DŽEFAS PYTERSAS KAIP PERSONALINIS MAGNETISTAS
O. HENRY
Džefas Pytersas buvo įsitraukęs į tiek daug pinigų „pasidarymo“ užmačių, kiek Čarlstone, Pietų Karolinoje, yra būdų ryžių patiekalams pagaminti.
Man labiausiai patinka klausytis jo pasakojimų apie jaunystės dienas, kai ant gatvės kampo pardavinėdavo visokius tepalus ir miltelius nuo kosulio, pinigų vos vos pakakdavo prasimaitinti, buvo atlapaširdis su visais žmonėmis, o iš paskutinės monetos lošdavo „skaičius ar herbas“.
*
– Užklydau aš į Fišer Hilą Arkanzase, – pasakojo kartą. – Elnio odos kostiumas, mokasinai, ilgi plaukai ir trisdešimties karatų deimantinis žiedas, kurį gavau iš vieno aktoriaus Teksarkanoje. Neįsivaizduoju, ką jis veikia su tuo kišeniniu peiliuku, kuris jam atiteko mainais…
Tuo metu buvau daktaras Vo-hu, garsus indėnų gydytojas. Kaip tik tada turėjau tik vieną patį geriausią vaistą – tinktūrą „Prisikėlimo karčioji“. Ji buvo sutaisyta iš gyvybines jėgas grąžinančių augalų ir žolelių, kuriuos atsitiktinai surado Ta-kva-la, gražioji čoktų genties vado žmona, rinkdama žalumynus papuošti lėkštei su virta šuniena kasmetinės kukurūzų šventės proga.
Paskutiniame mieste, kuriame lankiausi, prekyba vyko vangiai – beliko penki vargani doleriai. Nuėjau pas Fišer Hilo vaistininką ir jis pardavė man kreditan pusę groso aštuonių uncijų talpos buteliukų su kamšteliais. Sakvojaže turėjau etikečių ir kitų reikalingų ingredientų, likusių nuo ano miesto. Gyvenimas ir vėl nušvito rožine spalva, kai grįžau į savo viešbučio kambarį su iš krano bėgančiu vandeniu, o ant stalo dešimtimis ėmė rikiuotis „Prisikėlimo karčiosios“ buteliukai.
Apgavikas? Ne, sere. Tuose šešiuose tuzinuose tinktūros porcijų buvo skysto dviejų dolerių vertės chinino ekstrakto ir daimą kainavusio anilino. Kai po kelerių metų lankiau tuos pačius miestus, žmonės vėl prašė būtent šių vaistų.
Tą vakarą išsinuomojau vežimėlį ir pradėjau pardavinėti karčiąją pagrindinėje gatvėje. Fišer Hilas išsidėstęs įduboje, apimtas maliarijos, todėl diagnozavau, kad gyventojams reikalingas kaip tik toks mišinys – hipotetinė pneumokardinė antiskorbutinė mikstūra. Karčioji nyko iš vežimėlio kaip skrebučiai su veršiena per vegetariškus pietus. Jau buvau pardavęs du tuzinus buteliukų po penkiasdešimt centų, kai pajutau, kad kažkas timpčioja mano apsiausto skverną. Žinojau, ką tai reiškia. Taigi, nulipau nuo vežimėlio ir įspraudžiau penkių dolerių banknotą į ranką žmogui su vokiško sidabro žvaigžde atlape.
– Konstebli, – sakau, – koks puikus vakaras.
– Ar turit miesto leidimą, – klausia jis, – pardavinėti šitą nelegalią šamanišką esenciją, kurią liaupsinate tarytum vaistus?
– Neturiu, – atsakau. – Nežinojau, kad čia miestas. Jeigu ryt išsiaiškinsiu, kad esu mieste, išsiimsiu leidimą, kaip reikalaujate…
– Kol neišsiėmęs, turiu stabdyti prekybą, – pareiškia konsteblis.
Nustojau prekiauti ir grįžau į viešbutį. Papasakojau viską svetingosios vietos šeimininkui.
– Ach, Fišer Hile jums nieko neišdegs, – sako jis. – Daktaras Hoskinsas, vienintelis vietos gydytojas, yra mero svainis, ir jie neleis, kad čia praktikuotų toks apsimetėlis.
– Aš nepraktikuoju medicinos, – aiškinu jam. – Turiu valstijos leidimą išnešiojamajai prekybai ir dar išsiimsiu šio miesto leidimą, jeigu reikalaus…
*
Kitą rytą nuėjau į meriją ir ten man pasakė, kad mero dar nėra. Niekas nežinojo, kada jis pasirodys.
Taigi daktaras Vo-hu vėl susiriečia krėsle, užsitraukia džimpsono cigarą ir laukia.
Netrukus kažkoks jaunuolis mėlynu kaklaraiščiu įslysta į greta manojo stovintį krėslą ir klausia, kelinta valanda.
– Pusė vienuolikos, – atsakau, – o pats esi Endis Takeris. Žinau tavo darbus. Ar ne tu paleidai prekybon „Nuostabųjį Kupidono rinkinį“ pietų valstijose? Nagi, pažiūrėkime, kas jame: sužadėtuvių žiedas su Čilės deimantu, vestuvinis žiedas, bulvių trintuvė, raminamojo sirupo buteliukas ir Dorotė Vernon – viskas už penkiasdešimt centų.
Endis buvo patenkintas, kad jį prisimenu. Jis buvo puikus gatvės sukčius, dar daugiau – gerbė savo profesiją ir tenkinosi 300 procentų grynojo pelno. Turėjo daugybę pasiūlymų pereiti į neteisėtų vaistų ir sodo bei daržo sėklų biznį, bet niekas negalėjo iškreipti jo iš tiesaus kelio.
Man reikėjo partnerio, todėl mudu su Endžiu nutarėme darbuotis drauge. Papasakojau jam apie situaciją Fišer Hile ir kaip dėl vietinės reikšmės politikos ir jalapos suplakimo į vieną mikstūrą nukenčia finansiniai reikalai. Endis buvo ką tik iš traukinio. Jo paties kišenėse švilpavo vėjai, tad tikėjosi praturtėti keliais doleriais, visame mieste rinkdamas aukas naujo karinio laivo statybai Eureka Springse. Taigi mes išėjome į lauką, susėdome verandoje ir viską aptarėme.
*
Kitą rytą, apie vienuoliktą, man besėdint vienam, į viešbutį atsivelka toks dėdė Tomas ir prašo, kad gydytojas nueitų pas teisėją Benksą, kuris, pasirodo, besąs meras ir labai ligotas žmogus.