienio proga birželį. Tai – šokis, paremtas Heinricho Schliemanno istorija. (H. Schliemannas – žinomas ir pasiturintis XIX a. vokiečių verslininkas, archeologas-mėgėjas. Jis tapo Rusijos garbės piliečiu, o netrukus – ir JAV piliečiu. Pralobęs ėmėsi archeologinių tyrinėjimų Europoje – G. Ž.) Per didįjį Klaipėdos gaisrą šio verslininko turtas nesudegė, tad jis galėjo vykdyti kasinėjimus. Nors vertinamas prieštaringai, H. Schliemannas atrado Troją. Man labai įdomu, kur nuvedė šios asmenybės beprotybė…
Intuityviai. Galbūt intuicija ir ne visada pasitvirtina, tačiau recepto nėra, kiekvienas renkamės skirtingai – vienam choreografui kažkuris atlikėjas gali būti labai vertingas, o kitam reikia visai ko kito. Trupėje juokaujame, kad tai būna tos pačios kraujo grupės žmonės. Žinoma, svarbi įvairių savybių visuma: kaip šokėjas dirba, kokios jo mintys, kaip atlieka judesį. Techniką įmanoma išlavinti, bet esminis dalykas – požiūris į kūną ir profesiją. Didelę reikšmę turi ir teisingas žmogaus nukreipimas – galbūt jis dirba šokėju, bet tu matai, kad galėtų būti puikus choreografas. Atėjusieji iš kitų sričių netaps baleto meistrais (tam reikalingas specifinis pasiruošimas), tačiau jie gali būti labai vertingi savo unikaliu judėjimu, kuris nebūdingas „akademiškam“ kūnui, įspraustam į tam tikrus rėmus, išmokytam, kas teisinga, o kas – ne.
Džiaugiuosi laime ir prabanga dirbti su ypatingais kolegomis, mes visi kartu atvirai išsikeliame tikslą kūrybiškai prieiti prie turimos medžiagos. Žinoma, išpildyme svarbūs profesionalumas, atsidavimas. Čia prasideda bendrakūrybiškumas; nors nežinau, ar jis apskritai gali egzistuoti, bet būtų sunku dirbti, jei jausčiau, kad žmogus jam nurodytą funkciją atlieka itin mechaniškai. Visada stengiuosi sukurti tokią atmosferą, kad kiekvienas šokėjas įsijungtų į bendrą srautą. O jei matau, kad nepavyksta, kartais tenka atsisveikinti ar kažką keisti. Choreografija, kaip pakartojimo menas, man neįdomi, nematau tame prasmės, tačiau pasitenkinimą atneša specifinio šokėjo būvio bei judesio plastikos suradimas.
Ribos itin slidžios, net improvizacijoje svarbu nueiti iki detalių ir atrasti specifinius dalykus, reikalingus spektaklio idėjai. Palikus visišką laisvę, kyla pavojus pasimesti ir atlikimo metu nukeliauti ne ten, kur reikia. Šiuolaikinio šokio žanras leidžia atlikėjui būti svarbia dalimi. Balete kuriant vaidmenį didelę reikšmę turi artistiškumas, specifinės linijos, o štai šiuolaikinis šokis suteikia daugiau laisvės. Skiriame laiko paieškoms, it kokie archeologai siekiame atkasti vertingus dalykus.
Kai dar studijuodama Olandijoje paskutinėmis minutėmis skubėjau patobulinti vieną savo darbų, dėstytoja Gaby Allard pasakė: „Sukūrusi kūrinį privalai atiduoti raktą atlikėjui. Viskas, tas kūrinys yra ne tavo, ir tai būtina atlikti.“ Turėdama nemažai patirties šiuolaikinio šokio srityje dažnai pastebiu, kai tas raktas nėra atiduodamas, viskas lieka choreografo ar režisieriaus rankose. Tam, kad atlikimas būtų sėkmingas, šokėjas turi jaustis galįs tapti spektaklio bendrakūrėju.
Žinoma, ne mažiau svarbus ir kastingas. Esu daug darbų sukūrusi konkretiems žmonėms. Tai nereiškia, kad jų nebūtų galima pakeisti, tačiau pradiniame etape jie labai reikšmingi. Manau, viena mano stiprybių – parinkti atlikėjus taip, kad jie atsiskleistų geriausiai. Pavyzdžiui, taip nutiko su Beata Molyte, kurią pakviečiau šokti spektaklyje „Metų laikai“. Ji nuostabi balerina, tačiau labai norėjau šią atlikėją pamatyti bei parodyti iš visai kitos pusės.
Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
Kalbino Rūta Spelskytė
Simonas Jurkevičius