Eurika iš „Eurekos!“

Keliavusieji ar gyvenusieji užsienyje, ypač senutės Europos šalyse, turbūt pastebėjo, kad esama tokio reiškinio kaip maži nepriklausomi knygynai. Lietuvoje jie gan reti – dažnesni yra knygų komisai – todėl ne visi skaitytojai susipažinę su jų išskirtinumais.

Vilniuje įsikūręs būtent toks knygynas. Čia užėjęs aptarsi literatūros naujienas ir aktualijas, būsi pavaišintas arbata, tyčia ar netyčia pateksi į renginį, tarp ankštų lentynų sutiksi žinomą ar nežinomą literatą, o gal šiaip keistuolį. Stovi ir sofutė, labiausiai tinkanti dviem pašnekovams. Greta prekystalio – atviros durys, už kurių ankštai įsispraudusi dirba tylioji buhalterė… Apie „Eurekoje!“ nuolat vykstančius iki absurdo komiškus dialogus ir nuotykius netgi pasirodė leidinys „Knygyno istorijos“.

„Kartais pati sau pavydžiu, kad mums pavyko sukurti tokį smagų knygyną – net nesuprasi, kas tai yra, – gyvenimo būdas, darbas ar sapnas“, – sako Eurika Stogevičienė, knygyno savininkė ir siela.SKAITYTI DAUGIAU

VILTIS KAIP STEBUKLO SĄLYGA

„Reikia turėti drąsos, – mąsčiau žvelgdama į vėjuoto vandenyno pakrantės plynes, įrėmintas grandine plikų kalnų. – Drąsos viską pakeisti, paimti gyvenimą į savo rankas ir perkelti į kitą, išsvajotą platumą.“ Tarpmiestinis autobusas užsukdavo į kiekvieną miestelį, kartais stabtelėdavo prie kokio milžiniško kaktuso, vidury „niekur“, išleisdamas vieną ar prigriebdamas kitą keleivį. „Hola!“ – nusišypsodavo įlipdami, regis, taip nerūpestingai, nors nesunku nuspėti, kad už kiekvienos šypsenos rastum po rūpestį, už kiekvienos įdegusio veido raukšlės – po istoriją, nebūtinai laimingą.SKAITYTI DAUGIAU

Rūsyje po avinais

Krokuvos Turgaus aikštėje stovinčių didikų Potockių rūmų gotikinis rūsys 1956-aisiais atrodė nekaip. Kadaise jame laikytos anglys, o karo metais vokiečiai buvo pavertę jį aviacijos sandėliu ir priešlėktuvine slėptuve. Nežinia, kokios vaizduotės reikėjo, kad šioje visokiu šlamštu bei plytgaliais užverstoje skylėje įžvelgtum kultūros židinį. Tačiau Krokuvos dailės akademijos studentai vaizduotės nestokojo. Be to, Lenkijoje prasidėjo šioks toks politinis atšilimas, ir iki karalių miesto netruko atsklisti gandas apie Vakaruose išpopuliarėjusias rūsio kavines, kuriose ne tik pilstomas vynas, bet ir verda kultūrinis gyvenimas.SKAITYTI DAUGIAU

Deganti Kalėdų eglutė ir šventės lovoje

Buvo naktis prieš Kalėdas,
Ir nė vienoj pašalėj
Nekrusčiojo visiškai niekas,
Netgi pelė.
Nes kaip ir visi tam senam name,
Pelė buvo lovoj – ją kankino sloga.
Tik mūsų
Mažoji Madlina
Atsikėlusi seniai
Jautėsi
Puikiai.SKAITYTI DAUGIAU

Prisiminti arba pamiršti. Kito kelio nėra!

