Gediminas Gelgotas – pasaulinį pripažinimą pelnęs kompozitorius, dirigentas, garsiojo „NI&Co“ ansamblio įkūrėjas ir meno vadovas. Jo kūriniai atliekami trijų žemynų prestižinėse koncertų salėse, juos transliuoja įvairūs akademinės muzikos TV kanalai bei radijo stotys („Mezzo TV“, „Classic FM“, „BBC Radio“, „Radio France“, „BR Klassik“), nuo 2010 m. partitūras leidžia ir platina kompanija „Peermusic Classical“ (Vokietija / JAV), albumai įrašinėjami „Londono Metropolis“ ir kitose žinomose įrašų studijose. 2018 m. kūrinio „Sanctifaction“ vaizdo klipo premjerą prestižinis žurnalas „Gramophone“ savo internetinėje svetainėje pristatė kaip svarbiausią dienos naujieną („video of the day“).

2006 m. G. Gelgotas (būdamas devyniolikmetis!) subūrė visais požiūriais unikalų kolektyvą – Naujų idėjų kamerinį orkestrą NIKO, kuris aktyviai koncertuoja Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje, dalyvauja svarbiausiuose festivaliuose, vis dažniau rengia pasirodymus įvairiausiose netikėtose erdvėse (Londono šiuolaikinio meno institute, Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, „21er Haus“ Vienoje, populiariosios muzikos klubuose, madų šou, fabrikuose). Muzikantams yra tekę groti net užsilipus ant statybinių pastolių.

„Mano istorija nėra sėkmės istorija, tai – drąsos istorija“, – teigia Gediminas Gelgotas.

Ar sapnuose girdite muziką?

Regis, taip. Nors nėra tekę jos užrašyti. Bet dažnai būna, atsikėlęs niūniuoju kažkokį muzikinį fragmentą ir suprantu, kad tikriausiai jį sapnavau.

Ar kuriant jums būtinos kokios nors išskirtinės sąlygos, aplinkybės (nusiteikimas, tyla, tinkama emocinė būsena ir t. t.)?

Beveik niekada nerašau muzikos, kai koncertų ar gastrolių grafikas yra intensyvus. Stengiuosi, kad kasmet mano kalendoriuje kūrybai būtų rezervuotas mėnuo, jei įmanoma – ir du mėnesiai be koncertų. Tuomet galiu išvykti kurti į ramią, nuošalią, pageidautina – saulėtą, šviesią vietą. Šiemet mano kūrybinė rezidencija vėl vyko Provanse, buvau pakviestas į šalia Draginjano (Draguignan) miestelio esantį vyndarių ūkį (Domain du Dragon). Tai nuošali, nuostabaus, ilgesingo grožio ir ramybės vieta Pietų Prancūzijoje. Būdamas čia tikiuosi atlikti didelę dalį šių metų kūrybinių darbų.

Kaip komponuojate? Ar taikote vien jums būdingą metodiką, sistemą? Pradedate nuo formos, apgalvojate struktūrinę visumą ir tik po to detalizuojate, o gal viską lemia trumputis motyvas, akordų seka? Kiek žaismės jūsų kūrybos procese?

Dažniausiai visų pirma dairausi mane jaudinančios idėjos – tai labai abstraktu ir gali būti bet kas, nebūtinai muzikinis motyvas. Tuomet jau vyksta tinkamo muzikinio branduolio, tarsi kūrinio muzikinės medžiagos esencijos, paieškos. Galiausiai, jai užgimus, dirbu su vystymu, forma. Kiekviena nauja medžiaga pati diktuoja, kaip ji „nori“ būti plėtojama, tik reikia tai išgirsti. Nesakyčiau, kad kūrybiniame procese yra žaismės, priešingai, jis dažnai gali virsti ir gan nelengvu psichologiniu išbandymu.

