VANDA PADIMANSKAITĖ: DIRBU LABIAU ŽAIBO PRINCIPU NEI LIETAUS
Kalbino Rūta Spelskytė
Bakalauro studijų Vilniaus dailės akademijoje metu pateikiau prašymą pagal „Erasmus“ mainų programą pusmetį praleisti Lenkijos dailės akademijoje. Jį patvirtino, o neilgai trukus į mano auditoriją atėjo tuo metu tik iš matymo pažįstama grafikė Vanda, kuri pasiūlė susikeisti vietomis – ji turėjo vykti į Švediją. Iki šiol neturiu argumentų, kodėl tuomet sutikau, bet sprendimas pasiteisino abiem: aš vis dar palaikau ryšius Skandinavijoje, o Vanda neseniai atsiuntė nuotrauką lenkiškos knygos, kurioje yra jos tapybos.
Grafikės Vandos Padimanskaitės magistrinio darbo praktinės dalies eksponatai buvo ne tik šilkografijos, atspaustos dar besimokant Vroclave, bet ir didelis spalvotomis želė figūromis nukrautas stalas, kurį dėstytojai su lankytojais po vertinimo gerokai apvalgė. Taigi, pasirinktas diplominio pavadinimas – „Vakarienė“ – neatsitiktinis. Baigusi studijas menininkė dirbo rekvizitininke Oskaro Koršunovo teatre, na ir dar, kaip pati sako, poroje „šaraškino“ kontorų. Taip pat Vanda vienuolika metų buvo leidyklos dailininke, iliustruodavo vadovėlius, grožinę literatūrą. Jos kūrybą matydavau su pertraukomis, bendrose parodose. Viena paskutinių lankytų Vandos parodų „Žaliaakis peizažas“ vyko pernai, leidyklos „Aukso žuvys“ redakcijoje. Tad su menininke apie tai, kas yra tapyba, kodėl ir nuo ko priklausomai ji kinta arba kodėl baimės stipriai susijusios su svajonėmis susitikome pasikalbėti jos dirbtuvėse.
Į Tavo darbus dažniausiai žiūriu patogiai įsitaisiusi Tavo studijoje gerdama kavą. Kartais tik periferine rega, labiau dalyvaudama pokalbyje. Įdomu, koks Tavo pačios santykis su paveikslais, kokio žvilgsnio į juos nori? Ar linki jiems malonių šeimininkų, gražaus vaizdo pro langą, ilgo gyvenimo, ar galėdama juos pati kauptum ir nepaleistum?
Taip žaismingai klausi, kokio gyvenimo noriu paveikslams, tarsi jie būtų gyvi žmonės ir galėtų rinktis situacijas. Dar baisiau – tarsi paveikslams, tiems žmonėms, galėčiau nuleisti, primesti savo norus. Geriau pagalvojus, galėčiau?.. Paveikslai man kaip tuščioje svetimoje aplinkoje, sakykime, atsikrausčius į naują butą naujame mieste, atsirandantys mano pasirinkti mėgiamų spalvų ir formų, tekstūrų, funkcijų daiktai, kuriuos daugindama tą svetimą aplinką paverčiu sava. Kai tų daiktų susikaupia pakankamai, tiek, kad erdvėje gyventi tampa gera, kyla noras užsibarikaduoti ir sėdėti ten, kaip mus išauklėjo karantinai. Ir nors man atrodo, kad užsibarikaduoti negerai, visgi to labai dažnai norisi.
Turiu savybę kaupti, man įdomius paveikslinius atradimus laikyti pašonėje. Norėčiau būti minimalistė kaip ponia Marie Kondo, kuri gali šaltai išskirstyti: sijonai, kelnės, emotional stuff… Bet taip neišeina, nes nenoriu sterilumo, tiesiog man įdomu, kaip būtų kitaip. Man smalsu pasimatuoti kito kailį. Antra vertus, kaupti pavojinga, nes greitai galima pasiekti ribą, kai daiktų, o šiuo atveju – paveikslų, susispiestų aplink tiek, kad jau neliktų tarpo atsirasti kažkam naujo, jie pradėtų trukdyti, lįsti į akis.
Apie perteklių… Yra buvę, kad porą kartų paveikslus man grąžino. Keistas jausmas. Viena „draugė“ sykį įsigijo tapybos darbą, o po poros metų feisbuke paskelbė: „Paveikslus keičiu kaip paltus, tad siūlau jums įsigyti šį Vandos, kuris man jau nebereikalingas.“ Geriau būtų palikusi prie konteinerio… Kartą taip su man negražiais savo paveikslais pasielgiau pati, bet po keliolikos minučių ten, kur išmečiau savo tapybą, drobių jau neberadau. Kažkam patiko, pasiėmė.
Dabar rimtai: savo menams linkiu šviesiausių ir gražiausių pasaulio galerijų, o kai jos pasitaikys – kad pati pamatyčiau tą vaizdą, ekspoziciją. Kita vertus, man patinka daugybė visokių autsaiderių menų, tų žmonių darbai šviesiųjų galerijų nėra matę, bet dėl to jų vertė nesumenko. Taigi, nežinau… Iš to, ko geisčiau savo paveikslams, turbūt lieka ilgas gyvenimas.
Kaip atrodo Tavo darbo ritmas? Ar kasdien į studiją – kaip į darbą, ar lauki įkvėpimo? Kaip dažnai aplanko graužatis, kad reikėjo dirbti, o ne gulinėti?
Ponas „graužinis“ – dažnas svečias mano galvoje. Visada sau patikčiau geresnė, darbštesnė ir negulinti. Norėčiau geriau mokėti džiaugtis šia diena, bet džiaugsmas – labai retas svečias. Džiaugiuosi, kai pavyksta nutapyti kelis darbus, kažkokį tęsinį, tada apima iliuzija, kad esu didis genijus. Bet aš dirbu dažniau priešokiais nei rutiniškai, labiau žaibo principu nei lietaus.