Prieš dvidešimt trejus metus, saulėtą vėlyvos gegužės dieną, atvykau į Vilnių. Pirmo mano vizito tikslas buvo peržiūrėti istorinius dokumentus, gulinčius vietos archyvuose. Tai buvo mano doktorantūros studijų veiklos dalis. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip susiorientuoti mieste, kuris ką tik atvėrė savo vartus lankytojams iš Vakarų, todėl prieš kelionę studijavau Vilniaus žemėlapį ir stengiausi jį įsiminti. Tiesą sakant, tai buvo tarpukario Vilniaus senamiesčio žemėlapis. SKAITYTI DAUGIAU

Salietė

2018-ųjų lapkritį Alice’ai Herz-Sommer, o čekiškai Alice’ai Herzovái-Sommerovái, arba angliškai Alice’ai Sommer, būtų suėję 115 metų. Iki to skaičiaus jai pritrūko kiek daugiau nei ketverių; kol neišaiškėjo, jog Yisraelis Kristalas kiek vyresnis, ji buvo laikoma seniausiu žmogumi, išgyvenusiu Holokaustą. Tačiau ne tai svarbu. Svarbus pats gyvenimas, kurį Alice’a Herz-Sommer nugyveno, ypač – kaip ji gyveno. Apie tai šis tekstas.SKAITYTI DAUGIAU

Perkūnas Liutkus: apie laisvę, cigarus ir šaltį

Pietų Prancūzijoje gyvenantis tarpukario Lietuvos diplomato Antano Liutkaus sūnus Perkūnas turi ką papasakoti. Vaikystėje jis sėdėdavo Jonui Aisčiui ant kelių, mat poetas Perkūnui buvo tiesiog dėdė Jonas. Buvo ir dėdė Jurgis – prozininkas Jurgis Savickis – Perkūno krikšto tėvas. Namuose nuolat lankėsi Algirdas Julius Greimas, jo rankraščius mašinėle perspausdindavo Perkūno mama. Pradėjus nelabai sektis mokykloje, A. J. Greimas Perkūną mokė rašyti rašinius. Pilkas ir nuobodus P. Liutkaus gyvenimas netapo ir užaugus. Gaudė omarus kartu su Fideliu Castro’u, buvo vedęs Kubos kino žvaigždę Mirtą Ibarrą, lagaminais vežiojo pinigus Alžyro nepriklausomybės kovoms. Stengiantis kaip nors pasipriešinti lietuviškai su prancūzišku akcentu kalbančio Jameso Bondo įvaizdžiui ir atsiranda pirmasis klausimas.SKAITYTI DAUGIAU

Turgūs Lietuvos miestuose ir miesteliuose tarpukariu

Vienas iš svarbiausių požymių, skiriančių miestą nuo kaimo, yra prekyba, o tuo pačiu ir turgus. Turgavietė – viešoji erdvė, seniausia prekybos vieta, kur galioja savitos taisyklės, vyksta derybos bei sandoriai. Turgaus aikštė visuomet būdavo miesto gyvenimo ašis. Turgavietės išliko populiariomis prekybos vietomis, kur suvažiuodavo ūkininkai ir iš tolimesnių apylinkių. Čia susitikdavo „kaimas“ bei „miestas“.SKAITYTI DAUGIAU

Kopijavimo kultūra šiuolaikinėje Kinijoje

Nors mūsų, vakarietiškoje, kultūroje kopijavimas vertinamas neigiamai, tarsi nesugebėjimas parodyti kūrybiškumo bei originalumo – modernioje Vakarų visuomenėje itin aukštinamų savybių, Kinijoje atkartojimas turėjo ir vis dar turi kitokią prasmę. Dažniausiai jis suprantamas kaip priimtinas ar netgi sveikintinas elgesys bei gabumo požymis. Kinai mėgdžioja tai, kas pavykę, patikrinta ir patrauklu jų visuomenei, norėdami tai perprasti, įvaldyti ir kai kuriais atvejais patobulinti. SKAITYTI DAUGIAU

Birželio 16-oji: po aludes beskaitant „Ulisą“

– Ar jums viskas gerai?

Kiek apsvaigęs vietinis airis Dublino gatvėje, trumpam nustojęs murmėti „I said yes I will Yes“, šiaudine skrybėle, laikydamas taurę burgundiško vyno vienoje rankoje ir įdarytą keptą širdį kitoje, kramtydamas raudoną gėlę:

– Šiandien Blumo diena…SKAITYTI DAUGIAU