Maurice’as Ravelis teigė, kad jei jo namuose stovėtų kitas pianinas, tai ir kompozicijos būtų kitokios. Ar kuriant jums prireikia instrumento? Scenoje grojate sintezatoriumi, o namie? Žinoma, nekyla abejonių, jog šiais laikais rašant muziką kompiuteris jau neišvengiamas…

Scenoje sintezatoriumi galiu atlikti tik keletą labai specifinių, šiuolaikinių kūrinių. Įprastai, žinoma, renkuosi natūralų instrumentą. Taip pat ir namuose – turiu abu, tačiau kūrybai daugiausiai naudoju senuką „Petrof“ pianiną, kuris jau labai pavargęs, daug metų stovėjęs filharmonijoje Vilniuje, bet vis dar turi dvasingą, gilų garsą. O daugiau – man reikia tik popieriaus ir pieštuko. Kompiuterio kūrybai nenaudoju – man nuo jo sukyla įtampa, genda nuotaika, vargsta akys.

Esate ne tik profesionalus kompozitorius, dirigentas, pianistas, bet ir… trimitininkas. Ar bent retsykiais pagrojate šiuo instrumentu?

Nesu profesionalus trimitininkas, trimitu aštuonerius metus, nuo penktos iki dvyliktos klasės, grojau M. K. Čiurlionio menų mokyk­loje Vilniuje. Ir nors pats instrumentas man labai patinka, jį įvaldyti sekėsi sunkiai, jis nevirto mano profesinio gyvenimo dalimi. Turbūt, bet kuriuo atveju, nebūčiau tapęs vien tik instrumentalistu, nes visgi labiausiai traukė kompozicija, jaučiau, kad nors tai atrodo ir labai neapibrėžta, savotiškai rizikinga profesija, galiu jos imtis. Taip pat jaučiau, jog būtent ji leistų sujungti daugiausia mano polinkių, mažiausiai apribotų.

Jūsų tėtis ir brolis – žinomi fleitininkai, mama – pripažinta chorvedė, o sesuo – obojininkė. Ar esate parašęs kūrinių asmeniškai kiekvienam jų atlikti?

Mokydamasis mokykloje esu sukūręs ir fleitų duetą, ir nedidelę pjesę chorui, ir styginių kvartetą su didele obojaus solo partija, tad galima teigti, kad ir mama, ir tėtis su broliu, ir sesė turi jiems skirtus kūrinėlius. Visgi tai buvo labai ankstyvoje kūrybinio kelio pradžioje.

Akivaizdu, kad stilistiškai jūsų kūryba priskirtina (post)minimalizmui. Šiame kontekste prisiminiau 1991-aisiais iš Niujorko atvykusį ir Kaune apsigyvenusį itin savitą vokalistą, poliinstrumentalistą Mieczysławą Litwińskį. Buvome kaimynai, bemaž kasdien artimai bendraudavome. Kartą jo paklausiau, ką manąs apie minimalizmą. Atsakė žavėjęsis juo tol, kol įsikūrė dangoraižyje, kurio kiekviename aukšte gyveno mažiausiai 15–20 minimalistų. Esą tokį paplitimą ir patrauklumą lėmė galimybė kurti lengvai ir produktyviai, tačiau šis teiginys kelia abejonių. Juk rasti garsinę „ląstelę“, kurią galima auginti, dauginti, plėtoti, jai pritaikyti „vežančią“ motoriką ir išvengti monotonijos nėra paprasta. Ką byloja jūsų patirtis?

Bet kokios stilistikos muziką galima rašyti visaip – greitai, lėtai, kaip tik nori. Klausimas, kokius reikalavimus sau keli, kokie tavo siekiai. Visur sava specifika, savi iššūkiai, o sukomponuoti kūrinį, kurio būtų įdomu klausytis, kurį muzikantai imtųsi atlikti, kuris siųstų žinutę, būtų paveikus – nėra paprasta. Muzikinis minimalizmas, galima sakyti, pats mane aplankė, susirado, ne aš jo ieškojau. Vėliau pasidomėjau, ir jis mane patraukė dar ir dėl viso savo filosofinio pagrindo. Vėliau ir Hamburgan išvykau studijuoti būtent į Europą minimalizmą „atvežusio“ profesoriaus Peterio Michaelo Hamelio klasėje.